- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-09-18
- Bylos Nr.
- 1A-377-290/2015
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurgis Kiškis (pirm.), Evaldas Gražys, Dmitrijus Korsakovas
- Nuteistasis
- R. M.
- Nukentėjusysis
- R. S.
- Civilinis ieškovas
- R. S.
- Advokatai
- Gintarė Girdzijauskienė, Gitana Butrimienė
Pranešėjas Jurgis Kiškis Baudžiamoji byla Nr. 1A-377-290/2015
Teisėjas Bronislovas Liatukas Proceso Nr. 1-69-3-00132-2014-2
2015 m. rugsėjo 18 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Jurgio Kiškio, teisėjų Evaldo Gražio ir Dmitrijaus Korsakovo, sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, Indrei Rinkevičiūtei, dalyvaujant nuteistajai R. M., jos gynėjai advokatei Gintarei Girdzijauskienei, nukentėjusiajai R. S., jos atstovei advokatei Gitanai Butrimienei,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015-01-05 nuosprendžio, kuriuo ji pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK (toliau–BK) 187 str. 1 d., ir nubausta – 8 (aštuonių) MGL dydžio bauda, t. y. 304 Eur (trijų šimtų keturių eurų) bauda. Nustatytas baudos sumokėjimo terminas – 6 mėnesiai, skaičiuojant šį terminą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Iš R. M. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei R. S. priteisti 328,86 Eur (trys šimtai dvidešimt aštuoni eurai 86 ct) turtinei žalai atlyginti ir 289,62 Eur (du šimtai aštuoniasdešimt devyni eurai 62 ct) neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
kad R. M. Kauno apylinkės teismo 2015-01-05 nuosprendžiu nuteista pagal BK 187 str. 1 d., už tai, kad 2014 m. gegužės 20 d., apie 12.45 val., prie (duomenys neskelbtini) progimnazijos, esančios (duomenys neskelbtini), tyčia, įlenkdama automobilio ,,Citroen C4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio R. S., keleivio pusės galines dureles ir nuplėšdama šoninę šių durelių apsaugą, sugadino svetimą turtą, padarydama nukentėjusiajai R. S. 328,86 EUR turtinę žalą.
Šalies argumentai
R. M. nesutikdama su Kauno apylinkės teismo 2015-01-05 nuosprendžiu pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, ją išteisinti ir civilinio ieškinio netenkinti. Apeliaciniame skunde nurodo, kad BK 187 str. 1 d. numatyto nusikaltimo, t. y. svetimo turto sugadinimo ar sunaikinimo sudėtis yra materiali, kurioje taip pat turi būti įrodinėjamas ir priežastinis ryšys. Šioje situacijoje reikėjo įrodyti, koks yra priežastinis ryšys tarp atsiradusios žalos automobiliui ir jos veiksmų. Tačiau, tai teismo nebuvo padaryta, t. y. priežastinis ryšys nebuvo nustatytas. Visuotinai priimtina, kad priežastinis ryšys, kaip nusikalstamos veikos sudėties objektyvus požymis, įrodinėjamas tik materialiose nusikalstamos veikos sudėtyse. Tik įrodžius priežastinį ryšį tarp pavojingos veikos ir pavojingų padarinių, galima spręsti klausimą dėl asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Priežastinis ryšys tarp pavojingos veikos ir pavojingų padarinių yra tada, kai konkreti veika buvo viena iš būtinų konkrečių padarinių (žalos atsiradimo) priežastis. Kitaip tariant, nebūtų šios veikos, nebūtų ir konkrečių padarinių. Nustačius, kad konkretus padarinys yra būtinas t.y. dėsningai išplaukiantis, tai konstatuojamas faktas, kad baudžiamąja teisine prasme yra teisiškai reikšmingas būtinasis priežastinis ryšys. Teismas savo nuosprendyje nenustatė, jokio priežastinio ryšio, tarp jos veiksmų ir atsiradusios žalos, o tik rėmėsi R. S. ir U. G. parodymais, kurie yra aiškiai nenuoseklūs ir parodo jų suinteresuotumą bylos baigtimi, tačiau teismas į šį faktą neatkreipė dėmesio ir šiuos parodymus vertino kaip pagrindinį įrodymą šioje byloje.
Apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog teismas konstatuoja, kad jos kaltė padarius inkriminuojamą nusikalstamą veiką, yra įrodyta nuosekliais ir argumentuotais nukentėjusiosios R. S., liudytojo U. G. parodymais. Teismas pažymėjo, kad R. S. ir U. G. parodymai, duoti teisme, yra nuoseklūs, itin argumentuoti, juose nėra absoliučiai jokių prieštaravimų, jais netikėti teismas neturi jokio pagrindo. Toks teismo teiginys turėtų būti laikomas neteisingu, nes bylos nagrinėjimo teisme metu, 2014-11-14 vykusioje apklausoje U. G. parodė, kad jam R. S. papasakojo, kad R. M. bandė lupti vaiką iš važiuojančios mašinos, pasak R. S., praviros durelės trenkėsi į atitvarą, esantį ant šaligatvio. Iš šių parodymų yra akivaizdu, kad jie visiškai sutampa su jos ir K. S. parodymais, ir patvirtina jų įvykio versiją. Ji ir K. S. viso bylos nagrinėji metu nuosekliai teigė, kad jau važiuojančios mašinos durelės trenkėsi į atitvarą. Tačiau, teismas savo nuosprendyje šių U. G. parodymų nevertino ir dėl jų visiškai nepasisakė. Jie visiškai paneigia teismo teiginį, kad U. G. ir R. S. parodymai yra nuoseklūs ir argumentuoti. Iš šio U. G. teiginio tampa akivaizdu, kad jis žinojo, jog durelės, mašinai jau važiuojant trenkėsi į šalia kelio buvusią tvorelę, todėl ji neturėjo jokių galimybių sugadinti jau važiuojančios mašinos dureles, nes ji liko stovėti ant šaligatvio. Šį faktą patvirtina ir Kauno nepriklausomų autoekspertų biuro išvadoje pateikiamos nuotraukos (ataskaitos lapas 16), kuriose aiškiai matoma, kad buvo apgadinta išorinė durelių dalis ir apdaila, o tai galėjo atsitikti tik atsitrenkus į kelio atitvarą, t. y. tvorelę. Be to, visišką R. S. parodymų nenuoseklumą ir nepatikimumą patvirtina ir tai, kad ji iš pradžių teigė, jog jos automobilio durys buvo uždarytos ir užsirakintos, tikrai neatsidaro. Tačiau, iš U. G. parodymų duotų 2014-11-14 dieną teisme, akivaizdu, kad automobilio durys buvo praviros, nes pasak U. G. jos atsitrenkė į kelio atitvarą. Tai patvirtina, kad R. S. ir U. G., parodymai teismo turėjo būti vertinami kaip nepatikimi ir nenuoseklūs, be to jie yra suinteresuoti bylos baigtimi. Be to, ir pats U. G. pripažino, kad durys atsitrenkė į kelio atitvarą, o iš R. S. parodymų akivaizdu, kad ji nematė, ar būtent ji sugadino automobilio galines duris, t. y. jos į kelio atitvarą galėjo atsitrenkti jau R. S. pajudėjus iš vietos. Teismas teigia, kad R. S. parodymai yra nuoseklūs, juose nėra prieštaravimų ir - netikėti teismas neturi jokio pagrindo. Pažymėtina, kad toks teismo teiginys turėtų būti laikomas netiksliu, nes savo skunde R. S. teigia, kad nusikalstama veikia padaryta aktyviais veiksmais - trankant, plėšiant, draskant ir laužant dešinės pusės galines automobilio dureles viešoje vietoje, be jokios priežasties. Tačiau, 2014-11-14 teismo posėdžio metu į klausimą, kuo visi šie veiksmai pasireiškė, R. S. atsakė, jog garsas, trenksmu, ir ne vieną kartą, o kelis kartus, tarytum būtų atidaromos durelės, tarytum tai būtų smūgis į dureles, tai yra trenksmo garsas, ji atgal nežiūrėjo ir nestebėjo, tai yra trenksmo garsas ir ji tikrai negali pasakyti ar vieną ar du ar penkis kartus buvo trenkta, girdėjo trenksmus ir pajudėjo iš vietos, kiek trenksmų buvo negali pasakyti; trankymas ir lupimas pasireiškė garso įvertinimu, trankymas lupimas ir plėšimas yra garsas. Šie R. S. parodymai rodo, jog nematė, ar tikrai jos automobilio dureles apgadino būtent ji, nes girdėti garsai, trenksmai, galėjo būti girdimi ir automobiliui važiuojant, tuo metu, kai atidarytos durelės trenkėsi į kelio atitvarą.
Apeliaciniame skunde pažymima, kad teismas visiškai nevertino aplinkybės, jog 2014-07-28 R. S. skunde yra nurodytos neteisingos ir teismą klaidinančios aplinkybės. Teigiama, kad priežastinis ryšys tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių, t. y. jos automobilio sugadinimo, yra nustatytas Kauno Centro PK medžiagoje Nr. 20-22-AP-1418 ir konstatuotas 2014-06-02 nutarime. Šiame skunde nurodomas nutarimas Nr. 2014-06-02 yra nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Šiame nutarime yra tik pasakyta, kad atsisakoma pradėti ikiteisminį tyrimą, nes veika numatyta BK 187 str. 1 d. yra privataus kaltinimo, kurį teisme vykdo nukentėjusysis bei jo atstovas, bylų sąraše. Šiame nutarime jokiu būdu ir jokia forma nėra konstatuotas priežastinis ryšys tarp jos veikos ir atsiradusios žalos automobiliui. Be to, R. S. teiginys, kad priežastinis ryšys yra nustatytas ikiteisminio tyrimo medžiagoje, taip pat yra neteisingas, nes priežastinį ryšio buvimo arba nebuvimo faktą gali pripažinti tik teismas susipažinęs su ikiteisminio tyrimo medžiaga, o ne ikiteisminio tyrimo medžiaga pati savaime. O šiuo atveju, teismas nuosprendyje jokia forma nepasisakė dėl priežastinio ryšio buvimo arba nebuvimo fakto.
Skunde paminėta ir tai, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad R. S., net 2014-11-14 bylos nagrinėjimo teisme metu, vykusioje apklausoje parodė, kad į autoekspertų biurą dėl ekspertizės atlikimo kreipėsi 2014-05-26 dieną t.y. po 6 dienų nuo byloje nagrinėjamo įvykio. Taip pat parodė, kad tą pačią dieną nežinojo, nei kur važiuoti, nei kaip. Pirmiausia reikia išsiaiškinti kas daro nepriklausomą ekspertizę, kad žinotų ar turi žalą. ar neturi. Po šešių dienų, nes tik tada turėjo laiko kažkur važiuoti, kažką daryti. Pažymėtina, kad praėjus tokiam laiko tarpui nuo įvykio iki kreipimosi dėl ekspertizės atlikimo, atsiranda galimybė, kad žalos dydis galėjo būti netinkamai apskaičiuotas arba išvadoje konstatuota žala galėjo atsirasti jau po įvykio, kuris įvyko 2014-05-20 dieną. Todėl, kategoriškai remtis šia autoekspertų išvada yra negalima, ji turėtų būti vertinama kritiškai, nes kreiptasi praėjus 6 dienoms po įvykio.
Šalies argumentai
Nuteistosios skunde teigiama, jog teismas nurodo, kad jos kaltė, taip pat, įrodyta Kauno nepriklausomų autoekspertų biuro autotransporto priemonės vertinimo ataskaita Nr. (duomenys neskelbtini), aiškinamuoju raštu 2014 m. gegužės 26 d. išvadai Nr. (duomenys neskelbtini), transporto priemonės apžiūros aktu Nr. (duomenys neskelbtini). Šis teismo teiginys turėtų būti pripažintas neteisingu, nes yra visiškai neaišku, kokiu būdu vertinimo ataskaita ir visi jos priedai, kuriuose yra nustatinėjamas tik žalos dydis (vertinimo tikslas - patirto nuostolio nustatymas) ir jokie kiti faktai nenustatinėjami, gali įrodyti jos kaltę, tuo labiau, priežastinį ryšį. Šioje ataskaitoje jokia forma ar būdu nėra užsimenama ar aiškinamasi, kaip ant automobilio durelių galėjo atsirasti sugadinimai. Ataskaita tiktai parodo, koks buvo padarytos žalos dydis. Taip pat, pati nukentėjusiosios atstovė savo baigiamojoje kalboje teigia, kad visais rašytiniais įrodymais, būtent ir Kauno nepriklausomų autoekspertų biuro vertinimo ataskaita, kurioje yra nurodytos ir parodytos nuotraukos, iš kurių ir matyti, kokie yra sužalojimai, kas buvo padaryta tai transporto priemonei ir būtent kokia žala yra padaryta. Taigi, ir pati nukentėjusiosios atstovė teigia, kad autoekspertų išvadoje yra nustatinėjamas tik žalos dydis ir ji jokia forma neparodo, kad šią žalą padarė būtent ji. Be to, kaip minėta, į autoekspertų biurą, dėl žalos nustatymo R. S. kreipėsi praėjus 6 dienoms po įvykio, todėl ši ataskaita, taip pat turėtų būti vertinama kritiškai, nes nustatyta žala ant automobilio, per šį laiką, galėjo atsirasti ir dėl pašalinių veiksnių.
Kauno apylinkės teismas savo nuosprendyje teigia, kad kaltė taip pat įrodyta visa kita baudžiamosios bylos medžiaga. Toks teismo teiginys, taip pat, turėtų būti vertinamas kritiškai, nes teismas visiškai nepasisako ir neargumentuoja, kokia dar bylos medžiaga jis vadovaujasi įrodydamas jos kaltę. Pabrėžtina, kad remiantis Lietuvos Konstitucinio teismo 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimais, kiekvienas teismo sprendimas turi būti argumentuotas. Šiuo atveju, teismas visiškai neargumentuoja, kokia kita bylos medžiaga vadovaujasi, jos neaptaria ir dėl jos nepasisako. Todėl, toks teismo teiginys ir turėtų būti vertinamas kritiškai, nes yra visiškai neaišku, kokia kita bylos medžiaga teismas vadovaujasi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes.
Apeliacinio skundo autorės teigimu, atsižvelgiant į tai, kad byloje netinkamai įvertinti liudytojų parodymai ir autoekspertų išvada, nenustatytas priežastinis ryšys tarp jos veikos ir automobiliui padarytos žalos, dėl ekspertizės atlikimo į autoekspertų biurą kreiptasi praėjus 6 dienoms po įvykio, kaip pagrindiniu įrodymu vadovaujamasi suinteresuotų bylos baigtimi R. S. ir U. G. nenuosekliais parodymais.
Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistosios ir jos gynėjos prašymą apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiosios atstovės advokatės prašymą apeliacinį skundą atmesti, bei įvertinusi visus byloje surinktus įrodymus padarė išvadą, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
R. M. apeliaciniame skunde keliamas įrodymų vertinimo klausimas. Nuteistosios manymu, teismas netinkamai įvertinęs surinktus duomenis – nukentėjusiosios R. S., liudytojo U. G. parodymus, autoekspertų išvadą, nenustatęs priežastinio ryšio, neteisingai nustatė faktines aplinkybes, todėl nepagrįstai ją pripažino kalta, padarius BK 187 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.
Pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi, išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apeliantės subjektyviu įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog nuosprendis neteisėtas ar nepagrįstas, kad teismas šališkas.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi R. M. apeliacinį skundą, konstatuoja jog apylinkės teismas išsamiai ištyrė visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, išsamiai, visapusiškai įvertino surinktų duomenų visumą, motyvavo ir nuosekliai argumentavo išvadas tiek dėl pačios veikos, tiek ir dėl nuteistosios kaltės, todėl pagrįstai nustatė R. M. veikoje BK 187 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos požymius, pripažino ją kalta padarius šią nusikalstamą veiką. Teismas įrodymų patikimumą, jų įrodomąją vertę nustatė juos lygindamas ir gretindamas tarpusavyje ir rėmėsi tik ta dalimi įrodymų, kurie tarpusavyje sutapo, buvo patvirtinti kitais įrodymais. Teismas argumentuotai paneigė nuteistosios teiginius, kad ji automobilio durelių nesugadino. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis. Skundžiamame nuosprendyje išanalizuoti nukentėjusiosios R. S., liudytojų U. G. parodymai ir pagrįstai, juos vertinant visų byloje surinktų duomenų ir nustatytų faktų visumoje, konstatuota, jog jie yra patikimi, esminėse detalėse sutampa ir yra pakankami R. M. kaltei padarius BK 187 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą pagrįsti.
Neginčytinai nustatyta, kad R. M. 2014 m. gegužės 20 d., apie 12.45 val., (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) progimnazijos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), tyčia, įlenkdama automobilio ,,Citroen C4“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančio R. S., keleivio pusės galines dureles ir nuplėšdama šoninę šių durelių apsaugą, sugadino svetimą turtą. Apeliantė neneigia, kad buvo kaltinime nurodytoje vietoje, nurodytu metu, tačiau nurodo, kad priėjusi prie galinių automobilio durelių, vos jas pravėrus išgirdo ratų spiegimą ir automobilis labai staigiai pajudėjo iš vietos, nuvažiuojant automobiliui durelės buvo atidarytos, jos galėjo atsitrenkti į kelio atitvarą, skiriantį važiuojamąją kelio dalį nuo šaligatvio. Tačiau tokie nuteistosios teiginiai paneigti nuosekliais nukentėjusiosios R. S. parodymais, bei liudytojo U. G. parodymais. Nors skunde nesutinkama, jog pirmosios instancijos teismas nuosekliais pripažino nukentėjusiosios ir liudytojo parodymus ir nurodoma, jog jie yra nepatikimi. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais skundo argumentais. R. S. parodymai neabejotinai yra vieni iš įrodymų, kuriais įrodyta apeliantės kaltė padarius nusikalstamą veiką, priešingai skundo argumentams, esminės aplinkybes sutapo ir su R. S. pateiktame skunde nurodytomis aplinkybėmis, be to juos patvirtino ir iš karto po įvykio su ja bendravęs asmuo. Nukentėjusioji privataus kaltinimo skunde nurodė, kad atvyko paimti sugyventinio U. G. dukters iš mokyklos. Viskas įvyko, kai mergaitė atėjo ir įsėdo į nukentėjusiosios automobilį, tuomet iš kito automobilio išlipo agresyviai nusiteikęs, kaip jai žinoma R. M. sugyventinis ir puolė klausti, kas ji tokia yra, tuo pat metu puolė ir R. M., nors jie žinojo, kad nukentėjusioji gyvena su U. G.. Nukentėjusioji įsėdo į automobilį ir užvedė variklį, tuo metu K. S. puolė atidaryti nukentėjusiosios t. y. vairuotojo pusės dureles, o R. M. puolė trankyti, plėšyti, draskyti, laužyti galines dešinės pusės dureles. Teisiamajame posėdyje R. S. paaiškino, kad atėjus mergaitei, ją pasodino, prisegė automobilyje ir uždarė dureles, jau norėjo sėsti į automobilį, bet pamatė, kaip iš savo automobilio išlipo K. S., ėjo link jos ir klausė, kas ji tokia, paskui jį ėjo R. M.. Šie asmenys žinojo, kas yra R. S.. K. S. garsiai kalbėjo, R. S. jau sėdo į automobilį, jį užvedė, jos durys užsifiksuoja pačios pradėjus važiuoti. K. S. bandė atidaryti jos dureles, R. M. iš kitos pusės plėšė kitas automobilio dureles, jie buvo agresyvūs, bandė atidaryti duris, bet nepavyko, jie bandė daryti, tada nukentėjusioji pradėjo važiuoti. R. M. jau buvo pavykę dureles praverti, bet nukentėjusioji pradėjo važiuoti (atsakydama į gynėjo klausimą, patikslino, jog, kaip tik tuo metu pradėjo judėti) ir nuvažiavo. Pradėjus važiuoti durelės užsidarė. Ji girdėjo trenksmų garsą, kelis kartus, lyg tai būtų smūgis į dureles, lyg jos būtų atidaromos ir uždaromos. Girdėjo plėšimo ir trankymo garsą. Teismas įvertino, šiuos nukentėjusiosios R. S. skunde išdėstytus paaiškinimus ir teisiamajame posėdyje duotus parodymus ir esminių skirtumų juose nenustatė, vertina juos kaip nuoseklius ir patikimus. Vien tai, kad teisiamajame posėdyje atsakydama į pateikiamus klausimus nukentėjusioji aplinkybes nurodė plačiau nei skunde, aiškiau apibūdino situaciją, pagrindo abejoti jos paaiškinimais nesuteikia.
Analizuojant nukentėjusiosios parodymus, nagrinėjamu atveju svarbūs ir liudytojo U. G. parodymai, nors jis tiesiogiai įvykio nematė, tačiau iš karto po įvykio jam paskambino R. S. ir papasakojo, kad įvyko incidentas tarp jos, R. M. ir K. S.. Pasakojo, kad mergaitei atsisėdus į automobilį, automobiliui pradėjus judėti K. S. puolė atidarinėti vairuotojos dureles, o R. M. puolė atidarinėti dureles prie vaiko, bandė paimti vaiką, bet nepavyko, nes buvo prisegtas. Nors iš tiesų liudytojas nurodė, jog tada galinės dešinės pusės durelės trenkėsi į atitvarą, ir R. S. nuvažiavo, tačiau patikslino šį savo teiginį ir nurodė, kad durelės trenkėsi į atitvarą, nes R. M. jas trenkė į tą atitvarą, ji trenkė jas lupdama. Aukštesniojo teismo vertinimu teisinga ir pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiosios R. S. ir U. G. parodymai yra nuoseklūs, atitinka vieni kitus, jokių prieštaravimų ar abejonių nekelia. Šiame kontekste pažymima ir tai, kad vien tai, jog R. M. kaltė dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje didele dalimi grindžiama nukentėjusiosios R. S. ir liudytojo U. G. parodymais, savaime nereiškia, jog teismas pažeidė iš BPK 20 straipsnio kylančius reikalavimus. Tuo tarpu vertinant liudytojo K. S. parodymus, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jie tiesiogiai neprieštarauja nukentėjusiosios ir liudytojo U. G. parodymams, kadangi liudytojas K. S. paaiškino, kad R. M. priėjusi prie automobilio atidarė užpakalines jo duris ir bandė paimti mergaitę. Nurodė, kad nematė kaip buvo apgadintos automobilio durelės. Toliau liudytojas nurodė tik R. M. jam pasakotas aplinkybes. Nors teismas neturi pagrindo šio liudytojo nurodytomis aplinkybėmis netikėti, o jo nurodomos aplinkybės neprieštarauja nukentėjusiosios ir liudytojo U. G. paaiškinimams, tačiau neatmestina, kad šis liudytojas, gali bandyti padėti nuteistajai išvengti atsakomybės, kadangi ji yra jo sugyventinė, todėl nurodė, jog automobilio durelių apgadinimo nematė. Tokia išvada daroma, nes byloje surinkti duomenys patvirtina, kad K. S. įvykio metu stovėjo prie pat automobilio. Tuo tarpu R. M. versijos, kad jai atidarius automobilio dureles, automobilis staigia pajudėjo iš vietos, ko pasekoje durelės atsitrenkė į atitvarą skiriantį kelią ir šaligatvį, byloje esantys duomenys nepatvirtina. Be to, vertinant šios versijos tikrumą bei realumą, abejones sustiprina ir mechanikos dėsniai bei nukentėjusiosios nurodyti argumentai, jog jos automobiliui staigiai pajudėjus tiesiai į priekį, durelės užsidarė.
Apeliaciniame skunde nesutinkant su skundžiamu nuosprendžiu, teigiama, kad teismas nepagrįstai rėmėsi Autotransporto priemonės vertinimo ataskaita Nr. (duomenys neskelbtini), ir prie jos esančiais priedais (b. l. 6-23), kadangi R. S. į ekspertus kreipėsi tik praėjus šešioms dienoms nuo įvykio. Tačiau aukštesniojo teismo manymu, įvertinus nukentėjusiosios paaiškinimus, toks laiko tarpo yra protingas. Pažymima, kad baudžiamieji įstatymai nenustato nukentėjusiajam asmeniui termino, per kurį jis turi kreiptis dėl ekspertizės atlikimo. Be to, R. S. jau kitą dieną po įvykio kreipėsi į policijos komisariatą, nurodydama, kad R. M. apgadino jos automobilio keleivio pusės galines dureles. Todėl teismas neturi jokio pagrindo abejoti Autoekspertų biuro atlikta autotransporto priemonės vertinimo ataskaita ir prie jos pateikiamais priedais, kuriuose nurodomos automobilio sugadintos detalės (t.y. nurodytas reikalingas atlikti galinių dešinės pusės durelių remontas, dažymas, keistinos detalės), bei padaryta žala. Iš apeliacinio skundo argumentų spręstina, jog nesutinkama, kad minėta Autotransporto priemonės vertinimo ataskaita su priedais patvirtina R. M. kaltę, tačiau šiuos duomenis vertinant su nukentėjusiosios, liudytojo U. G. paaiškinimais visumoje, jie patvirtina, kad automobilis buvo sugadintas, padarytų sugadinimų vietą.
Aukštesnysis teismas konstatuoja, kad R. M. veiksmais buvo sugadintas R. S. priklausantis turtas, taip padarant nukentėjusiajai turtinę žalą. Taigi, byloje nustatyta, kad tarp nukentėjusiajai atsiradusios turtinės žalos ir kaltininkės veikos yra priežastinis ryšys, todėl žalą nukentėjusiajai pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš nuteistosios. Žala nustatyta Autotransporto priemonės vertinimo ataskaitoje su priedais, teismas šiuos duomenis laiko patikimais ir nekeliančiais abejonių.
Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį apeliantės atžvilgiu, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nuosprendyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, kas rodo, jog R. M. apeliacinio skundo teiginiai dėl Kauno apylinkės teismo nuosprendžio yra nepagrįsti, o skundžiamas nuosprendis teisingas, teisėtas ir pagrįstas, todėl jį nei keisti, nei tuo labiau naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais ir motyvais nėra jokio pagrindo.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nukentėjusiosios atstovė pateikė duomenis, jog jos atstovaujamoji R. S. turėjo 300 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti už atstovavimą Kauno apygardos teisme (t. 1, b. l. 119-120), nuteistosios gynėja pateikė duomenis, kad ginamoji turėjo 350 Eur išlaidų už advokato pagalbą Kauno apygardos teisme. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal baudžiamojo proceso įstatymą pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš nuteistojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose, tačiau priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Nagrinėjamu atveju byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistosios R. M. skundą, kuris atmetamas, kaip nepagrįstas, todėl proceso išlaidos (trys šimtai eurų), nukentėjusiosios patirtos apeliacinės instancijos teismo posėdyje, priteistinos iš nuteistosios.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 332 str.
nutarė:
nuteistosios R. M. apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti iš R. M. 300 Eur (tris šimtus eurų) proceso išlaidų R. S., turėtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje.