- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-10-17
- Bylos Nr.
- A-143-1672-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Edvardas Sinkevičius (pirm.), Anatolijus Baranovas (pran.), Birutė Janavičiūtė
- Pareiškėjas
- V. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamam Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
- 15.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Birutės Janavičiūtės ir Edvardo Sinkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
dalyvaujant Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovei Agnei Pimpytei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja V. B. (toliau – ir pareiškėja, apeliantė) skundu (b. l. 5 – 6), kurį patikslino (b. l. 3 – 4), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) pripažinti, kad ji turi teisę eksploatuoti jai nuosavybės teise priklausančią prekyvietę, t. y. Radviliškio centrinį turgų, esantį Radviliškyje, Turgaus g. 9 D ir Turgaus g. 9 E; 2) pripažinti, kad Lėtutės Norkuvienės konstatuota išvada, jog ,,prekyvietes gali eksploatuoti tik juridiniai asmenys, nes fiziniams asmenims tokia teisė nesuteikta“, yra nepagrįsta ir neteisėta; 3) priteisti L. Norkuvienės neteisėtais veiksmais viešojo administravimo srityje, t. y. pažeidžiant Konstitucijos 23 ir 31 straipsnių jai suteiktas teises, padarytą 10 000 Lt moralinę žalą; 4) priteisti žyminį mokestį.
Pareiškėja nurodė, kad 2005 m. rugsėjo 28 d. L. Norkuvienė priėmė sprendimą dėl L. Š. individualios įmonės (toliau – L. Š. IĮ) 2005 m. rugpjūčio 19 d. skundo, kuriame nepagrįstai konstatavo, jog ši įmonė eksploatavo Radviliškio centrinį turgų nuo 2001 m. lapkričio 1 d. Pareiškėja teigė, jog nuo šios datos ji eksploatuoja Radviliškio centrinį turgų, kuris jai priklauso nuosavybės teise. Nekilnojamojo turto nuomos paslaugoms organizuoti buvo pasamdyta L. Š. IĮ, kuriai už tai buvo mokamas atlygis. Pabrėžė, kad ji kaip turto savininkė turi interesą visais su nuosavybe susijusiais klausimais. Pareiškėja pažymėjo, kad Prekyviečių mokesčio įstatymo 2 straipsnis nustato, jog prekyviečių mokestį moka juridiniai asmenys, rajono valdybos sprendimu eksploatuojantys prekyvietes. Minėtame įstatyme nėra nurodyta, kad prekyvietę gali eksploatuoti tik juridiniai asmenys ir tokios teisės neturi fizinis asmuo. Teigė, jog skundžiamu sprendimu buvo pažeistos Konstitucijos 23 straipsnio nuostatos, nurodančios, kad nuosavybė neliečiama ir nuosavybės teises saugo įstatymai, bei Konstitucijos 31 straipsnis, kuriame teigiama, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Be to, patikrinimą atlikusi L. Norkuvienė pažeidė Mokesčių administravimo įstatymo 32 straipsnyje įtvirtintą reikalavimą mokesčių pareigūnui atlikti jam pavestas funkcijas tiksliai laikantis mokesčių teisės aktų.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovo atstovas, Valstybinė mokesčių inspekcija) atsiliepimu į skundą (b. l. 29 – 30) prašė skundą atmesti.
Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėja, nebūdama tarp Valstybinės mokesčių inspekcijos ir L. Š. IĮ kilusio mokestinio ginčo šalis, skundžia teismui Valstybinės mokesčių inspekcijos 2005 m. rugsėjo 28 d. sprendimo Nr. 69-289 išvadą, jog prekyvietes gali eksploatuoti tik juridiniai asmenys, nes fiziniams asmenims tokia teisė nesuteikta. Pažymėjo, kad mokestinis ginčas kilo dėl L. Š. IĮ, eksploatavusios prekyvietę Radviliškyje, apmokestinimo prekyviečių mokesčiu bei Prekyviečių mokesčio įstatymo taikymo. Tačiau tarp pareiškėjos ir mokesčių administratoriaus nėra susiklostę jokie viešosios teisės normų reglamentuojami teisiniai santykiai, o sprendimas, kurio išvada skundžiama, priimtas ne dėl pareiškėjos. Tiek minėtas sprendimas, tiek aukščiau nurodyta Prekyviečių mokesčio įstatymo interpretacija nesukėlė pareiškėjai jokių teisinių pasekmių, todėl nepagrįstai teigiama, jog buvo pažeistos jos teisės. Atsakovo atstovas teigė, kad Mokesčių administravimo įstatymo 32 straipsnio nuostatos nebuvo pažeistos. Tai, ar mokesčių administratorius teisingai aiškino ir taikė šio įstatymo nuostatas, gali nuspręsti tik teismas, išnagrinėjęs minėtą mokestinį ginčą. Bet kuriuo atveju Prekyviečių mokesčio įstatymas buvo taikytas ne pareiškėjos atžvilgiu, todėl ir priimtas teismo sprendimas išsprendus mokestinį ginčą neturės įtakos jos teisėms. Pabrėžė, kad mokestinį ginčą nagrinėjusių mokesčių administratoriaus pareigūnų veiksmai nebuvo neteisėti, nes tokius veiksmus jie atliko neperžengdami savo kompetencijos ribų, pagal Mokesčių administravimo įstatymo reikalavimus, todėl nėra Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 – 6.249 straipsniuose numatytų būtinų sąlygų žalos atlyginimo prievolei atsirasti.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. vasario 6 d. sprendimu (b. l. 77 – 80) pareiškėjos skundo dalį dėl reikalavimo priteisti 10 000 Lt moralinei žalai atlyginti atmetė, o bylos dalį dėl skundo reikalavimų pripažinti, kad pareiškėja turi teisę eksploatuoti jai nuosavybės teise priklausančią prekyvietę ir kad L. Norkuvienės konstatuota išvada, jog ,,prekyvietes gali eksploatuoti tik juridiniai asmenys, nes fiziniams asmenims tokia teisė nesuteikta“, yra nepagrįsta ir neteisėta, nutraukė. Teismas grąžino pareiškėjai sumokėtą 100 Lt žyminį mokestį.
Teismas nustatė, kad pareiškėja visus skundo reikalavimus kildina iš, jos manymu, neteisėto Valstybinės mokesčių inspekcijos 2005 m. rugsėjo 28 d. sprendimo Nr. 69-289. Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalimi, 23 straipsnio 2 dalies 5 punktu, teismas pažymėjo, jog pagrindas kreiptis teisminės gynybos yra tuomet, kai pažeidžiama teisė ar teisėtas interesas, ir šis pažeidimas pasireiškia konkrečiais viešojo administravimo subjekto veiksmais (neveikimu) ar aktu. Nurodė, kad dėl pareiškėjos joks administracinis aktas nepriimtas. Teismas konstatavo, jog pareiškėjos skundo reikalavimai pripažinti, kad pareiškėja turi teisę eksploatuoti jai nuosavybės teise priklausančią prekyvietę ir kad L. Norkuvienės konstatuota išvada, jog ,,prekyvietes gali eksploatuoti tik juridiniai asmenys, nes fiziniams asmenims tokia teisė nesuteikta“, yra nepagrįsta ir neteisėta, neatitinka skundo dalykui keliamų reikalavimų pagal ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasmę, todėl ši bylos dalis nutrauktina kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 101 str. 1 p.). Pažymėjo, jog šie skundo reikalavimai bei juos pagrindžiantys motyvai yra abstraktūs, neapibrėžia institucijų, į kurias pareiškėja turi kreiptis, todėl teismas negali pareiškėjai nurodyti tokių institucijų (ABTĮ 102 str. 1 d.). Teismas nurodė, kad tarp pareiškėjos ir atsakovo nėra susiklostę jokie viešosios teisės normų reglamentuojami teisiniai santykiai, o sprendimas, kurio išvada skundžiama, priimtas ne dėl pareiškėjos. Tiek minėtas sprendimas, tiek aukščiau nurodyta Prekyviečių mokesčio įstatymo interpretacija nesukėlė pareiškėjai jokių teisinių pasekmių, todėl jos teisės nebuvo pažeistos. Mokestinį ginčą nagrinėjusių mokesčių administratoriaus pareigūnų veiksmai nebuvo neteisėti, nes tokius veiksmus jie atliko neperžengdami savo kompetencijos ribų, pagal Mokesčių administravimo įstatymo reikalavimus, todėl nėra CK 6.246 – 6.249 straipsniuose numatytų būtinų sąlygų žalos atlyginimo prievolei atsirasti. Nesant nustatytų valstybės institucijos bei jos pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo) fakto, pareiškėjos reikalaujamos žalos atlyginimas negali būti priteisiamas (CK 6.271 str. 1 d., Viešojo administravimo įstatymo 39 str.). Teismas nurodė, kad nėra pagrindo priteisti pareiškėjai žyminio mokesčio, nes sprendimas priimtas ne jos naudai (ABTĮ 44 str. 2 d.). Kadangi dalis pareiškėjos skundo reikalavimų yra nenagrinėtini administracinio teismo, o skundo reikalavimas dėl moralinės žalos priteisimo žyminiu mokesčiu neapmokestinamas (ABTĮ 40 str. 11 p.), vadovaujantis ABTĮ 42 str. 1, 4 punktais, pareiškėjai grąžinamas sumokėtas 100 Lt žyminis mokestis.
III.
Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 94 – 96) prašo patenkinti skundą ir, pripažinus, kad L. Norkuvienė pažeidė Mokesčių administravimo įstatymo 38 ir 39 straipsnius bei L. Š. IĮ suteikė apie ją klaidingą informaciją, atlyginti L. Norkuvienės padarytą 10 000 Lt moralinę žalą, taip pat priteisti žyminį mokestį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Radviliškio centrinis turgus su jame esančiais pastatais jai priklauso nuosavybės teise. Siekdama gauti pajamų už nuosavybės eksploataciją su L. Š. IĮ sudarė žodinį sandorį dėl turto naudojimo paslaugų organizavimo. Savo nuosavą turtą eksploatuoja kaip fizinis asmuo ir nėra prekyviečių mokesčio subjektas.
2. Į teismą kreipėsi ne dėl mokestinio ginčo, vykstančio tarp L. Š. IĮ ir mokesčių administratoriaus, o dėl L. Norkuvienės pateiktos klaidingos informacijos šiai įmonei, kad ji verčiasi nelegalia veikla eksploatuodama Radviliškio centrinį turgų. Dėl šios informacijos L. Š. IĮ nori nutraukti minėtą sutartį, tai turėjo neigiamos įtakos ir jos reputacijai.
3. L. Norkuvienė pateikdama klaidingą informaciją be jos leidimo pažeidė Mokesčių administravimo įstatymo 38 ir 39 straipsnius.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 104 – 106) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Valstybinės mokesčių inspekcijos 2005 m. rugsėjo 28 d. sprendime Nr. 69-289 nėra pateikta jokia informacija apie pareiškėją ar jos veiklą, todėl negalėjo būti pažeisti Mokesčių administravimo įstatymo 38, 39 straipsnių reikalavimai. Šiame sprendime buvo nagrinėjamas L. Š. IĮ apmokestinimo prekyviečių mokesčiu pagrįstumo, o ne pareiškėjos veiklos ar nuosavybės teisių įgyvendinimo klausimas.
2. Mokestinį ginčą nagrinėjusių pareigūnų veiksmai nebuvo neteisėti, nes tokius veiksmus jie atliko neperžengdami savo kompetencijos ribų, pagal Mokesčių administravimo įstatymo reikalavimus. Žala pareiškėjai nebuvo padaryta.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Teisę kreiptis į administracinį teismą nustato ABTĮ 5 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Išvardintos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, kad tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo mano, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeisti asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2-4 punktuose numatytų būdu. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu.
Iš bylos matyti, kad pareiškėjos nurodytas Valstybinės mokesčių inspekcijos 2005 m. rugsėjo 28 d. sprendimas (su visomis jame pateiktomis nuorodomis bei išvadomis) neturi teisinės reikšmės pareiškėjai, nes jo teisinė reikšmė ribojama mokestinio ginčo, kuriame pareiškėja nedalyvavo. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ABTĮ taikymo prasme pareiškėjos teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti. Tuo pačiu konstatuotina, kad pareiškėjos skundas negali būti pripažintas pagrįstu.
Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas pripažintinas pagrįstu. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.