Kauno apylinkės teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Gudynienės, kolegijos teisėjų Galinos Blaževič ir Nijolios Indreikienės, sekretoriaujant Danutei Nekraševičienei, dalyvaujant ieškovui R. K. N., jo atstovui advokatui Antanui Markūnui, atsakovo atstovei Jūratei Germanavičiūtei Vasiljevienei, tretiesiems asmenims V. M. Ū., R. P., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo R. K. N. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-485-657/2010 pagal R. K. N. ieškinį atsakovams Kauno miesto savivaldybei, Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, tretiesiems asmenims V. M. Ū., R. P., valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialui, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl statytojo teisių pripažinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Netinkamai aiškintos ir taikytos materialinės teisės normos, reglamentuojančios nuosavybės teisės atsiradimą statybos būdu, procesinės teisės normos, reglamentuojančios įrodinėjimą. Įrašas Nekilnojamojo turto duomenų bazėje apie ūkinį statinį 5Ilž, techninės inventorizacijos byla patvirtina, kad statinys buvo pastatytas teisėtai, jis buvo tinkamas naudoti (Statybos įstatymo 24 straipsnis), todėl buvo laikytasi CPK 177 straipsnio 4 dalies ir 178 straipsnio reikalavimų. Šis įrašas nesukuria nuosavybės teisės, ji atsiranda iš sandorių, kitų įstatymo numatytų pagrindų, taip pat ir pagaminant, šiuo atveju – statinį pastatant (CK 4.47 straipsnio 4 punktas, 1964 m. CK 15-ojo skirsnio esmė). Statytojas – asmuo, kuris investuoja savo lėšas ir atlieka užsakovo funkcijas (Statybos įstatymo 2 straipsnio 41 punktas). Statytojas turi kitų teisių, numatytų Civiliniame kodekse (Statybos įstatymo 12 straipsnio 3 dalis). CK 4.47 straipsnio 4 dalis tokia teise numato nuosavybės teisės atsiradimą. Aplinkybę, kad ieškovo tėvas M. N. pasistatė ginčo pastatą – garažą, patvirtino tą statybą mačiusieji liudytojai V. M., R. P., L. S., garažo techninės inventorizacijos byla M. N. vardu, jo vardu mokėti mokesčiai. Tuo metu valstybės statinių techninė priežiūra teko namų valdyboms. Santakos butų tarnyba, kurios teritorijoje buvo (duomenys neskelbtini), tvirtina, kad šio ūkinio statinio jų žinioje nebuvo.

Prašo sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti.

Tretieji asmenys V. M. Ū., R. P. nurodo, kad teismas nepilnai įsigilino į 1992 m. sausio 14 d. raštą Nr. 79, nes toje pačioje pažymoje 1953 m. gegužės 14 d. einamosios inventorizacijos metu žemės sklypas padidintas iki 721 m², t.y. priskaičiuojant 1947 m. inventorizacijos metu praleistą valdos dalį, ant kurios ir yra atžymėti 1950 m. pastatyti ūkiniai pastatai 4J0b ir 5J1m ir kurių statybos metai pagal prijungtose bylose esančią ir teismo posėdžio metu papildomai rodytą VĮ Registrų centro Kauno filialo 2007 m. balandžio 20 d. raštą Nr. S-1845-2026 yra nurodyti neturint tam pagrindo, nes nepateikti dokumentai, kurių pagrindu įrašyti statybos metai. Tai, kad V. M. Ū., R. P. neatkurtos nuosavybės teisės į ginčo statinį, neįrodo, jog statinio statytojas yra ieškovo tėvas. Įrašas Nekilnojamo turto duomenų bazėje apie ūkinį statinį nepatvirtina, kad statinys buvo statytas teisėtai, nurodo, kam ir kokiu pagrindu nuosavybės teisėmis priklauso statinys. Pateikta techninės apskaitos byla nepatvirtina, kad statinys pastatytas teisėtai, nes byloje nepažymėtas savininkas. Tai, kad statinys yra tinkamas naudoti, nustatyta pagal tuo metu galiojusį LTSR MT 1949 m. sausio 15 d. nutarimą Nr. 14. Kadangi ginčo statinio statybos metai nurodyti 1950 m., ieškovas negali remtis dabar galiojančiu Statybos įstatymu. Ieškovo liudytojai nėra tinkami liudyti. Liudytojas V. M., kurio valda (duomenys neskelbtini) ribojasi su (duomenys neskelbtini) valda, gali būti suinteresuotas savo valdos padidinimu, prisijungiant ginčo pastatą. Ieškovas, atlaisvinęs grąžintiną butą (duomenys neskelbtini), nuo 2008 m. iki 2010 m. gyveno pas liudininką V. M. valdoje (duomenys neskelbtini). Buvusi gatvelė už koplyčios jau yra prijungta prie valdos (duomenys neskelbtini) ir šiuo metu jau ribojasi su valda (duomenys neskelbtini) ginčo statinio riboje. Liudytojas L. S. 2010 m. birželio 7 d. teismo posėdyje ir prijungtos c.b. Nr. 2-232/2009 2009 m. sausio 13 d. teismo posėdyje liudijo, kad ginčo statinio statybos data yra apie 1945 metus. Liudytojas R. P. 2010 m. birželio 7 d. posėdyje nesiorientavo datose ir jas painiojo.

Apeliacinės bylos nagrinėjimo metu dalyvaujantys byloje asmenys palaikė argumentus, išdėstytus savo pateiktuose procesiniuose dokumentuose.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Ieškinys grindžiamas CK 1.138 straipsnio 1d dalies pirmuoju punktu, nustatančiu, kad civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, pripažindamas tas teises. Civilinės teisės atsiranda CK 1.136 straipsnyje numatytais pagrindais. Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovo pozicija dėl jo teisės reikalauti CK 1.138 str. 1 d. 1 punkte numatyto civilinių teisių gynybos būdo mirusiam asmeniui.

Ieškovas pagrįstai teigė, kad pagal CK 4.47 straipsnio 4 punktą naujo daikto pagaminimas pripažįstamas vienu iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų ( 1964 m. CK 4 str. 2 d. 5 p.), tačiau teisėjų kolegija nesutinka, kad, 1986 m. mirus ieškovo tėvui ir visą jo turtą paveldėjus ieškovui, paveldėtojas įgijo ir ieškinio dalyku esančią reikalavimo teisę, kurią, anot ieškovo, turėjo jo tėvas.

1964 m.CK neapibrėžė paveldėjimo sąvokos. 2000 m. CK 5.1 straipsnis įtvirtino, kad paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba testamentą. Paveldimi materialūs dalykai, palikėjo turtinės reikalavimo teisės ir palikėjo turtinės prievolės ir kitos įstatymų nustatytos turtinės teisės bei pareigos ( 1,2 dalys), tačiau ši sąvoka neleidžia spręsti, jog ieškovo tėvas M. N. paliko įstatyminiam įpėdiniui jo nurodomą teisę. Palikimo atsiradimo laikas pagal 1964 m. CK 569 straipsnio pirmąją dalį yra palikėjo mirties momentas, taigi, mirusio asmens įpėdiniai įgyja teisę paveldėti tik tą jo turtą ar turtines bei kai kurias asmenines neturtines teises, kurias palikėjas mirties momentu turėjo. Nuo statinio pastatymo datos iki mirties nerealizavęs statytojo teisių nuosavybės teisės į statinį įregistravimo būdu pagal tuo laikotarpiu galiojusius teisės aktus, mirties momentu M. N. neturėjo nuosavybės teisių į ieškinyje nurodytą statinį. Fizinio asmens civilinis teisnumas atsiranda asmens gimimo momentu ir išnyksta, jam mirus ( CK 2.2 straipsnio pirmoji dalis). LR įstatymai nenumato įpėdinystės teisės atstovauti mirusįjį asmenį, atliekant veiksmus, kuriuos pagal tų veiksmų prigimtį galėjo atlikti tik teisnus asmuo.

Jeigu asmuo, teisėtai pastatęs pastatą, bet neįregistravęs jo ir nuosavybės teisės į jį, miršta, pastato registraciją ir nuosavybės teisę į jį administracine tvarka turi teisę atlikti jo įpėdinis. CPK 444 straipsnio 2 d. 5 punktas dėl pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo ar šio straipsnio 9 punktas dėl kitokių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo ( iš ginčo teisenos tvarka išnagrinėtos bylos matyti, jog R.K. N. reikalavimo esmė – prašymas pripažinti nustatytu faktą, jog jo tėvas 1950 m. pastatė pastatą) taikomas tais atvejais, kai yra dingę dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teisę į pastatą ir šių dokumentų asmuo negali gauti kitokia, t.y. neteismine tvarka.

Nors ieškovas neprašė nustatyti tokį juridinę reikšmę turintį faktą, jo reikalavimus pirmosios instancijos teismas vertino CPK XXVI skyriuje nurodytu aspektu.

Byloje nustatyta, kad valstybės nuosavybės teisė į namų valdą (duomenys neskelbtini) esančią namų valdą buvo pripažinta Kauno m. Stalino r. DŽDT VK 1951 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. 53 „Dėl nuosavybės teisių į namų valdas pripažinimo“. Registracinės komisijos 1951 m. sausio 27 d. išvadose nurodyta, kad šioje valdoje yra gyvenamasis namas ir trys sandėliai. Namų valdos (duomenys neskelbtini) ( dabartinis adresas) kadastro ir registro byloje esantys duomenys ir dokumentai patvirtina, kad ieškinyje nurodytas pastatas 5I1ž, buvęs 5I1m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), statytas 1950 metais. Namų valdos pirminė teisinė registracija atlikta 1951m. sausio 27 d., įregistruojant valstybinės nuosavybės teise gyvenamąjį namą ir tris sandėlius. Teisinį pastatų registravimą tuo metu reglamentavę teisės aktai numatė, kad registruojant suvisuomeninto fondo pastatus, pagalbiniai statiniai (garažai, sandėliai) neturėjo būti registruojami atskirai nuo pagrindinio pastato. Tokia tvarka galiojo iki LR Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtintos „Pastatų statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos“ įsigaliojimo. Kauno miesto savivaldybės įmonės „Santakos butų ūkis“ 2007 m. birželio 6 d. rašte Nr. 4-1-446 nurodyta, kad ūkinio pastato 5I 1ž (buvęs 5I1/m) valdoje (duomenys neskelbtini) įmonės apskaitoje nėra ir nebuvo.

Sutiktina su apeliacine tvarka peržiūrimo sprendimo išvada, jog liudytojų parodymai nėra pakankami įrodymai nuspręsti apie ieškovo tėvo, nuo 1942 m. gyvenusio (duomenys neskelbtini) name esančiame bute, vykdytos garažo statybos teisėtumą (legalumą) kaip pagrindą sukurti nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą kaip nuosavybės teisių objektą. Statybos fakto taip pat nepatvirtina ieškovo pateikta 1967 m. spalio 23 d. techninės apskaitos byla ( neaišku, ar joje apskaitytas ginčo pastatas, nenurodytas statinio identifikacinis numeris, nuosavybės teisės pagrindas). Iš mokesčių kvitų irgi negalima daryti išvados, jog ieškovas sumokėjo mokesčius už ūkinį pastatą 5I1ž (5I1m).

1950 metais individualių namų ar kitų pastatų statybos reikalavimus reglamentavo 1948 m. rugpjūčio 26 d. TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakas „Dėl piliečių teisės pirkti ir statyti individualius gyvenamuosius namus“, kuris nustatė ir savavališkos statybos požymius, bei Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1958 m. liepos 22 d. įsakas „Dėl atsakomybės už savavališką statybą“. Pagal šiuos teisės aktus statybos teisėtumo faktas galėjo būti patvirtintas šiais dokumentais: patvirtintu individualiu ar tipiniu projektu, vietinio vykdomojo komiteto leidimu, vietinio vykdomojo komiteto sprendimu skirti žemės sklypą statybai, žemės sklypo planais, sutartimi dėl žemės sklypo suteikimo neterminuotai naudotis, valstybinės komisijos aktu dėl pastato priėmimo naudotis, vietinių vykdomųjų komitetų potvarkiais dėl valstybinės komisijos aktų priimti pastatus naudoti patvirtinimo. Tuo vadovaujantis darytina išvada, kad ieškovo tėvas įstatymų nustatyta tvarka ginčo statinio nepastatė, nes neturėjo ir neturi statybos teisėtumą patvirtinančių dokumentų ( CPK 178 str.).

Pagal viešojo registro duomenis ūkinis pastatas 5I1ž (buvęs 5I1m) nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai ir turto patikėjimo teise yra valdomas Kauno miesto savivaldybės tarybos. Jo nebuvimas savivaldybės įmonės „Santakos butų ūkis“ apskaitoje viešojo registro duomenų nepaneigia. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šis įrašas patvirtina ne apelianto nurodomą aplinkybę apie jo tėvo vykdytos statybos teisėtumą, o nenuginčytą valstybinės nuosavybės teisę.

Iš nagrinėjamos bylos priedais esančių Kauno m. apylinkės teismo civilinių bylų nr. 2-548-364/2010 ir 2-549-717/2010 matyti, jog 2007 m. lapkričio 27 d. teisme buvo iškelta byla pagal R.K. N. ieškinį dėl garažo, esančio ginčo objektu apeliacinėje byloje, teisinės registracijos valstybės vardu panaikinimo. Šios bylos nagrinėjimas 2009 m. sausio 13 d. nutartimi nustabdytas, iki ieškovas pasinaudos išankstiniu bylos sprendimu ne teisme tvarka ( CPK 164 str. 4 p.). 2007 m. rugsėjo 26 d. teisme buvo iškelta byla pagal R.K. N. ieškinį dėl to paties garažo teisinės registracijos valstybės vardu panaikinimo, jo valdymo M. N. nuosavybės teise fakto nustatymo ir garažo kaip tėvo palikimo priėmimo fakto nustatymo. Jos nagrinėjimas 2009 m. sausio 13 d. nutartimi sustabdytas, iki bus išspręsta civilinė byla nr. 2-14788-657/2009 pagal R.K. N. ieškinį dėl statytojo teisių pripažinimo, kuri buvo iškelta 2009 m. gegužės 27 d. ( šiuo metu peržiūrima apeliacine tvarka). Nutarčių dėl bylų sustabdymo ieškovas apeliacine tvarka neapskundė, civilinių teisių gynimo būdą pasirinko savo nuožiūra, vadovaudamasis dispozityvumo principu ( CPK 12 str.), CPK 136 straipsnio (bylų sujungimo) nuostatų taikymas nėra skundo dalykas apeliacine tvarka peržiūrimoje byloje, todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl apelianto neginčijamų teismo procesinių sprendimų įtakos nagrinėjamos bylos baigčiai ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nusprendė dėl ieškinio pripažinti ieškovo tėvui statytojo teises nepagrįstumo ( CPK 263 str.). Apygardos teismui nenustačius CPK 329, 330 straipsnyje reglamentuotų pagrindų šiam sprendimui panaikinti ar pakeisti, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Iš ieškovo valstybei priteistinos 12,15 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 96 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti, Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš ieškovo R. K. N. ( a.k. (duomenys neskelbtini)) 12,15 Lt (dvylika Lt 15 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.