Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 8 d. sprendimu pareiškėjo I. O. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad prašymus dėl 9,38 ha ploto A. O. vardu turėtos žemės (duomenys neskelbtini) k. grąžinimo Kauno rajono Raudondvario apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė: 1991 m. spalio 28 d. R. O. ir 1992 m. sausio 31 d. J. Z.. Nurodyti įpėdiniai: A. O. ir A. O. dukterys S. M. ir J. Z., anūkai R. O. ir V. O.. Prašyme pastabose nurodyta, kad yra išlikusi sodyba.

Žemesnės instancijos teismas

1992 m. vasario 13 d. S. M. ir 1992 m. vasario 18 d. J. Z. notarės patvirtintais pareiškimais nurodė sutinkančios, kad žemė, priklausiusi jų tėvui, A. O., esanti (duomenys neskelbtini) k., būtų paskirta brolio J. O. sūnui R. O..

1992 m. kovo 25 d. Kauno r. Raudondvario ap. agrarinė reformos tarnyba parengė išvadą, jog R. O. tikslinga atstatyti nuosavybės teisę į 9,38 ha, grąžinant natūra (pamatuota 9,59 ha). Nurodyta, kad numatytą sugrąžinti žemę šiuo metu naudoja valstybinis (duomenys neskelbtini) daržininkystės ūkis. 1992 m. balandžio 2 d., dalyvaujant R. O., J. S. ir J. M., pažymėtos sklypo Nr. 6 (duomenys neskelbtini) k. ribos ir surašytas žemės sklypo ribų parodymo ir jų vietoje paženklinimo aktas.

1992 m. rugpjūčio 19 d. Kauno rajono valdyba, posėdyje apsvarsčiusi Valstybinio žemėtvarkos instituto parengtą žemėtvarkos projektą, parengė išvadą dėl R. O. nuosavybės teisės į žemės ūkio paskirties 9,38 ha žemę atstatymo. Nurodyta, kad R. O. suformuota žemėnauda sudarys 9,59 ha privačiam ūkiui steigti, iš to ploto – 9,38 ha grąžinamos žemės.

1993 m. vasario 3 d. Žemės ūkio ministerijos sprendimu Nr. 11-291-12631 R. O. pagal jo prašymą atstatytos nuosavybės teisės į 9,38 ha žemę, esančią Kauno r., Raudondvario apylinkės, (duomenys neskelbtini) k., grąžinant ją natūra.

1993 m. kovo 25 d. Kauno rajono valdybos potvarkiu Nr. 125 R. O. suteiktas naudoti neatlygintinai (grąžintas privačion nuosavybėn) 9,38 ha (duomenys neskelbtini) k. esantis žemės sklypas, iš jų – 9,05 ha žemės ūkio naudmenų, 0,20 ha kiemų ir pastatų, 0,13 ha kelių. 1993 m. birželio 23 d. žemės sklypas, kurio plotas 9,59 ha, iš jo žemės ūkio naudmenų – 9,26 ha, įregistruotas Valstybinio žemės kadastro duomenų registre, registracijos Nr. (duomenys neskelbtini). Sklypas įregistruotas nuosavybės teise R. O. vardu 1993 m. kovo 25 d. Kauno rajono valdybos potvarkio Nr. 125 pagrindu.

2000 m. kovo 10 d. surašytas R. O. 9,59 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) k., ribų paženklinimo aktas. Nustatant žemės sklypo ribas dalyvavo R. O., J. S. ir Z. M.. Nurodyta, kad žemės sklype yra R. O. nuosavybės teise priklausantys pastatai – mūrinis gyv. namas ir 4 mediniai ūkiniai pastatai. Atlikus geodezinius matavimus, nustatyta, kad sklypo plotas yra ne 9,59 ha, o 9,61 ha. 2000m. gruodžio 19 d. Kauno rajono žemėtvarkos skyrius patvirtino 9,61 ha ploto žemės sklypo planą, kuriame yra pažymėta užstatyta teritorija.

2001 m. sausio 31 d. Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. 02-05-459, atsižvelgus į tai, kad atlikus R. O. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) k., geodezinius matavimus, buvo nustatytas didesnis plotas, negu suteikta naudotis 1993 m. kovo 25 d. potvarkiu Nr. 125, patikslintas žemės sklypų registras Nr. (duomenys neskelbtini) pagal priedą: bendras plotas 9,6102 ha, iš jų 9,0945 ha žemės ūkio naudmenų, 0,4340 ha užstatytos teritorijos, 0,0548 ha kelių, 0,0269 ha vandenų.

Žemesnės instancijos teismas

2008 m. birželio 20 d. Kauno apskrities viršininko administracijos raštu Nr. 11-Ch-558-752 informavo J. C., kad J. O. (duomenys neskelbtini) k. turėjo 9,3846 ha žemės dviejuose sklypuose (8,4624 ha ir 0,9222 ha), prašymus susigrąžinti šią žemę pateikė R. O. ir J. C.. Prašymuose buvo nurodyti S. M. ir V. O.. Atsižvelgiant į pateiktus giminystės ryšį ir nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, buvo priimtas Žemės ūkio ministerijos 1993 m. vasario 3 d. sprendimas Nr. 11-291-12631, kuriuo R. O. atkurtos nuosavybės teisės į 9,38 ha žemės, o Kauno rajono valdybos 1993 m. kovo 25 d. potvarkiu Nr. 125 ši žemė suteikta naudotis viename žemės sklype.

2009 m. vasario 3 d. A. O. mirė. Mirus A. O. Kauno rajono 3-ajame notaro biure užvesta paveldėjimo byla; įstatyminiai įpėdiniai – anūkas O. I. ir sūnus O. R..

Remiantis Kauno rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2009 m. spalio 16 d. pažyma Nr. V4-166, į Kauno rajono savivaldybės administracijos Raudondvario (nuo 2008 m. sausio 1 d. (duomenys neskelbtini) sen.) seniūnijos ūkinę knygą Nr. 42 A. O. vardu įrašytas gyvenamasis namas (mūrinis) su priestatu (mūriniu), veranda (mūrine), kurių bendras plotas 73,13 kv.m., ūkiniai pastatai – daržinė su priestatu (lentiniai), tvartas (rąstinis) su priestatu (lentiniu), ūkio pastatas (lentinis) ir šulinys (betoninis), esantys (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Kauno r. Šie pastatai nuosavybės teise priklauso A. O., jų statybos pabaigos metai 1958. Statinių kadastro ir registro dokumentų byla Nr. 2749 patvirtina, kad nurodytų statinių, priklausančių A. O., kadastro duomenys nustatyti buvo 1994 m. lapkričio 10 d.

Remiantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu, 2009 m. spalio 29 d. pagal pareiškėjo įgalioto asmens L. O. prašymą buvo atlikta A. O. nuosavybės teise priklausančių pastatų (gyvenamojo namo, daržinės, tvarto, ūkio pastato ir šulinio) teisinė registracija. Minėtų statinių teisinė registracija atlikta apylinkės (seniūnijos) 2009 m. spalio 16 d. pažymėjimo Nr. V4-166 pagrindu, statiniai nuo 2009 m. spalio 29 d. įregistruoti nuosavybės teise mirusiosios A. O. vardu. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše 1994 m. lapkričio 10 d. – 2009 m. spalio 29 d. pastato naudotoja buvo nurodyta A. O., daiktinės teisės neįregistruotos.

Nustatyta, kad R. O. 2009 m. gruodžio 23 d. kreipėsi į Kauno rajono apylinkės teismą, prašydamas panaikinti teisinę registraciją, atliktą statiniams, esantiems A. O. vardu R. O. priklausančiame žemės sklype (duomenys neskelbtini) k., Kauno r., ir pripažinti R. O. teisę registruoti savo vardu minėtus statinius. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis, civilinė byla Nr. 2-313-214/2010 šiuo metu nagrinėjama Kauno rajono apylinkės teisme.

Teismas analizavo 1991 m. liepos 25 d. Žemės reformos įstatymo Nr. I-1607 6 straipsnio 2 ir 3 dalių, 6 straipsnio 7 dalies, 1991 m. birželio 18 d. Įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ Nr. I-1454 (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 2 punkto, 4 straipsnio 1, 5 dalių, 12 straipsnio 3 punkto (1992 m. kovo 7 d. įstatymo Nr. I-2566 redakcija), Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimo Nr. 1-411 „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“ 1 punkto, Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. liepos 16 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įsigaliojimo ir taikymo tvarkos“ 7 punkto, Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 470 patvirtintos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 6.1 punkto, 8 punkto (1992 m. kovo 14 d. nutarimo Nr. 166 redakcija), 9, 11, 12, 51 punktų, Žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimo ir jų ekonominio pagrindimo kaimo vietovėms metodikos, patvirtintos Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarimu Nr. 423 (toliau – ir Metodika) 2.5, 2.9, 2.10 (1992 m. liepos 14 d. nutarimo Nr. 536 redakcija), 9, 14.2 punktų nuostatas.

Teismas nustatė, kad prašymus susigrąžinti 9,3846 ha ploto J. O. vardu turėtą žemę pateikė R. O. ir J. C.. Apylinkės agrarinės reformos tarnyba, įvertinusi R. O. pasirengimą ūkininkauti, nuosavybės teisę ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus, surašė 1992 m. kovo 25 d. išvadą dėl tikslingumo atstatyti nuosavybės teisės į minėtą žemės sklypą. Teismas pažymėjo, kad pretendentės į ginčo žemę, J. C. bei kita J. O. įpėdinė, jo dukra S. M., pareiškimuose, patvirtintuose notaro, išreiškė valią dėl visos žemės grąžinimo R. O.. Valstybinis žemėtvarkos institutas, gavęs apylinkės agrarinės reformos tarnybos išvadą, parengė preliminarinį žemės reformos žemėtvarkos projektą, kurį pateikė Kauno rajono valdybai. Vadovaujantis šiais parengiamaisiais dokumentais, pagal minėtus teisės aktus kompetentingos priimti sprendimus dėl nuosavybės teisų atkūrimo institucijos priėmė sprendimus atstatyti nuosavybės teises į žemę, vėliau patikslino priimtą sprendimą.

Teismas nurodė, kad pagal Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 4 dalį, atskira sodyba (namų valda) laikoma žemė, užimta statiniais, daugiamečiais sodiniais, kitais sodybos želdiniais, kiemas ir sodybos ribose nuolat daržui naudojama žemė. Vadovaujantis Metodikos 14.2 punktu, atsižvelgus į aukščiau nurodytas aplinkybes, žemėnauda žemėtvarkos projekte suformuota sudarant vientisą kompaktišką masyvą. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas teisės aktų nuostatas, J. C. ir S. M. pareiškimais dėl visos žemės grąžinimo R. O., 1992 m. balandžio 2 d. pagal sudarytą preliminarinį žemėtvarkos projektą buvo pažymėtos žemės sklypo Nr. 6 ribos. Kauno rajono valdyba, gavusi minėtus dokumentus, juos apsvarsčiusi 1992 m. rugpjūčio 19 d. posėdyje, nutarė siūlyti atstatyti R. O. nuosavybės teises į žemės ūkio paskirties 9,38 ha žemę. Vadovaujantis Tvarkos 9 punktu, sprendimą dėl nuosavybės teisės atstatymo 1993 m. vasario 3 d. priėmė Žemės ūkio ministerija, remdamasi rajono valdybos išvada su kitais reikiamais dokumentais bei preliminariniu žemės reformos žemėtvarkos projektu. Vadovaujantis Metodikos 2.10 punktu, rajono valdyba, gavusi iš Žemės ūkio ministerijos ginčijamą sprendimą dėl R. O. nuosavybės teisės atstatymo, 1993 m. kovo 25 d. priėmė potvarkį suteikti minėtą žemę neatlygintinai naudotis.

Teismas nurodė, kad pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo 12 straipsnį buvo nustatytas apribojimas atstatyti nuosavybės teises į žemę, kuri yra suteikta prie nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų namų ir kitų pastatų (sodybų) kaimo vietovėje. Toks ribojimas neturėjo būti taikomas tais atvejais, kai tik dalis grąžintinos žemės užstatyta pastatais ar kitokiais statiniais, šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiesiems asmenims ir žemės naudotojams susitarus dėl pastatų ir kitokių statinių nuosavybės teisės perleidimo, gali būti grąžinama ir ši žemės dalis. Pagal šias teisės normas turėjo būti nustatyta, kad grąžintinoje žemėje yra statiniai, priklausantys kitam asmeniui nuosavybės teise. Teismas padarė išvadą, kad bylos dokumentai patvirtina, kad žemėje buvo statiniai nebuvo įregistruoti, tai buvo pažymėta ir viešame registre, šį faktą patvirtina ir registro išrašas, kuriame A. O. buvo nurodyta statinių naudotoja, bet ne savininke. Statiniai buvo įregistruoti 2009 m. spalio 29 d., po A. O. mirties. Teismas pabrėžė, kad antra minėtos normos taikymo sąlyga buvo žemės suteikimas prie nuosavybės teise valdomų pastatų. Byloje nėra ir pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog žemė buvo suteikta teisės aktų nustatyta tvarka A. O.. Dėl to valstybės institucijos neturėjo pagrindo konstatuoti, jog žemė, kurioje yra statiniai, buvo valstybės išperkama, todėl neturėjo pagrindo nepriimti sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Teismas pažymėjo, kad A. O. paskutinė žinoma gyvenamoji vieta buvo (duomenys neskelbtini) k., todėl sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo klausimą A. O. turėjo būti žinomas nuosavybės teisių atkūrimo į žemę R. O. faktas, į žemę, iki jos nacionalizavimo valdytą nuosavybės teise A. O. vyro J. O. tėvo – A. O.. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad statinių naudotoja prieštaravo užstatytos žemės grąžinimui, t. y. nuosavybės teisių atkūrimo procesą laikė dėl to neteisėtu. Pareiškėjas nenurodė ir byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad A. O. butų buvusi įstatymų nustatyta tvarka ginčijusi nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumą minėtu aspektu neteismine ar teismine tvarka. Pareiškėjas siekia priimti A. O. palikimą, padavė pareiškimą notarui apie šio palikimo priėmimą. Teismas nurodė, kad pareiškėjas kaip įpėdinis negali perimti mirusio asmens teisių daugiau, negu turėjo pats palikėjas (Civilinio kodekso 5.1 str.). Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo nuosavybės teisių atkūrimo procese, nes pareiškėjas nepateikė duomenų apie A. O. teisių pažeidimą ir byloje tokių dokumentų nėra. Teismas pažymėjo, kad trečiasis suinteresuotas asmuo turėjo žinoti apie nuosavybės teisių atkūrimo procesą, nes R. O. paaiškinimai patvirtina, kad pareiškėjas gyveno ginčijamų sprendimų priėmimo metu kartu su R. O. šeima. Pažyma apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą patvirtina, kad pareiškėjo gyvenamoji vieta deklaruota dabartinėje jo gyvenamojoje vietoje, t. y. ne (duomenys neskelbtini) kaime tik nuo 2004 m.

Teismas nurodė, kad statinių įregistravimas A. O. vardu 2009 m., t. y. po jos mirties, praėjus ilgam laiko tarpui po ginčijamų sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo negali būti pagrindu naikinti ar peržiūrėti administracinius sprendimus. Minėtas statinių įregistravimas nėra naujai paaiškėjusi aplinkybė, kuri nuosavybės teisių atkūrimo procese buvo, tačiau nebuvo ir negalėjo būti žinoma suinteresuotiems asmenims. Minėtas statinių įregistravimas yra nauja aplinkybė, kuri gali būti pagrindu kelti naujus reikalavimus, bet ne peržiūrėti jau priimtus sprendimus. Teismas vertina administracinių sprendimų teisėtumą pagal faktinę padėtį buvusią jų priėmimo metu, todėl naujai atsiradusios aplinkybės negali daryti įtakos šių sprendimų teisėtumui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 str.). Teismas padarė išvadą, kad dėl nurodytų motyvų, nebuvo pagrindo stabdyti šios bylos nagrinėjimą, iki bus išnagrinėtas tarp šalių kilęs ginčas nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui yra atnaujintas procesinis terminas kreiptis į teismą su skundu šioje byloje ir ginčyti 1993-2001 m. priimtus administracinius sprendimus. ABRTĮ 33 straipsnis nustato vieno mėnesio terminą nuo skundžiamo akto paskelbimo ar įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Ši norma nesieja apskundimo termino su ginčijamo sprendimo priėmimo diena, nenustato kreipimosi į administracinį teismą naikinamųjų terminų, tačiau teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju yra būtina atsižvelgti į nurodytus kriterijus, nes nuo sprendimo priėmimo praėjo ilgas laiko tarpas. Dėl to, minėtų sprendimų panaikinimas prieštarautų protingumo ir teisingumo kriterijams, visiškai paneigtų teisinių santykių stabilumą.

Teismas konstatavo, kad ginčijami aktai, kuriais R. O. atstatytos nuosavybės teisės į 9,38 ha ploto žemę, esančią (duomenys neskelbtini) k., Kauno r., ir ši žemė suteikta jam neatlygintinai naudotis, yra teisėti ir jų naikinti nėra pagrindo (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Žemesnės instancijos teismas

1. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad buvo būtina pateikti įrodymus dėl A. O. teisių pažeidimo administracinių aktų priėmimo metu, kadangi valstybės institucijos administracinius aktus turėjo priimti laikantis teisės normų, bet ne analizuodamos tik tai, ar teisės normos gali pažeisti konkretaus asmens teises.

2. Vien tik tai, kad 2003 m. kovo 25 d. Kauno rajono Valdybai priimant sprendimą Nr. 125, buvo žinoma, jog dalis žemės, į kurią atkuriamos nuosavybės teisės yra 0,20 ha kiemo ir statinių, turėjo išsiaiškinti, ar tie statiniai priklauso R. O., jeigu statinių savininkas nebuvo registruotas viešame registre ar kaimo Seniūnijos ūkinėse knygose, tai neišsiaiškinus pastatų savininko ar R. O. teisių į minėtus statinius, negalėjo po statiniais žemę nuosavybėn priskirti R. O., o ja turėjo laikyti valstybės išperkama. Tai patvirtina ir Metodikos 9, 14.2 punktai. Aplinkybė, kad nežinia kam priklausė statiniai ir po jais nebuvo suformuotas atskiras žemės sklypas, nesuteikė R. O. gauti vientisą žemės sklypą ir po svetimais arba nežinia kam priklausiančiais pastatais.

3. Remiantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo 2 straipsnį R. O. turėjo įrodyti, jog jis ir pastatų savininkas, ar asmuo, galintis įstatymo nustatytu būdu pagrįsti savo teisę į pastatus, buvo raštiškai susitarę, jog pastatų savininkas perleidžia savo teises į pastatus R. O., ir tik esant tokiam susitarimui buvo galima formuoti vientisą kompleksą nuosavybės teisių atkūrimo procese.

4. pareiškėjo gimimo data patvirtina, kad administracinių aktų priėmimo metu pareiškėjas buvo nepilnametis. Todėl pareiškėjas, būdamas penkiolikos metų amžiaus, nesuprato ir nežinojo apie administracinį procesą. Pareiškėjo gyvenamosios vietos deklaravimo data nepagrindžia teismo išvadų apie pareiškėjo pareigą, esant nepilnamečiu, suprasti administracinį procesą ir jam prieštarauti.