- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2007-11-15
- Bylos Nr.
- A-556-1053-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Arūnas Sutkevičius (pran.)
- Pareiškėjas
- F. L.
- Atsakovas
- Utenos apskrities viršininko administracijai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo F. L. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo F. L. skundą atsakovui Utenos apskrities viršininko administracijai dėl sprendimo dalies panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas F. L. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2-3) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Utenos apskrities viršininko administracijos 2006 m. spalio 12 d. sprendimo Nr. 13-17514 dalį, kuria nuspręsta nustatyti sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), servitutą - leisti kitiems asmenims eiti, važiuoti arba ginti gyvulius 6 m pločio projektuojamu keliu, plane pažymėtu indeksu „S“, kurio plotas 0,12 ha. Taip pat prašė priteisti bylinėjimo išlaidas.
Pareiškėjas nurodė, kad minėtu sprendimu pareiškėjui buvo atkurta nuosavybės teisė, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtam 5,95 ha žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) bei nustatytas minėtas servitutas. Pareiškėjo manymu, servitutas buvo nustatytas neteisėtai, nes servitutui nustatyti nebuvo jokio visuomeninio poreikio, nebuvo nurodyti konkretūs patvirtinti teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai, nustatytas 6 m pločio kelio servitutas pernelyg apsunkina jam priklausantį sklypą ir kliudo juo tinkamai naudotis. Į laisvą valstybinės žemės fondą galima patekti jau susiformavusiais keliais. Be to, apžiūrint sklypą ir nustatant riboženklius, pareiškėjas buvo suklaidintas matininkės - apie jokius servitutus nebuvo užsiminta, jam duoti pasirašyti tušti lapai ir blankai. Minėtas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 patvirtintų Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių 16 punkto nuostatų.
Atsiliepimas
Atsakovas Utenos apskrities viršininko administracija atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 16-17) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo argumentas, jog servitutas įvestas nenurodant teisinio pagrindo (pagal Žemės įstatymo 23 str. 2 d.), nepagrįstas. Konkretus teritorijų planavimo dokumentas yra žemės reformos žemėtvarkos projektas, o administracinis aktas, kuriuo įvestas servitutas, yra Utenos apskrities viršininko administracijos 2006 m. spalio 12 d. sprendimas Nr. 13-17514. Viešpataujančiu daiktu yra laisvas valstybinės žemės fondas, į kurį patekti nebūtų galimybės, nenustačius tarnaujančiam daiktui kelio servituto. Kadangi servitutinis kelias yra projekto stadijoje, remtis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.119, 4.120 straipsniais ir nustatyti, jog jis neturi viršyti 4 m pločio, negalima. Pareiškėjas nuo 2006 m. rugpjūčio 22 d. aktyviai dalyvavo sklypo suteikimo procese, apie visus apribojimus žinojo, jam buvo suteiktas šis lygiavertis žemės sklypas pačiam prašant.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2007 m. vasario 23 d. sprendimu (b. l. 45-47) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad pareiškėjui nuosavybės teisės į išlikusį buvusio savininko S. L. (pareiškėjo tėvo) nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), perduodant 5,95 ha ploto lygiavertį žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini)), buvo atkurtos Utenos apskrities viršininko administracijos 2006 m. spalio 12 d. sprendimu Nr. 13-17514. Šiam žemės sklypui nustatytas servitutas: leisti kitiems asmenims eiti, važiuoti arba ginti gyvulius 6 m pločio projektuojamu keliu, plane pažymėtu indeksu „S“, kurio plotas 0,12 ha. Projektuojamas servitutinis kelias, numatytas vakariniu žemės sklypo pakraščiu nuo pagrindinio kelio, pereina į nuosavybės teisių atkūrimui suprojektuotą žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), o per jį - į laisvo valstybinio fondo žemės plotą (ištrauka iš žemės reformos žemėtvarkos projekto, b. 1. 30). Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi CK 4.124 straipsniu, Žemės įstatymo 23 straipsniu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 patvirtintų Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2.1, 3.1 punktais, Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodikos 57 punktu. Teismas nurodė, kad servitutas žemės sklypui, kuris buvo perduotas nuosavybėn neatlygintinai pareiškėjui ginčijamu sprendimu, buvo numatytas Bijutiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektu, patvirtintu Utenos apskrities viršininko 2006 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 16-453. Žemės reformos žemėtvarkos projektas pagal Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą laikytinas teritorijų planavimo dokumentu, Utenos apskrities administracijos 2006 m. spalio 12 d. sprendimas Nr. 13-17514 - administraciniu teisės aktu, kuriuo nustatytas ginčijamas servitutas. Teismas konstatavo, kad apskrities viršininko administracija turėjo teisinį pagrindą pareiškėjui perduodamam neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypui ginčijamu sprendimu nustatyti servitutą. 2006 m. rugpjūčio 22 d. pareiškėjas dalyvavo paženklinant ir pamatuojant jam skirtą žemės sklypą, susipažino su žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktu, sudarytu abrisu, sprendimo atkurti jam nuosavybės teises projektu, su šiais dokumentais sutiko ir juose pasirašė. Niekuo nepagrįsti pareiškėjo paaiškinimai, kad jis pasirašė tuščiuose šių dokumentų blankuose, apie jokį servitutą nežinojo. Tokį jo paaiškinimą paneigia liudytojos žemės reformos žemėtvarkos projekto autorės A. Urbonienės parodymai. Servitutinis kelias yra projektuojamas tam, kad patekti į neprivatizuotą laisvos valstybinės žemės plotą bei įvažiuoti į pareiškėjo ginčijamu sprendimu suteiktą žemės sklypą, nes šis žemės sklypas prie pagrindinio kelio šiaurinėje pusėje prieina tik smailiu kampu, šį žemės sklypą nuo pagrindinio kelio skiria privatus žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini). Teismas padarė išvadą, kad suprojektuoti ginčijamą servitutinį kelią buvo tikslinga. Teismas nurodė, kad nepagrįstas pareiškėjo teiginys, jog pagal CK reikalavimus servitutinis kelias negalėjo būti suprojektuotas platesnis kaip 4 metrai. Ginčo atveju projektuojamo servitutinio kelio vietoje anksčiau kelio nebuvo, jo plotis - 6 m- aiškiai nustatytas administraciniu aktu (CK 4.119 str. 2 d. bei 4.120 str. 3 d.).
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 50-53) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir skundą patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Ginčijamas administracinis aktas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Tai, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, yra pagrindas teismo sprendimą naikinti (2006 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-2203/06).
2. Teismas rėmėsi tik liudytojos A. Urbonienės paaiškinimais, o kitų liudytojų, galėjusių paliudyti, jog pareiškėjas pasirašė tuščiuose dokumentų blankuose ir apie jokį numatomą servitutą nebuvo informuotas, neapklausė.
3. Servitutai nustatomi ir sukelia atitinkamas teisines pasekmes tada, kai priimamas atitinkamas administracinis aktas (Vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gegužės 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-949/2006).
4. Utenos apskrities viršininkės sprendimo Nr. 13-17514 dalis, nustatanti servitutą, nėra pagrįsta teisės normomis, reglamentuojančiomis servitutų nustatymą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gegužės 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-949/2006).
5. Pagal CK 4.124 straipsnio 1 dalį administracinis aktas servitutą gali nustatyti tik įstatymo numatytais atvejais. Tokių atvejų baigtinis sąrašas išdėstytas Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje, tačiau ginčijamas sprendimas nepagrindžiamas nei vienu iš šių atvejų. Be to, Utenos apskrities viršininkės sprendimas neatitinka Taisyklių 16 punkto nuostatų.
6. Atsakovo sprendime, inter alia, nenurodyti viešpataujančiojo daikto savininkai ar patikėtiniai, nuostolių dėl servituto atlyginimo sąlygos. Minėtų procedūrinių taisyklių nesilaikymas yra pagrindas administracinį aktą, kuriuo nustatytas servitutas, panaikinti. Tokią išvadą suponuoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2006 m. gegužės 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5 - 949/2006).
7. Ginčijamas administracinis aktas nėra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis.
8. Teismo išvada, kad suprojektuoti ginčijamą servitutinį kelią buvo tikslinga, yra aiškiai neteisinga.
9. Nuosavybės teisės neliečiamumas yra žmogaus teisė, garantuojama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnyje, taip pat Konstitucijos 23 straipsnyje. Pažymi, kad ribojant nuosavybės teises visais atvejais turi būti laikomasi tam tikrų sąlygų (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).
10. Kad ginčijamas administracinis aktas yra neteisėtas, patvirtina ir tai, kad servitutas nustatytas projektuojamam (t. y. tiestinam, įrengtinam) keliui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Utenos apskrities viršininko administracijos 2006 m. spalio 12 d. sprendimo Nr. 13-17514 dalimi nuspręsta nustatyti sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), servitutą.
Sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad apskrities viršininko administracija turėjo teisę nustatyti servitutą nuosavybės teise grąžintinam žemės sklypui, tačiau tai turėjo būti padaryta laikantis įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų reikalavimų. Buvo būtina paisyti Žemės įstatymo 23 straipsnio nuostatų, taip pat Taisyklėse įtvirtintų teisės normų.
Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje išvardinti atvejai, kada apskrities viršininkas savo sprendimu gali nustatyti servitutus. Iš turimos bylos medžiagos nėra galimybės spręsti, kuriuo iš keturių numatytų atvejų vadovautasi priimant sprendimą dėl servituto nustatymo.
To paties Žemės įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje apibrėžta kada apskrities viršininkas negali priimti sprendimo nustatyti servitutą, tačiau, ar buvo laikomasi šios nuostatos nėra galimybės patikrinti, nes nėra aiškus viešpataujančiu tampančio daikto savininkas ar asmuo jį valdantis patikėjimo teise. Tai trukdo atsakyti į klausimą, ar buvo išreikšta viešpataujančiu tampančio savininko valia dėl servituto reikalingumo, todėl vien aptariamas aspektas (Žemės įstatymo 23 str. kontekste) buvo pakankamas pagrindas pripažinti skundžiamo sprendimo dalį nepagrįsta.
Pagal Taisyklių 16 punktą, įsigaliojus patvirtintam teritorijų planavimo dokumentui, kuriame suprojektuotas žemės servitutas, apskrities viršininkas priimdamas sprendimą nustatyti žemės servitutą tokiame sprendime nurodo: tarnaujančiojo žemės sklypo kadastro numerį; tarnaujančiojo žemės sklypo servituto vietą ir ribas, servituto plotą; tarnaujančiojo žemės sklypo savininkus ar patikėtinius; servituto rūšį; naudojimosi servitutu teisę ir sąlygas; nuostolių dėl servituto atlyginimo sąlygas (vienkartinės ar periodinės kompensacijos dydį ir mokėjimo terminus); viešpataujančiojo daikto savininkus ar patikėtinius arba valstybės ar savivaldybės instituciją, atsakingą už gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų, įrašytų į Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintą sąrašą, apsaugą; prievolę statyti statinius, sodinti augalus ar atlikti kitus darbus, jeigu tai būtina servituto teisėms įgyvendinti; viešpataujančiojo daikto savininko ar patikėtinio arba valstybės ar savivaldybės institucijos, atsakingos už gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų, įrašytų į Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintą sąrašą, apsaugą, o tais atvejais, kai servituto turinį sudarančiomis teisėmis naudojasi ir pats tarnaujančiojo žemės sklypo savininkas, - ir tarnaujančiojo žemės sklypo savininko pareigą tinkamai išlaikyti tarnaujantįjį žemės sklypą; sąlygą, kad per 3 mėnesius nuo sprendimo priėmimo servitutas būtų įregistruotas Nekilnojamojo turto registre viešpataujančiojo daikto savininko ar patikėtinio arba valstybės ar savivaldybės institucijos, atsakingos už gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų, įrašytų į Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintą sąrašą, apsaugą - kai nustatytas servitutas, suteikiantis teisę prieiti ar privažiuoti prie šių kompleksų ir objektų, lėšomis.
Administracinėje byloje surinkti faktiniai duomenys akivaizdžiai patvirtina, jog išvardintų keliamų reikalavimų nustatant servitutą nesilaikyta.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad skundžiamas aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Šioje nutartyje jau buvo pažymėta apie nesilaikymą nei Žemės įstatymo 23 straipsnio reikalavimų, nei Taisyklių nuostatų reglamentuojančių servituto nustatymą. Nepaisymas minėtų teisės normų suponuoja apeliacinio skundo tenkinimą ir naujo sprendimo priėmimą. Tokios pozicijos teisingumą įtvirtinta ir jau pirmiau suformuota praktika analogiško pobūdžio bylose. Antai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. gegužės 26 d. nutartyje yra pažymėjęs, kad neišpildžius visų Taisyklių reikalavimų, nustatant servitutą, sukeliamos neapibrėžtos teisinės pasekmės, o tai sąlygoja tokio akto naikinimą (administracinė byla Nr. A5-949/2006).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
F. L. apeliacinį skundą patenkinti.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2007 m. vasario 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Panaikinti Utenos apskrities viršininko administracijos 2006 m. spalio 12 d. sprendimo Nr. 13-17514 dalį, kuria nuspręsta nustatyti sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), servitutą - leisti kitiems asmenims eiti, važiuoti arba ginti gyvulius 6 m pločio projektuojamu keliu, plane pažymėtu indeksu „S“, kurio plotas 0,12 ha.
Sprendimas neskundžiamas.