Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2014-11-26 · Administracinė byla Nr. I-838-142/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2014-11-26Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2015-10-12Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-11-26
Bylos Nr.
I-838-142/2014
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02922-2013-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Rasa Ragulskytė-Markovienė, Halina Zaikauskaitė, Raimondas Blauzdžius
Pareiškėjas
UAB „AG jėgainė“
Atsakovas
Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos
Advokatai
Giedrė Narbutė
Kategorijos
  • 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-838-142/2014Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02922-2013-4Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 28; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. lapkričio 26 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Blauzdžiaus, Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokato padėjėjai Giedrei Narbutei, atsakovų atstovui Leonardui Urbanovičiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „AG jėgainė“ skundą dėl leidimo dalies panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo atsakovams Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

UAB „AG jėgainė“ (toliau – pareiškėjas) padavė teismui skundą ir patikslintą skundą, kuriuose prašo: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – Energetikos ministerija, atsakovas) 2013 m. birželio 26 d. leidimo gaminti elektros energiją Nr. LG-2056 (toliau – Leidimas gaminti) dalį, kurioje nustatyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis; 2) įpareigoti Energetikos ministeriją pakeisti Leidimą gaminti ir jame nustatyti, kad elektrinėje pagamintos elektros energijos fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai yra nustatomi teisės aktų, galiojusių leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Energetikos ministerijos, 29 979,75 Lt turtinei žalai atlyginti (b. l. 1–7, 73, 145–151). Pareiškėjas skundą grindžia 2012 m. birželio 21 d. galiojusio Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – Įstatymas) 3 straipsnio 2 dalimi, 20 straipsnio 4, 11 dalimis, Atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo energijai gaminti skatinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vyriausybės 2012 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 827, nuostatomis (6.1, 8.2, 9 punktais), kuriose buvo nustatyta, kad gamintojams taikomi leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo dieną galiojantys Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – Komisija) nustatyti fiksuoti tarifai. Paaiškina, kad 2012 m. birželio 21 d. Įstatymo 20 straipsnio 7 dalyje buvo įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, fiksuoto tarifo nustatymas buvo siejamas su leidimo plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą išdavimo momentu. 2012 metais elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, galiojo 1,44 Lt/kWh fiksuotas tarifas, nustatytas Komisijos 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. O3-23. Nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojo nauja Įstatymo redakcija (2013 m. sausio 17 d. redakcija), pagal kurią fiksuoto tarifo nustatymas siejamas jau su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo momentu. Tai reiškia, kad asmenims, iki 2012 m. gruodžio 31 d. pateikusiems prašymus išduoti leidimus plėtoti elektros energijos gamybą ir iki 2013 m. sausio 31 d. negavusiems leidimo gaminti elektros energiją, yra taikoma 2013 m. sausio 17 d. Įstatymo 20 straipsnio dalis, kai elektros energija iš gamintojo superkama dvylikos metų laikotarpiu tarifu, kuris galios leidimo gaminti išdavimo dieną. Nuo 2013 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d. elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, neintegruotoms į pastatą, kurių įrengtoji galia yra didesnė nei 10 kW, bet mažesnė nei 100 kW, galioja Komisijos 2013 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. O3-58 nustatytas fiksuotas tarifas 0,69 Lt/kWh. Pareiškėjui išduotame leidime gaminti elektros energiją yra nustatyta, kad „Elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis“. Vadinasi, nors leidimą plėsti elektros energijos gamybą pareiškėjas gavo galiojant 2012 m. birželio 21 d. Įstatymo redakcijai ir pagrįstai tikėjosi, kad 12 metų laikotarpiui nuo leidimo gaminti energiją išdavimo dienos bus taikomas 2012 metais galiojęs fiksuotas tarifas, tačiau faktiškai pareiškėjui bus taikomas tik 0,69 Lt/kWh fiksuotas tarifas neintegruotoms jėgainėms. Pareiškėjui Įstatymo nuostata taikoma atgal nepagrįstai sumažinus tarifus. Tuo pažeidžiami teisės aktai ir teisėti pareiškėjo lūkesčiai bei interesai. Remiasi Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalimi ir teigia, kad nuo 2013 m. sausio 17 d. pakeistos Įstatymo nuostatos galėjo būti pradėtos taikyti tik nuo 2013 m. vasario 1 d. ir negalėjo būti taikomos santykiams, susiklosčiusiems iki 2013 m. vasario 1 d. Energetikos ministerija, išduodama Leidimą ginčijamoje dalyje, neteisėtai jau susiklosčiusiems administraciniams teisiniams santykiams pritaikė Įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatas ir tuo pažeidė konstitucinį lex retro non agit principą. Energetikos ministerija, išduodama pareiškėjui leidimą gaminti elektros energiją, pagal kurį energijos supirkimo tarifas buvo fiksuojamas leidimo išdavimo dieną, akivaizdžiai elgėsi nesąžiningai, nesilaikydama valstybės įgaliotos institucijos elgesiui taikytino sąžiningumo principo. Todėl mano, kad skundžiama leidimo gaminti sąlyga turi būti panaikinta ir pakeista kita sąlyga. Reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškėjas grindžia Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsniu. Dėl minėtų Energetikos ministerijos veiksmų pareiškėjas patyrė žalą, pasireiškusią negautų pajamų forma, kurią sudaro elektros energijos supirkimo tarifų skirtumas tarp leidimo plėtrai ir Leidimo gaminti išdavimo momentu galiojusių tarifų, t. y 0.75 Lt/kWh už kiekvieną neintegruotoje saulės jėgainėje pagamintą ir visuomeniniam tiekėjui AB LESTO parduotą elektros energijos kilovatvalandę. Faktiškai 2014 m. rugsėjo 31 d. pareiškėjas teigia patyręs 29 979,75 Lt žalą.

Teisme atstovė palaikė skundą ir prašė tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovai Lietuvos Respublikos energetikos ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, atsiliepimuose nesutinka su skundu ir prašo atmesti (b. l. 33–36, 59–62, 115–125, 126–136, 162). Atsiliepimą grindžia Energetikos įstatymo, Elektros energetikos įstatymo nuostatomis, ūkio ministro 2001 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 380 patvirtintomis taisyklėmis. Nurodo, kad pareiškėjui išduotame leidime plėtrai nurodomos veiklos sąlygos, tarp kurių yra pareiga laikytis taisyklių VII skyriaus reikalavimų. Elektrinė pradedama eksploatuoti tik gavus leidimą gamybai. Pradėdamas veiklą ir gavęs leidimą pareiškėjas sutiko su leidimu reglamentuojamomis veiklos sąlygomis, todėl daro išvadą, kad pareiškėjas laisva valia atliko veiksmus, o po to nepagrįstai kreipėsi dėl žalos atlyginimo į teismą. Atkreipia dėmesį į Elektros energetikos įstatymo 14 straipsnio 2 dalį. Paaiškina, kad įstatymų leidėjas turi diskreciją imtis būtinų priemonių, kurios padėtų užtikrinti viešojo intereso apsaugą ir išvengti elektros energijos kainų didėjimo. Po Įstatymo įsigaliojimo atsinaujinančios energetikos plėtra tapo nedarni: vienintelė plačiai vystoma technologija šiuo laikotarpiu – saulės šviesos energijos elektrinės. Reikalavimas, kad įstatymas neturėtų grįžtamosios galios, nėra absoliutus. Ribojimai galimi tais atvejais, kai kitų teisės principų saugomos vertybės įgyja prioritetą prieš lex retro non agit. Konkuruojant keliems teisės principams, taigi ir sveriant kelis teisinius gėrius, svarbu nepamiršti, kad vieno iš jų ribojimas turi būti proporcingas kito svarbai. Nesutinka su reikalavimu atlyginti žalą. Nurodo, kad žala nėra pagrįsta skaičiavimais, be to, skunde nepagrindžiama, kad negautos pajamos yra žala. Leidimas gaminti išduotas vadovaujantis teisės aktais, todėl naikinti ar keisti jį nėra pagrindo.

Atstovas teisme palaikė atsiliepimą ir prašė skundą atmesti.

Skundas netenkinamas.

Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui 2013 m. birželio 26 d. leidime gaminti elektros energiją Nr. LG-2056 nustatytų veiklos sąlygų teisėtumo ir pagrįstumo. Ginčydamas šias veiklos sąlygas pareiškėjas reikalauja priteisti jam nepriemoką, susidariusią dėl skirtingų tarifų taikymo.

Motyvuojamoji dalis

Byloje nustatyta, kad Energetikos ministerija 2012 m. spalio 24 d. išdavė pareiškėjui leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. 2941 (b. l. 8, 57). Šiame leidime buvo nurodytos tokios veiklos sąlygos: vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimo išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas veiklos sąlygas; elektrinė pradedama eksploatuoti tik teisės aktų nustatyta tvarka gavus leidimą gaminti elektros energiją; elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Teritorija, kurioje verčiamasi leidimu reglamentuojama veikla: (duomenys neskelbtini). Leidimu reglamentuojamos veiklos pagrindiniai techniniai duomenys: elektrinės pavadinimas – UAB „AG jėgainė“, instaliuota galia MW – 0,03, elektrinės tipas – saulės elektrinė, projektinė metinė elektros energijos gamyba kWh – 33 400.

Energetikos ministerija 2013 m. birželio 26 d. išdavė pareiškėjui leidimą gaminti elektros energiją Nr. LG-2056 (b. l. 15, 58). Leidime nurodytos reguliuojamos veiklos sąlygos: vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas sąlygas; elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Nurodytas elektrinės pavadinimas – UAB „AG jėgainė“, įrengtoji galia MW – 0,03, elektrinės tipas – saulės elektrinė. Prieš gaunant leidimą gaminti Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos surašė 2013 m. birželio 14 d. energetikos įrenginių techninės būklės patikrinimo pažymą Nr. 13ĮP2-44550 (b. l. 9).

Pareiškėjas su UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ 2012 m. liepos 19 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 120719/4, pagal kurią UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ įsipareigojo pateikti pareiškėjui saulės elektrinės įrangą ir įrengti saulės elektrinę, sutarties kaina – 156 000 Lt be PVM (b. l. 10–14). AB Lesto 2012 m. rugpjūčio 10 d. išdavė pareiškėjui objekto elektros įrenginių prijungimui prie skirstomųjų elektros tinklų išankstines sąlygas (b. l. 46–48).

Pareiškėjas Energetikos ministerijai 2012 m. rugpjūčio 20 d. padavė prašymą gauti leidimą vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje (b. l. 38). Taip pat prašymą gauti leidimą vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje pareiškėjas Energetikos ministerijai padavė ir 2013 m. birželio 18 d. (b. l. 53).

Pareiškėjas 2013 m. liepos 19 d. pateikė AB Lesto prašymą elektros energijos supirkimo sutarčiai sudaryti su atsinaujinančių energijos išteklių gamintoju (b. l. 16–17). Į bylą pateikta 2013 m. rugpjūčio 26 d. elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energijos išteklių gamintojo sutartis, sudaryta tarp pareiškėjo ir AB Lesto (b. l. 74–80). Pareiškėjas pateikė PVM sąskaitas faktūras, kurios patvirtina, kad pareiškėjas tiekė elektros energiją, o AB Lesto ją pirko (b. l. 81–104).

Pareiškėjo netenkina Leidime gaminti nurodyta sąlyga, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis, t. y. nustatytas teisės aktuose fiksuoto tarifo, už kurį iš gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas, kadangi iki 2013 m. vasario 1 d. galiojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo ūkio subjektui, nustatymo momentą siejo su leidimo plėtoti elektros energijos gamybą išdavimo diena (2011 m. gegužės 12 d. Įstatymo Nr. XI-1375 redakcija).

Nustatyta, kad pareiškėjui Energetikos ministerija 2012 m. spalio 24 d. išdavė leidimą plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus. Leidime nurodytas jo išdavimo pagrindas ir reguliuojamos veiklos sąlygos – vykdyti Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas veiklos sąlygas. Pareiškėjas 2013 m. birželio 18 pateikė prašymą išduoti leidimą gamybai, kuris išduotas 2013 m. birželio 26 d. Taigi prašymas išduoti leidimą gamybai paduotas galiojant pasikeitusiam teisiniam reguliavimui.

Nagrinėjamu atveju susidarė tokia situacija, kad pareiškėjui leidimas plėtoti elektros gamybos pajėgumus buvo išduotas remiantis teisiniu reguliavimu, galiojusiu iki 2013 m. vasario 1 d., o leidimas gaminti elektros energiją – pagal pakeistą saulės energetikos plėtros reguliavimą, galiojantį nuo 2013 m. vasario 1 d. (Įstatymo 20 straipsnio redakcija, galiojusi išduodant leidimą gaminti elektros energiją). Atsižvelgus į faktines bylos aplinkybes, jog dėl leidimo gaminti elektros energiją pareiškėjas kreipėsi 2013 m. birželio 18 d., leidimas išduotas 2013 m. birželio 26 d., daroma išvada, kad atsakovas pagrįstai vadovavosi išduodant Leidimą gaminti galiojusiomis įstatyminėmis nuostatomis ir Leidime gaminti nustatė, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Todėl ši nuostata negali būti panaikinta ar pakeista į nuostatą, kad supirkimo kaina turi būti nustatyta atsižvelgiant į tarifą, galiojusį 2012 m. spalio 24 d., kai pareiškėjui išduotas leidimas plėsti energijos gamybos pajėgumą.

Nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojus Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui, pasikeitė fiksuoto tarifo, už kurį iš elektros energijos gamintojų dvylikos metų laikotarpiu superkama energija, nustatymo momentas. Iki 2013 m. vasario 1 d. galiojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą siejo su leidimo plėtoti elektros energijos gamybą išdavimo šiam subjektui diena (Įstatymo 20 straipsnio 7 dalis (2011 m. gegužės 12 d. Įstatymo Nr. XI-1375 redakcija). Galiojant tokiam reguliavimui pareiškėjui buvo išduotas leidimas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus. Tuo tarpu nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojęs teisinis reguliavimas fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą susiejo su leidimo gaminti elektros energiją išdavimo šiam subjektui diena (Įstatymo 20 straipsnio 6 dalis (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija). Pareiškėjas prašymą gauti leidimą gaminti elektros energiją ir visus tokiam leidimui gauti būtinus dokumentus pateikė ir ginčijamą Leidimą gavo jau galiojant naujajam teisiniam reguliavimui.

Gaudamas leidimą plėtoti gamybą pareiškėjas pagal tuo metu buvusį teisinį reguliavimą teisę ir teisėtą lūkestį į įstatymo nuostatų įgyvendinimą įgijo. Bylos duomenys patvirtina, kad gavęs leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus pareiškėjas atliko investicijas ir sukūrė nuosavybės teisės objektą, iš kurio naudojimo tikėjosi gauti atitinkamų, iš anksto įstatymo garantuotų pajamų. Vadinasi, minėtos teisės turtiniai aspektai gali būti ginami pagal Konstitucijos 23 straipsnį.

Tačiau teismas, atsižvelgdamas į Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio bei Teismų įstatymo 33 straipsnio nuostatas, privalo vadovautis teisminiu precedentu. Nagrinėjama byla yra analogiška Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) administracinei bylai Nr. A822-632/2014, todėl vertindamas pareiškėjo argumentus teismas atsižvelgia į LVAT 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartį minėtoje byloje.

LVAT nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija tam tikrais atvejais leidžia asmens teisių ir laisvių ribojimą, jei yra laikomasi šių sąlygų – tai daroma įstatymu, ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo (LVAT nukreipia į Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimus).

Taip pat teismas atsižvelgia į LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013. LVAT nagrinėjo beveik analogišką bylą (nebuvo tik reikalavimo dėl žalos atlyginimo) ir nurodė, kad Įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui naudojantis savo diskrecija esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių. Žinoma, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą, todėl kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija atkreipė dėmesį ir į tai, kad įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, ir teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus.

Nagrinėjamoje byloje nėra išskirtinių faktinių aplinkybių, kurios patvirtintų, kad tolesnė pareiškėjo ūkinė veikla gaminant elektros energiją neteko prasmės, tapo visais atžvilgiais nuostolinga. Pareiškėjas 2014 m. spalio 17 d. pateikė patikslintą skundą, kuriame nurodė, kad prašo iš valstybės priteisti nepriemoką 29 979,75 Lt dydžio, negautų pajamų forma, susidariusią dėl netinkamo tarifo taikymo už pateiktą energiją, kai nuo 2013 m. birželio 26 d. iki 2014 m. rugsėjo 31 d. už pareiškėjo elektrinės pateiktus 39 973 kWh elektros energijos buvo mokama 0,69 Lt/kW supirkimo tarifas, nepriemoka sudaro 0,75 Lt/kWh. Kartu pateiktos PVM sąskaitos faktūros patvirtina, kad didelę dalį supirkimo tarifo sudaro VIAP (pvz., b. l. 81–104), t. y. pareiškėjui ir toliau mokama valstybės remiama supirkimo kaina. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 48 dalį, VIAP yra viešuosius interesus atitinkančios paslaugos – įstatymų nustatytais atvejais įmonėms priskiriami privalomi įpareigojimai, siekiant įgyvendinti valstybės energetikos, ūkio ir (ar) aplinkos apsaugos politikos strateginius tikslus atsinaujinančios energetikos sektoriuje ir apginti teisėtus visuomenės interesus. Vykdant tokius privalomus įpareigojimus surinktos lėšos yra panaudojamos elektros energijos gamybai saulės elektrinėse apmokėti ir skatinti.

Todėl pareiškėjo pateikti dokumentai, kuriais grindžiamas žalos padarymo faktas, nepatvirtina, kad ūkinės veiklos objekto tolesnis eksploatavimas nebeteko ekonominės prasmės, pareiškėjas nepateikė jokių paskaičiavimų, patvirtinančių, kad dėl mokamos supirkimo kainos jo ūkinė veikla – saulės elektrinės eksploatavimas – tapo nuostolinga, investicijos niekada neatsipirks. Todėl nėra pagrindo išvadai, kad įgyta teisė vykdyti šią ūkinę veiklą buvo pažeista.

Dėl principo lex retro non agit taikymo. Įstatymo 20 straipsnio 6 dalis (2013 m. sausio 17 d. įstatymo Nr. XII-169 redakcija) pareiškėjui faktiškai pradėta taikyti tik gavus Leidimą gaminti. Leidimą pareiškėjas gavo (ir prašymą jį gauti pateikė) jau įsigaliojus Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, jog minėta norma veikia retrospektyviai. Teikdamas prašymą išduoti leidimą gaminti energiją pareiškėjas jau žinojo apie pasikeitusį teisinį reguliavimą, todėl turėjo žinoti, kad bus taikomi tarifai, nustatyti šio leidimo gavimo momentu. Jeigu ši aplinkybė buvo pareiškėjui neaiški, pareiškėjas turėjo galimybe konsultuotis su atsakovu iki prašymo išduoti leidimą gaminti, Leidimo gaminti gavimo, tačiau į bylą nepateikti duomenys, kurie patvirtintų, kad iki nurodytų veiksmų atlikimo ar po to pareiškėjas būtų buvęs suklaidintas.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad nėra pagrindo naikinti skundžiamo leidimo bei įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjui naują leidimą gaminti elektros energiją, nustatant supirkimo tarifą, galiojusį 2012 m. spalio 24 d., kai buvo išduotas leidimas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus.

Dėl reikalavimo atlyginti žalą.

Energetikos ministerija pareiškėjui ginčijamą Leidimą gaminti išdavė remdamasi išduodant jį galiojančia Įstatymo redakcija, taigi atsakovas veikė pagal savo kompetenciją. Todėl nėra pagrindo konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (aktus) ar neveikimą pareiškėjo atžvilgiu. Nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtino elemento – valdžios institucijos neteisėtų veiksmų – negali kilti civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas. Be to, pareiškėjas neįrodė, kad jo apskaičiuotos negautos pajamos yra žala, kaip ji suprantama suformuotoje bendros kompetencijos teismų praktikoje (kurioje yra apibrėžiama sąvoka negautos pajamos bei įrodinėjimo taisyklės). Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kaip apskaičiavo numatytas gauti pajamas pradėdamas planuoti gamybą, neįrodė, kad gaunant leidimą gamybai pagrįstai tikėjosi gauti tas pajamas, kai teisės aktuose jau buvo numatytos kitos tarifų taikymo sąlygos, o dėl neteisėtų Energetikos ministerijos veiksmų nebuvimo jau pasisakyta – jie veikė taip, kaip reikalavo Įstatymas (ginčas yra ne dėl atskirų valstybės įstaigos darbuotojų klaidų ar neteisėtų veiksmų, kai pažeidžiami teisės aktų reikalavimai). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes nėra nustatyta visų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.

CK 6.271 straipsnyje nustatyta valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. LVAT praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-338/2010).

Kadangi nėra visumos būtinųjų civilinės viešosios atsakomybės sąlygų, teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl turtinės žalos atlyginimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 ir 129 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo UAB „AG jėgainė“ skundą atmesti.

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu per 14 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjai Raimondas BlauzdžiusRasa Ragulskytė-MarkovienėHalina Zaikauskaitė