- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-04-19
- Bylos Nr.
- I-3370-414/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00177-2019-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rimantas Giedraitis
- Pareiškėjas
- M. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. J. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 2 000 Eur neturtinę žalą.
Pareiškėjas skunde (b. l. 2) nurodė, kad nuo 2017 m. vasario 2 d. iki 2019 m. sausio 21 d. buvo kalinamas Pravieniškių pataisos namų-atvirojoje kolonijoje kamerų tipo patalpose, kuriose nebuvo sėdimų tualetų – buvo tupiami tualetai, kurie žemino jo orumą Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme. Be to, jam užkietėdavo viduriai, tualete praleisdavo po 20-30 minučių, todėl dažnai nutirpdavo kojos, būdavo labai nepatogu. Prašė priteisti neturtinę žalą.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas – Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija (toliau – ir atsakovas, ir Pravieniškių PN), su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b. l. 6-10) nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko nuobaudas kamerose Nr. 2, Nr. 5, Nr. 6, Nr. 4, Nr. 14, Nr. 12, Nr. 7, Nr. 16 buvo laikomas karantino patalpose Nr. 1 ir Nr. 2. Kamerų tipo ir karantino patalpose sanitarinis mazgas yra atskirtas sienomis nuo grindų iki lubų, turi duris, aprūpintas inventoriumi pagal galiojančias normas, kuriose numatyta, kad klozetas (gali būti ir tupiamas). Pareiškėjas dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo į Turto valdymo skyrių nesikreipė, dėl stresų, nemigos, dirglumo, vidurių užkietėjimo, kojų nutirpimo, sveikatos pablogėjimo į Sveikatos priežiūros ar Psichologinės tarnybos specialistus taip pat nesikreipė. Pareiškėjas nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, neįrodė kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) neturtinę žalą jam padarė, todėl vertino, kad skundas nepagrįstas. Prašė skundą atmesti.
Pareiškėjui ir atsakovui apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (ABTĮ 74 str. 4 d., 7 d.; b. l. 19, 20, 24), atsakovas prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka (b. l. 10), pareiškėjas teismui pasiūlius išdėstyti raštu savo poziciją dėl dalyvavimo ar nedalyvavimo teismo posėdyje (b. l. 18) teismo nustatytu terminu tokios pozicijos neišreiškė, byla nagrinėtina šalims nedalyvaujant (ABTĮ 77 str. 3 d.).
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas netenkintinas.
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN, neturtinę žalą, kildinamą iš netinkamai įrengto sanitarinio mazgo kamerų tipo patalpose.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Nuteistųjų gyvenamųjų patalpų įrengimą reglamentuoja Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 28 d. iki 2017 m. gruodžio 20 d.; toliau – Įrengimo taisyklės). Įrengimo taisyklių 16.5 punkte nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų (galioja nuo 2017 m. birželio 8 d.), 10.4 punkte nurodoma, kad drausmės izoliatorių ar kamerų tipo patalpose sanitariniuose mazguose turi būti klozetas (gali būti tupiamas), praustuvė 1 komplektas. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojančios Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), 12 punkte nurodoma, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Taigi, galiojančiuose teisės aktuose nėra numatyta, kad pataisos namuose veikiančiose kamerose tualetas turi būti sukonstruotas naudotis sėdint (o ne tupint), todėl teismas vertina, kad tupiamo tualeto (unitazo) įrengimas neprieštarauja teisės aktų reikalavimams.
Atsakovas atsiliepime pripažino, kad klozetai kamerose ir karantino patalpose yra tupiami, taip pat nurodė, kad sanitariniai mazgai iki lubų atitverti sienele, turi duris. Pareiškėjas gavęs atsakovo atsiliepimą (b. l. 20), jame nurodytų aplinkybių neginčijo.
Įvertinęs bylos duomenis teismas daro išvadą, kad pareiškėjas Pravieniškių PN kamerose naudojosi atskirose patalpose įrengtais tupiamais tualetais, kurių įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus, privatumas juose buvo užtikrintas, todėl nėra pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų ar Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo konstatavimui. Pareiškėjas nenurodė, jog būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją ar Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus dėl negalėjimo naudotis sanitariniu mazgu dėl sveikatos problemų, todėl akivaizdu, kad pareiškėjo aprašyti nepatogumai nebuvo itin intensyvūs.
Pareiškėjas skunde nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) sprendimus administracinėse bylose Nr. A-196-756/2018 ir Nr. A-1348-502/2017, kuriuose konstatuota, kad sanitarinių įrenginių įrengimas nesuderinamas su higienos normos reikalavimais ir tinkamai neužtikrina asmenų fiziologinių poreikių.
Pastebėtina, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 7 straipsnio 1 dalį, vykdydami teisingumą, teisėjai ir teismai yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymų; teisėjai ir teismai sprendžia administracines bylas remdamiesi įstatymais. Vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.). Sprendžiant analogiškas bylas teismai turi vadovautis jau ankstesniais (jei yra) atitinkamų teisės normų turinio, jų taikymo sampratos teismų pateiktais išaiškinimais. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-269/2011 pažymėjo, kad reikalavimas teismams išlaikyti teisės aiškinimo ir taikymo vientisumą bei neprieštaringumą nereiškia, kad teismų praktika yra statiškas dalykas, kad ji negali būti vystoma ar keičiama. Todėl vertinant, kuriuo teismo suformuotu precedentu būtina vadovautis, pirmenybė gali būti teikiama (kai ratio decidendi sutampa) vėlesnei, praktiką suvienodinančiai nutarčiai. Pastebėtina ir tai, kad teismas atsižvelgia į LVAT formuojamą praktiką tik tada, kai bylų faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant.
Pareiškėjo nurodytose administracinėse bylose buvo analizuojamos nuteistųjų/suimtųjų laikymo (kalinimo) sąlygos Šiaulių tardymo izoliatoriuje, Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato areštinėje. Sprendimuose konstatuota, kad unitazo sanitariniame mazge neįrengimas, yra nesuderinami su Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimais (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009).
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš kalinimo sąlygų Pravieniškių PN kamerose. Higienos norma HN 76:2010 ir Higienos norma HN 37:2009 galiojo iki 2015 m. lapkričio 1 d., nagrinėjamu atveju ginčui aktualus laikotarpis yra nuo 2017 m. vasario 2 d., todėl teismas neturi pagrindo atsižvelgti į jo nurodytuose sprendimuose pateiktus aplinkybių vertinimus. Be to, vėlesnėje praktikoje (žr., pvz., LVAT 2019 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-888-442/2019; 2019 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-951-520/2019) LVAT darė išvadą, kad pirmosios instancijos teismo vertinimas, jog tupiamo tualeto (unitazo) įrengimas neprieštarauja teisės aktų reikalavimams, yra teisingas ir pagrįstas.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl tupiamų tualetų jis jautėsi žeminamas, kentėjo dvasines bei fizines kančias, nutirpdavo kojos. Atsakovo į bylą pateiktoje Pirmojo sektoriaus Resocializacijos skyriaus psichologės pažymoje (b. l. 14) nurodoma, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl patiriamo diskomforto jausmo, privatumo neužtikrinimo jausmo, dvasinių išgyvenimų, depresijos, psichologinio sukrėtimo, nervingumo nesikreipė. Medicininiame pažymėjime (b. l. 11) nurodoma, kad duomenų, apie pareiškėjo kreipimąsi į Sveikatos priežiūros specialistus dėl vidurių užkietėjimo, ar kojų nutirpimo, sveikatos pablogėjimo, kurį galėjo sukelti netinkamos kalinimo sąlygos, Asmens sveikatos istorijoje, laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 2 d., 2019 m. sausio 21 d., nėra. Teismas vertina, kad pareiškėjo skunde aprašyti nepatogumai niekuo nesiskiria nuo laisvėje gyvenančių asmenų galimai patiriamų nepatogumų, todėl nėra pagrindo juos laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Kita vertus, pareiškėjo nurodyto galimo neigiamo poveikio mastas, intensyvumas laikytinas smulkmenišku ir mažareikšmiu, todėl nėra pagrindo konstatuoti ir patį neturtinės žalos pasireiškimo faktą (ABTĮ 56 str.).
Kaip minėta reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą. Nagrinėjamu atveju, nenustačius būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos), nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei kilti.
Dėl nurodytų aplinkybių ir išdėstytų argumentų pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86-87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo M. J. skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.