- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-09-18
- Bylos Nr.
- II-532-961/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-03367-2019-2
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Ilona Mateikienė
- Pareiškėjas
- B. P.
- Suinteresuotas asmuo
- D. D.
viešame teismo posėdyje, žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi B. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimusios (duomenys neskelbtini), gyvenančios (duomenys neskelbtini), skundą dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus vyresniojo specialisto 2019 m. birželio 27 d. nutarimo Nr. 10-ANR_N-12559-2019 panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus (toliau – ir Institucija) vyresniojo specialisto 2019 m. birželio 27 d. nutarimu Nr. 10-ANR_N-12559-2019 B. P. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 428 straipsnio 3 dalį už tai, kad 2018 m. lapkričio 6 d., apie 08.36 val. (duomenys neskelbtini), į kitą kelio važiuojamosios dalies pusę ėjo už kliūties, trukdančios apžvelgti vietą, ir neįsitikinusi, kad nėra artėjančių transporto priemonių, išėjo iš už prie šaligatvio stovinčio automobilio, sudarė netikėtą kliūtį prie jos artėjančiam automobiliui, dėl ko buvo partrenkta, eismo įvykio metu apgadintas automobilis; konstatuota, kad tokiais savo veiksmais ji pažeidė KET 44 ir 48.4 punktų reikalavimus, jai paskirta administracinė nuobauda – 50 Eur dydžio bauda (b. l. 7).
Šalies argumentai
B. P. Vilniaus miesto apylinkės teismui pateikė skundą, kuriuo prašo panaikinti Institucijos 2019 m. birželio 27 d. nutarimą Nr. 10-ANR_N-12559-2019. Pareiškėja mano, kad priimtas nutarimas yra neteisėtas, kadangi jame netinkamai nurodomos ir konstatuotos faktinės aplinkybės. Nurodo, kad iš bylos medžiagos ir ekspertizės išvados matyti, jog ji nurodė, kad bėgo, tačiau pareiškėja teigia niekur to nenurodžiusi, papildomai paaiškina, kad asmens judėjimo greitis per automobilių važiuojamąją dalį ar kitą vietą, kur yra galimybė važiuoti automobiliams, akcentuojant tokio judėjimo spartumą, niekaip negali būti vertinamas kaip kliuvinys saugumui, o atvirkščiai – asmens spartus judėjimas tokioje vietoje, nepriklausomai kaip jis įvardijamas – bėgimu, ėjimu, eismo saugumo požiūriu vertintinas tik teigiamai, kai pėstysis siekia, kad jo faktinis buvimas vietoje, skirtoje važiuoti judamoms transporto priemonėms, būtų kuo trumpesnis. Nurodo, kad esminis šios aplinkybės momentas vertinti pėsčiojo kaltės buvimą yra tik pėsčiojo veiksmų atlikimo pagalba įsitikinimo, jog jam eiti yra saugu, buvimas, kas šiuo atveju buvo, nes ji savo parodymuose nurodė, jog pasižiūrėjo į abi kelio puses, įsitikino, kad yra saugu eiti. Ekspertizės nustatytos aplinkybės yra prieštaringos, nes ekspertas nurodo, kad techniniu požiūriu ji (pareiškėja) sąlygojo nagrinėjamo eismo įvykio kilimą, tačiau ekspertas neatsižvelgė ir nevertino, kad pati Chrysler vairuotoja duodama paaiškinimus nurodo, kad matė ją (pareiškėją) ant važiuojamosios kelio dalies, tačiau nesustojo, todėl, pareiškėjos nuomone, tokios aplinkybės aiškiai parodo, kad vairuotoja nesilaikė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 127 punkto reikalavimų, kas tyrimo metu turėjo būti išsamiai ir objektyviai įvertinta. Pareiškėja nesupranta, kodėl vairuotoja po susidūrimo su ja nuvažiavo dar apie 10 m ir tik tada sustojo, o ne stabdė nei prieš kliūtį, nei iš karto po susidūrimo. Jos nuomone, vairuotoja apskritai galėjo nepastebėti, kas darosi važiuojamojoje kelio dalyje, ir dėmesį sutelkti tik pajutusi smūgį, važiuojant 20 ar 30 km/h ar kitokiu greičiu, tik po kurio laiko priimti sprendimą stabdyti, kas patvirtina, kad net nepriklausomai kokiu greičiu – leistinu ar viršijant, vairuotoja važiavo eismo įvykio vietoje, šis pasirinktas greitis bet kuriuo atveju nebuvo tinkamas ir saugus. Pareiškėjos nuomone, nurodytos aplinkybės turėtų būti vertinamos kaip prieštaraujančios, vairuotojos veiksmai turėtų būti vertinami kaip kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas, kuris sąlygojo nagrinėjamo įvykio kilimą, dėl ko buvo sutrikdyta jos sveikata. Nurodo, kad D. D. transporto priemonę vairavo, kaip ji pati nurodo, 30 km/h greičiu, kai toje vietoje leistinas greitis yra 20 km/h, todėl viršijo leistiną greitį, taip pat neatsižvelgė į kitas gyvenamojo namo teritorijoje esančioje automobilio parkavimo aikštelėje galimas aplinkybes – kliūtis – vaikus, pėsčiuosius, keleivius, vairuotojus ir kita, kurios, pareiškėjos nuomone, turėtų būti vertinamos kaip iš anksto numatomos kliūtys, ir taip vairuotoja pažeidė KET reikalavimus. Pažymi, kad į važiuojamąją kelio dalį įėjo įsitikinusi, kad neatvažiuoja automobilis, o D. D. vairuojamo automobilio nepastebėjo dėl didelio automobilio greičio. Pareiškėja nesupranta, kodėl dėl nagrinėjamo įvykio nebuvo apklausti eismo įvykį matę liudytojai, kurie galėjo patvirtinti tai, kad D. D. vairuojamas automobilis važiavo dideliu greičiu. Nurodo, kad dėl eismo įvykio jai buvo stipriai sutrikdyta sveikata, dėl ko ji ilgai jautė pasekmes, todėl, jos nuomone, turėtų būti pradėtas ikiteisminis tyrimas, nes nepradėjus ikiteisminio tyrimo, nebus galima nustatyti jos (pareiškėjos) sveikatos sutrikdymo stiprumo (b. l. 2-5).
Atsiliepimas
Institucija, nesutikdama su pareiškėjos skundu, pateikė atsiliepimą į skundą, kuriame prašo pareiškėjos skundo netenkinti ir nurodo, kad KET 44 punkte numatyta, jog įžengti į važiuojamąją dalį pėstiesiems leidžiama tik po to, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį ir įsitikina, kad tai saugu, KET 48.4 punkte numatyta, kad draudžiama išeiti pėstiesiems iš už stovinčios transporto priemonės ar kitos kliūties, trukdančios apžvelgti vietą, neįsitikinus, kad nėra artėjančių transporto priemonių. Taip pat nurodo, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad vairuotoja viršijo leistiną greitį, o siekiant visapusiškai ir objektyviai ištirti įvykio aplinkybes, buvo atlikta eismo įvykio ekspertizė, kurios išvadoje nurodyta, kad pėsčiosios B. P. veiksmai sąlygojo nagrinėjamo eismo įvykio kilimą (b. l. 1).
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėja B. P. palaikė skundą ir nurodė, kad su ekspertizės aktu yra susipažinusi, mano, kad ekspertizės metu nebuvo nustatytas važiavimo greitis. Nesutinka su ekspertizės išvada, nes kiek pamena, vairuotoja nurodė, kad ją matė, kai ši ėjo pėsčiųjų kelio dalimi. Ji buvo už aukštesnio automobilio, kuris galėjo ją užstoti, ji nebėgo, o sparčiai ėjo, kai buvo įsitikinusi. Vairuotojai ji sakė, kad skubėjo, tačiau nesakė, kad bėgo į autobusą, nes viešojo transporto stotelė buvo gerokai toliau, todėl autobuso neįmanoma buvo matyti. Jos nuomone, vairuotoja turėjo įvertinti visas rizikas.
Institucijos atstovė teismo posėdyje su pareiškėjos skundu nesutiko, palaikė priimtą nutarimą ir paaiškino, kad tyrimas buvo atliktas visapusiškai, o kad neliktų interpretacijų dėl važiavimo greičio ir kitų aplinkybių, buvo kreiptasi į ekspertą, kuris pamodeliavo ir pateikė išvadą, kurioje išdėstė visas aplinkybes iš techninės pusės, buvo bandyta nustatyti greitį, tačiau to padaryti nepavyko, vertinant KET punktus, buvo surinkta medžiaga. Nurodė, kad KET yra konkrečiai nurodyta, kas yra pėsčiųjų perėja, o ta vieta, kurioje kilo eismo įvykis, nėra pėsčiųjų perėja. Pagal apibrėžimą pėsčiųjų perėja yra tam tikri kelio elementai, pažymėti ženklu, iš kurio aiškiai galima įvertinti, kad tai yra pėsčiųjų perėja, o vairuotojas, artėjantis prie pėsčiųjų perėjos, matydamas ženklinimus, suvokia, kad tai yra pėsčiųjų perėja. Pėsčiųjų perėjoje pirmumo teisę turi pėstieji, tačiau KET 44 punkte numatyta, kad prieš įžengiant į kelio važiuojamąją dalį, pėstieji turi įsitikinti, įvertinti atstumą, artėjančio automobilio greitį. Tame punkte neparašyta, ar perėjoje, ar ne perėjoje tai turi daryti, tačiau, jeigu pėsčiasis rūpinasi savo saugumu, net perėjoje įžengiant į kelio važiuojamąją dalį, reikėtų įsitikinti, ar jį tikrai mato vairuotojas, praleidžia, sustoja ir panašiai. Pareiškėjos minimas punktas yra dvejopo pobūdžio. Atstovės manymu, gyvenamojoje zonoje turėtų būti pėsčiųjų pirmumo teisė, kai žmogus eina šaligatviu, jokia kliūtis netrukdo vairuotojui matyti žmogaus, žmogus prieina prie važiuojamosios kelio dalies krašto, vairuotojas jį mato ir supranta, kad žmogus nori kirsti kelio važiuojamąją dalį. Atkreipia dėmesį, kad KET 48 punktas draudžia išeiti pėsčiajam iš už kliūties, trukdančios apžvelgti vietą, nes tokiu būdu pėsčiasis atima iš vairuotojo galimybę tinkamai į jį reaguoti ir suprasti, kad jis neiššoks iš už automobilio. Vairuotojui yra nustatytas įpareigojimas gyvenamojoje zonoje važiuoti 20 km/h greičiu, nagrinėjamu atveju buvo siekiama nustatyti važiavimo greitį, tačiau nepavyko, todėl neturint teisinio pagrindo, negalima bausti vairuotojo.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo D. D. teismo posėdyje su pareiškėjos skundu nesutiko, palaikė institucijos priimtą nutarimą ir paaiškino, kad važiavimo greitis nebuvo didelis, nes visur vaikšto žmonės, vaikai. Ji matė, kad pareiškėja ėjo šaligatviu, daug toliau nuo to balto mikroautobuso, todėl ji negalvojo, kad pareiškėja galėtų bėgti, o pastaroji tiesiog puolė ant mašinos, užkrito ant stiklo, po ko ji sustojo. Pareiškėja sėdėjo. Ji norėjo pakelti pareiškėją, tačiau ši atsisakė, sakė, kad viskas gerai. Ji klausė pareiškėjos, kur ši bėgo, pareiškėja jai atsakė, kad pradėjo bėgti, nes pamatė autobusą. Po to ji (D. D.) atliko savo pareigą, pasodino pareiškėją į automobilį, pakėlė jos maišelį, kuriuo ji turbūt ir sudaužė jos automobilio stiklą, iškvietė greitąją medicinos pagalbą ir policijos pareigūnus. Pareiškėją nuvedė į greitosios medicinos pagalbos automobilį, kai ją tuo metu apklausinėjo dėl įvykio. Ji teiravosi apie pareiškėjos sveikatą, darbuotojai jai atsakė, kad pareiškėjai tik sutrenkimas. Sužinojusi pareiškėjos telefono numerį, paskambino pasiteirauti apie jos sveikatą, bet jokių grasinimų iš jos pusės nebuvo, B. jai pasakė, kad viskas gerai, tačiau vėliau jai paskambino pareiškėjos motina, kuri, prisistačiusi draudimo brokere, reikalavo jos (D. D.) asmens duomenų, į ką ji pareiškėjos motinai atsakė, kad visi duomenys yra policijoje, tačiau pareiškėjos motina jai pasakė, kad B. negali to padaryti, nes turi nedarbingumą.
Motyvuojamoji dalis
B. P. skundas atmestinas.
ANK 428 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už važiuojamosios kelio dalies perėjimą arba ėjimą ja ten, kur draudžiama, dviračius vairuojančių asmenų, pėsčiųjų, vadeliotojų ir kitų asmenų, kurie naudojasi keliais, nepaklusimą eismo reguliavimo signalams, kelio ženklų, ženklinimo reikalavimų, eismo tvarkos automagistralėse nesilaikymą, Kelių eismo taisyklėse pėstiesiems, dviračių vairuotojams ir vadeliotojams nustatytų elgesio tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui reikalavimų nesilaikymą. To paties straipsnio 3 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų padarytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas, dėl kurio buvo sugadinti (apgadinti) transporto priemonės, kroviniai, kelių ir kiti įrenginiai arba kitas turtas, užtraukia baudą nuo keturiasdešimt iki šešiasdešimt eurų.
Nagrinėjamu atveju skundžiamame nutarime konstatuota, kad B. P. pažeidė KET 44 ir 48.4 punktų reikalavimus. KET 44 punktas nustato, kad įžengti į važiuojamąją dalį pėstiesiems leidžiama tik po to, kai jie įvertina atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį ir įsitikina, kad tai saugu; pėstieji, prieš įžengdami į važiuojamąją dalį ir eidami ja, turi vengti bet kokių veiksmų (naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis ir panašiai), kurie atitrauktų jų dėmesį nuo aplinkos ir eismo situacijos kelyje stebėjimo ir trukdytų įsitikinti, kad eiti saugu. KET 48.4 punkte numatyta, kad pėstiesiems draudžiama išeiti iš už stovinčios transporto priemonės ar kitos kliūties, trukdančios apžvelgti vietą, neįsitikinus, kad nėra artėjančių transporto priemonių.
Pareiškėja nesutinka su skundžiamu nutarimu, nes mano, kad vairuotoja D. D. viršijo gyvenamojoje zonoje leistiną 20 km/h greitį, pažeidė KET 127 punkto reikalavimus, po ko ji (B. P.) buvo partrenkta, sutrikdyta jos sveikata, o Institucija netinkamai įvertino įvykio aplinkybes, neapklausė eismo įvykį mačiusių liudytojų, kurie galėjo patvirtinti, kad D. D. važiavo didesniu nei leistinas greičiu. Taip pat nesutinka su ekspertizės aktu, nes nebuvo įvertinta vairuotojos nurodyta aplinkybė, kad ji (vairuotoja) ją matė, kai pareiškėja ėjo šaligatviu.
Pareiškėja remiasi KET 127 punktu, numatančiu, kad vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio; pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties; jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. Vis tik atkreiptinas pareiškėjos dėmesys, kad Lietuvos teismo ekspertizės centro 2019 m. gegužės 21 d. ekspertizės akte Nr. 11-133 (19) padaryta išvada, kad automobilio Chrysler vairuotoja D. D., važiuodama leistinu 20 km/h greičiu, ir stabdydama vairuojamą transporto priemonę, tuo momentu, kai pėsčioji išėjo (išbėgo) į važiuojamąją kelio dalį iš už stovinčio automobilio Renault Trafic, neturėjo techninės galimybės išvengti B. P. patrenkimo (b. l. 19-23). Pareiškėja nesutinka su ekspertizės akte nurodytu automobilio greičiu, tačiau pažymėtina, iš paminėtos išvados akivaizdu, jog net ir automobiliui važiuojant leistinu, 20 km/h, greičiu, vairuotoja neturėjo techninės galimybės išvengti susidūrimo. T. y. eismo įvykis įvyko ne dėl viršyto greičio, bet dėl to, kad pati pėsčioji išėjo į važiuojamąją kelio dalį pažeisdama Kelių eismo taisykles. Ekspertizės išvadoje nurodyta ir tai, kad nėra galimybės nustatyti, kokiu greičiu prieš partrenkimą važiavo automobilis Chrysler, vairuojamas D. D. (b. l. 19-23), todėl atmestini pareiškėjos argumentai, jog turėjo apklausti liudytojus, galinčius patvirtinti, kad D. D. važiavo didesniu nei leistinu 20 km/h greičiu. Šiuo atveju asmens subjektyvus greičio vertinimas nepaneigia eksperto išvados, nes išvada paremta objektyviais duomenimis. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2019 m. gegužės 21 d. ekspertizės akte Nr. 11-233 (19) nurodoma, kad pagal pėsčiosios B. P. partrenkimo mechanizmo fragmentus: (duomenys neskelbtini), automobilis Chrysler, vairuojamas D. D., apie 0,85 m atstumu nuo dešinėje pusėje stovinčio automobilio Renaut Trafic galinio dešinio kampo, patrenkė važiuojamąją kelio dalį kertančią B. P.; automobilis Chrysler priekiniu dešiniu kampu kliudė pėsčiąją, o po to ji užkrito ant priekinio dešinio sparno, variklio dangčio ir priekinio stiklo; vėliau pėsčioji nukrito ant važiuojamosios dalies, o automobilis, pavažiavęs į priekį, sustojo plane užfiksuotoje padėtyje; – negalima nustatyti, kokiu greičiu prieš partrenkiant važiavo automobilis Chrysler, vairuojamas D. D. (b. l. 19-23). Iš tiesų D. D. 2018 m. lapkričio 6 d. paaiškinime nurodė, kad iš abiejų kelio pusių stovėjo automobiliai, ji važiavo per vidurį kelio mažu greičiu, t. y. iki 30 m/h, su įjungtais artimųjų šviesų žibintais (b. l. 24), tačiau vėlgi primintina, kad, pirma, nebuvo galimybės nustatyti konkretų greitį, ir antra, dėl pareiškėjos veiksmų net važiuojant leistinu greičiu nebuvo galimybės išvengti jos partrenkimo. Taip pat akivaizdu, jog nėra jokių objektyvių duomenų, kad D. D. itin ženkliai viršijo greitį, priešingu atveju galėjo kilti kur kas sunkesnės eismo įvykio pasekmės. Tą aplinkybę, kad pareiškėją užstojo automobilis, teismo posėdyje patvirtino ir pati pareiškėja, nurodydama, kad ji buvo už automobilio, kuris galėjo ją užstoti. Kaip minėta, tai ir buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo priežastis, o ne automobilio greitis. Pareiškėja (kaip pati pripažįsta, skubėdama) išėjo iš už stovinčios transporto priemonės, trukdančios apžvelgti vietą, neįsitikinusi, kad nėra artėjančių transporto priemonių, tokiu būdu atėmė iš vairuotojos galimybę pastebėti pareiškėją bei suvokti, kad ši ketina kirsti važiuojamąją kelio dalį.
Pareiškėja taip pat teigia, kad nebuvo įvertinta aplinkybė, jog pati vairuotoja pripažino mačiusi ją einančią šaligatviu. Iš tiesų D. D. patvirtino mačiusi B. P., einančią šaligatviu, tačiau pažymėtina, ji matė pareiškėją ne žengiančią į važiuojamąją kelio dalį (ar besirengiančią tai daryti), o tuo metu, kai pareiškėjos neužstojo joks automobilis – kai ji dar buvo toli už balto mikroautobuso, ir todėl negalėjo tikėtis, kad pareiškėja bėgs, skubės per kelią. Taip pat D. D. teismo posėdyje nurodė, kad po eismo įvykio pareiškėja jai aiškino bėgusi į autobusą. Nors pareiškėja teismo posėdyje neigė sakiusi D. D., kad bėgo į autobusą, nes viešojo transporto stotelė buvo toli, todėl esą negalima buvo matyti autobuso, tačiau tuo pačiu patvirtino, kad skubėjo. Pareiškėja motyvuoja, kad D. D., būdama vairuotoja, turėjo įvertinti ir kitas gyvenamojoje zonoje galimas kliūtis – vaikus, pėsčiuosius, keleivius, vairuotojus ir kita, tačiau teismas neturi pagrindo nesutikti su Institucijos atstovės akcentuota pareiškėjos pareiga laikytis KET 44 ir 48.4 punktuose pėstiesiems nustatytų reikalavimų. Tačiau tai, kad eismo įvykis įvyko gyvenamojoje zonoje, nesudaro pagrindo pėstiesiems ignoruoti KET, nes šios taisyklės galioja visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad gyvenamojoje zonoje, kurioje įvyko įvykis, nėra draudžiamas motorinių transporto priemonių eismas, todėl visiškai nepagrįstas pareiškėjos įsitikinimas, jog pėsčiojo pirmumo teisė suteikia teisę pėsčiajam privilegiją nesilaikyti KET reikalavimų, nesirūpinti nei savo, nei kitų eismo dalyvių saugumu. Priešingu atveju gyvenamojoje zonoje būtų chaosas ir neįmanomas transporto priemonių judėjimas. Pareiškėja nenurodo jokių objektyvių duomenų, kokiu būdu vairuotoja turėjo išvengti įvykio, galėjo įvertinti jos veiksmus, kai ji buvo užstota šalikelėje pastatyto aukšto automobilio, t. y. kai ji nebuvo vairuotojos matomumo zonoje, juolab, kai judėjo sparčiu žingsniu.
Taip pat nepagrįstu laikytinas pareiškėjos argumentas, kad nepradėjus ikiteisminio tyrimo, nėra galimybės nustatyti jos sveikatos sutrikdymo stiprumo. Iš administracinio nusižengimo byloje esančios 2019 m. birželio 6 d. specialisto išvados matyti, kad išnagrinėjus B. P. pateiktus medicininius dokumentus (asmens ambulatorinio gydymo kortelė Nr. (duomenys neskelbtini), CD laikmena su tyrimo vaizdais iš VšĮ Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės, ambulatorinė asmens sveikatos istorija iš VšĮ Centro poliklinikos) bei susipažinus su eismo įvykio aplinkybėmis, darytina išvada, kad B. P. nustatyta minkštųjų audinių patinimas kairėje alkūnėje, minkštųjų audinių patinimas su odos nubrozdinimu kairiame kelyje (pakinklyje) ir poodinė kraujosruva, galėjo būti padaryti aptariamo eismo įvykio metu ir pagal visus turimus duomenis kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu (b. l. 30). Taigi, sveikatos sutrikdymo mastas B. P. nustatytas – nežymus.
Apibendrinant išdėstytą, įvertinus tai, kad pareiškėja pažeidė KET 44 punkte numatytą bendrąją pėsčiojo pareigą – įžengti į važiuojamąją dalį tik įvertinus atstumą iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį ir įsitikinus, kad tai saugu, taip pat 48.4 punkte numatytą draudimą – išeiti iš už stovinčios transporto priemonės ar kitos kliūties, trukdančios apžvelgti vietą, neįsitikinus, kad nėra artėjančių transporto priemonių, ir tokiu būdu atėmė iš vairuotojos D. D. galimybę pastebėti pareiškėją bei suvokti, kad ši kirs važiuojamąją kelio dalį, darytina išvada, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus vyresniojo specialisto 2019 m. birželio 27 d. nutarimas Nr. 10-ANR_N-12559-2019 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti jį nėra pagrindo. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, pareiškėjos B. P. skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 642 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 dalimi, 6 dalimi,
nutaria:
pareiškėjos B. P. skundą atmesti.
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus vyresniojo specialisto 2019 m. birželio 27 d. nutarimą Nr. 10-ANR_N-12559-2019 palikti nepakeistą.
Nutartis per 20 dienų nuo jos paskelbimo gali būti skundžiama apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.