- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-08-20
- Bylos Nr.
- 2A-1667-656/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-27342-2013-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Radzevičienė, Andrius Ignotas (pran.), Zita Smirnovienė
- Ieškovas
- S. B.
- Kategorijos
- 73.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Andriaus Ignoto, teisėjų Astos Radzevičienės ir Zitos Smirnovienės, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo S. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 3 d. sprendimo civilinėje byloje dėl draudiminės išmokos priteisimo pagal ieškovo S. B. ieškinį pareikštą atsakovui AB ”Lietuvos draudimas”.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 5500 Lt draudimo išmoką, palikti ieškovui sugadintą automobilį VW Passat v/n (duomenys neskelbtini) priteisti bylinėjimosi išlaidas ir priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Ieškovs nurodė, kad 2011-11-02 ieškovas nuo (duomenys neskelbtini) miestelio centro pagrindine gatve važiavo namo. Gatvė buvo neapšviesta, iš šalikelės, apaugusios medžiais staiga išvažiavo automobilis BMW 530 v/n (duomenys neskelbtini) ir atsitrenkė į jo automobilį. Nuo smūgio išsiskleidė abi oro pagalvės, jo automobilio priekis buvo apgadintas antrąjam automobiliui buvo apgadintas šonas. Jis patyrė pirmą autoįvykį, nežinojo ką reikia daryti, iškvietė policiją. Atvykę policijos pareigūnai nustatė, kad jis nekaltas, paaiškino ir padėjo užpildyti eismo deklaraciją. Kaltojo automobilio BMW 530 valdytojo civilinė atsakomybė privalomuoju draudimu yra apdrausta atsakovo, todėl irškovas kreipėsi į atsakovą dėl draudimo išmokos išmokėjimo. Jam buvo apskaičiuota draudimo suma, kurią išmokėti atsakovas vengia. Vykęs ikiteisminis tyrimas nenustatė eismo įvykio dalyvių kaltės dėl sukčiavimo.
Atsiliepimas
Atsakovas prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad autoįvykis įvyko atviroje vietoje, kad jokių stabdymo požymių nei vienas automobilis nedarė, kad pagal vietoje pamatytas aplinkybes susidarė įspūdis, jog iš šalutinio kelio atvažiavęs automobilis buvo pastatytas ir į taip stovintį automobilį įvažiavo ieškovo automobilis. Abejones dėl to, kad autoįvykis galėjo vykti kitokiomis aplinkybėmis sustiprino draudimo sutarties sudarymo aplinkybės. Automobilio BMW 530 Kasko draudimo sutartis buvo sudaryta prieš autoįvykį, apdraustas automobilis buvo tik nuo avarijos rizikos, dėl kitokių rizikų draudiminė apsauga jų draustam automobiliui BMW 530 nebuvo sulygta, šis automobilis buvo paruoštas išvežti į Baltarusiją. Ikiteisminis tyrimas patvirtino atsakovo abejones.
II. Teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. sausio 3 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad ieškinio reikalavimą ieškovas įrodinėja ir 2013-03-06 Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus raštu Nr. 1.10-(208723)-15701 dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo byloje Nr. 97-1-00864-11. Šiame rašte pateikta informacija, kad ieškovo S. B. atžvilgiu nenustatyta veika turinti nusikaltimo, numatyto LR Baudžiamojo kodekso 22 str. 1 d., 182 str. 2 d. požymių. Tokia informacija neįrodo ieškovo įvardytų aplinkybių, o rodo tik pagal vieną kriterijų - atitinkantį LR BK 22 str. 1 d., 182 str. 2 d. numatytus požymius ištirtas aplinkybes, tai yra įrodo, kad nenustatyti pasikėsinimo padaryti sukčiavimą nusikaltimo požymiai. Ieškovo pateikti įrodymai patikimai neįrodo draudikui nurodytų aplinkybių, kurioms esant, prašomas žalos atlyginimo priteisimas. Ikiteisminio tyrimo baudžiamojoje byloje Nr. 97-1-00864-11 (Nr. 971/4(5)-112-13) esanti Lietuvos teismo ekspertizės centro Specialisto išvada 2012-12-21 Nr. 11-2279(12). Pirmoji specialisto tyrimo išvada nepatvirtina ieškovo įvardytų įvykio aplinkybių, pirmosios išvados antroji dalis (šiame sprendime nurodyta pirmos išvados antru sakiniu) kategoriškai paneigia ieškovo įvardytas aplinkybes. Pagrindo abejoti specialisto išvada nėra. Vertinant specialisto išvados tyrimo dalyje nurodytas automobilių tarpusavio padėtis pagal jų sugadinimus matyti, kad tiek automobilio VW Passat, tiek ir automobilio BMW 530 padėtis yra statiška,stabili. Specialistas nenustatė, kad nors vieno automobilio, dalyvavusio autoįvykyje padėtis būtų mobili, kad nors vienas iš automobilių iki susidūrimo momento būtų pakreipęs važiavimo kryptį. Specialisto nustatyta įvykio metu buvusi automobilių padėtis rodo, kad nei vienas automobilis atsiradus kelyje kliūčiai nedarė jokio manevro. Iš ieškovo teisme duotų paaiškinimų seka, kad kelyje nebuvo jokių transporto priemonių, kad įvykis vyko naktį, tamsiu paros metu neapšviestame kelyje, todėl kitų transporto priemonių šviesos, gatvės apšvietimo šviesos neklaidino susidūrimo dalyvių, abu susidūrime dalyvavę vairuotojai turėjo aiškiai matomą situaciją kelyje. Automobilių šviesų metamų šešėlių neužgožia šalikelėse apaugę medžiai. Abiejų automobilių vairuotojai matydami tokią kelio situaciją įprastiniu atveju turėjo bandyti išvengti susidūrimo, įprastai tokiu atveju tuščiame kelyje kiekvienas vairuotojas būtų taip reagavęs į nenumatytą ir atsitiktinai kilusią situaciją. Nei vieno iš įvykio dalyvio vairuojamas automobilis neatliko jokio manevro, jokio jį patvirtinančio veiksmo, rodančio įvykio atsitiktinumą, jų siekį išvengti įvykio. Specialisto tyrimo metu sudaryta schema faktiškai atitinka žalos byloje esančiai ir ieškovo paaiškinime nubraižytai schemai. Abiejose schemose matyti, kad automobilis BMW 530 yra sankryžoje, kurioje pagrindinį dviejų eismo juostų kelią kerta šalutinis vienos juostos kelias. Automobilio BMW 530 susidūrimo vieta nėra ties įvažiavimu į pagrindinį kelią. Pagal abi schemas šis automobilis (BMW 530) yra pilnai įvažiavęs į pagrindinį kelią, pervažiavęs kairę eismo juostą ir atsidūręs dešinėje ieškovo vairuojamo automobilio VW Passat buvimo vietoje. Tokia padėtis patvirtina, kad tuščiame kelyje automobiliai turėjo galimybę reaguoti į kilusią situaciją. Situacija, kai nei vienas iš įvykyje dalyvavusių vairuotojų nedaro jokių manevrų, rodančių reakciją į įvykį yra netipiška, o atsižvelgiant į ieškovo įvardytus minimalius važiavimo greičius yra visiškai neadekvati. Nustatęs įvykio mechanizmą ir sudaręs įvykio schemą specialistas 2 išvadoje nustatė, kad automobilis VW Passat priekine dalimi visu pločiu atsitrenkė į priekyje jo buvusio ir stovėjusio arba minimaliu greičiu važiavusio automobilio BMW 530 dešiniojo šono galinę dalį. Taigi ir antroji specialisto išvada nepatvirtina ieškovo įvardytų įvykio aplinkybių. Pagal įvykio metu galiojusios redakcijos Draudimo įstatymo 82 straipsnio 3 dalį atsakovui atsirado teisė neišmokėti draudimo išmokos, neįsitikinus draudžiamojo įvykio buvimu. Ieškovas patikimai neįrodė (CPK 178 str.) aplinkybių dėl kurių jis kreipėsi į atsakovą prašydamas išmokėti jam žalos atlyginimą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai
Ieškovas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismas neteisingai konstatavo faktinę aplinkybę, kad automobilis BMW atsitrenkė į ieškovo vairuojamą automobilį VW Passat. Faktiškai automobilis VW Passat susidūrė su į pagrindinį kelią išvažiavusiu automobiliu BMW, todėl teismas neįsigilino į bylos esmę.Ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, kadangi nebuvo gauta objektyvių duomenų, kad įvykis buvo inscenizuotas tyčia sudaužant automobilius. Atsakovo teiginiai, kad ikiteisminis tyrimas patvirtino atsakovo abejones, neatitinka tikrovės.Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad ieškovas turi įrodyti jog 2011-11-02 važiuodamas apie 50 km/h greičiu pagrindine gatve susidūrė su 20-30 km/h greičiu įvažiavusiu iš šalutinio kelio automobiliuIeškovas nepastebėjo kaip automobilis BMW įvažiavo į sankryžą, todėl negali pasakyti, kokiu greičiu jis įvažiavo, atsakovo darbuotojų, o šį greitį įrašė gal būt atsakovo darbuotojų patarimu. Draudikas ir ekspertai nepagrįstai nusprendė, kad automobilis BMW važiavo 1 km/h greičiu. Šis argumentas negali būti pagrindas atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, nes nepaneigia draudiminio įvykio fakto. Apeliantas įvykio metu negalėjo tiksliai apibūdinti automobilio BMW greičio ir jo netikslus greičio apibūdinimas negali būti pagrindu atsisakyti mokėti draudiminę išmoką.Pagal teisinį reguliavimą ir teismų praktiką gavęs pretenziją civilinės atsakomybės draudikas privalo atlikti eismo įvykio aplinkybių tyrimą ir gali atsisakyti mokėti draudimo išmoką tik tuo atveju, jei pateikia įrodymus, kad jo apdraustos transporto priemonės valdytojas nėra atsakingas už pretenziją pateikusiam asmeniui padarytą žalą. Ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti įrodymai, kad ieškovas tyčia inscenizavo įvykį.Teismo ekspertai negalėjo nustatyti, ar ieškovas turėjo techninę galimybę išvengti įvykio.
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė atsiliepimą ir apeliacinį skundą prašė atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Eismo įvykis ieškovo nurodytomis aplinkybėmis yra neįmanams pagal apelianto nurodytas versijas. Neįordyta, kad automobilis BMW įvažiavo į sankryžą staigiai ir nepraleidęs ieškovo. Eismo sąlygos buvo geros, todėl neaišku, kodėl ieškovas negalėjo atlikti manevro leidžiančio išvengti eismo įvykio.Nutraukiant ikiteisminį prokuroro 2013-03-06 nutarime nutarta pavesti Vilniaus apskrities PK Šalčininkų rajono PK pareigūnams spręsti klausimą dėl S. B. ir P. A. patraukimo administracinėn atsakomybėn dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimų. Nei vieno iš vairuotojų kaltė nenustatyta, todėl apeliacinio skundo argumentas, kad ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad eismo įvykis įvyko dėl P. A. kaltės, nepagrįstas. Prokuroro nutarimas neturi prejudicinės galios. Byloje neįrodyta P. A. kaltė dėl eismo įvykio, todėl neatsiranda atsakovo pareiga mokėti draudimo išmoką.
Motyvuojamoji dalis
IV.Apeliacinės instancijos teismo argumentai
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teismas teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 329 str.). Byloje nustatyta, kad prašymą atsakovui išmokėti draudimo išmoką dėl 2011-11-02 eismo įvykio pateikė ir kito eismo įvykyje dalyvavusio automobilio BMW 530 v/n (duomenys neskelbtini) valdytoja V. R., kuri automobilį buvo apdraudusi Kasko draudimu. Nors atsakovas prašė V. R. įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu be savarankiškų reikalavimų, tačiau teismas prašymą nemotyvuota protokoline nutartimi atmetė. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje vyksta ginčas dėl to, ar buvo draudiminis įvykis tokiomis aplinkybėmis, kurias nurodė jo dalyviai. Teismo sprendimas turės tiesioginę įtaką sprendžiant V. R. pareikštą reikalavimą atsakovui dėl draudimo išmokos (27635 Lt) išmokėjimo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė į bylą trečiuoju asmeniu įtraukti V. R., nors pasisakė dėl to, kad nebuvo V. R. prašyme išmokėti draudimo išmoką nuriodyto draudiminio įvykio, todėl teismo sprendimas naikinamas dėl absoliutaus neegaliojimo pagrindo – teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų (CPK 329 str. 2 d. 2 p.).
Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus.
LR Draudimo įstatymo redakcijos, kuri galiojo įvykio metu. 82 str. nustatyta, kad draudikas neturi teisės išmokėti draudimo išmoką ar atsisakyti ją išmokėti, neįsitikinęs draudžiamojo įvykio buvimu. Apeliacijos dalyką sudaro įvykio aplinkybių vertinimas sprendžiant, ar buvo draudiminis įvykis, kurio aplinkybes nurodė ieškovas. Pagal Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 dalį draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančios teisę sumažinti draudimo išmoką. Atsakovas aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo, įrodinėjo tik prielaidomis.
Teismas atmesdamas ieškinį teismas rėmėsi pagrindiniu įrodymu Lietuvos teismo ekspertizės centro Specialisto 2012-12-21 išvados Nr. 11-2279(12) rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytu teiginiu, kad automobilis VW Passat priekine dalimi visu pločiu atsitrenkė į priekyje jo buvusio ar stovėjusio arba minimaliu greičiu važiavusio automobilio BMW 530 dešiniojo šono galinę dalį. Automobilio VW Passat vairuotojo nurodyta aplinkybė, kad automobilis BMW 530 įvykio metu važiavo 20-30 km/h prieštarauja tyrimo metu nustatytam sugadinimų padarymo mechanizmui, t.y., kad automobilis VW Passat trenkėsi į stovintį ar minimaliu greičiu važiuojantį automobilį BMW 530. Automobilio BMW 530 konkrečios važiavimo greičio reikšmės nenurodė, o nurodė, kad automobilis įvykio metu važiavo iki 20 km/h greičiu (nuo 1 km/h iki 20 km/h), todėl negalima nustatyti ar automobilio BMW 530 vairuotojo nurodyta aplinkybė apie važiavimo greitį prieštarauja tyrimo metu nustatytam sugadinimų padarymo mechanizmui. Tačiau pirmosios instancijos teismas padarė konkrečią išvadą, kad vertinant specialisto išvados tyrimo dalyje nurodytas automobilių tarpusavio padėtis pagal jų sugadinimus matyti, kad tiek automobilio VW Passat, tiek ir automobilio BMW 530 padėtis buvo statiška, stabili. Teismo vertinimu, specialistas nenustatė, kad nors vieno automobilio, dalyvavusio autoįvykyje padėtis būtų mobili, kad nors vienas iš automobilių iki susidūrimo momento būtų pakreipęs važiavimo kryptį. Teisėjų kolegija nesutinka su kategoriška pirmosios instancijos teismo išvada, kad automobilio BMW 530 padėtis eismo įvykio metu buvo stabili, t.y. automobilis BMW 530 stovėjo. Pagal specialisto tyrimo išvadas teismas negalėjo kategoriškai konstatuoti, kad buvo tik viena galimybė - automobilis BMW 530 stovėjo, o į šį stovintį automobilį trenkėsi automobilis VW Passat. Teisėjų kolegijos vertinimu specialisto išvada nekategoriška ir nepaneigia galimybės, kad automobilis BMW 530 važiavo minimaliu greičiu.
Nors specialistas nustatė, kad įvykio metu buvusi automobilių padėtis rodo, kad nei vienas automobilis atsiradus kelyje kliūčiai nedarė jokio manevro, tačiau ši aplinkybė teisiškai nereikšminga, nes atsakovas (draudikas) savo atsikirtimuose nesiremia aplinkybe, ar eismo įvykio dalyviai turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo. Specialisto 2012-12-21 išvados Nr. 11-2279(12) rezoliucinės dalies 1 punkte aprašytas automobilių susidūrimo mechanizmas atitinka eismo įvykio dalyvių nurodytas automobilių judėjimo iki susidūrimo trajektorijas. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad automobilių padėtis patvirtina, kad tuščiame kelyje automobiliai turėjo galimybę reaguoti į kilusią situaciją. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad situacija, kai nei vienas iš įvykyje dalyvavusių vairuotojų nedaro jokių manevrų, rodančių reakciją į įvykį yra netipiška, o atsižvelgiant į ieškovo įvardytus minimalius važiavimo greičius yra visiškai neadekvati. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien neadekvati eismo įvykio dalyvių reakcija į susiklosčiusią situaciją nesudaro pagrindo išvadai, kad įvykio dalyvių nurodytas įvykio mechanizmas negalėjo egzistuoti. Atsakovo ir pirmosios instancijos išvados pagrįstos tik prielaidomis. Objektyviai vertinant negalima atmesti galimybės, kad ir minimaliu greičiu važiuojančių automobilių vairuotojai gali būti itin neatidūs ir dėl neatsargumo pasielgti taip neatidžiai, kad prieš susidūrimą neatlieka jokių manevrų siekiant išvengti eismo įvykio nors ir yra geros eismo sąlygos ir matomumas. Aplinkybė, kad ieškovas netiksliai nurodė automobilio BMW 530 greitį prieš pat susidūrimą, negali lemti kategoriškos išvados, kad eismo įvykio ieškovo nurodytomis aplinkybėmis nebuvo.
Byloje neapklausti abu eismo įvykyje dalyvavę vairuotojai, nėra pateikti duomenys, patvirtinantys žalos dydį (ieškinio sumą). Bylą nagrinėjant iš naujo būtina ištirti nurodytus įrodymus ir iš esmės spręsti dėl ieškinio pagrįstumo.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 3 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.