Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Remeikos, kolegijos teisėjų Arūno Rudzinsko ir Ramūno Mitkaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės D. J. atstovaujamos įstatyminės atstovės globėjos M. A. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-853-651/2011 pagal ieškovės ieškovės J. Š. patikslintą ieškinį atsakovei D. J. dėl nuosavybės teisės pripažinimo.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog ieškovė nuo 1977-04-07 gyveno su J. J. faktinėje santuokoje iki J. J. mirties. Kiek yra žinoma ieškovė kurį laiką draugavo su J. J., tačiau bendro ūkio niekada nevedė, o jų draugystė nutrūko dar 2000 metais. Ieškovė niekada negyveno su J. J., kiek žinoma iš paties J. J., jie tik kartu leisdavo laiką, tačiau J. J. vedė ūkį vienas, vienas iš asmeninių lėšų įgijo jam priklausančią visą nuosavybę ir ja rūpinosi. Aplinkybę, jog ieškovė niekada negyveno su J. J. ir nevedė bendro ūkio įrodo ir aplinkybė, jog ieškovė J. J. sunkiai sergant nebuvo su juo, juo nesirūpino, nei ligoninėje, nei namuose, ne tik nesirūpino jo laidojimu, bet net nebuvo jo laidotuvėse. J. J. mirė 2009-09-12 Kauno slaugios ligoninėje. Ieškovė niekada neturėjo nuo J. J. buto raktų, po J. J. mirties butu, esančiu adresu (duomenys neskelbtini), visiškai nesirūpino, nemokėjo komunalinių mokesčių. Nors ginčo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir buvo apklausta visa eilė liudytojų, tačiau pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą neteisingai laikė, jog ieškovės ir mirusiojo J. J. bendrus tarpusavio santykius įrodo liudytojų A. Š., M. A., I. P., L. B. parodymai. Priešingai, apklausti liudytojais šie asmenys tik nurodė, jog matydavo ieškovę su J. J. kartu, tačiau nei vienas nepatvirtino jog šie asmenys vedė bendrą ūkį, kartu gyveno kaip sutuoktiniai, artimai bendravo ar atliko ginčo bute remonto darbus. Liudytoja apklausta L. B. davusi teisme parodymus, kuriais remiantis teismas priėjo išvados, jog ieškovė ir J. J. vedė bendrą ūkį, teismo posėdžio metu paaiškino, jog J. J. nepažinojo, su juo niekada nebendravo, aplinkybės apie neva jo ir ieškovės bendrą gyvenimą jai yra žinomos tik iš ieškovės. Neteisinga teismo išvada, jog liudytojų parodymais byloje yra nustatyta, jog ieškovė nuolat būdavo J. J. bute, ten gyveno, nakvodavo, bute leisdavo kartu su J. J. laisvalaikį. Bylos nagrinėjimo metu apklausti liudytojai, išskyrus A. Š. nurodė, jog niekada J. J. bute nematė ieškovės, ieškovę su mirusiuoju visi liudytojai matė tik einant gatvėje ar kitoje viešoje vietoje. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, jog ieškovės brolis J. Š. gyvena kitoje gatvės pusėje, kur yra ginčo butas, esančiame name. Byloje yra pateikti ieškovės laiškai J. J., kurie patvirtina, jog skirtingu laikotarpiu ieškovė neturėjo raktų nuo J. J. buto ir jo laukdavo prie buto durų. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog teismas priimdamas sprendimą nepasisakė dėl ieškovės laiškų J. J. kaip byloje pateiktų rašytinių įrodymų, jų nevertino. Teismo nustatytą aplinkybę, jog šalys vedė bendrą ūkį byloje paneigia esantys rašytiniai įrodymai apie tai, jog J. J. mirė slaugos namuose vienišas, ieškovė net nedalyvavo jo laidotuvėse, neturi ir niekada neturėjo mirusiojo buto raktų. Be to, net liudytojai R. S. ir F. G. nurodė, jog sunkiai sergantis ir judantis J. J. ne kartą vienas ėjo iš gydymo įstaigos namuose ir šie asmenys jam padėjo pareiti namo, nes dėl sveikatos stovio jis pats pareiti neįstengė. Be to, 1985 metais J. J. buvo surašęs testamentą, kuriuo išrėškė valią, jog po jo mirties visas jo turtas turi atitekti jo broliui J. J.. Testamentas nebuvo įvykdytas dėl J. J. mirties 1999 metais. Ši aplinkybė paneigia teismo išvadą, jog J. J. su ieškove vedė bendrą ūkį, iš bendrų lėšų įgijo nuosavybę;teismas neteisingai byloje nevertino pateikto faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo iš kurio akivaizdu, jog ginčo bute nebuvo atliktas joks remontas, bute nėra jokių ieškovės ar šiaip moteriškų daiktų, butas yra negyvenamas. Būtinybė konstatuoti faktines aplinkybes iškilo tik tada kai buvo gautas ieškovės ieškinys teisme, dėl ko iš karto po J. J. mirties nebuvo protokolu užfiksuota buto būklė;teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog J. J. ir ieškovė kartu vesdami bendrą ūkį bendrai sukūrė 0,53 dalis ginčo buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini). 1976-04-08 nutraukus J. J. ir M. A. J. (Š.) santuoką, šalys 1977-01-26 notarine sutartimi pasidalino santuokoje įgytą turtą. Sutarties pagrindu J. J. atiteko 0,42 dalys pajaus įnašo įmokėto Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvui „Spartuolis“ kooperatinio buto, adresu (duomenys neskelbtini), statybai, sumoje 2 103 rubliai, M. A. J. (Š.) atiteko 0,58 dalys pajaus įnašo įmokėto Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvui „Spartuolis“ kooperatinio buto, adresu (duomenys neskelbtini), statybai, sumoje 2 934 rubliai. Sutinkamai su 1977-01-18 gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo „Spartuolis“ pažyma 5 037,16 rublių piniginiai įnašai buvo sumokėti laikotarpiu nuo 1968 m. iki 1976 metų. Be to, kaip matyti iš naujai pateikiamos 1976-10-22 kooperatyvo „Spartuolis“ pažymos, kuri buvo išduota J. J. buto keitimosi reikalu, J. J. ir M.A. J. (Š.) keičiamo buto vertė buvo 6 795,79 rb., iš kurių keitimosi metu buvo sumokėta 1976-10-22 dienai 4 969,52 rb., 1977-01-18 dienai 5 037,16 rb. Taigi iš pateiktų rašytinių įrodymų akivaizdu, jog 1977-01-18 dienai už keičiamą butą šalys jau buvo sumokėjusios 5 037,16 rb. pajaus įnašo iš 6 795,79 rb. Likusią 1 758,63 rb. pajaus įnašą J. J. ir M.A. J. (Š.) sumokėjo kooperatyvui „Spartuolis" prieš keičiantis butais su J.J. Š.. Įvertinus aukščiau išdėstytą akivaizdu, jog teismo išvada, dėl bendrai J. J. ir ieškovės sukurtų 0,53 dalių ginčo buto yra neteisinga, prieštaraujanti byloje pateiktiems rašytiniams įrodymams. Pagal tuo metu galiojusius teisės aktus neišmokėjus viso pajaus mokesčio J. J. nebūtų turėjęs teisės iškeisti buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini) į mažesnį ginčo butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Neteisinga, prieštaraujanti byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms teismo išvada, jog J. J. mokėjo pajaus įmokas už ginčo butą, nes už butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), pajaus įmokas mokėjo iki tol buvęs gyventojas J.J. Š., kuris taip pat tik išmokėjęs pajaus įmokas už butą, įgijo teisę ginčo butą išleisti į J. J. ir M.A. J. (Š.) išmokėtą didesnio ploto butą, adresu (duomenys neskelbtini). Kaip matyti iš 1977-02-03 apsikeitimo gyvenamąja patalpa orderio Nr. 1421p, 1977-04-07 dienai buvo pilnai išmokėtas pajus tiek už butą adresu (duomenys neskelbtini), tiek už ginčo butą adresu (duomenys neskelbtini), dėl ko net ir teismui nustačius, jog ieškovė ir J. J. vedė bendrą ūkį nuo 1977-04-07 dienos, akivaizdu, jog šalys gyvendamos kartu nesukūrė jokių ginčo buto dalių ir ginčo butas yra asmeninė J. J. nuosavybė. Teismo išvada apie pajaus įmokų sugrąžinimą J. J. po patalpų apsikeitimo su J.J. Š. yra prieštaraujanti byloje pateiktiems rašytiniams įrodymams, nes jei taip ir būtų, tai J. J. nebūtų galėjęs keisti savo išmokėto pajaus įmokos buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini) į kitą J.J. Š. butą;teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog ieškovei ir J. J. gyvenant kartu šalys įgijo pinigines lėšas į kurių 2/5 dalis pirmosios instancijos teismas nustatė ieškovei teises. Kaip matyti iš civilinės bylos medžiagos ieškovė neįrodė, jog nuo 1977-04-07 dienos kartu su J. J. įgijo 30 000 litų, kaip teigia savo patikslintame ieškinyje. Priešingai, iš byloje pateiktų bankų išrašų akivaizdu, jog J. J. sąskaitose esančios santaupos buvo sukurtos per daugelį metų, o ne kaip teigia ieškovė 2008 metais įnešus vienkartinę 30 000 litų sumą. Be to, bylos nagrinėjimo metu ieškovė neįrodė, jog turėjo finansinių galimybių sutaupyti tokią pinigų sumą.

teismas pagrįstai nustatė faktines aplinkybes, kad ieškovė su J. J. gyveno faktinėje santuokoje iki J. J. mirties. Nors atsakovės atstovė savo procesiniuose dokumentuose teigia, kad ieškovės ir J. J. santykiai nutrūko dar 2000 metais, tokie teiginiai buvo paneigti tiek rašytiniais įrodymais, tiek ir liudytojų parodymais. Atsakovės atstovės M. A. Š. santuoka su J. J. nutrūko dėl didelių konfliktų, smurto ir neištikimybės. Po santuokos nutraukimo iš J. J. darbo užmokesčio buvo daromi išskaitymai D. J. išlaikymui. Byloje yra pateikti Kauno apskrities archyvo raštai ir teismų sprendimai dėl santuokos nutraukimo ir išlaikymo priteisimo. Šie įrodymai paneigė M.A. Š. parodymus apie tai, kad jie su J. J. išsiskyrė draugiškai, bei po santuokos nutraukimo artimai bendravo. Šių aplinkybių be pačios M. A. Š. nepatvirtino jokie įrodymai byloje. Todėl M. A. S. parodymai dėl ieškovės ir J. J. santykių pabaigos vertinti kritiškai kaip nepatikimi. Aplinkybes dėl bendro ūkio vedimo ir bendro gyvenimo byloje patvirtino eilė liudytojų, neturinčių jokio teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi. Teismas išsamiai išanalizavo apklaustų liudytojų parodymus, nurodė argumentus kodėl jais remiasi. Apeliaciniame skunde atsakovės atstovė nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu, tačiau nenurodo jokių pagrįstų aplinkybių leidžiančių teigti, kad teismas įrodymus vertino pažeisdamas LR CPK nuostatas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad J. J. buvo itin uždaro būdo ir vengė kam nors pasakoti apie savo asmeninius reikalus. Būdami nesusituokę, dėl jų abiejų charakterių ypatumų, J. J. ir J. Š. pasirinko nuo kaimynų ir kitų asmenų uždarą bendro gyvenimo būdą, todėl nenuostabu, kad šalims vedant uždarą gyvenimo būdą aplinkiniai ne viską žino apie jų gyvenimą. Faktą, kad ieškovė ir J. J. ilgą laiką slėpė savo santykius, eidami skirtinose gatvės pusėse, ir kitokiais būdais, iš esmės patvirtino visi liudytojai. Todėl teismas pagrįstai atsižvelgė tiek į J. J. ir J. Š. tarpusavio santykių pobūdį, charakterių ypatumus, tiek ir į nagrinėjamos bylos specifiką - faktiniai santuokiniai ryšiai, bendro gyvenimo, ūkio vedimas dažnai įrodinėjami liudytojų parodymais, kadangi paprastai nebūna tokius santykius patvirtinančių rašytinių įrodymų. Be liudytojų parodymų, ieškovės santykius su J. J. patvirtino ir rašytiniai įrodymai. Byloje esantis 2011-03-24 Kauno klinikų raštas Nr. G-(1.23)-155 patvirtina, kad J. J. gulėjo KMUK ir jo gydymo ligos istorijos tituliniame lape nurodyta, kad asmenį prižiūrės J. Š.; paciento supažindinimo ir sutikimo dėl jo gydymo bei informacijos apie jį teikimo blanke kaip paciento atstovė nurodyta J. Š.. 2010 metų liepos 16 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 25-1-00280-10 iš liudytojo Aknystos pensionato direktoriaus A. K. parodymų matyti, kad J. Š. lankė pripažintą neveiksnia D. J. dažniau nei jos tikra motina ir dabartinė globėja A. Š., kuriai dukra parūpo tik tada, kai atsirado turtas. Akivaizdu, kad tik dėl artimų santykių su J. J., ieškovė lankė pensionate jo dukrą dažniau nei jos tikroji motina. Apeliantė skunde nurodė, kad J. J. mirė Kauno slaugos ligoninėje ir tai, apeliantės nuomone paneigia bendro ūkio vedimą. Tačiau pirmosios instancijos teisme ieškovė nurodė, kad J. J. mirtis ištiko netikėtai ir staiga, ieškovei išvykus į Ruklą. Apie J. J. mirtį ieškovė nebuvo informuota, nors apeliantei buvo žinoma, kad ieškovė gyvena su J. J.. Apie J. J. mirtį ieškovei tapo žinoma tik iš artimųjų-brolių, kuriems apie J. J. mirtį pranešė kaimynai;nepagrįstos apeliacinio skundo išvados, kad teismas nevertino antstolio faktinių aplinkybių protokolo, kadangi šis įrodymas įvertintas teismo sprendimo 8 lape. Antstolis faktines aplinkybes konstatavo praėjus daugiau kaip metams laiko po J. J. mirties, todėl faktinių aplinkybių konstatavimo protokole fiksuotas buto vaizdas nepatvirtina buto būklės J. J. mirties dieną. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad iš buto po J. J. mirties buvo nešami daiktai, o ieškovė į šį butą įleista nebuvo. Šias aplinkybes patvirtino kaimynystėje gyvenantys asmeny s- liudytoja M. A. ir I. P.. Apeliantė skunde nurodo, kad butas buvo negyvenamas, tačiau ši aplinkybė paneigta pačiu J. J. gyvenimo tame bute iki mirties faktu, kurio apeliantė neginčija;atsakovės pateikti dokumentai J. J. ir M. A. J. turto pasidalinimo sutartis, apsikeitimo gyvenamąja patalpa orderis Nr. 1421 p, bei J. J. bei J. Š. sutartis nepaneigia 1997 metų vasario 20 d. Kauno m. butų savininkų bendrijos „Pušaitė“ pažymos, kad ginčo buto sąmatinė vertė 4 466 rb. ir visą pajų 4 466 rb. sumoje sumokėjo būtent bendrijos narys J. J.. Kadangi apsikeitimo gyvenamąja patalpa orderis buvo išduotas 1977-02-03, o pagal turimos kortelės duomenis J. J. buvo registruotas bute, adresu (duomenys neskelbtini), nuo 1977 metų lapkričio mėnesio, darytina išvada, kad pajus už šį butą sumokėtas tuo metu, kai J. J. ir J. Š. gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį. Pajiniai įnašai buvo mokami iš bendrų lėšų. Ieškovė dirbo Kauno radijo gamykloje, J. J. dirbo Kauno autobusų parke kontrolieriumi. J. J. pagal 1977 metų sausio 26 d. turto pasidalinimo sutartį priklausė 0, 42 dalys pajaus įnašo, kurio vertė buvo 2 103 rb., o M. A. J. - 0,58 dalys pajaus įnašo. Akivaizdu, kad J. J. galėjo keistis tik jam priklausančiomis patalpomis, kurios pagal sutartį buvo paskirtos, t.y. kambariu 4-6, 19,32 kv.m., sandėliu 4-2 1,87 kv.m., kadangi kita dalimi naudojosi M. A. J., kuri apsikeitimo gyvenamosiomis patalpomis sandoryje nedalyvavo, bei galėjo keistis tik jam priklausančiu pajumi. Sutinkamai su 1964 metų balandžio 14 d. Lietuvos TSR Ministrų tarybos nutarimu Nr. 180 patvirtintų gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pavyzdinių įstatų (1975 03 03 nutarimo Nr. 75 redakcija galiojusi patalpų apsikeitimo metu) 27 punktas numatė, kad pajus išstojusiam iš kooperatyvo nariui grąžinamas, kai naujai priimtas kooperatyvo narys įmoka pajų, o 24 punkto 2 dalis numatė, kad keičiant kooperatinį butą į kitą butą kooperatiniame gyvenamajame name lygias kooperatyvo narių pajaus sankaupų sumas šalys perduoda viena kitai. Pajaus skirtumą turi įmokėti naujai priimtas į atitinkamą kooperatyvą asmuo, o išstojantysis gauti iš to kooperatyvo. J. J. priklausė 0,42 dalys pajinio įnašo, todėl nesvarbu, ar šis įnašas jam buvo grąžintas, ar pajaus sankaupų sumas šalys perdavė viena kitai, jis negalėjo turėti viso pajinio įnašo, nurodyto 1997 metų vasario 20 d. Kauno m. butų savininkų bendrijos „Pušaitė“ pažymoje sumoje 4 466 rb. Nors apeliantė nurodo, kad pagal tuo metu galiojusius aktus nebuvo leidžiama keistis patalpomis nesumokėjus viso pajaus įnašo, pati nenurodo, kokie konkrečiai aktai tokį apsikeitimą draudė. Jokių įrodymų patvirtinančių, kad prieš keitimąsi patalpomis J. J. ir M.A. J. (Š.) būtų papildomai sumokėję 1 758, 63 rb. pajinį įnašą nepateikė. 1976-03-10 LTSR Panemunės rajono liaudies teismo sprendimu J. J. ir M.A. J. santuoka buvo nutraukta. 1977 metų sausio 26 d. sutartimi J. J. ir M.A. J. turimą turtą pasidalino. Apsikeitimo gyvenamąja patalpa orderis buvo išduotas 1977-02-03, todėl tikėtina, kad J. J. nuosavybės teise turėjo 0, 42 dalis pajinio įnašo, kurio vertė buvo 2 103 rb., koks ir buvo nurodytas 1977-01-26 turto pasidalinimo sutartyje, kadangi pačios atsakovės globėjos pateikti rašytiniai įrodymai kitais įrodymais paneigti nebuvo, todėl J. J. galėjo už butą (duomenys neskelbtini), įnešti tik tokios vertės pajinį įnašą, kokį jis turėjo nuosavybės teise. Todėl pagrįstos teismo sprendimo išvados, kad ši dalis sudarė 0, 47 dalis buto (duomenys neskelbtini), pajaus, o likusį turtą pripažino bendra daline ieškovės ir J. J. nuosavybe. Aplinkybes, kad už šį butą pajų buvo sumokėjęs J. Š. paneigia 1997 metų vasario 20 d. Kauno m. butų savininkų bendrijos „Pušaitė“ pažyma, patvirtinanti, kad pajų mokėjo J. J., bei 1964 metų balandžio 14 d. Lietuvos TSR Ministrų tarybos nutarimu Nr. 180 patvirtintų gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pavyzdinių įstatų ( 1975 03 03 nutarimo Nr. 75 redakcija galiojusi patalpų apsikeitimo metu) 27 punktas, numatantis, kad asmeniui, išstojančiam iš kooperatyvo pajus yra grąžinamas, o naujai įstojęs asmuo pajų turi sumokėti. J. J. negalėjo sumokėti pajaus daugiau nei turėjo po 1977 metų sausio 18 d. turto pasidalinimo sutarties, t.y. 2 103 rb.;teismo išvados dėl piniginių santaupų yra pagrįstos. Kaip pagrįstai nurodė teismas, santaupos sukauptos šalims gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį, todėl sutinkamai su LR CK 6.971 str. jos laikytinos jungtinės veiklos metu gauta produkcija, kuri pripažintina bendra jungtine nuosavybe. Teismui nustačius faktines aplinkybes, susijusias su bendro ūkio vedimu, biudžete esančios lėšos yra bendros, o atsižvelgiant į CK 6.970 str. įtvirtintą lygių įnašų prezumpciją, teismas pagrįstai padalino bendrą nuosavybę lygiomis dalimis. Todėl ieškovė, įrodžiusi aplinkybes, susijusias su bendro ūkio vedimu, papildomai neturėjo įrodinėti santaupų kilmės, kadangi nebuvo pateikta jokių įrodymų (išskyrus 5 809, 25 Lt.), kad J. J. galėjo sukaupti santaupas iš kokių kitų lėšų, nei iš jo gaunamų pajamų ir bendro biudžeto pajamų. Todėl atsižvelgiant į jungtinės veiklos sutarties trukmę - faktiniai santuokiniai ryšiai truko 32 metus, į tai, kad tiek J. J., tiek ir J. Š. dirbo, gaudavo pensiją, į liudytojų parodymus, kad buvo taupūs, buvo pagrindas nustatyti, kad santaupos yra bendros. Nors apeliantė nurodo, kad ieškovė neįrodė, kad ji galėjo sutaupyti tokią pinigų sumą, šie teiginiai paneigti tiek įrodymais byloje, tiek ir liudytojų parodymais, tiek ir faktinių ryšių trukme.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str. patikrinimas (CPK 320 str.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Išnagrinėjus byla apeliacine tvarka nustatyta, kad 2011-07-12 Kauno miesto apylinkės teisme buvo išnagrinėta civilinė byla pagal ieškovės J. Š. patikslintą ieškinį atsakovei D. J. dėl nuosavybės teisės pripažinimo. Minėtos dienos sprendimu ieškinys buvo patenkintas iš dalies.

Teismas pripažino turtą- dviejų kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendrąja daline J. Š., a.k. (duomenys neskelbtini) ir J. J., a.k. (duomenys neskelbtini) nuosavybe, bei pripažino J. Š., a.k. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisę į 265/1000 dalis buto, esančio(duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Teismas pripažino turtą- pinigines lėšas, esančias AB banke Snoras, J. J., a.k. (duomenys neskelbtini) vardu esančiose sąskaitose, bendrąja daline J. Š., a.k. (duomenys neskelbtini) ir J. J., a.k. (duomenys neskelbtini) nuosavybe, bei pripažino J. Š., a.k. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisę į 2/5 dalis šių piniginių lėšų, esančių AB banke Snoras, J. J., a.k. (duomenys neskelbtini) vardu esančiose sąskaitose.

Kitoje dalyje ieškinį atmetė.

Teismas priteisė iš atsakovės D. J., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. Aknystos pensionate adresu Aknystų k., Debeikių sen., Anykščių r. 28,80 Lt žyminio mokesčio ieškovės J. Š., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), naudai. Priteisė iš atsakovės D. J., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. Aknystos pensionate adresu Aknystų k., Debeikių sen., Anykščių r., 987,09 Lt žyminio mokesčio, nuo kurio mokėjimo ieškovė buvo atleista, bei teismo turėtas išlaidas susijusias su procesinių dokumentų įteikimu- 41,01 Lt, viso 1028,10 Lt, valstybei. Priteisė iš ieškovės J. Š., a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), teismo turėtas išlaidas susijusias su procesinių dokumentų įteikimu 30,19 Lt valstybei ( b. l. 48-60 ).

Apeliantė ( atsakovė ) su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka. Prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 12 d. sprendimo dalį, kuria teismas pripažino turtą – dviejų kambarių butą, esantį (duomenys neskelbtini), bendrąja daline ieškovės J. Š. ir J. J. nuosavybe ir pripažino J. Š. nuosavybės teisę į 265/1000 dalis nekilnojamojo turto bei pripažino turtą – pinigines lėšas, esančias AB bankas Snoras J. J. ir J. Š. bendra daline nuosavybe ir pripažino J. Š. nuosavybės teisę į 2/5 dalis šių piniginių lėšų ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – patikslintą ieškinį atmesti.

Apeliantė savo skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovė nuo 1977-04-07 gyveno su J. J. faktinėje santuokoje iki J. J. mirties, kartu vedė bendrą ūkį. Jos žiniomis,J. J. su ieškove kurį tai laiką draugavo, tačiau bendro ūkio nevedė ir jų draugystė nutrūko dar 2000 metais. Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino surinktus įrodymus.

Įstatymas numato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus šiame Kodekse numatytas išimtis ( CPK 185 str. ). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir įrodymų visetą bei iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-09-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-471/2006 ). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nėra nustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-569/2002; 2004-03-01 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-149/2004 ). Pirmosios instancijos teismas apklausė abiejų šalių nurodytus liudytojus. Dauguma jų patvirtino, kad ieškovė ir J. J. daugiau nei tris dešimtmečius trukusį laikotarpį pastoviai bendravo, ieškovė nuolat būdavo bute su J. J., kartu nakvodavo, kartu leisdavo laisvalaikį, kartu atlikinėjo einamuosius buto remonto darbus. Teismas taip pat atsižvelgė ir į tai, kad J. J. buvo labai uždaro būdo, tiek jis, tiek ir ieškovė būdami nesusituokę, dėl jų abiejų charakterių ypatumų, pasirinko nuo kaimynų ir kitų asmenų uždarą bendro gyvenimo būdą. Be to, iš byloje esančio 2011-03-24 Kauno klinikų rašto Nr. G- ( 1.23 )-155 matyti, kad J. J. 2009 m du kartus gydėsi Kauno medicinos universiteto klinikose, Chirurgijos skyriuje. Jo gydymo ligos istorijos tituliniame lape nurodyta, kad asmenį prižiūrės J. Š.; paciento supažindinimo ir sutikimo dėl jo gydymo bei informacijos apie jį teikimo blanke kaip paciento atstovė taip pat nurodyta J. Š. ( t. 3, b. l. 11 ).Iš liudytojo Aknystos pensionato direktoriaus A. K. paaiškinimų 2010-07-16 nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 25-1-00280-10 matyti, kad ieškovė J. Š. lankė neveiksnia pripažintą D. J. dažniau nei tikra jos motina ir dabartinė globėja Marija A. Š. ( t. 2, b. l. 59-62 ).Pirmosios instancijos teismas įvertino ir aplinkybes, susijusias su J. J. mirtimi ir raktų nuo jo buto turėjimu. Teismas nustatė, kad ieškovė visą laiką turėjo raktus nuo J. J. buto, tačiau jai išvykus į Ruklą, o J. J. netikėtai mirus, atsakovės globėja patekusi į butą, nebeįleido į jį ieškovės. Apeliantė savo skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl ieškovės laiškų J. J. kaip byloje pateiktų rašytinių įrodymų, jų nevertino. Kaip nustatyta, teismas savo sprendime dėl šių laiškų nepasisakė, tačiau teisėjų kolegijos nuomone vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad dėl to buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas. Taip pat visiškai nepagrįstu teisėju kolegija pripažįsta apeliantės argumentus, kad teismas nevertino pateikto faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo. Kaip matyti iš teismo sprendimo, teismas būtent ir nurodė, kad pateiktas antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas apie buto būklę, kuri praėjus daugiau kaip metams nuo J. J. mirties, neatspindi buto būklės buvusios J. J. mirties metu.

Tokiu būdu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje apklaustų liudytojų ir šalių paaiškinimus, rašytinius įrodymus bei atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą įrodymų pakankamumo taisyklę bei tikimybių pusiausvyros principą pagrįstai sprendė esant pakankamai tikėtinu buvus faktą, kad ieškovė ir J. J. nuo 1997 m. balandžio 7 d. kartu gyveno ir vedė bendrą ūkį iki J. J. mirties 2009 m. rugsėjo 12 d. Atsižvelgiant į šias aplinkybes teisėjų kolegija apeliantės argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino surinktus įrodymus bei nepagrįstai nustatė, jog ieškovė ir J. J. kartu gyveno ir vedė bendrą ūkį, pripažįsta nepagrįstais.

Be to, apeliantė savo skunde nurodo, kad teismas padarė neteisingą išvadą, jog J. J. ir ieškovė kartu vesdami bendrą ūkį bendrai sukūrė 0,53 dalis ginčo buto, esančio (duomenys neskelbtini).

Bylos duomenimis nustatyta, kad J. J. ir Marija A. J. ( Š. ) santuoką nutraukė 1976-04-08 ( t. 1, b. l. 16 ). Nutraukus santuoką šalys 1977-01-26 notarine sutartimi pasidalino santuokoje įgytą turtą. J. J. atiteko 0,42 dalys pajaus įnašo įmokėto Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvui ‚ Spartuolis“ kooperatinio buto , esančio (duomenys neskelbtini), statybai, sumoje 2103 rubliai ir visas pajaus įnašas įmokėtas kooperatinių garažų „ Nemunas“ kooperatinio garažo statybai, sumoje 978,28 rubliai; M. A. J. ( Š. ) atiteko 0,58 dalys pajaus įnašo įmokėto Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvui „ Spartuolis“ kooperatinio buto , esančio (duomenys neskelbtini), statybai, sumoje 2934 rubliai ( t. 2, b. l. 36-37 ). Kaip matyti iš 1977-01-18 gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo „ Spartuolis“ pažymos 5 037,16 rublių piniginiai įnašai buvo sumokėti laikotarpiu nuo 1968 m. iki 1976 m. ( t. 2, b. l. 27 ). J. J. ir M. A. J. ( Š. ) nutraukus santuoką ir pasidalinus turtą 1997-02-03 apsikeitimo gyvenamąja patalpa orderiu Nr. 1421p J. J. įsigijo 2 kambarių gyvenamąjį butą, esantį (duomenys neskelbtini), o J. Š. įgijo 3 kambarių butą ( anksčiau priklausiusį J. J. ir A. M. J. ( Š. )), esantį (duomenys neskelbtini) ( t. 2, b. l. 28-29 ). Iš Kauno m. butų savininkų bendrijos ‚ Pušaitė“ 1997-02 - 20 pažymos matyti, kad pagal pasikeitimą J. J. buto, esančio (duomenys neskelbtini) sąmatinė vertė buvo 4 466,00 rubliai. Bendrijos narys J. J. sumokėjo visą pajų, t. y. 4 466,00 rublius ( t. 2, b. l. 38 ). 1964 m. balandžio 14 d. Lietuvos TSR Ministrų tarybos nutarimu Nr. 180 patvirtintų gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pavyzdinių įstatų ( 1975-03-03 nutarimo Nr. 75 redakcija galiojusi patalpų apsikeitimo metu ) 27 punktas numatė, kad pajus išstojusiam iš kooperatyvo nariui grąžinamas, kai naujai priimtas kooperatyvo narys įmoka pajų, o 24 punkto 2 dalis numatė, kad keičiant kooperatinį butą į kitą butą kooperatiniame gyvenamajame name lygias kooperatyvo narių pajaus sankaupų sumas šalys perduoda viena kitai. Pajaus skirtumą turi įmokėti naujai priimtas į atitinkamą kooperatyvą asmuo, o išstojantysis gauti iš to kooperatyvo.

Kaip jau minėta, 1977-01-26 notarine sutartimi šalims pasidalinus turtą, J. J. atiteko 0,42 dalys pajinio įnašo kas sudarė 2103 rublius. Apsikeitimo gyvenamąją patalpa orderis buvo išduotas 1977-02-03, todėl tikėtina, kad J. J. už butą, esantį (duomenys neskelbtini) tegalėjo įnešti tik tokio dydžio pajinį įnašą kokį turėjo pasidalinus turtą, t. y. 2103 rublius. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad J. J. ir Marija A. J. ( Š. ) papildomai sumokėjo likusį pajaus įnašą, t. y. 1758,63 rb prieš keičiantis butais su J. Š.. Tam patvirtinti jokių įrodymų nėra pateikta. Atsižvelgiant į tai teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog 2103 rb sudarė 0,47 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini), pajaus, o likusias 0,53 dalis pagrįstai pripažino ieškovės ir J. J. bendra daline nuosavybe. Aplinkybes, kad už šį butą pajų buvo sumokėjęs J. Š. paneigia jau minėta 1997-02-20 Kauno m. butų savininkų bendrijos ‚ Pušaitė“ pažyma iš kurios matyti, jog už ginčo butą pajų sumokėjo būtent J. J.. Tokiu būdu anksčiau minėti apeliantės argumentai pripažintini nepagrįstais.

Be to, apeliantė savo apeliaciniame skunde nurodo ,kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog ieškovei ir J. J. gyvenant kartu šalys įgijo pinigines lėšas į kurių 2/5 dalis teismas ieškovei pripažino nuosavybės teises.

Bylos duomenimis nustatyta, kad mirus J. J. jo vardu AB banke Snoras liko piniginės lėšos, t. y. 30 000 Lt ( t. 1, b. l. 77-112 ). Kaip matyti, šios lėšos sukauptos ieškovei ir J. J. gyvenant kartu, vedant bendrą ūkį ir vykdant bendrą jungtinę veiklą. Įstatymas numato, kad preziumuojama, jog partnerių įnašai yra lygūs, jeigu jungtinės veiklos sutartis nenumato ko kita ( 1964 m. CK 474 str. 1 d; 2000 m .CK 6.970 str. 2 d. ). Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad J. J. vardu buvo atkurtas 4781 Lt dydžio indėlis, jis 2011-08-29 paveldėjo ¼ dalį piniginių indėlių su palūkanomis, esančių AB LTB Kaišiadorių skyriaus sąskaitose Nr. E-10260 ir 47005109. Iš nurodytų sąskaitų J. J. buvo išmokėta atitinkamai 498,63 Lt ir 529,62 Lt, t. y. iš viso 1028,25 Lt ( t 2 , b. l. 26, 39, 139-141 ).Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis tikimybių pusiausvyros principu ir atsižvelgdamas į tai, kad J. J. buvo labai taupus ( šias aplinkybes patvirtino tiek pati ieškovė, tiek ir teismo posėdyje apklausti liudytojai ), tvarkė bendrą biudžetą, pagrįstai sprendė, jog yra pakankamai tikėtina, kad jis savo atkurtas santaupas ir paveldėtas pinigines lėšas laikė savo sąskaitose AB Banke Snoras kartu su bendromis su ieškove piniginėmis lėšomis. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai sprendė, kad atsakovės atstovės nuginčijo įstatyme įtvirtintą lygių dalių prezumpcija tik dalyje dėl 5809,25 Lt. Teismui pagrįstai nustačius, kad santaupos sukauptos šalims gyvenant kartu ir vedant bendrą ūkį, bei atsižvelgiant į CK 6.970 str. 2 d. įtvirtintą lygių įnašų prezumpciją, turtas – piniginės lėšos buvo pagrįstai pripažintos ieškovės ir J. J. bendrąja daline nuosavybe bei pagrįstai pripažinta ieškovei J. Š. nuosavybės teisė į 2/5 dalis šių piniginių lėšų. Tokiu būdu apeliantės argumentą, kad ieškovė neįrodė savo piniginių lėšų kilmės teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstu.

Atsižvelgiant į virš išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas šią bylą materialinių ir procesinių teisės normų nepažeidė, tinkamai vertino surinktus įrodymus, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Todėl jo naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Tokiu būdu apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu ( CPK 326 str. 1 d. 1 p. ).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. liepos 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.