Šiaulių apygardos teismo nutartis

Teisėja J. Kramauskaitė-Butkuvienė Civilinė byla Nr. 2S-263-372/2013

NUTARTIS

2013 m. kovo 12 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Birutė Simonaitienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės S. R. atskirąjį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 24 d. nutarties, kuria nutarta panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones, panaikinimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Radviliškio rajono apylinkės teisme 2013 m. sausio 21 d. gautas atsakovo L. T. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, ir jame atsakovas prašė panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 4 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėjo, kad laikinas V. T. gyvenamosios vietos nustatymas su ieškove pažeidžia jo teises ir interesus.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Skųsdama Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 24 d. nutartį, apeliantė (ieškovė) S. R. prašo teismo nutartį panaikinti ir palikti galioti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 4 d. nutartį. Atskirajame skunde teigiama, kad teismas pažeidė procesinės teisės normas, kadangi atsakovas nepateikė teismui duomenų apie žyminio mokesčio už atskirojo skundo padavimą sumokėjimą ir teismas galėjo savo nutartį panaikinti per tris darbo dienas po atskirojo skundo gavimo. Tvirtinama, kad ieškovei nebuvo užtikrinta galimybė išdėstyti savo poziciją dėl atsakovo skundo. Pažymi, kad prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikė, atsižvelgdama į sūnaus norą, nuolatinius nusiskundimus dėl atsakovo elgesio. Apeliantė mano, kad turi galimybes užtikrinti vaikui puikias gyvenimo sąlygas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Apeliantės (ieškovės) S. R. atskirasis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamu atveju analizuojamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria panaikinta nutarties dalis dėl laikinųjų apsaugos priemonių – nepilnamečio vaiko laikinosios gyvenamosios vietos su ieškove nustatymo iki tol, kol civilinėje byloje bus priimtas teismo sprendimas, taikymo, yra pagrįsta ir teisėta.

Lietuvos Respublikos CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas reiškia, kad valstybė privalo nustatyti veiksmingą vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo sistemą.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujantiems byloje ar kitiems suinteresuotiems asmenims prašant gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą, ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pagal CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punktą teismas, atsižvelgdamas į vaikų interesus, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų.

Teismas pažymi, kad sistemiškai aiškinant prieš tai minėtas teisės normas darytina išvada, jog šių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas – būtinybė apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus bylos nagrinėjimo metu.

Teismo pareiga ex officio kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti vaiko interesus. Vaiko interesus nulemia vaiko, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės, vystymasis, jam turi būti suteikta galimybė turėti savo aplinką (tiek fizine, tiek socialine prasme), kurioje jis galėtų būti, užsiimti vaiko vystymuisi reikalingais dalykais, todėl kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl vaiko interesų turi būti įvertinama reikšmingų faktų visuma.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, be kita ko, rėmėsi Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadą, ir joje skyrius nurodė, kad būtina skubos tvarka panaikinti laikinąsias apsaugos priemones ir pateikė išsamius motyvus. Nors skunde apeliantė teigia, kad negalima teigti, jog skyrius (institucija) atstovauja vaiko interesams, apeliantė nepateikė kontrargumentų, paneigiančių skyriaus išvados motyvų pagrįstumą.

Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog vaiko gyvenamosios aplinkos pakeitimas, nors ir laikinas, yra pateisinamas ir būtinas, jeigu esanti aplinka vaikui tapo nesaugi, ir saugi aplinka vaikui yra užtikrinama pakeitus vaiko gyvenamąją vietą, nustatant ją su kitu iš jo tėvų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2008; 2006 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2006). Konstatavęs, kad teismui būtina įvertinti aplinką, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo momentu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustatyti, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2013).

Esant šioms aplinkybėms teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ieškovė nepagrindė savo prašymo ir neįrodė būtinumo taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones, taip pat nepagrindė aplinkybių, jog atsakovas iki teismo sprendimo priėmimo negali užtikrinti vaikui saugias, ramias sąlygas gyventi ir mokytis ar, jog vaiko gyvenimas su atsakovu dėl konkrečių aplinkybių neatitinka vaiko interesų, ar kelia jam socialinę ir fizinę grėsmę.

Pažymėtina, kad apeliantės ieškinio faktinį pagrindą ir šalių reikalavimus teismas vertins ir dėl jų pasisakys teismo sprendime bylą išnagrinėjus iš esmės.

Teismas neturi pagrindo sutikti su apeliantės skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisė normas. Pagal CPK 80 straipsnio 2 dalį už atskiruosius skundus dėl nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių mokamas vieno šimto litų žyminis mokestis, tačiau teismas atkreipia dėmesį į tai, kad skundžiama teismo nutartis buvo priimta, išnagrinėjus teisme 2013 m. sausio 21 d. gautą atsakovo prašymą, ir atsakovas neturėjo pareigos mokėti žyminį mokestį už šio prašymo padavimą. Taigi šiuo atveju netaikytinos ir apeliantės skunde nurodytos CPK 334 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos. Teismas, įvertindamas tai, kad apeliantė pateikė atskirąjį skundą, sprendžia, jog jai buvo užtikrinta teisė būti išklausytai.

Esant šioms aplinkybėms, skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Kiti skundo teiginiai šios bylos kontekste neturi teisinės reikšmės.

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.