Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. Ž. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo D. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3 metams, pagal BK 215 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams, bausmę atlikti nustatant pataisos namuose.

Iš nuteistojo D. Ž. ir Panevėžio apygardos teismo 2012 m. kovo 7 d. nuosprendžiu nuteistų N. P. bei R. P. solidariai priteista 31 505,43 Lt turtinės žalos atlyginimo uždarajai akcinei bendrovei „PNP“.

Iš nuteistojo D. Ž. taip pat priteista 2251,07 Lt turtinės žalos atlyginimo UAB „PNP" bei nuspręsta išieškoti 800 Lt civilinio ieškovo turėtų išlaidų advokato, kuris dalyvavo byloje kaip civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti uždarajai akcinei bendrovei „PNP“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. Ž. nuteistas už tai, kad dirbdamas UAB „S.“ vairuotoju, pagal 2008-08-11 visiškos materialinės atsakomybės sutartį būdamas materialiai atsakingas už jam patikėtų materialinių vertybių saugumą, neteisėtai pasinaudodamas 2008-08-11 UAB „S.“ akto Nr. V-50 pagrindu jam patikėta UAB „PNP“ kreditine kuro kortele Nr. 00000944038270000399, kuria naudojosi UAB „S.“ pagal 2007-12-27 pirkimo - pardavimo sutartį su UAB „PNP“, laikotarpiu nuo 2008-08-13 iki 2008-08-24 degalinėje „PNP“, esančioje Kosmonautų g. 14, Panevėžyje, tyčia pasisavino jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą - 9624,02 1 dyzelinio kuro, 36 256,50 Lt vertės, o būtent:

2008 m. rugpjūčio 13 d. 8 val. 37 min. atsiskaitydamas kortele už 230,04 litro dyzelinio kuro, 899,43 Lt vertės, ir jį neteisėtai įpildamas į nenustatytas transporto priemones;

2008 m. rugpjūčio 13 d. 14 val. 28 min. atsiskaitydamas kortele už 200 litrų dyzelinio kuro, 771,99 Lt vertės, ir jį neteisėtai įpildamas į nenustatytas transporto priemones;

2008 m. rugpjūčio 14 d. 6 val. 10 min. atsiskaitydamas už 150,17 litro dyzelinio kuro, 579,65 Lt vertės, ir jį neteisėtai įpildamas į nenustatytas transporto priemones.

Laikotarpiu nuo 2008-08-18 iki 2008-08-24 D. Ž., pasirinkęs šio nusikaltimo padėjėjus R. P. ir N. P. (R. P. ir N. P. už paminėtų veikų padarymą Panevėžio apygardos teismo 2012-03-07 nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti (t. 4, b. 1. 52-58)), ir vykdydamas nusikalstamą sumanymą, veikdamas su padėjėjais N. P. ir R. P., parengęs nusikalstamą veiką ir jai vadovavęs, turėdamas sumanymą tyčia pasisavinti UAB „PNP“ turtą - dyzelinį kurą ir jį realizuoti per padėjėjus N. P. ir R. P. parduodant, jis ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, degalinėje, esančioje Kosmonautų 14, Panevėžyje, neteisėtai perduodamas kreditinę kuro kortele Nr. 00000944038270000399 ir PIN kodą (naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis) N. P. ir inicijuodamas neteisėtai atlikti finansines operacijas elektroninėmis mokėjimo priemonėmis, o N. P. tą pačią kortelę ir PIN kodą neteisėtai perduodant R. P. ir inicijuojant neteisėtai atlikti finansines operacijas elektroninėmis mokėjimo priemonėmis, t. y. R. P. šią kreditinę kuro kortelę panaudojant UAB „PNP“ degalinėje, esančioje adresu Panevėžys, Kosmonautų 14, neteisėtai atlikus, finansines operacijas su elektronine mokėjimo už kurą kortele Nr. 00000944038270000399, pateikiant ją kasininkams ir pasirašant ant kasos čekių išgalvotais parašais, įvedant PIN kodą, tokiu būdu atsiskaitant už kurą bei įpilant dyzelinio kuro įvairiems asmenims į transporto priemones ir talpas, t. y.:

2008 m. rugpjūčio 18 d., 15 val. 21 min., įpylus 157,18 l už 591,01 Lt;

2008 m. rugpjūčio 18 d., 15 val. 32 min., įpylus 248,08 l už 932,80 Lt;

2008 m. rugpjūčio 18 d., 15 val. 45 min., įpylus 420,20 l už 1579,99 Lt;

2008 m. rugpjūčio 18 d., 16 val. 33 min., įpylus 350,04 l už 1316,18 Lt;

2008 m. rugpjūčio 18 d., 17 val. 02 min., įpylus 420,01 l už 1579,27 Lt;

2008 m. rugpjūčio 19 d., 10 val. 28 min., įpylus 734,01 l už 2759,93 Lt;

2008 m. rugpjūčio 19 d., 10 val. 55 min., įpylus 800 l už 3008,06 Lt;

2008 m. rugpjūčio 19 d., 14 val. 08 min., įpylus 147,72 l už 555,44 Lt;

2008 m. rugpjūčio 19 d., 14 val. 40 min., įpylus 120 l už 451,21 Lt;

2008 m. rugpjūčio 20 d., 14 val. 43 min., įpylus 150,11 l už 564,43 Lt;

2008 m. rugpjūčio 20 d., 16 val. 40 min., įpylus 300,36 l už 1129,38 Lt;

2008 m. rugpjūčio 20 d., 17 val. 46 min., įpylus 1140 l už 4286,48 Lt;

2008 m. rugpjūčio 21 d., 11 val. 01 min., įpylus 887 l už 3335,19 Lt;

2008 m. rugpjūčio 21 d., 11 val. 20 min., įpylus 419,97 l už 1579,12 Lt;

2008 m. rugpjūčio 24 d., 16 val. 49 min., įpylus 149,01 l už 560,29 Lt;

2008 m. rugpjūčio 24 d., 17 val. 57 min., įpylus 400,10 l už 1504,41 Lt;

2008 m. rugpjūčio 24 d., 18 val. 11 min., įpylus 1500 l už 5640,11 Lt;

2008 m. rugpjūčio 24 d., 18 val. 15 min., įpylus 600,03 l už 2256,16 Lt;

o gautus grynuosius pinigus iš asmenų, kuriems neteisėtai įpylė kurą ir kortelę perdavė N. P., kuris pinigus ir UAB „S.“ išduotą, UAB „PNP“ priklausančią elektroninę kuro kortelę, perdavė jam (D. Ž.), taip neteisėtai pasisavino jam patikėtą didelės vertės svetimą pagal UAB „S.“ ir UAB „PNP“ 2007-12-27 sutartį UAB „PNP“ priklausantį turtą 9624,02 litrus dyzelinio kuro, kurio vertė 36 256,50 Lt.

Jis negalėjo vykdyti nusikalstamo sumanymo su nepažįstamais asmenimis. Juo tiesiog buvo pasinaudota. Apie tokį didelį kiekį parduoto kuro nieko nežino ir tiek pinigų jam niekas nedavė. Jis tikrai prašė N. P. (po šio pasiūlymo) parduoti 20 1 dyzelino, bet nusikalstamą veiką visą savaitę darė kiti asmenys, kurie po to kažkur dingo. Jam nesuprantama ir tai, kaip degalinės į darbuotojai leido taip dažnai (net kelis kartus per dieną) už kurą atsiskaityti ta pačia mokėjimo kortele. Tai akivaizdžiai parodo, jog pasinaudojęs savo užimamomis pareigomis, pažintimis bei jo patiklumu, pats N. P., sukūrė nusikalstamos veikos planą, pasikvietė savo sumanymui įgyvendinti bendrininkus ir susiradęs kam parduoti kurą tokiu būdu pasisavino didelės vertės svetimą turtą. Po to N. P., siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, davė melagingus jį (D. Ž.) apkaltinančius parodymus.

Nuosprendžio teiginys, kad jo parodymus paneigia ir V. K., V. V., A. K. bei kitų liudytojų parodymai, neatitinka tikrovės. Jis (D. Ž.) visas aplinkybes irgi nurodė taip pat. Jis teigė, kad buvo pasirašytos sutartys, kad dirbo vairuotoju, vežiojo prekes, prašė išeiginių ir jį išleido. Iš nuosprendžio neaišku, kokius jo parodymus paneigė šie liudytojai.

Skundo autorius nesutinka ir su civiliniu ieškiniu. Teigia, kad ieškinio dydis nustatytas neteisingai, neišskaičiuota pinigų suma, sumokėta už degalus firmos reikalais.

Apeliacinės instancijos teismo prašo visų liudytojų, o taip pat ir jo paties parodymus nešališkai įvertinti iš naujo. Turi būti atkreiptas dėmesys į tai, kad jis neturėjo jokios įtakos nusikalstamos veikos padarymui, nes nuo jo niekas nepriklausė. Taip pat prašo įvertinti jo šeiminę padėtį. Jis gyveno su šeima, turi dukrą, šeima vertėsi iš smulkios žemės ūkio veiklos. Nereikėtų laikyti labai reikšminga aplinkybe tai, kad jis teistas, bei nekreipti dėmesio į tai, kad šiuo metu kitoje baudžiamojoje byloje yra įtariamas pagal BK 149 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį.

Dar ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeistos jo teisės. Tyrimas vyko nesklandžiai, jis buvo diskriminuojamas. Neišsiaiškinęs visų aplinkybių teismas jam paskyrė kardomąją priemonę-suėmimą. Tokiu būdu buvo pažeista jo teisė į laisvę.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas dalyje dėl D. Ž. patikėto svetimo turto pasisavinimo bendrininkaujant su N. P. ir R. P. tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė abejonių nekeliančią išvadą, kad jo kaltė šioje kaltinimo apimtyje (dėl 34 005,43 Lt vertės svetimo turto pasisavinimo) yra neginčijamai įrodyta.

Apeliantas kaltės pagal BK 215 str. 1 d. ir paminėtos nusikalstamos veikos juridinio įvertinimo neginčija. Todėl skundžiamas nuosprendis šiose dalyse apeliacine tvarka nerevizuojamas (BPK 320 str. 3 d.).

Apeliaciniame skunde nuteistasis tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, nepagrįstai rėmėsi nenuosekliais ir todėl nepatikimais N. P. ir R. P. parodymais bei be pagrindo nepatikėjo jo parodymais.

Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas N. P. ir R. P. bei nuteistojo parodymus, BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė.

Nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios ir nagrinėjant teisme N. P., R. P. bei D.Ž. baudžiamąsias bylas, N. P. ir R. P. iš esmės nuosekliai tvirtino, kad grobti svetimą turtą, pasinaudojant D. Ž. išduota kreditine kuro kortele, pasiūlė apeliantas, kuris rytais palikdavo šią kortelę, nurodydavo kokį kuro kiekį ir už kokią kainą galima įpilti apelianto atsiustiems asmenims, o vakarais paimdavo pinigus, kasos čekius ir kreditinę kortelę (1 t. 47-48, 55, 72-74, 81, 86-88, b. l., 3 t. 76-78, 80, 84-85 b. l., 4 t. 46-47, 47-48, 163-164 b. l.). Netikėti šiais N. P. ir R. P. parodymais kolegija neturi pagrindo, juo labiau, kad ir pats apeliantas nenurodo jokių įtikinamų priežasčių, dėl kurių paminėti asmenys galėtų apkalbėti apeliantą, t. y. nepagrįstai priskirti jam vadovaujantį vaidmenį inkriminuojamoje nusikalstamoje veikoje.

Vertindama nuteistojo parodymus patikimumo aspektu kolegija pažymi, kad D. Ž. nuolat juos keitė. Štai, 2008 m. lapkričio 26 d. apklausos metu (1 t., 118-120 b. l.) apeliantas nurodė, kad niekam kreditinės kuro kortelės nebuvo davęs ir jokių papildomų pajamų už kurą negaudavo. Paminėtą kortelę po kiekvieno kuro užsipylimo gražindavo vadybininkui.

Akistatos su A. K. metu (1 t., 135-137 b. l.) D. Ž. jau tvirtino, kad kreditinę kuro kortelę po reiso palikdavo ofise arba automobilyje ir nurodė, jog nežino kas naudojosi šia kortele jam nedirbant.

2009 m. gegužės 27 d. pareiškime (2 t., 24-26 b. l.) D. Ž. nurodė, kad kurą į svetimame automobilyje esančias talpas jį privertė piltis ginkluotas kriminalinės policijos darbuotoju prisistatęs asmuo.

Savo ranka surašytuose parodymuose (4 t. 143-146 b. l.) apeliantas jau pripažįsta, kad dėl sunkios materialinės padėties sutiko parduoti apie 100 litrų dizelino nepažįstamam žmogui, kuriam palikdavo kreditinę kuro kortelę. Šia kortele suteiktų išeiginių metu naudojosi jam nepažįstamas žmogus. Tokius pačius parodymus D. Ž. davė ir pirmosios instancijos teisme, papildomai paaiškindamas, kad kreditinę kuro kortelę paliko N. P. (4 t., 163 b. l.).

Taigi, nuteistojo parodymai dėl kaltės, nusikalstamų veikų apimties ir jo vaidmens yra itin prieštaringi. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad D. Ž. parodymai šioje dalyje yra nepatikimi, o N. P. ir R. P. parodymai atitinka kitus byloje surinktus įrodymus.

Byloje iš tiesų nėra nustatyta, kas surasdavo asmenis, kurie 2008 m. rugpjūčio 18 d. – 2008 m. rugpjūčio 24 d. degalinėje pigiau pylėsi kurą. N. P. teigia, kad tai padarė D. Ž.. Pastarasis nurodo priešingai. Tačiau bet kuriuo atveju ši aplinkybė neturi esminės reikšmės sprendžiant apelianto, kaip bendrininko, kaltės ir atsakomybės klausimus.

Priešingai, nei teigia apeliantas, N. P. patvirtino, kad už pagalbą pasisavinant svetimą turtą D. Ž. pažadėjo jam atsilyginti. Tai, kad pastarasis savo pažado neištesėjo, nešalina jo baudžiamosios atsakomybės.

Apelianto teiginys, esą jis negalėjo padaryti nusikalstamos veikos su jam nepažįstamais asmenimis, paneigtas jo paties parodymais pirmosios instancijos teisme, iš kurių seka, kad būtent nepažįstamiems asmenims jis ir patikėjo kreditinę kuro kortelę bei už parduotą kurą gavo atlygį.

Liudytojų A. K., V. V. ir paties D. Ž. parodymais neginčijamai nustatyta, kad nuo 2008 m. rugpjūčio 18 d. iki 2008 m. rugpjūčio 24 d. D. Ž. nedirbo ir dyzelinio kuro naudoti bendrovės reikmėms negalėjo. Tai reiškia, kad nepriklausomai nuo to, kas nurodytu laikotarpiu atliko finansines operacijas su D. Ž. išduota elektronine mokėjimo už kurą kortele (R. P. ar jo paprašytas kitas asmuo), galutinis nusikalstamos veikos rezultatas buvo pasiektas bendrais D. Ž., R. P. ir N. P. veiksmais.

Kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji paduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Tai reiškia, kad kolegija neturi teisės vertinti ir nevertina degalinės darbuotojų, leidusių kelis kartus per dieną atsiskaityti ta pačia kuro kreditine kortele, veiksmų. Pažymėtina tik tai, kad pagal bylos duomenis nurodytoje degalinėje kurą pagal kreditines korteles įgydavo ne vienintelė bendrovė ,,S.“ ir ne vienintelis šios bendrovės darbuotojas D. Ž.. Todėl natūralu, kad pamainomis dirbančios degalinės operatorės tam tikrą laiką galėjo nepastebėti neteisėtų kreditinės kortelės naudojimo faktų. Kita vertus, būtent degalinės darbuotojai, praėjus tam tikram laikui, nustatė, kad UAB ,,S.“ per savaitę kreditu įgijo ženkliai didesnį nei anksčiau kuro kiekį ir apie tai informavo šios bendrovės vadovą.

Skundžiamame nuosprendyje nėra pažymėta, kad apelianto parodymus paneigia liudytojos M. K. parodymai. Šiame baigiamajame akte nurodyta, jog D. Ž. parodymus paneigia R. P., N. P., V. V., A. K. parodymai. Iš tiesų šiuo aspektu (dėl V. V. ir A. K. parodymų) skundžiamame nuosprendyje paminėtą išvadą pagrindžiančių motyvų nėra.

Vienok, vertinant visus D. Ž. parodymus, galima daryti išvadą, kad A. K. ir A. V. parodymai paneigia ankščiau apelianto keltas versijas, kad kreditinės kuro kortelės jis niekam nepatikėdavo, kad šią kortelę privertė perduoti kriminalinės policijos darbuotoju prisistatęs asmuo, kad kreditinę kuro kortelę kiekvieną dieną palikdavo ofise arba perduodavo vadybininkui.

Tačiau pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas D. Ž. už dalį tęstinės veikos, kurią pagal skundžiamo nuosprendžio aprašomąją dalį jis padarė vienas (2008 m. rugpjūčio 13-14 dienomis) netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir todėl padarė išvadas, kurios neatitinka bylos aplinkybių.

Pažymėtina, kad nuosprendyje įrodymų, patvirtinančių D. Ž. patikėto turto pasisavinimą nurodytu laikotarpiu analizės iš viso nėra.

UAB ,,Statuarus“ aktas Nr. V-50, UAB ,,PMP“ kuro ataskaitos išklotinės už 2008 08 06-2008 08 24 laikotarpį, daiktų pateikimo protokolas (1 t. 22, 29 b. l., 3 t., 24-26 b. l.) patvirtina tik tai, kad pasinaudojant D. Ž. išduota kreditine kortele 2008 m. rugpjūčio 13-14 dienomis UAB ,,PMP“ degalinėje buvo įgyta 580,21 litro dyzelino. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad nurodytą kiekį dyzelino D. Ž. pasisavino, o ne panaudojo bendrovės reikmėms.

Pats nuteistasis tvirtina, kad iki jam suteiktų išeiginių (2008 m. rugpjūčio 20 d.) savarankiškai eilę kartų jam priskirta transporto priemone važiavo į Latviją, Klaipėdą. Apeliantas taip pat nurodė, kad automobilis ,,Renault 300“ (fiskaras) 100 km sunaudoja apie 32-35 litrus kuro. Šie nuteistojo parodymai nėra paneigti. Priešingai, juos iš dalies patvirtina liudytojas A. K., nurodydamas, kad po D. Ž. apmokymo 2008 m. rugpjūčio 7 d. su juo buvo sudaryta darbo sutartis. Nuo 2008 m. rugpjūčio 20 d. jis buvo išleistas iš darbo dėl šeimyninių priežasčių. Šis liudytojas, kurio negalima įtarti noru palengvinti apelianto teisinę padėtį, pripažino, jog D. Ž., ryšium su darbu jam priskirtu automobiliu važiavo į Latviją, taip pat važinėjo juo Lietuvos Respublikos ribose. Tai reiškia, kad nurodytu laikotarpiu nuteistasis dyzeliną naudojo ir bendrovės reikmėms. Tiksliau nustatyti kokį kuro kiekį D. Ž. sunaudojo atlikdamas savo pareigas ir kokį kuro kiekį galimai pasisavino, nėra galimybės, nes byloje nėra dokumentų (vairuotojo ataskaitų, tachografo parodymų ir pan.), iš kurių būtų galima spręsti apie nuteistojo vairuojamo automobilio maršrutus, nuvažiuotą kelią ir sunaudoto kuro kiekį. Tačiau įvertinus nurodyto automobilio ekonomiškumo parametrus, tikėtina, kad kaltinime nurodytą kiekį degalų paminėtu laikotarpiu D. Ž. galėjo sunaudoti bendrovės reikmėms. Bet kokiu atveju abejonių dėl jau nurodyto kiekio kuro pasisavinimo 2008 m. rugpjūčio 13-14 dienomis yra. Jų pašalinti šiuo metu (praėjus daugiau nei 4 metams po įvykio) nėra galimybių. Todėl paminėtos abejonės turi būti vertinamos nuteistojo naudai.

Esant tokioms aplinkybėms, nuosprendis šioje dalyje keistinas. Iš apskųsto nuosprendžio šalintini nepagrįstai inkriminuoti nurodyti tęstinės nusikalstamos veikos epizodai.

Dėl šios priežasties keistinas ir nuosprendis civilinio ieškinio dalyje. Nuosprendžio dalis dėl 2251,07 Lt priteisimo iš D. Ž. UAB ,,PNP“ naudai naikintina.

Skirdamas nuteistajam bausmę, pirmosios instancijos teismas BK 54 straipsnio 2 dalies, 41 straipsnio 2 dalies, 61 straipsnio reikalavimų nepažeidė, t. y. atsižvelgė į nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį (sunkus ir apysunkis nusikaltimai), kaltės formą ir rūšį (tiesioginė tyčia), kaltininko asmenybę (praeityje du kartus teistas, iš jų vieną kartą už labai panašią nusikalstamą veiką), bendrininkavimo formą ir rūšį (organizatorius bendrininkų grupėje) ir kitas bausmės dydžiui reikšmingas aplinkybes.

Skirdamas bausmę pagal BK 215 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teismas jau paminėtų baudžiamųjų įstatymų reikalavimų taip pat nepažeidė. Nuteistajam už šios nusikalstamos veikos padarymą paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė, kuri yra artima sankcijos minimaliai ribai. Tokia bausmė nėra aiškiai per griežta.

Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas, nuteistajam pareikštų įtariamųjų pagal BK 149 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 2 dalį iš viso nevertino, t. y. nenurodė, kad šie duomenys nuteistąjį apibūdina neigiamai.

Nuteistajam paskirta 3 metų galutinė subendrinta bausmė, kuri yra mažesnė už nusikaltimo, numatyto BK 183 str. 2 d. sankcijos vidurkį. Ši bausmė, netgi sumažinus nusikalstamos veikos apimtį ir įvertinus nuteistojo šeimyninę padėtį, taip pat nėra aiškiai per griežta, neprieštarauja bausmės paskirčiai ir teisingumo principui.

Todėl švelninti bausmę pagrindo nėra.

Nuteistojo teiginiai apie nesklandų ikiteisminį tyrimą, jo diskriminaciją, melagingus įskundimus, nepagrįstai paskirtą kardomąją priemonę yra aiškiai deklaratyvūs, todėl plačiau juos aptarinėti nėra prasmės. Pažymėtina tik tai, kad apelianto skundai dėl kardomosios priemonės skyrimo ir pratęsimo pagrįstumo buvo išnagrinėti įstatymo nustatyta tvarka ir atmesti.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, BK 328 straipsnio 3,4 punktais,

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2012 m. gruodžio 21 d. nuosprendį pakeisti.

Iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti D. Ž. nepagrįstai inkriminuotus tęstinės nusikalstamos veikos epizodus dėl tyčinio jam patikėto turto pasisavinimo 2008 m. rugpjūčio 13 d. 8 val. 37 min. (230,04 litro dyzelinio kuro 899,43 Lt vertės), 2008 m. rugpjūčio 13 d. 14 val. 28 min. (200 litrų dyzelinio kuro 771,99 Lt vertės), 2008 m. rugpjūčio 14 d. 6 val. 10 min. (150,17 litrų dyzelinio kuro 579,65 Lt vertės) skundžiamame nuosprendyje nurodytomis aplinkybėmis,

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš D. Ž. priteista 2251,07 Lt turtinės žalos atlyginimo UAB ,,PMP“ naudai.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.