Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Algerdas Urbšys Baudžiamoji byla Nr. 1A-220-175/2015;

Teisėjas Algimantas Brigadierius Teisminio proceso Nr. 1-66-1-00062-2011-6;

2015 m. vasario 19 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Danguolės Šiugždinytės, Rimo Švirino, sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei, dalyvaujant prokurorui S. K., nuteistajam T. Ž., jo gynėjui advokatui Sigitui Lukauskui, nuo baudžiamosios atsakomybės atleistam asmeniui M. T., jo gynėjai advokatei Ingai Blaževičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. Ž. skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio, kuriuo T. Ž. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 str. 3 d. ir jam paskirta 35 MGL (4 550 Lt) dydžio bauda.

Iš T. Ž. civiliniam ieškovui VSDFV (duomenys neskelbtini) skyriui priteista 3 200,90 Lt už nukentėjusiajam R. R. išmokėtą laikinojo nedarbingumo pašalpą;

nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui J. M. 1 360,60 Lt neturtinei žalai atlyginti;

nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui R. R. 3 401,48 Lt neturtinei žalai atlyginti;

nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui D. L. 13 605,92 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš civilinio atsakovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro priteista :

nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui J. M. 149,74 Lt turtinei ir 639,40 Lt neturtinei žalai atlyginti;

nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui R. R. 888,92 Lt turtinei ir 1 598,52 Lt neturtinei žalai atlyginti;

nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui D. L. 13 861 Lt turtinei ir 6 394,08 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 281 str. 1 d. atleistas M. T. ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. Ž. nuteistas už tai, kad jis 2011 m. sausio 29 d., apie 11 val. 30 min., (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „Audi A6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių 9, 105 ir 134 punktuose nurodytus reikalavimus, tai yra būdamas eismo dalyviu ir privalėdamas laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui (KET 9 p.), privalėdamas važiuoti dešine kelio puse (KET 105 p.), atsiradus kliūčiai ar grėsmei eismo saugumui, privalėdamas sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeliant pavojaus kitiems eismo dalyviams (KET 134 p.), atsiradus kliūčiai kelyje, kuomet jo vairuojamo automobilio priekyje susidūrė automobilis „Subaru Legacy“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamas M. T. ir automobilis ,,Toyota Avensis‘‘, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamas K. V. G., savalaikiai nestabdė vairuojamo automobilio tam, kad nesukelti pavojaus kitiems eismo dalyviams, išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir susidūrė su ja važiavusiu automobiliu „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) , priklausančiu R. R., vairuojamu D. L., dėl to dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų D. L. sunkiai sutrikdyta sveikata, automobilio „Audi 80“ keleiviui R. R. nesunkiai sutrikdyta sveikata, J. M. ir automobilio „Audi A6“ keleivei D. Š. nežymiai sutrikdyta sveikata.

Skunde nurodoma, kad nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi teismo išvados dėl apelianto kaltės neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Teismas, nagrinėdamas bylą, pilnai nesivadovavo baudžiamojo proceso įstatymo normomis, reglamentuojančiomis įrodinėjimo procesą ir suformuota teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose. Apelianto vertinimu, surašant nuosprendį nebuvo laikomasi BPK 44 str. 6 d., 20 str. 3 d., 20 str. 5 d., 305 str. 1 d. reikalavimų, todėl nuosprendyje nurodyti kaltės įrodymai negali būti laikomi patikimi, neginčijami ir pakankami apkaltinamajam nuosprendžiui priimti pagal pateiktą kaltinimą.

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad kito šioje byloje nuteisto asmens – M. T. parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs, skirtingų apklausų metu jis nurodė skirtingas eismo įvykio aplinkybes, be to, jo paaiškinimai prieštarauja ekspertų išvadoms ir įrodo, kad „Subaru Legacy“ automobilį mėtyti pradėjo tik aplenkus automobilį „Audi A6“. Nukentėjusiojo R. J. parodymai taip pat prieštaringi, praėjus 8 mėn. po įvykio apklausoje jis jau davė iš esmės skirtingus parodymus. Tiek M. T., tiek R. J. parodymai, kuriais rėmėsi teismas, yra aiškiai nenuoseklūs, todėl būtent juos teismas turėjo vertinti kritiškai kaip siekimą paneigti savo galimą kaltę dėl autoįvykio susidūrus „Audi A6“ ir „Audi 80“ automobiliams. Apklausus nukentėjusiuosius R. R., J. M., D. L., kurie iki įvykio važiavo automobilyje „Audi 80“, jie nenurodė, kad po susidūrimo automobiliams „Subaru Legacy“ ir „Toyota Avensis“ būtų autoįvykio zonoje buvęs koks nors kitas automobilis baltos spalvos, kaip bandė teigti M. T..

Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad M. T. teismo posėdžio metu visiškai pripažino savo kaltę pagal prokuroro pareikštą kaltinimą pagal BK 281 str. 1 d., neigė kaltę pagal nukentėjusiojo R. R. atstovo pateiktą kaltinimą pagal BK 281 str. 3 d., tačiau teismas, nepriklausomai nuo to, kad M. T. pripažino KET 141.1 p. pažeidimą, nepagrįstai iš M. T. kaltinimo pašalino jam inkriminuotą KET 141.4 p. pažeidimą tvirtindamas, kad M. T. kito automobilio lenkimo tuo metu nevykdė. Tokia teismo išvada neginčijamai prieštarauja nustatytam faktui, kad automobilis „Subaru Legacy“, vairuojamas M. T., prieš pat susiduriant su automobiliu „Toyota Avensis“, nesaugiai lenkė automobilį „Audi A6“, dėl to grįžtant į savo eismo juostą automobilis ėmė slidinėti ir tokiu būdu sukliudė saugiai judėti automobiliui „Audi A6“. Tai buvo esminė ir pagrindinė priežastis antram autoįvykiui tarp automobilių „Audi A6“ ir „Audi 80“ kilti.

Dėl byloje esančių išvadų apeliantas nurodo, kad teismas, būdamas nesaistomas imperatyviai su ekspertizių išvadomis, privalėdamas vertinti įrodymų visetą, turėjo vertinti ir 2012-10-26 eismo įvykio ekspertizės akto išvadas kiek jos neprieštarauja komisijinės ekspertizės išvadoms. Šią išvadą atliko ekspertas V. L.. Abu eismo įvykiai buvo modeliuojami kompiuteriu specializuota programa. Šioje ekspertizės išvadoje teigiama, kad automobilio „Audi A6“ vairuotojas T. Ž., tikėtina neturėjo techninės galimybės išvengti susidūrimo su automobiliu „Audi 80“ net ir tuo atveju, jei priekyje jo važiavimo kryptimi įvykus eismo įvykiui, jo vairuojamas automobilis „Audi A6“ būtų stabdomas dešinėje važiuojamosios dalies pusėje ir susidurtų su automobiliu „Subaru Legacy“, nes ir tuo atveju po šių automobilių susidūrimo tikėtinas automobilio „Audi A6“ išslydimas į priešingos krypties eismo juostą, kuria važiavo automobilis „Audi 80“. Teismas taip pat neįvertino to, kad apeliantas, matydamas po aplenkimo ėmusį slidinėti „Subaru Legacy“ automobilį, ėmėsi visų būtinų priemonių, kad išvengti susidūrimo su „Subaru Legacy“ ir „Audi 80“ automobiliais. Pats kaltinimas dalyje, kad apeliantas nestabdė automobilio, yra visiškai nepagrįstas, kadangi apeliantas stabdė atsižvelgdamas į kelio dangos ypatumus, į tai, kad už jo važiavo sunkiasvoris automobilis ir į eismo įvykio eigą susiduriant „Subaru Legacy“ ir „Toyota Avensis“ automobiliams. Apelianto vertinimu, M. T. kaltę dėl abiejų eismo įvykių patvirtina tai, kad būtent jis pažeidė KET 141.1 p. reikalavimus, kas sąlygojo automobilių „Toyota Avensis“ ir „Subaru Legacy“, o po to ir „Audi A6“ ir „Audi 80“ susidūrimą. M. T. veiksmuose yra nusikalstamo nerūpestingumo požymiai, jis galėjo ir privalėjo numatyti, kad esant tokiai kelio dangai, viršijant leistiną greitį gali tai gali turėti įtakos lenkiamos transporto priemonės saugiam eismui. Nepagrįstai teismas M. T. veiksmus perkvalifikavo iš BK 281 str. 3 d. į BK 281 str. 1 d. Taip pat nepagrįstai teismas išvadas dėl apelianto kaltės grindė UAB „(duomenys neskelbtini)“ specialisto išvadomis, kadangi teismo posėdžio metu, duodamas paaiškinimus, specialistas pripažino, kad ekspertinei veiklai licencijos yra netekęs dar 2013 m. lapkričio mėn., tyrime naudojosi nepatvirtinta programa „Karat-3“, išvados dėl eismo įvykių padarytos galimų versijų forma, o ne byloje nustatytų faktų pagrindu.

Apeliantas pabrėžia, kad dėl kilusių pasekmių jis nėra kaltas, o jo baudžiamajai atsakomybei konstatuoti turi būti nustatyta, ar jis turėjo ir galėjo numatyti, kad manevruodamas į kairę sukels eismo įvykį, dėl kurio kils BK 281 str. 3 d. numatyti padariniai. KET 134 p. nurodoma, kad, jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Taigi, taisyklės numato kelis galimus transporto priemonę vairuojančio asmens elgesio variantus atsiradus kliūčiai. Nagrinėjamu atveju važiuojamojoje kelio dalyje įvykus eismo įvykiui tarp automobilių „Subaru Legacy“, vairuojamo M. T. ir automobilio „Toyota Avensis“, vairuojamo K. V. G., apeliantas turėjo kelis elgesio variantus: sustabdyti automobilį ir susidurti su automobiliu „Subaru Legacy“, bandyti išvengti susidūrimo darydamas manevrą ir pasukdamas vairą į kairę, t. y. kirsdamas ašinę liniją ir išvažiuodamas į priešpriešinę eismo juostą ar į dešinę, t. y. nuvažiuojant nuo kelkraščio. T. Ž. nurodo, kad šiuo atveju bandė automobilį stabdyti, tačiau pamatęs, kad atstumas per mažas ir sustabdyti nespės, manevravo į kairę, siekdamas išvengti susidūrimo su automobiliu „Subaru Legacy“, tokiu būdu siekdamas apsaugoti savo ir kartu važiavusios L. Š. sveikatą ir galimai gyvybes. Automobilis buvo stabdomas, o ekspertų išvadose yra nurodyta, kad važiuodamas leistinu 80 km/h greičiu, prieš eismo įvykį 41 km/h greičiu išvengti susidūrimo su automobiliu „Audi 80“ bet kuriuo manevro atveju galimai nebuvo įmanoma. Dėl to apeliantas pažymi, kad jo kaltės dėl eismo įvykio ir jo metu kilusių padarinių nebuvo.

Teismo posėdyje nuteistasis T. Ž. ir jo gynėjas apeliacinį skundą palaikė, prašė tenkinti. Prokuroras, nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas asmuo M. T. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliantas skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, mano, kad įrodymai byloje buvo vertinami nesilaikant Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, dėl to teismas nepagrįstai jį pripažino kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 281 str. 3 d.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. 5 d. nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Pažymėtina, kad BPK 20 str. 2 d. nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 d. nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

Apygardos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo neatitikties įstatymų reikalavimams, yra nepagrįsti, prieštarauja tiek bylos medžiagai, tiek ginčijamo teismo sprendimo turiniui. Priešingai, negu nurodo apeliantas savo skunde, pirmosios instancijos teismo pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės nustatytos įvertinus bylos įrodymų visetą, palyginus ir sugretinus teisėtais būdais gautus duomenis, išsamiai išnagrinėjus aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai išspręsti teisingai. Taigi, priešingai nei tvirtina apeliantas, apylinkės teismas įrodymų vertinimą reglamentuojančių baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nepažeidė. Nuteistojo T. Ž. apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai iš esmės yra paremti tik jo paties subjektyviu situacijos vertinimu ir perteikia tik jo nuomonę dėl jam nepriimtino įrodymų vertinimo, tačiau esminių baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimų nepagrindžia.

Apygardos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas T. Ž. kaltu dėl eismo įvykio, nuosprendyje nuosekliai išdėstė ir įvertino įrodymus, kuriais grindžia savo išvadas, taip pat nurodė, kuriuos įrodymus atmeta kaip nepatikimus. Teismo išvados motyvuotos, pagrįstos, atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde tvirtina, kad ne jis, o M. T. yra kaltas dėl abiejų eismo įvykių (automobilių „Subaru Legacy“ ir „Toyota Avensis“ bei „Audi A6“ ir „Audi 80“ susidūrimo), sutikti su tokiais teiginiais teismas neturi pagrindo.

Baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 281 str. 3 d. traukiamas tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Taigi, pagal BK 281 str. baudžiamoji atsakomybė kyla, jeigu transporto priemonę vairavęs asmuo padaro kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimus, kurie susiję priežastiniu ryšiu su šiame BK straipsnyje numatytais padariniais, ir kai nustatoma eismo įvykį bei dėl jo atsiradusius kitus padarinius sukėlusio vairuotojo kaltė. BK 281 str. dispozicija yra blanketinė norma, nukreipianti į kitus teisės aktus, todėl ją taikant būtina nurodyti konkrečius teisės aktų reikalavimus, kuriuos kaltininkas pažeidė. Nusikaltimas, numatytas BK 281 str. 3 d., yra neatsargus. Nusikaltimas yra neatsargus, jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad būtent dėl T. Ž. veiksmų kilo eismo įvykis, kurio metu jo vairuojamas automobilis susidūrė su automobiliu „Audi 80“ ir buvo sutrikdyta kitų asmenų sveikata, savo išvadas argumentavo ir pagrindė byloje esančių įrodymų visumos analize ir vertinimu. Pritariama pirmosios instancijos teismo išvadai, kad būtent T. Ž. neatsargus elgesys kelyje, jo padaryti KET 9 p., 105 p. ir 134 p. pažeidimai, buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui tarp automobilių „Audi A6“ ir „Audi 80“ kilti. Nors T. Ž. tvirtina, kad dėl abiejų eismo įvykių kaltas tik M. T., tokie jo teiginiai prieštarauja objektyviems byloje esantiems įrodymams. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2013-09-24 ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad susidūrus automobiliams „Subaru Legacy“ ir „Toyota Avensis“, iš paskos važiavęs automobilis „Audi A6“ nesusidūrė nei su vienu iš jų. Iš to padaryta išvada, kad pirmas susidūrimas neturėjo tiesioginės įtakos automobilio „Audi A6“ judėjimo krypties pakeitimui į kairę. Judėjimo trajektorijos keitimo ėmėsi automobilio „Audi A6“ vairuotojas T. Ž.“. Šioje situacijoje laikytina, kad įvyko du eismo įvykiai. Pripažinus, kad buvo du atskiri eismo įvykiai, ekspertai pateikė išvadą, kad automobilių „Audi 80“ ir „Audi A6“ susidūrimą techniniu požiūriu sąlygojo tai, kad automobilio „Audi A6“ vairuotojas T. Ž., vengdamas susidūrimo su automobiliu „Subaru Legacy“, pasuko į kairę ir, dalinai įvažiavęs į priešpriešinio eismo juostą, susidūrė su ta eismo juosta priešinga kryptimi važiavusiu automobiliu „Audi 80“. Taip pat ekspertų nustatyta, kad automobilio „Audi A6“ vairuotojas T. Ž. turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo su automobiliu „Audi 80“ neįvažiuodamas į priešpriešinio eismo juostą, o jo išvažiavimas į priešpriešinio eismo juostą techniniu požiūriu buvo nepriimtinas. Aplinkybė, kad automobilio „Audi A6“ vairuotojas T. Ž. turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo su automobiliu „Audi 80“, nustatyta ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ specialisto išvadoje, kurią pateikė specialistas V. M. Šioje išvadoje konstatuota, kad automobilio „Audi A6“ vairuotojas T. Ž., savalaikiai mažindamas greitį kai pastebėjo, kad važiuojantis priekyje automobilis „Subaru Legacy“ praranda judesio stabilumą, galėjo išvengti automobilių susidūrimo. Taip pat nustatyta, kad jeigu automobilio „Audi A6“ vairuotojas būtų važiavęs ir stabdęs tam skirtose eismo juostos ribose, tai susidūrimas su automobiliu „Audi 80“ nebūtų įvykęs. Pagrindinė sąlyga susidūrimui tarp automobilių „Audi A6“ ir „Audi 80“ kilti buvo automobilio „Audi A6“ vairuotojo techniniu požiūriu nepriimtini veiksmai, prieštaravę KET 133-134 p. reikalavimams. Nesivadovauti minėta išvada teismas neturėjo objektyvaus pagrindo, kadangi ją atliko specialistas, turintis Lietuvos teismo ekspertizės centro išduotą eksperto kvalifikacijos pažymėjimą, kuris ekspertizės atlikimo metu galiojo, specialistas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingos išvados ir paaiškinimų pateikimą, specialisto asmeninis suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, specialus tyrimas atliktas pagal pateiktas baudžiamosios bylos medžiagos kopijas. Be to, šioje išvadoje nustatytas aplinkybes iš dalies patvirtina ir paties T. Ž. teisme duoti parodymai. Nors T. Ž. savo kaltės nepripažino, tačiau paaiškino, kad jo vairuojamą automobilį „Audi A6“ aplenkęs automobilis „Subaru Legacy“ pavažiavo apie 20-30 sekundžių, priekyje buvo kelio ženklas, kad yra greičio matuoklis, tada automobilio „Subaru Legacy“ vairuotojas pristabdė ir jo automobilį pradėjo mėtyti, automobilis buvo nestabilus (slidinėjo) dar apie 5-10 sekundžių iki susidūrimo su automobiliu „Toyota Avensis“, nors automobilis „Subaru Legacy“ ir slidinėjo, tačiau po truputį judėjo (duomenys neskelbtini) kryptimi, t. y. nuo T. Ž. vairuojamo automobilio. T. Ž. taip pat nurodė, kad galimybės išvengti susidūrimo nebuvo, jis intensyviai stabdė savo automobilį „Audi A6“, matė, kad nespės sustoti, tuomet atleido stabdį ir nukreipė automobilį link ašinės kelio linijos, kad išvengtų susidūrimo, tačiau pravažiavęs pro automobilius „Subaru Legacy“ ir „Toyota Avensis“, susidūrė su priešais atvažiuojančiu automobiliu „Audi 80“. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad T. Ž. nurodyta aplinkybė, kad jis intensyviai stabdė siekdamas išvengti susidūrimo ir tik supratęs, kad susidūrimo išvengti nepavyks, nukreipė automobilį ties ašine kelio linija, nėra patvirtinta jokiais objektyviais byloje esančiais duomenimis. Stabdymo ar automobilio „Audi A6“ slydimo pėdsakai nėra fiksuoti nei įvykio vietos apžiūros protokole, foto lentelėje, eismo įvykio vietos plane, nei ekspertų išvadose. Be to, šios aplinkybės nepatvirtino ir teismo posėdyje apklausta kartu su T. Ž. važiavusi D. Š.. Priešingai, teismo posėdyje apklausta D. Š. nurodė aplinkybes, paneigiančias T. Ž. versiją, kad jis neturėjo kitos galimybės išvengti susidūrimo, kaip tik išvažiuodamas į priešpriešinio eismo juostą, kurioje susidūrė su automobiliu „Audi 80“. D. Š. nurodė, kad T. Ž. vairuojamą automobilį aplenkęs automobilis „Subaru Legacy“ priekyje pavažiavo apie dvi minutes, tada jį sumėtė, atstumas iki automobilio „Subaru Legacy“ buvo apie 10 m. Apie tai, kad T. Ž., pamatęs kliūtį, staigiai stabdė, nukentėjusioji nenurodė. Nukentėjusioji taip pat nepatvirtino ir T. Ž. teiginių, kad automobilio „Subaru Legacy“ vairuotojas T. Ž. vairuojamą automobilį „Audi A6“ lenkė nesaugiai, grįžtant į savo eismo juostą pradėjo slidinėti ir taip sutrukdė saugiai judėti automobiliui „Audi A6“. Kaip jau minėta, kartu su T. Ž. važiavusi nukentėjusioji nurodė, kad aplenkęs automobilis „Subaru Legacy“ priekyje pavažiavo apie dvi minutes, tada jį pradėjo mėtyti. Pats T. Ž. dėl šių aplinkybių nebuvo nuoseklus, iš pradžių teigė, kad jį aplenkęs automobilio „Subaru Legacy“ vairuotojas kiek pavažiavo ir pamatęs radaro ženklą pradėjo stabdyti, vėliau jau nurodė, kad po lenkimo „Subaru Legacy“ automobiliui grįžtant į savo eismo juostą jį pradėjo mėtyti. Tuo tarpu automobilio „Subaru Legacy“ vairuotojas M. T. dėl esminių šiai bylai aplinkybių buvo nuoseklus, patvirtino, kad jo vairuojamą automobilį slidžiame kelyje sumėtė tik tada, kai jis pradėjo stabdyti prieš greičio matuoklį, automobilį „Audi A6“ jau buvo aplenkęs. Šias aplinkybes patvirtino ir su kartu su M. T. važiavę liudytojai, kurių parodymai detaliai aprašyti ir išanalizuoti skundžiamame nuosprendyje.

Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumos, priešingai, negu skunde nurodo T. Ž., galima daryti pagrįstą ir faktinėms aplinkybėms neprieštaraujančią išvadą, kad būtent T. Ž., o ne M. T., veiksmai sąlygojo antrojo eismo įvykio tarp automobilių „Audi A6“ ir „Audi 80“ kilimą. Tokią išvadą skundžiamame nuosprendyje padarė ir pirmosios instancijos teismas. Kaip jau minėta, priežastinio ryšio tarp veiksmų, t. y. atitinkamo KET pažeidimo, ir kilusių padarinių – eismo įvykio, nustatymas yra būtina sąlyga atsakomybei pagal BK 281 str. kilti. Nagrinėjamu atveju paties T. Ž. veiksmai po to, kai jo vairuojamą automobilį aplenkė M. T. vairuojamas automobilis „Subaru Legacy“, leidžia teismui daryti išvadą, kad jo padaryti KET pažeidimai sąlygojo automobilių „Audi A6“ ir „Audi 80“ susidūrimą, o tai, kad M. T. vairuojamas automobilis, pristabdžius slidžiame kelyje, tapo nestabilus, pradėjo slidinėti ir susidūrė su automobiliu „Toyota Avensis“, neįtakojo antrojo eismo įvykio kilimo. KET 134 p. nurodyta, kad jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Nagrinėjamu atveju T. Ž. nurodyta aplinkybė, kad pamatęs kliūtį – kelyje slidinėjantį automobilį „Subaru Legacy“ – jis staigiai stabdė, nepatvirtinta jokiais objektyviais bylos duomenimis, o nustatyti T. Ž. veiksmai atsiradus kliūčiai kelyje leidžia teismui konstatuoti, kad KET 134 p. reikalavimus jis pažeidė. Nustatyta, kad T. Ž., pamatęs kliūtį kelyje, t. y. slidinėjantį M. T. automobilį, nesielgė taip, kaip iš jo reikalauja KET, nestabdė savo vairuojamo automobilio, nebandė savo automobilio nukreipti į savo važiuojamosios kelio dalies dešinį kelkraštį ir jį visiškai sustabdyti, pavojingai manevravo nukreipdamas savo vairuojamą automobilį ties kelio viduriu, išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą neįsitikinęs, kad tai daryti saugu ir, kad tokie veiksmai nesukels pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui ir susidūrė su priešinga eismo juosta atvažiuojančiu automobiliu „Audi 80“. Pritariama pirmosios instancijos teismo išvadai, kad automobilio „Subaru Legacy“ vairuotojas M. T. neturėjo ir negalėjo numatyti, kad jam iš paskos važiuojančio automobilio vairuotojas T. Ž. pažeis KET reikalavimus ir dėl to bus sukeltas dar vienas eismo įvykis, kurio metu bus sutrikdyta kitų asmenų sveikata. Pagrįstai šioje byloje nustatyta, kad M. T. yra atsakingas tik už tas pasekmes, kurias apima jo kaltė. Pripažinus, kad dėl antrojo eismo įvykio yra kaltas T. Ž., reikalauti iš M. T. atsakomybės ir už tuos padarinius, kurie nėra priežastiniu ryšiu susiję su jo veiksmais ir kurių neapima jo kaltė, nėra pagrindo, kadangi tokiu atveju susidarytų situacija, kai asmuo pagal baudžiamąjį įstatymą atsako net ir tokiu atveju, kai nėra jo kaltės, kai šis nusikaltimo sudėties požymis yra būtinas baudžiamajai atsakomybei pagal BK 281 str. atsirasti. Nors nuteistasis T. Ž. skunde tvirtina, kad jeigu nebūtų buvę pirmojo eismo įvykio, dėl kurio kaltas M. T., antrojo eismo įvykio taip pat nebūtų buvę, sutikti su tuo nėra pagrindo. Teismo vertinimu, M. T. sukeltas eismo įvykis tiesioginės įtakos antrojo eismo įvykio kilimui neturėjo, kadangi antrasis eismo įvykis kilo ne dėl M. T. veiksmų, o dėl netinkamo, KET reikalavimų neatitinkančio, T. Ž., kaip transporto priemonės vairuotojo, elgesio kelyje atsiradus kliūčiai. Byloje nėra nustatyta, kad M. T. veiksmai būtų buvę tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su eismo įvykiu, kuriame dalyvavo automobiliai „Audi A6“ ir „Audi 80“. Automobilio „Audi 80“ vairuotojas ir su juo važiavę asmenys patvirtino, kad eismo įvykį, kurį sukėlė M. T., jie pamatė iš anksto, atstumas buvo pakankamai didelis, stabdyti vairuojamą transporto priemonę pradėjo savalaikiai, todėl automobilis „Audi 80“ būtų saugiai sustojęs, jeigu ne priešpriešais atvažiavęs T. Ž. vairuojamas automobilis „Audi A6“, su kuriuo automobilis „Audi 80“ ir susidūrė. Pritariama pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad šioje situacijoje eliminavus T. Ž. veiksmus, kurie negali būti vertinami kaip atitinkantys KET reikalavimus, antrasis eismo įvykis tarp automobilių „Audi A6“ ir „Audi 80“ nebūtų įvykęs, kadangi, kaip jau minėta, iš nustatytų faktinių aplinkybių visumos akivaizdu, kad automobilio „Audi 80“ vairuotojas būtų išvengęs kontakto su pirmajame eismo įvykyje dalyvavusiais automobiliais „Toyota Avensis“ ir „Subaru Legacy“. Apygardos teismo teisėjų kolegija sutinka ir su tuo, kad T. Ž. nagrinėjamoje situacijoje turėjo ir galėjo numatyti, kad dėl jo veiksmų gali kilti grėsmė kitų eismo dalyvių saugumui. Iš paties T. Ž. paaiškinimų, taip pat kitų byloje apklaustų asmenų parodymų, rašytinių įrodymų nustatyta, kad eismo sąlygos įvykio dieną buvo sudėtingos, kelias buvo slidus, vietomis pustė, įvykus pirmajam eismo įvykiui pakilo sniegas, todėl T. Ž., nesiimdamas priemonių saugiai sustabdyti automobilį savo eismo juostoje jį savalaikiai stabdydamas ir išvažiuodamas į priešpriešiniam eismui (arčiau ašinės kelio linijos) skirtą eismo juostą nebūdamas tikras, kad neatvažiuoja kita transporto priemonė, elgėsi neatsakingai, neatidžiai, nesilaikydamas KET reikalavimų, kas šiuo atveju ir sąlygojo antrojo eismo įvykio kilimą, kurio metu buvo sutrikdyta kitų asmenų sveikata. Nagrinėjamu aspektu pažymima, kad kelias, kuriame įvyko eismo įvykis, yra dviejų eismo juostų, todėl bet kuriuo atveju išvažiuoti į priešpriešiniam eismui skirtą juostą vairuotojas gali tik tada, kai įsitikina, kad tai daryti yra saugu ir dėl to nekils grėsmė kitų eismo dalyvių saugumui. Šiuo atveju nustatytų faktinių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad T. Ž. šio reikalavimo nesilaikė.

Nors T. Ž. savo apeliaciniame skunde analizuoja ir byloje esančias ekspertų išvadas, ir apklaustų asmenų parodymus, tačiau tokia analizė yra susijusi su subjektyviu T. Ž. vertinimu, cituojama tik ta specialistų išvadų ir apklaustų asmenų parodymų dalis, kuri yra palanki nuteistajam. Jau minėta, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismas įpareigotas įrodymus vertinti ne atsietai, o visumoje, juos analizuodamas ir lygindamas tarpusavyje. Šiuo atveju darytina išvada, jog siekiant nustatyti bei išsiaiškinti visas nusikalstamos veikos aplinkybes, byloje buvo tinkamai įvertinti teismui pateikti įrodymai ir baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai nepažeisti. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, taip pat įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir ištirtus įrodymus konstatuoja, kad nuteistasis T. Ž. padarė jam inkriminuojamą, BK 281 str. 3 d. numatytą, nusikaltimą, o apylinkės teismas dėl jo kaltės padarė teisingas ir pagrįstas išvadas. Apeliaciniame skunde nuteistasis T. Ž. naujų esminių šiai bylai faktinių aplinkybių, kurios nebuvo tiriamos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nenurodė, todėl aukštesnysis teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, jų nekartoja. Dėl nukentėjusiesiems eismo įvykio metu padaryto sveikatos sutrikdymo masto, civilinių ieškinių pagrįstumo ir jų dydžio priteisimo, ginčo nėra, todėl aukštesnysis teismas dėl nukentėjusiesiems padarytų sužalojimų ir ieškinių plačiau nepasisako.

Pagrįstai T. Ž. pripažinęs kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 281 str. 3 d., pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BK 54 str. įtvirtintų bendrųjų bausmės skyrimo principų, paskyrė teisingą, proporcingą padarytai nusikalstamai veikai bausmę, kuri nelaikytina aiškiai per griežta ar individualizuota netinkamai. Teismas tinkamai įvertino tas aplinkybes, kad T. Ž. anksčiau neteistas, charakterizuojamas teigiamai, nenustatyta atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, padarytas nusikaltimas yra neatsargus, sužaloti keturi asmenys, vienas iš jų sunkiai ir pagrįstai nustatė, kad BK 41 str. numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti T. Ž. skiriant baudą. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į pirmiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo, baudžiamojo įstatymo pažeidimų nepadarė. Šioje byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios leistų paskirti švelnesnę bausmę. Byloje pareikšti civiliniai ieškiniai išspręsti tinkamai.

Įvertinusi visas aukščiau paminėtas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad nuteistojo apeliacinis skundas nepagrįstas, visos skunde minimos aplinkybės jau buvo teisingai įvertintos pirmosios instancijos teismo priimant apkaltinamąjį nuosprendį, nuteistojo veika kvalifikuota teisingai, paskirta bausmė taip pat yra teisinga. Naikinti nuosprendį nuteistojo skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistojo T. Ž. apeliacinį skundą atmesti.