Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vaclovo Pauliko ir Jūros Marijos Strumskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Skolvalda“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-17338-779/2016 pagal ieškovo K. Z. ieškinį atsakovei UAB „Skolvalda“ dėl nuostolių atlyginimo, tretieji asmenys: V. M., Z. J., AAS BTA Baltic Insurance Company Lietuvos filialas, AAS Gjensidige Baltic Lietuvos filialas, If P&C Insurance AS Lietuvos filialas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas K. Z. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės UAB „Skolvalda“ 3 292,62 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nuo 2007 m. spalio 2 d. iki 2009 m. vasario 21 d. dirbo UAB „TMS Baltija“ komercijos direktoriaus pareigose. Darbo santykiams pasibaigus, darbdavys liko skolingas 14 686,12 Lt neišmokėto darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas. Dėl šios skolos priverstinio išieškojimo kreipėsi į teismą. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. sausio 13 d. nutartimi buvo patvirtinta ieškovo ir UAB „TMS Baltija“ taikos sutartis, kuria buvo susitarta dėl 12 568,76 Lt skolos dydžio ir visos skolos sumokėjimo pagal grafiką lygiomis dalimis iki 2010 m. rugsėjo 20 d. Kadangi UAB „TMS Baltija“ nustatytu terminu skolos nesumokėjo, ieškovo 2012 m. liepos 31 d. pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pagrindu Vilniaus apygardos teismas 2012 m. lapkričio 6 d. nutartimi iškėlė bendrovei bankroto bylą, o įmonės bankroto administratoriumi paskyrė atsakovę UAB „Skolvalda“. Ieškovas 2012 m. gruodžio 31 d. pateikė atsakovui prašymą įtraukti jį į kreditorių eilę su 11 368,76 Lt finansinių reikalavimų suma. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartimi buvo patvirtintas BUAB „TMS Baltija“ kreditorių sąrašas ir ieškovo, kaip pirmos eilės kreditoriaus, finansinis reikalavimas 11 368,76 Lt sumai. Dėl ieškovui nežinomų priežasčių atsakovė, ignoruodama Įmonių bankroto įstatymo, Garantinio fondo įstatymo nuostatas, į Garantinį fondą dėl ieškovo reikalavimų, susijusių su darbo santykiais, tenkinimo nesikreipė ir apie tai ieškovo neinformavo. Taip ieškovas neteko įstatymais jam garantuotų lėšų ir dėl to jam buvo padaryta 3 292,62 Eur (11 368,76 Lt) dydžio turtinė žala. Kadangi UAB „TMS Baltija“ yra likviduota ir nuo 2015 m. rugpjūčio 7 d. išregistruota iš Juridinių asmenų registro, nėra jokių prielaidų ir sąlygų atsakovės, kaip bankroto administratorės, neatliktiems veiksmams atlikti. Kadangi atsakovė nevykdė imperatyvios įstatymo nuostatos pateikti Garantinio fondo administratoriui dokumentus dėl lėšų skyrimo ieškovo reikalavimams, susijusiems su darbo santykiais, tenkinti, lėšos nebuvo skirtos ir dėl šios priežasties ieškovui buvo padaryta 3 292,62 Eur žala.Atsakovė UAB „Skolvalda“ su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovas neįrodė visų būtinųjų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti. Anot atsakovės, pats ieškovas aktyviai dalyvavo bankroto procese ir prašė bankroto administratoriaus kuo greičiau šį procesą užbaigti, nesikreipiant į Garantinį fondą. Taigi paties ieškovo elgesys sąlygojo tariamų nuostolių atsiradimą, nes jis nepageidavo, kad bankroto administratorius kreiptųsi į Garantinį fondą. Be to, ieškovas neįrodė žalos dydžio, nes jis nėra pagrįstas Garantinio fondo skaičiavimo metodika. Ieškovas taip pat neįrodė atsakovės kaltės. Atsakovė prašė teismo atleisti ją nuo civilinės atsakomybės dėl neteisėtų paties ieškovo veiksmų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 8 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovui iš atsakovės 3 292,62 Eur nuostolių atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 582,78 Eur bylinėjimosi išlaidų.Teismas konstatavo, kad remiantis Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 12 ir 14 punktuose bei Garantinio fondo įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.) 6 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu, UAB „Skolvalda“ per du mėnesius nuo 2013 m. vasario 27 d. Vilniaus apygardos teismo nutarties priėmimo dienos privalėjo kreiptis į Garantinį fondą su paraiška, tačiau to nepadarė ir apie susiklosčiusią situaciją neinformavo ieškovo. Šią ieškovo nurodytą aplinkybę patvirtina į bylą pateiktas 2016 m. sausio 25 d. Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos raštas Nr. D2-184, šios aplinkybės neginčijo ir atsakovė. Priešingai, atsakovė nurodė, jog ieškovas pats prašė bankroto administratoriaus nesikreipti į Garantinį fondą. Tokia atsakovės pozicija, anot teismo, vertintina kaip gynybos priemonė, kuri nėra patvirtinta jokiais byloje esančiais įrodymais. Aplinkybė, kad ieškovas inicijavo UAB „TMS Baltija“ bankroto bylą, laikytina ieškovo teisių gynimo būdu dėl to, jog UAB „TMS Baltija“ neišmokėjo jam priklausiusio darbo užmokesčio bei nevykdė 2010 m. sausio 13 d. teismo nutarties dėl taikos patvirtinimo. Trečiojo asmens V. M. teiginiai, kad įstatymas numato išlygas, kada bankroto administratorius gali nesikreipti į Garantinį fondą (nesant įmonėje turto ir pačiam darbuotojui prašant), nėra pagrįsti jokia konkrečia įstatymo nuostata bei yra paneigti paties ieškovo. Atsakovės bei trečiojo asmens teiginys, kad ieškovas netiksliai apskaičiavo žalos dydį, atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi ieškovo reikalaujama priteisti suma atitinka galiojusio GFĮ 5 straipsnio 1 ir 2 punktų nuostatas. Teismas konstatavo, kad UAB „Skolvalda“, kaip UAB „TMS Baltija“ bankroto administratorius, nesilaikė tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų žalos kitam asmeniui, nebuvo tiek rūpestingas, kiek atitinkamomis sąlygomis būtina. Prievolė atlyginti žalą atsiranda konstatavus visas deliktinės atsakomybės sąlygas. Kadangi atsakovė neįvykdė ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 12 ir 14 punktų nuostatų ginti kreditorių teises, organizuoti ir atlikti būtinus bankroto proceso darbus, įstatymo nustatytu laiku nesikreipė į Garantinį fondą su paraiška dėl lėšų skyrimo darbuotojo reikalavimams, susijusiems su darbo santykiais, tenkinti (GFĮ 6 straipsnio 2 dalis), teismas konstatavo, kad atsakovė neatliko visų būtinų veiksmų, elgėsi neatidžiai ir nerūpestingai, ko pasėkoje ieškovui iš Garantinio fondo nebuvo skirtos lėšos ieškovo reikalavimams, susijusiems su darbo santykiais, tenkinti ir ieškovas, kaip pirmos eilės UAB „TMS Baltija“ kreditorius, negavo pinigų. Kadangi UAB „TMS Baltija“ nuo 2015 m. rugpjūčio 7 d. išregistruota iš Juridinių asmenų registro, atsakovė neturi jokių galimybių atlikti savo, kaip UAB „TMS Baltija“ bankroto administratoriaus, pareigų. Atsakovės aplaidumas lėmė žalos ieškovui atsiradimą, todėl, anot teismo, konstatuotos visos deliktinės atsakomybės sąlygos.Teismas pažymėjo, kad nei atsakovė, nei trečiasis asmuo V. M. negalėjo nurodyti konkrečių neteisėtų ieškovo veiksmų, dėl kurių ieškovas patyrė žalos. Ieškovo veiksmai iškeliant darbdaviui bankroto bylą bei domėjimasis bankroto bylos eiga nesudaro pagrindo teigti, jog ieškovas atsisakė nuo savo kreditorinių reikalavimų ar kad tokiais veiksmais jis pats sau padarė žalos, priešingai, ieškovas gynė savo teisėtus interesus ĮBĮ 21 straipsnyje įtvirtintomis priemonėmis. Jokių įrodymų, patvirtinančių atsakovės teiginius, kad ieškovas prašė administratoriaus nesikreipti į Garantinį fondą, byloje nepateikta, kaip ir nepateikta duomenų, patvirtinančių, kad bankroto administratorius informavo ieškovą, jog nesikreips į Garantinį fondą ir kad tai už administratorių padarytų pats ieškovas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovė UAB „Skolvalda“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:Atsakovė nepažeidė jokių imperatyvių įstatymo normų ar neatliko jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių ieškovui galėjo kilti žala. Tiek remiantis ĮBĮ nuostatomis, tiek GFĮ, kreiptis į Garantinį fondą ar ne yra administratoriaus teisė, o ne pareiga. Be to, ĮBĮ nustato specialias normas bankroto administratoriaus atsakomybei.Teismas nagrinėjamam ginčui pritaikė netinkamą GFĮ redakciją. Kreditoriniai reikalavimai bankroto byloje buvo patvirtinti 2013 m. vasario 27 d. nutartimi, todėl tai dienai buvo taikoma GFĮ redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gegužės 31 d. Minimoje įstatymo redakcijoje nėra aprašyta jokia bankroto administratoriaus pareiga kreiptis į Garantinį fondą dėl išmokų darbuotojams mokėjimo. Be to, kiek apeliantės vadovui yra žinoma, iki jo nušalinimo nuo bankroto proceso UAB „TMS Baltija“ turėjo didelę permoką Valstybinei mokesčių inspekcijai, todėl negalima laikyti, kad bendrovė neturėjo lėšų atsiskaityti su darbuotojais. Pagal minimos redakcijos GFĮ 6 straipsnio 1 dalį, Garantinio fondo lėšos, kai darbdavys neturi pakankamai nuosavų lėšų atsiskaityti su darbuotojais, kurių reikalavimai yra patvirtinti teismo nutartimi ar kreditorių susirinkimo nutarimu, skiriamos pagal administratoriaus Garantinio fondo administratoriui pateiktą paraišką. Šias bylai ypatingai svarbias aplinkybes galėjo ir turėjo patvirtinti trečiasis asmuo Z. J., jei teismas būtų pripažinęs jo dalyvavimą procese būtinu.Ieškovas savo teises bankroto procese įgyvendino per kreditorių susirinkimus, kuriuose aktyviai dalyvavo, administratoriaus veiksmų procese neskundė, patvirtino bankroto administratoriaus ataskaitas, todėl darytina išvada, kad su bankroto proceso eiga visiškai sutiko bei jokių pretenzijų atsakovei dėl jos atliekamų veiksmų neturėjo. Be to, ieškovas prašė bankroto administratoriaus kuo greičiau užbaigti bankroto procesą, nesikreipiant į Garantinį fondą. Šias aplinkybes galėjo patvirtinti bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo Z. J..Paties ieškovo elgesys ir sąlygojo nuostolių jam atsiradimą. Kreipimasis į Garantinį fondą yra bankroto administratoriaus ir kreditorių diskrecija. Jeigu pirmosios eilės kreditoriai nepageidauja, kad bankroto administratorius kreiptųsi dėl atlyginimo dalies paskyrimo iš Garantinio fondo lėšų, bankroto administratorius į jį kreiptis neprivalo.Ieškovas nepateikė konkrečių duomenų, kiek, jo manymu, Garantinis fondas būtų patenkinęs jo kreditorinį reikalavimą (kas ir galėtų būti laikoma jo nuostolių suma). Pagal GFĮ 5 straipsnio 3 dalį (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gegužės 31 d.), apskaičiuojant iš Garantinio fondo skiriamas lėšas, taikomas minimaliosios mėnesinės algos dydis. Taigi ieškovas iš Garantinio fondo nebūtų gavęs visų ieškinyje prašomų atlyginti nuostolių.Šio pobūdžio bylose, kurios savo esme yra specifinės, būtent ieškovas privalo įrodyti atsakovo tyčią ar didelį neatsargumą, nesikreipiant į Garantinį fondą dėl išmokos skyrimo, kadangi pagal įstatymą preziumuojama lengviausios formos kaltė teismų praktikoje nėra pakankama atsakomybei pagrįsti.Ieškovas suvokė, kad gali patirti nuostolių, tačiau sąmoningai bei suprasdamas savo veiksmų pasekmes taip elgėsi, o jo veikimas buvo aiškiai ir nedviprasmiškai išreikštas balsuojant kreditorių susirinkimuose. Ieškovas, suvokdamas savo veiksmų galimą žalingumą sau pačiam, neatsisakė šių veiksmų, manydamas, kad žalos jam pavyks išvengti priteisus nuostolių atlyginimą iš buvusio UAB „TMS Baltija“ direktoriaus A. B., todėl jis prisiėmė žalos atsiradimo riziką. Ieškovas užėmė vadovaujančias pareigas UAB „TMS Baltija“ bei pats inicijavo bendrovės bankroto procesą, todėl akivaizdu, kad jis suprato ne tik savo teises keliant bankroto procesą, bet suvokė ir savo veiksmus bei jų pasekmes pačiame bankroto procese, todėl galima daryti išvadą, kad ieškovas pats atsakingas už jam kilusią žalą, o reikalauti žalos atlyginimo iš atsakovės yra nepagrįsta ir nesąžininga.Teismas niekaip nevertino to, kaip pats ieškovas naudojosi savo teisėmis, kurios jam buvo numatytos ĮBĮ 21 ir 23 straipsniuose. Ieškovas nepaaiškino, kaip jis gynė savo reikalavimus. Ieškovas pats, dalyvaudamas kreditorių susirinkime, patvirtino bankroto administratoriaus pateiktą ataskaitą apie bankroto bylos eigą bei žinojo, kad bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo Z. J. į Garantinį fondą nesikreips, ir tam neprieštaravo. Tai patvirtina apeliantės išaiškinimus, kad pats ieškovas bankroto administratoriaus įgalioto asmens Z. J. prašė nesikreipti į Garantinį fondą dėl išmokos jam skyrimo. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas būtų skundęsis, jog bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo Z. J. neatlieka savo pareigų, nekėlė tokių klausimų ir per kreditorių susirinkimus. Tai sudaro pagrįstas prielaidas manyti, kad pats ieškovas savo aplaidžiu aktyviu veikimu leido kilti žalai bei prisiėmė to riziką.UAB „Skolvalda“ atstovas teisme pabrėžė būtinybę apklausti įgaliotą asmenį Z. J. dėl visų su UAB „TMS Baltija“ bankroto byla susijusių aplinkybių, tačiau teismas nepagrįstai tokį prašymą atmetė. Apklausus minėtą bylos dalyvį, būtų buvusios išaiškintos svarbios aplinkybės, susijusios su bankroto administratoriaus nesikreipimu į Garantinį fondą dėl piniginių lėšų ieškovui išmokėjimo. Apeliantė dėl objektyvių aplinkybių negalėjo tinkamai atsikirsti į jai pareikštą ieškinį, taip pat negalėjo disponuoti jokiais su bankroto byla susijusiais dokumentais. Taigi minėto bylos dalyvio dalyvavimo nepripažinimas būtinu ir jo neapklausimas teismo procese neleido teismui visapusiškai ir teisingai išnagrinėti bylos, kas sąlygojo neteisingo ir nepagrįsto sprendimo priėmimą. Byla nėra tinkamai iki galo išnagrinėta, todėl būtina ją grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas K. Z. prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:Garantinio fondo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XI-2079, priimto 2012 m. birželio 19 d., 2 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad darbdavių, kurių bankroto bylos iškeltos arba bankroto procesas ne teismo tvarka pradėtas iki šio įstatymo įsigaliojimo, paraiškos nagrinėjamos ir lėšos iš Garantinio fondo skiriamos pagal teisės normas, galiojusias iki šio įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 2013 m. sausio 1 d. Bankroto byla UAB „TMS Baltija“ buvo iškelta 2012 m. lapkričio 6 d. nutartimi, t. y. iki 2012 m. birželio 19 d. įstatymo Nr. XI-2079 įsigaliojimo, todėl teismas pagrįstai vadovavosi GFĮ redakcija, galiojusia iki 2013 m. sausio 1 d.Atsakovės argumentai, kad ji nepažeidė jokių imperatyvių įstatymo normų ir neatliko jokių neteisėtų veiksmų, nes kreiptis į Garantinį fondą ar į jį nesikreipti yra bankroto administratoriaus teisė, o ne pareiga, yra nepagrįsti ir prieštarauja teisiniam reguliavimui. Bankroto administratoriaus pareigą (ne teisę) pateikti Garantinio fondo administratoriui paraišką reglamentuoja GFĮ (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.) 6 straipsnio 2 dalis. Šios imperatyvios įstatymo nuostatos atsakovė nevykdė. Be to, atsakovė nevykdė ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 12 punkto reikalavimo teisės aktų nustatyta tvarka pateikti Garantinio fondo administratoriui paraišką skirti lėšas iš Garantinio fondo, o taip pat pažeidė 14 punkto nuostatą, numatančią, kad bankroto administratorius gina visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, organizuoja ir atlieka būtinus bankroto proceso darbus. Todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovė, kaip UAB „TMS Baltija“ bankroto administratorius, nesilaikė tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų žalos kitam asmeniui, nebuvo tiek rūpestinga, kiek atitinkamomis sąlygomis būtina. Atsakovės aplaidumas lėmė žalos ieškovui atsiradimą, todėl konstatuotos visos deliktinės atsakomybės sąlygos.Bankroto administratoriaus kreipimosi į Garantinį fondą pareigos realizavimas nepriklausė ir nepriklauso nuo kreditoriaus (darbuotojo) valios. Taigi visos aplinkybės, kurias neva galėtų paliudyti trečiasis asmuo, negali turėti jokios reikšmės ir įtakos bankroto administratoriaus pareigų vykdymui ir bylai nėra reikšmingos. Be to, ieškovas savo valią atgauti nesumokėtą darbo užmokestį iš Garantinio fondo lėšų pareiškė dar 2012 m. liepos 31 d. pareiškime Vilniaus apygardos teismui dėl bankroto bylos iškėlimo ir savo tikslo niekada nekeitė. Kadangi atsakovė, reikšdama prašymą pripažinti trečiojo asmens Z. J. dalyvavimą teismo posėdyje būtinu, jokių kitų tokį prašymą pagrindžiančių argumentų nepateikė, teismas pagrįstai šį prašymą atmetė.Jei bankrutuojanti bendrovė būtų turėjusi lėšų atsiskaityti su ieškovu, ji tai būtų padariusi, ir ieškovo teisės nebūtų pažeistos. Tačiau ieškovo kreditoriniai reikalavimai niekada nebuvo patenkinti, įskaitant ir iš tariamai buvusios didelės bankrutuojančios bendrovės permokos Valstybinei mokesčių inspekcijai. Todėl akivaizdu, kad vienintelis ieškovo kreditorinių reikalavimų patenkinimo šaltinis galėjo būti Garantinio fondo lėšos, kurioms gauti GFĮ numatė tam tikras administracines procedūras.GFĮ (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.) nenumato, kad Garantinio fondo lėšos būtų naudojamos remiantis metodika. Teigdama apie tokios metodikos egzistavimą, atsakovė turėjo galimybę pateikti teismui šią metodiką arba bent nurodyti šaltinį, kurio pagalba būtų galima nustatyti tokios metodikos egzistavimo faktą. Kadangi atsakovė to nepadarė, ieškovas jos argumentus dėl Garantinio fondo skaičiavimo metodikos vertina kaip deklaratyvius ir neįrodytus. Kita vertus, šiuos atsakovės argumentus paneigia ir GFĮ (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.) 5 straipsnio 1 dalies 1 punktas, iš kurio matyti, kad iš Garantinio fondo lėšų kompensuotino darbo užmokesčio paskaičiavimui nereikia jokių metodikų ar formulių.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalys, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos atlyginimo, bankroto administratoriui nesikreipus į Garantinio fondo administratorių dėl lėšų, skirtų darbuotojų reikalavimams tenkinti, skyrimo.Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamam ginčui taikė netinkamos redakcijos Garantinio fondo įstatymą – redakciją, galiojusią iki 2013 m. sausio 1 d., nors turėjo taikyti redakciją, galiojusią nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gegužės 31 d., nes būtent šiuo laikotarpiu buvo patvirtinti bankrutavusios įmonės kreditorių, įskaitant ieškovo kaip buvusio įmonės darbuotojo, finansiniai reikalavimai.2012 m. birželio 19 d. Garantinio fondo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XI-2079, įsigaliojusio 2013 m. sausio 1 d., 2 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad darbdavių, kurių bankroto bylos iškeltos arba bankroto procesas ne teismo tvarka pradėtas iki šio įstatymo įsigaliojimo, paraiškos nagrinėjamos ir lėšos iš Garantinio fondo skiriamos pagal teisės normas, galiojusias iki šio įstatymo įsigaliojimo. UAB „TMS Baltija“ bankroto byla iškelta Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutartimi, t. y. iki Garantinio fondo įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, todėl, kaip teisingai nurodo ieškovas ir sprendė pirmosios instancijos teismas, byloje aktuali Garantinio fondo įstatymo redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.Remiantis Garantinio fondo įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.) (toliau – GFĮ) 6 straipsnio 2 dalimi, bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės administratorius (likvidacinės komisijos pirmininkas), kai įmonė neturi pakankamai nuosavų lėšų atsiskaitymui su darbuotojais, per 2 mėnesius nuo kreditorinių reikalavimų patvirtinimo dienos Garantinio fondo nuostatų nustatyta tvarka privalo pateikti Garantinio fondo administratoriui dokumentus dėl lėšų skyrimo darbuotojų reikalavimams, susijusiems su darbo santykiais, tenkinti. Tokia administratoriaus pareiga – teisės aktų nustatyta tvarka pateikti Garantinio fondo administratoriui paraišką skirti lėšas iš Garantinio fondo – įtvirtinta ir Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 12 punkte bei netiesiogiai išplaukia iš to paties įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 14 punkto (redakcija, galiojusi iki 2015 m. sausio 1 d.), numatančio administratoriaus pareigą ginti visų kreditorių teises ir interesus bei organizuoti ir atlikti būtinus bankroto proceso darbus. Taigi, kaip teisingai nurodo ieškovas, apeliantės argumentai, kad kreiptis į Garantinio fondo administratorių dėl lėšų skyrimo yra administratoriaus teisė, o ne pareiga, neatitinka įstatymuose įtvirtinto teisinio reguliavimo.Nors apeliantė pabrėžia, kad pagrindas kreiptis dėl Garantinio fondo lėšų skyrimo yra tik tuo atveju, jeigu bankrutuojanti įmonė neturi pakankamai nuosavų lėšų atsiskaitymui su darbuotojais, apeliantė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad nagrinėjamu atveju įmonė tokių lėšų turėjo (ir todėl apeliantei nebuvo pagrindo kreiptis į Garantinio fondo administratorių) (CPK 178 straipsnis). Apeliantės argumentas, kad įmonė turėjo didelę permoką Valstybinei mokesčių inspekcijai, nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis (įrodymais), be to, aplinkybę, kad įmonė turėjo pakankamai nuosavų lėšų atsiskaityti su darbuotojais, paneigia faktas, kad su ieškovu, t. y. įmonės darbuotoju, atsiskaityta nebuvo.Apeliantės argumentas, kad pats ieškovas prašė bankroto administratoriaus nesikreipti dėl Garantinio fondo lėšų skyrimo, taip pat nepagrįstas jokiais įrodymais. Nors apeliantė pažymi, kad šią aplinkybę būtų galėjęs patvirtinti bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo Z. J., apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į įrodymų vertinimo taisykles (įrodymų pobūdį, pakankamumą ir patikimumą), sprendžia, kad vien minėto asmens patvirtinimas būtų nepakankamas apeliantės teigiamai aplinkybei pagrįsti.Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų, kad ieškovas būtų atsisakęs savo finansinio reikalavimo ir (ar) jo patenkinimo galimybės, todėl spręsti, kad bankroto administratorius į Garantinio fondo administratorių nesikreipė ieškovo prašymu, nėra pagrindo.Apeliantė taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovui būtų priklausiusi kitokia Garantinio fondo lėšų suma, nei priteista skundžiamu sprendimu. Teigdama, kad ieškovo nurodytas nuostolių dydis nepagrįstas Garantinio fondo skaičiavimo metodika, apeliantė nenurodo, kokią metodiką turi omenyje, be to, remiasi GFĮ redakcija, kuri šiam ginčui netaikoma. Dėl šios priežasties apeliantės argumentai dėl ieškovui priteisto nuostolių dydžio atmetami kaip nepagrįsti.Apeliantės argumentai, kad nagrinėjamu atveju jos kaltė nepreziumuojama, o ieškovas turėjo įrodyti apeliantės tyčią arba didelį neatsargumą, atmetami kaip prieštaraujantys Civiliniame kodekse įtvirtintam teisiniam reguliavimui, pagal kurį, skolininko kaltė, kurios formos ir yra tyčia arba neatsargumas, yra preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1, 2 dalys).Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo sutikti su apeliantės pozicija, kad nagrinėjamu atveju ji turėtų būti atleista nuo civilinės atsakomybės pagal CK 6.253 straipsnio 5 dalį.Teismo vertinimu, apeliantės argumentai nepagrindžia to, kad nagrinėjamu atveju egzistuotų nurodytas skolininko atleidimo nuo civilinės atsakomybės pagrindas, t. y. kad ieškovas būtų sutikęs, jog jam būtų padaryta žalos, prisiėmęs jos atsiradimo riziką ar atlikęs kitus veiksmus, dėl kurių jam atsirado nuostolių.Į bylą pateiktoje bankroto administratoriaus ataskaitoje, skirtoje kreditorių susirinkimui, nėra atskirai aptariamas kreipimosi dėl Garantinio fondo lėšų skyrimo klausimas ir nėra nurodoma, kad bankroto administratorius neketina to daryti, todėl spręsti, kad balsuodamas kreditorių susirinkime ieškovas, kaip teigia apeliantė, žinojo, kad bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo į Garantinio fondo administratorių nesikreips, su tuo sutiko ir tam neprieštaravo, nėra objektyvaus pagrindo.Apeliantės pabrėžiama aplinkybė, kad ieškovas neskundė bankroto administratoriaus veiksmų, taip pat nėra pagrindas spręsti, kad ieškovas būtų atlikęs jam žalos sukėlusius veiksmus.Tuo tarpu apeliantės nurodomi argumentai, kad ieškovas tikėjosi priteisti nuostolių atlyginimą iš buvusio UAB „TMS Baltija“ direktoriaus A. B. (ir todėl nepageidavo, kad bankroto administratorius kreiptųsi į Garantinio fondo administratorių dėl Garantinio fondo lėšų skyrimo), vertinami kaip deklaratyvūs ir neįrodyti. Apeliantė nepateikė jokių įtikinamų priežasčių, kodėl ieškovas vietoje Garantinio fondo lėšų gavimo būtų norėjęs pasirinkti teisminį procesą su neaiškia išieškojimo perspektyva.Teismas taip pat atmeta kaip nepagrįstus apeliantės argumentus, kad ji dėl objektyvių aplinkybių negalėjo tinkamai atsikirsti į jai pareikštą ieškinį bei negalėjo disponuoti jokiais su bankroto byla susijusiais dokumentais. Teismas atkreipia dėmesį, kad apeliantė buvo paskirta UAB „TMS Baltija“ bankroto administratore, Z. J. veikė kaip jos įgaliotas asmuo, todėl teisiniu požiūriu laikoma, kad ji disponavo visais su bankroto byla susijusiais dokumentais.Teismas nenustatė, kad bankroto administratorės įgalioto asmens Z. J. dalyvavimo teismo posėdyje nepripažinimas būtinu būtų lėmęs neteisingą bylos išsprendimą, todėl neturi pagrindo konstatuoti esminio procesinės teisės normų pažeidimo kaip pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą.Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį atsakovės apeliacinio skundo motyvais naikinti nėra pagrindo.Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, taip pat nenustatyta.Remiantis CPK 98 straipsnio 1 dalimi, ieškovui iš atsakovės priteisiama 605 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme (b. l. 168).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui K. Z. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės UAB „Skolvalda“ (juridinio asmens kodas 125778138) 605 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.