Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Henrichas Jaglinskis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 18 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui F. Š. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą ir atskirojo skundo argumentus bei motyvus, konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamai pirmosios instancijos teismo nutarčiai pakeisti ar panaikinti.

Bylos duomenys tvirtina, jog atsakovas F. Š. yra deklaravęs išvykimą į užsienio valstybę – Ispaniją (b.l. 5). Remiantis CPK 30 straipsnio 2 dalimi ieškinys atsakovui, neturinčiam Lietuvos Respublikoje gyvenamosios vietos, gali būti pareiškiamas pagal jo turto buvimo vietą arba pagal paskutinę žinomą jo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje. Pažymėtina, kad ši CPK taisyklė taikytina, jei tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, teismų jurisdikcijos klausimo nereglamentuoja kitaip (CPK 780 str.). Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, kadangi tiek Lietuvos Respublika, tiek Ispanijos Karalystė yra Europos Sąjungos narės, nagrinėjamoje byloje aktuali 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo 2 straipsnio 1 dalyje, kurioje numatyta, kad valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos tos valstybės narės teismuose. Be to Reglamento 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog nepažeisdamas 11 straipsnio 3 dalies, draudikas gali kelti bylą tik valstybės narės, kurioje yra atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta, teismuose, neatsižvelgiant į tai, ar jis yra draudėjas, apdraustasis ar naudos gavėjas.

Reglamento 59 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas, norėdamas nustatyti, ar šalies nuolatinė gyvenamoji vieta yra valstybėje narėje, kurios teismuose yra iškelta byla, taiko savo vidaus teisę. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais, asmens gyvenamąja vieta laikytina vieta, kurioje asmuo faktiškai dažniausiai gyvena ir su kuria jis yra labiausiai susijęs (CK 2.16 str.), o šiuo atveju atsakovas F. Š. yra viešai deklaravęs savo gyvenamąją vietą esant Ispanijoje, todėl laikytina, jog jis labiausiai yra susijęs būtent su šia valstybe ir atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Ispanijoje, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo ieškovo AB „Lietuvos draudimas“ ieškinį nesant teismingą Vilniaus rajono apylinkės teismui ir ieškinį priimti atsisakė.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios būtų pagrindu skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti, apeliantas nenurodė ir apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl nutartis iš esmės paliekama galioti nepakeista (CPK 320, 338 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 punktu, teismas

nutaria:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 18 d. nutartį palikti nepakeistą.