Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Julita Dabulskytė–Raizgienė, dalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui A. F., jo atstovui advokatui Egidijui Losiui, nukentėjusiesiems R. M. ir R. M., išnagrinėjusi A. F. (duomenys neskelbtini), administracinio teisės pažeidimo bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. F. surašytame administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyta, kad jis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, nuo 2009 m. iki 2014-08-14, (duomenys neskelbtini), organizavo įmonės veiklą, kurios metu, 2013-11-04, apie 12.00 val., (duomenys neskelbtini), su R. ir R. M. pasirašė sutartį dėl įdarbinimo užsienyje, iš minėtų asmenų už įdarbinimo paslaugas, dokumentų tvarkymą ir kelionės išlaidas iš Lietuvos į Angliją, į įmonės banko sąskaitą buvo pervesta 1 600 Lt pajamų. Protokole nurodoma, kad tokiais veiksmais A. F. pažeidė Tarptautinės darbo organizacijos Konvencijos dėl privačių įdarbinimo agentūrų (Nr. 181), ratifikuotos Lietuvos Respublikos įstatymu, 7 straipsnį ir Lietuvos Respublikos darbo kodekso 88 straipsnio 1 dalies 2 punktą bei padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 173¹³ straipsnio 1 dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Administracinio teisės pažeidimo byla nutrauktina

Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Administracinių teisės pažeidimų bylose patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija, o visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. N9-990/2006, Vilniaus apygardos teismo nutartys Nr. ATP-743-195/2014, Nr. ATP-605/2014).

Nagrinėjamoje byloje A. F. inkriminuoto ATPK 173¹³ straipsnio 1 dalis numato atsakomybę už tarpininkavimo įdarbinant paslaugų teikimo reikalavimų, nustatytų Lietuvos Respublikos darbo kodekse, pažeidimą. Įstatymas draudžia imti užmokestį už paslaugas dėl tarpininkavimo įdarbinant darbo ieškančius asmenis, kadangi šios tarpininkavimo paslaugos būsimiems darbuotojams turi būti teikiamos nemokamai (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 88 straipsnis). Už tarpininkavimą įdarbinant iš darbo ieškančio asmens negalima rinkti nei tiesioginių, nei netiesioginių mokesčių. Ši nuostata atitinka Tarptautinės darbo organizacijos konvencijos „Dėl privačių įdarbinimo agentūrų“ 7 straipsnį, kuriame nurodoma, jog privačios įdarbinimo agentūros nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nereikalauja, kad darbuotojas visiškai arba iš dalies sumokėtų bet kokius mokesčius ar padengtų bet kokias išlaidas. Šią konvenciją Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo 2004 m. vasario 12 d., priimdamas įstatymą „Dėl konvencijos dėl privačių įdarbinimo agentūrų ratifikavimo“ Nr. IX-2016.

Taigi analizuojamu atveju įrodinėjant administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę būtina nustatyti, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo teikė įdarbinimo paslaugas bei paėmė už jas piniginį atlygį. Ta aplinkybė, kad nukentėjusiaisiais pripažintiems R. ir R. M. buvo teikiamos įdarbinimo paslaugos, abejonių nekyla. Šis faktas yra įrodytas byloje surinktais įrodymais, to neginčija ir pats administracinėn atsakomybėn traukiamas A. F.. Tuo tarpu tai, kad už šias paslaugas buvo paimtas atlygis, kategoriškos išvados daryti negalima.

Taigi byloje apklausti nukentėjusieji R. ir R. M. tvirtino, kad dėl įdarbinimo paslaugų bendravo su A. F. (kaip tuo metu galvojo, su UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotoju) ir už sutartą įdarbinimą jie pastarajam sumokėjo 1 600 Lt. Kaip įrodymai byloje yra pateiktos paslaugų sutartys (b. l. 799, 55-57), sąskaita apmokėjimui bei pinigų priėmimo kvitas (b. l. 20-21). Administracinėn atsakomybėm traukiamas A. F. neneigia nukentėjusiesiems teikęs įdarbinimo paslaugas, tokia veikla UAB „(duomenys neskelbtini)“ turi teisę verstis, tačiau kategoriškai nesutinka su tuo, kad už tokių paslaugų teikimą buvo paimtas piniginis atlygis. Tvirtina, kad šios paslaugos R. ir R. M. buvo suteiktos nemokai, nepažeidžiant nei nacionalinių, nei tarptautinių teisės aktų nuostatų. Pateiktuose dokumentuose nurodyta pinigų suma nebuvo sumokėta jo vadovaujamai įmonei, iš dokumentų turinio matyti, kad pinigai buvo sumokėti UAB „(duomenys neskelbtini)“, t. y. kitam juridiniam vienetui, be to, už visiškai kitas nei įdarbinimo paslaugas.

Byloje esančiame pinigų priėmimo kvite kaip paslaugas teikiantis subjektas yra nurodyta UAB „(duomenys neskelbtini)“, į. k. (duomenys neskelbtini), mokėjimo paskirtis – pagal sąskaitą apmokėjimui Nr. 0844, kaip pinigus gavęs asmuo nurodytas I. A. (b. l. 20, 58). Sąskaitoje apmokėjimui Nr. 0844 paslaugos turinys įvardintas sekančiai „kelionės Lietuva-Anglija organizavimas, būsto suradimas“ (b. l. 21). Taigi tokie dokumentai rodo, kad nukentėjusiųjų pinigų suma buvo išties sumokėta ne administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens vadovaujamai įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“, o kitai bendrovei – UAB „(duomenys neskelbtini)“. Iš VĮ „Registrų centro“ pateikto išrašo matyti, kad tokiu pavadinimu įmonė yra egzistuojanti, užsiima krovininiu kelių transportu, perkraustymo veikla, transportui būdingų paslaugų veikla bei kita veikla, neprieštaraujančia Lietuvos Respublikos teisės aktams (b. l. 52). Nuo 2010-11-10 įmonė praplėtė savo veiklos sritis ir papildomai įtvirtino besiverčianti nekilnojamo turto agentūrų bei kita apgyvendinimo veikla (b. l. 75). Atsižvelgdamas į tokią rašytinę bylos medžiagą, taip pat esminius prieštaravimus tarp nukentėjusiųjų ir administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parodymų, teismas iškvietė į teismo posėdį UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovą I. A., kuris, kaip matyti, iš bylos dokumentų pasirašė kaip pinigus gavęs asmuo. Apklausiamas teisme liudytojas I. A. patvirtino išrašęs tiek sąskaitą apmokėjimui Nr. 0844, tiek pinigų priėmimo kvitą bei paėmęs iš R. ir R. M. 1 600 Lt, kadangi teikė pastariesiems transportavimo ir būsto suradimo paslaugas. Pažymėjo, kad faktiškai jo įmonė yra įsikūrusi (duomenys neskelbtini), tuo adresu yra du biurai (jo ir A. F. vadovaujamos UAB „(duomenys neskelbtini)“), abu ofisai yra šalia vienas kito, iš esmės sujungti į vieną. Tiksliai neatsimena, kokiu būdu į jį kreipėsi R. ir R. M. (paprastai tai būna pagal reklamą, pažintį ar rekomendacijas), gali būti, kad buvo rekomenduotas. Pažymėjo, kad dalis jo klientų ateina iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, kadangi pastariesiems reikia nuvykti iki surastos darbo vietos užsienyje, apsigyventi. Galimai taip buvo ir šiuo atveju, tačiau tiksliai neatsimena. Su nukentėjusiaisiais sutarė, kad jo įmonė juos nugabens į Angliją, kur jie bus pasitikti, taip pat bus surastas būstas, už ką iš pastarųjų paėmė 1 600 Lt mokestį. Dėl tokių paslaugų su kiekvienu klientu atskirai sutartis nėra sudaroma, paprastai yra išrašomas kvitas. Įdarbinimo klausimais su jais tikrai nebendravo (b. l. 78-80). Atsakomybėn traukiamas asmuo patvirtino, kad nukentėjusiųjų prašymu rekomendavo jiems UAB „(duomenys neskelbtini)“ kaip galinčią juos nuvežti iki Didžiosios Britanijos bei padėti surasti apgyvendinimą, pastarieji nemokėjo anglų kalbos, todėl jiems buvo reikalinga tokia pagalba. Jis tik pateikė rekomendaciją, tačiau jų valia buvo – rinktis šią įmonę ar ne (b. l. 83). Po to, kai buvo apklaustas liudytojas I. A., į teismo klausimą, kam vis dėl to buvo sumokėti pinigai, nukentėjusieji nurodė, kad juos sumokėjo ne A. F., o I. A.. Anksčiau galėjo nurodyti, jog pinigus paėmė A. F., kadangi tiksliai visko neįsidėmėjo, nes atrodė, kad abudu yra iš tos pačios įmonės. Teismo paklaustas apie pateiktą sąskaitą apmokėjimui, kurioje pinigų mokėjimo paskirtis yra įvardinta kaip kelionės organizavimas ir būsto suradimas, R. M. teigė, jog neatkreipė į tai dėmesio, „neakcentavo, už ką mokėjo < ... > svarbiausia buvo rezultatas – nuvažiuoti įsidarbinti“ (b. l. 81). Taip pat tvirtino neskaitęs ir pasirašytos sutarties, kadangi ją vertino kaip formalų dokumentą, be to, pripažino, kad pasirašydamas sutartį dėl įdarbinimo, tikėjosi ir dėl pristatymo į vietą, neneigė, jog nuvykus į Londoną, buvo surastas būstas, už būsto suradimą atskirai nemokėjo (b. l. 82-83).

Taigi teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, neturi pakankamo pagrindo neginčytinai išvadai, kad administracinėn atsakomybėn traukiamas A. F. už suteiktas įdarbinimo paslaugas nukentėjusiesiems R. ir R. M. paėmė piniginį atlygį – 1 600 Lt. Pirmiausia, tiek iš bylos rašytinių įrodymų, tiek iš nuoseklių A. F., taip pat liudytojo I. A. parodymų matyti, kad įvardinta pinigų suma buvo sumokėta UAB „(duomenys neskelbtini)“. Nors nukentėjusieji tikina, kad pinigus sumokėjo už įdarbinimą, tačiau byloje surinkti įrodymai neleidžia daryti tokios išvados. Sąskaitoje Nr. 0844 yra aiškiai įvardintas paslaugos, už kurią mokama, turinys (kelionės organizavimas ir būsto suradimas), iš kurio akivaizdu, kad mokama paslauga nėra susijusi su įdarbinimu. Apklausti nukentėjusieji nepaneigė, kad jiems buvo surastas būstas, jie už tai atskirai nemokėjo, galvojo, jog tai automatiškai įeina į įdarbinimo paslaugą. Akivaizdu, kad šiuo atveju toks įdarbinimo paslaugų suvokimas yra subjektyvus ir objektyviai nepagrįstas. Paslaugų sutartyje yra aiškiai nurodyta, kad paslaugos teikėjas įsipareigoja įdarbinti paslaugos gavėją pagal pateiktą pasiūlymą gamybos, pramonės, paslaugų, aptarnavimo ar žemės ūkio sektoriuje, taip pat suteikti informaciją apie agentūros ar tiesioginio darbdavio pasiūlymus (2.5 punktas), nenumatant jokių nuostatų dėl asmenų apgyvendinimo ar pačios kelionės organizavimo. Pažymėtina, kad nukentėjusieji kategoriškai nesutikdami su I. A. parodymais apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ suteiktas kelionės organizavimo paslaugas, teigė savarankiškai vykę į Didžiąją Britaniją, vienok kitu atveju, įrodinėja, kad nuvykimas įėjo į pasirašytą paslaugų sutartį, už ką ir buvo sumokėta nurodyta pinigų suma. Tokia aplinkybė rodo, kad pastarieji nėra nuoseklūs ir iš esmės neįsigilino į pasirašytų dokumentų turinį. Negalima nepaminėti ir tos aplinkybės, kad, kaip nustatyta, tiek UAB „(duomenys neskelbtini)“, tiek UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra įsikūrusios iš esmės tuo pačiu adresu, abiejų įmonių ofisai faktiškai yra sujungti. Nors bendrovės ir teikia skirtingas paslaugas, tačiau toks pastarųjų įsikurdinimas gali suklaidinti besikreipiančius asmenis ir sudaryti vaizdą, jog nurodytu adresu yra įsikūrusi viena įmonė. Tikėtina, kad asmuo, kurio esminis tikslas – įsidarbinti užsienyje ir kuris kreipiasi būtent į tokias paslaugas teikiančią firmą, yra koncentruotas į patį įdarbinimą, natūraliai pagal savo supratimą tokią paslaugą sutapatindamas ir su nuvykimu iki būsimos darbo vietos bei būsto suradimu ir apgyvendinimu, juo labiau, jeigu tokiam asmeniui nebuvo deramai paaiškinta, kas konkrečiai sudaro įdarbinimo, už kurį neimamas joks mokestis, turinį, ir kas yra mokamos paslaugos. Analizuojamu atveju nukentėjusieji R. ir R. M. galimai klaidingai įvertino dviejų savo pobūdžiu skirtingų paslaugų turinį ir sutapatino jas. Nei aukščiau aptartų dokumentų turinys, nei liudytojo I. A. bei A. F. parodymai, neleidžia daryti išvados, kad nukentėjusieji pinigus sumokėjo už įdarbinimo paslaugas. Tokios išvados nesuponuoja ir nukentėjusiųjų nurodytas raštas su užrašu „atidžiai perskaityti“, kadangi nenustatyta, kad jį pateikė administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo. Pažymėtina, kad teismas prie bylos medžiagos pridėjo nukentėjusiųjų pateiktą A. F. atsakymą į R. ir R. M. pretenziją dėl įdarbinimo užsienyje. Šiame rašte A. F. nurodo, jog nukentėjusiesiems buvo suteikta pilnavertė konsultacija dėl įdarbinimo bei gyvenimo sąlygų, suorganizuota kelionė iki Londono, kur jie buvo pasitikti, apgyvendinti, įdarbinti. Teisme, paprašytas paaiškinti tokias aplinkybes, A. F. teigė, jog tokią informaciją nurodė kaip bendrąją, ją gavo iš darbdavio, jo įmonė suteikė tik įdarbinimo paslaugas, o kita informacija yra bendroji (b. l. 82). Šis dokumentas, vertinant jį byloje surinktų ir ištirtų įrodymų kontekste, nelaikytinas pakankamu konstatuoti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ suteikė įdarbinimo paslaugas, be kita ko, apimančias ir nuvežimą iki Didžiosios Britanijos bei apgyvendinimą, ir paneigiančius tiek rašytinę bylos medžiagą, tiek liudytojo ir administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parodymus.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, administracinio teisės pažeidimo byla A. F. nutrauktina, nesant jo veiksmuose administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos ATPK 173¹³ straipsnio 1 dalyje, sudėties (ATPK 250 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys į tai, kad administracinio teisės pažeidimo protokole A. F. inkriminuojamas pažeidimas yra nurodytas kaip tęstinis (inkriminuojamo pažeidimo laikotarpis nuo 2009 m. iki 2014 m. rugpjūčio 14 d.), tačiau iš bylos medžiagos taip ir neaišku, kuo remiantis buvo padaryta išvada dėl tęstinių veikų atlikimo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 286 straipsniu, 250 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 287 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

nutaria:

administracinio teisės pažeidimo bylą, kurioje A. F. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 173¹³ straipsnio 1 dalį, nutraukti, nesant jo veiksmuose nurodyto administracinio teisės pažeidimo sudėties.

Nutarimas per dvidešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.