- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-11-17
- Bylos Nr.
- e2A-614-425/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-30-3-00589-2019-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas
- Teisėjai
- Laimantas Misiūnas (pirm.), Ramunė Čeknienė, Laimutė Sankauskaitė
- Ieškovas
- A. I.
- Atsakovas
- L. P.-V., Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Molėtų skyriui, Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR Finansų ministerijos, "Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR finansų ministerijos", Nacionalinė žemės tarnyba, Molėtų skyrius
- Trečiasis asmuo
- VĮ Registrų centras, Utenos rajono, VĮ Registrų centras, Utenos rajono 2-asis notarų biuras, Utenos rajono 1-asis notarų biuras
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Laimanto Misiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Laimutės Sankauskaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. I. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2021 m. liepos 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-24-335/2021 pagal ieškovo A. I. patikslintą ieškinį atsakovams L. P.-V. ir Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Molėtų skyriui, Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR Finansų ministerijos, dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo, tretieji asmenys VĮ Registrų centras, Utenos rajono 1-sis ir 2-sis notarų biurai.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pirmosios instancijos teismui pareikštu patikslintu ieškiniu ieškovas prašė: 1) pripažinti negaliojančia 2004-10-01 Utenos apskrities viršininko įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) dalį, kuria E. P. patvirtinta kaip pilietė, perkanti asmeniniam ūkiui, namų valdai žemės ūkio paskirties žemę, projekte pažymėtą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini) r. sav.; 2) pripažinti negaliojančia 2004-12-17 Valstybinės žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ab initio; 3) pripažinti tarp E. P., atstovaujamos A. Š., veikiančio pagal 2005 m. vasario 23 d. įgaliojimą, ir V. P. sudarytą 2005-04-22 Dovanojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia ab initio; 4) pripažinti tarp V. P. ir L. P. sudarytą 2007-02-15 Dovanojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia ab initio; 5) panaikinti atsakovės L. P. – V. vardu daiktinių teisių į 1,70 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) registraciją viešajame registre; 6) taikyti restituciją natūra – 1,70 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini), grąžinti valstybės nuosavybėn tikslu į šį žemės sklypą atkurti nuosavybės teises natūra ieškovo tėvo E. T. I. vardu, o valstybei, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR Finansų ministerijos, grąžinti pagal sandorį sumokėtas pinigines lėšas – 19,20 Eur.
2. Nurodė, kad ieškovas, kaip įstatyminis pirmos eilės įpėdinis, po savo tėvo E. T. I. (toliau - ieškovo tėvas) mirties ((duomenys neskelbtini)) priėmė palikimą ir tokiu būdu paveldėjo visas jo turtines ir neturtines teises. Ieškovo interesas ir tikslas yra nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo proceso ir tvarkos pažeidimus, suteikiant 1,70 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau ir – Žemės sklypas) E. P., esą tokios teisės neturėjusiai, dėl ko ieškovo tėvui natūra grąžintina žemė, jam turėjus teisėtus lūkesčius į jos atkūrimą, tariamai antrą kartą buvo nacionalizuota. Ieškovo vertinimu, 2004-10-01 Utenos apskrities viršininko įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau ir – Įsakymas) „Dėl žemės sklypų pardavimo ir nuomos (duomenys neskelbtini) rajone“ buvo patvirtintas Piliečių, perkančių asmeniniam ūkiui, namų valdai naudojamą žemę, sąrašas. Šio sąrašo (duomenys neskelbtini) kadastrinėje vietovėje šeštuoju numeriu nurodyta pilietė E. P. ir jai Įsakymu priskirti 2 žemės ūkio paskirties sklypai: 1) žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) – 1,70 ha ploto, esantis (duomenys neskelbtini), kurio vertė 1557 Lt ir 2) žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) - 1,30 ha ploto, esantis (duomenys neskelbtini), kurio vertė 1 667 Lt. Po keturių mėnesių E. P. 2005-04-23 Dovanojimo sutartimi 1,70 ha ginčo Žemės sklypą perleido V. P. nuosavybėn. O 2007-02-15 jis dovanojimo sutartimi jį perleido savo dukrai atsakovei L. P..
3. Įsakymo pagrindu 2004-12-17 buvo sudaryta Valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) dėl jų pardavimo E. P.. Bet ieškovas tik 2019-09-18 iš Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Molėtų skyriaus (toliau – NŽT) gavo duomenis apie ginčijamo Įsakymo priėmimą ir minėtą sąrašą, o iki tol su nuosavybės teisių atkūrimo procesu susijusią informaciją NŽT nuo ieškovo tėvo slėpė.
Šalies argumentai
4. Ieškovas ginčijo žemės sklypo E. P. asmeniniam ūkiui suteikimo teisėtumą, teigiant, kad ji niekada juo nesinaudojo, nesirūpino, neturėjo valios jį įgyti, o garbaus amžiaus senole pasinaudojo kiti suinteresuoti asmenys. Taigi ir teisė jį išpirkti jai buvo suteikta neteisėtai, nes sklypas turėjo būti natūra grąžintas ieškovo tėvui.
5. Pripažino, kad asmeninio ūkio žemės suteikimas buvo pradėtas anksčiau nei nuosavybės teisių atkūrimas buvusiems savininkams – tokios žemės suteikimas buvo įteisintas Aukščiausiosios Tarybos 1990-07-26 nutarimu „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“. Tačiau teigė, kad E. P. suformuotoje 2004 m. asmeninio ūkio žemės sklypo suteikimo byloje nėra rašytinio įrodymo, kad ji pati raštu kreipėsi su prašymu dėl 3 ha išskyrimo jai, kaip to buvo reikalaujama tuo metu galiojusioje 1990-10-11 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 308 patvirtintoje Žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarkoje (toliau ir – Tvarka). Nepaisant to, (duomenys neskelbtini) apylinkės taryba 1993-04-06 sprendimu paskyrė maksimalų 3 ha žemės plotą, kai geriausiu atveju jai, buvusiai nedarbingai, esą galėjo išskirti 2 ha. Akcentavo, kad ji ginčo žemės sklypo buvusioje (duomenys neskelbtini) dvaro teritorijoje, iki nacionalizacijos priklausiusio I. I. ir T. J. I. (ieškovo seneliams), nenaudojo ir ūkio steigti jau nebegalėjo dėl garbaus amžiaus. Bet jai 2004-05-03 suprojektuoti du sklypai skirtinguose kaimuose esą pažeidžiant nuosavybės teisių atkūrimo procesą.
Šalies argumentai
6. Ieškovo vertinimu, ginčijami sandoriai, kaip teigiama ieškinyje, akivaizdžiai prieštarauja imperatyvioms teisės normoms ir viešajam interesui, o tokie sandoriai yra niekiniai ir negalioja (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio 1 dalis). Visgi pripažino, kad nagrinėjamoje byloje svarbu išsiaiškinti, ar ginčo žemės sklypas, kurio suteikimą asmeniniam ūkiui teisėtumą ginčija ieškovas, buvo suteiktas asmeniniam ūkiui teisėtai ir jei taip, tai ar asmeninio ūkio žemės sklypas, jo dydis bei ribos buvo apibrėžti tos teritorijos žemės reformos žemėtvarkos projekte jo suteikimo E. P. metu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Skundžiamu Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2021 m. liepos 28 d. sprendimu ieškovo ieškinys buvo netenkintas bei atitinkamai paskirstytos bylinėjimosi išlaidos.
8. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs NŽT pateiktos E. P. žemės tvarkymo bylos dokumentus ir kitus įrodymus, nustatė, kad E. P., gyvenusiai (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) apylinkės Tarybos 20-jo šaukimo devintos sesijos 1993-04-06 sprendimu buvo išskirtas 3 ha žemės plotas asmeniniam ūkiui steigti. Tai, teismo vertinimu, atitiko to laikmečio valstybės politiką kaimo gyventojų atžvilgiu, nes 1990-07-26 buvo priimtas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimas Nr. I-411 „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“, kuris nustatė, jog kaimo vietovėse gyvenantiems žemės ūkio įmonių darbuotojams ir pensininkams asmeniniam ūkiui, jiems pageidaujant, suteikiami iki 3 ha žemės sklypai vienai šeimai. Kitiems kaime gyvenantiems ir dirbantiems asmeniniam ūkiui suteikiami iki 2 ha žemės sklypai vienai šeimai. Šie žemės sklypai skiriami daugiausia prie kaimo gyvenviečių bei vienkiemių, į jų plotą neįskaitant pastatų ir kiemo užimtos žemės. Be kita ko, savivaldybės buvo įpareigotos visapusiškai skatinti piliečių asmeniniams ūkiams būtinų paslaugų teikimo organizavimą (3 p.). Pažymėta, kad nors pagal vėliau, 1990-10-11 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 308 patvirtintą detalesnę Žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarką (toliau-Tvarka) buvo reikalaujama, kad pageidaujantys gauti žemės asmeniniam ūkiui asmenys, jų tarpe ir pensininkai, dėl to kreiptųsi raštu, teismas rašytinio E. P. prašymo dėl žemės suteikimo nebuvimo byloje nesuabsoliutina, nes iš minėto apylinkės tarybos 1993-04-06 sprendimo „Dėl pareiškimų svarstymo pasodybiniams sklypams patvirtinimo“ turinio matyti, jog būtent apsvarsčiusi pareiškimus taryba nusprendė paskirti skirtingo ploto, bet iki 3 ha dydžio sklypus namų ūkio veiklai trylikai asmenų, tarp jų ir E. P., be jos dar kitiems penkiems asmenims išskirta irgi po 3 ha. Kita vertus, neatmestina, kad prieš beveik 30 metų valdžios institucijose piliečių pareiškimai ir dokumentai galėjo būti tvarkomi kur kas formaliau.
9. Skundžiamame sprendime taip pat nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas buvo patvirtintas 2000-05-25 Utenos apskrities viršininko įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) ir projekto ištrauka leidžia spręsti, jog E. P. (kaip ir kitiems asmenims pagal eiliškumą) 2004-05-03 suprojektuotas 1,70 ha dydžio žemės sklypas Nr. (duomenys neskelbtini), besiribojantis su (duomenys neskelbtini) (ir 1,30 ha (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriuos ji raštiškai buvo prašiusi pamatuoti. NŽT 1996-07-22 parengė pažymą apie E. P. teisę iš valstybės pirkti 3 ha asmeninio ūkio žemės, jos kainos apskaičiavimą ir 1996-08-12 išvadą. Analogiška tai patvirtinanti 2004-09-16 pažyma parengta jau prieš abiejų suprojektuotų sklypų privatizavimą po to, kai Utenos AVA Žemės tvarkymo departamento ir tuometinės Molėtų r. žemėtvarkos skyriaus specialistė J. A. patikrinimo metu, nustačiusi neesminių trūkumų žemės tvarkymo byloje, 2004-09-07 Aktu nurodė per 10 dienų juos ištaisyti, kas projekto autorės N. U. ir buvo padaryta. Taigi ieškovo teiginys apie kritiškai vertintiną išvadą arba tai, kad NŽT apskritai neatliko tikrinimo pareigos, jog ginčijamas įsakymas nebūtų priimtas, tuo būdu nesuteikiant prioriteto ieškovo tėvo interesams, yra nepagrįstas.
10. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, jokios esminės reikšmės neturi tai, kad 1996-05-06 jos rašytinis prašymas tuometinei (duomenys neskelbtini) agrarinės reformos tarnybai (toliau-ART) leisti privatizuoti 3 ha, kuriuos kaip pažymėjo, pirksianti už investicinius čekius, pasak ieškovo atstovių, užpildytas ne pačios ranka. Visuose reikiamuose dokumentuose – tiek savo prašymuose, tiek ir rengtuose projekto autorės, Žemės sklypų ribų paženklinimo-parodymo akte, abrise bei ieškovo ginčijamoje pirkimo-pardavimo sutartyje E. P. yra pasirašiusi pati asmeniškai, o ne per atstovus su įgaliojimais – priešingų duomenų nenustatyta, kas rodo, jog ji veikė savarankiškai ir nuosekliai rūpinosi asmeninio ūkio žemės įgijimu bei privatizavimu, bet teisingai ir pagal reikalavimus užpildyti reikiamus dokumentus, natūralu, jai padėjo tos srities žemėtvarkos specialistai.
11. Kartu pirmosios instancijos teismas sprendė, jog į nagrinėjamą bylą taip ir nepateikta patikimų įrodymų, kad E. P. nenaudojo suteiktos žemės savo poreikiams arba kad jai būtų buvusi nutraukta tokia teisė. Skundžiamame sprendime nurodyta ir tai, kad teismo vertinimu esminės reikšmės neturi ir 1996-07-02 (duomenys neskelbtini) ART viršininkės V. B. pažymėjimas, jame nurodant, kad E. P., gyvenusi (duomenys neskelbtini), neturėjo darbo stažo. Pagal minėtus teisės aktus žemės išskyrimas asmeniniam ūkiui nebuvo tiesiogiai siejamas su darbo stažo turėjimu ar neturėjimu, be to teismas nėra visiškai įsitikinęs tokių duomenų patikimumu.
12. Teismas vertino, kad E. P., tuo metu 67 m. amžiaus kaimo gyventojai, žemės sklypo suteikimas neprieštaravo Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio nuostatai apie jo suteikimą iš apylinkės (miesto) savivaldybės disponuojamo valstybinės žemės fondo asmeniniam ūkiui to pageidaujantiems asmenims, gyvenantiems kaimo vietovėje. Apibendrinant teigtina, jog nėra aiškaus ir neginčytino pagrindo padaryti išvadą, kad ginčo žemės sklypas jai buvo neteisėtai suteiktas ir parduotas, remiantis 2004-10-01 Utenos AVA įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) aktualia dalimi. Šiuo įsakymu, buvo patvirtintas sąrašas asmenų, kuriems leidžiama pirkti asmeniniam ūkiui, namų valdai žemės sklypus, o konkrečiai (duomenys neskelbtini)-ju numeriu E. P. leista įsigyti 1,70 ha žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) (taip pat ir 1,30 ha Nr. (duomenys neskelbtini)). Įsakymo vykdymo kontrolė vėlgi pavesta žemėtvarkos skyriaus vedėjai, kuri atstovaudama Utenos AVA ir sudarė su E. P. iš dalies ieškiniu ginčijamą 2004-12-17 pirkimo-pardavimo sutartį. Ieškovui (jo atstovėms) galimai pagrįstų abejonių kelia ginčo sklypo kaina, kuri pagal projekto autorės 2004-05-06 atliktą apskaičiavimą buvo 1557 Lt ir tai, ar iš tikrųjų buvo pirkėjos sumokėta valstybei už jį. Nustatyta, kad E. P. dar 1996 m. (ji tuomet buvo 70 m. amžiaus) savo prašyme nurodė žemę pirksianti ne tuomete oficialia Lietuvos valiuta litais, bet investiciniais (privatizaciniais) čekiais, t. y. žinomai naudotais šalyje kaip mokėjimo priemonė įsigyjant valstybės privatizuojamus objektus. 1996-08-12 mokėjimo pranešimu jai ir buvo nurodyta, kad prieš pasirašant pirkimo-pardavimo sutartį ji turinti tarnybai sumokėti valstybės vienkartinėmis išmokomis ir kitomis tikslinėmis kompensacijomis, grynais pinigais ar iš indėlio 132,60 Lt už abu perkamus sklypus (po 66,30), kas dabartiniu metu sudarytų 19,20 Eur už ginčo sklypą. Manytina, kad nesant tam pagrindo, teismas šiuo atveju neturi pareigos patikrinti apskaičiavimo teisingumą pagal tuo metu galiojusią metodiką, nes pagal byloje esantį 1996-12-07 banko pranešimą nustatė, jog tokia suma (132,60 Lt) už perkamą žemę buvo nurašyta iš kito asmens, tikėtina E. P. artimos G. J. sąskaitos.
13. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad LVAT 2009-11-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-1165/2009, kurioje buvo konstatuota, jog Utenos AVA 2003-08-07 išvada Nr. (duomenys neskelbtini) dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai būtent ieškovo tėvo nuosavybėn yra teisėta, o jo reikalavimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į visą žemę yra nepagrįstas, be to, nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti vadovaujamasi išvados duomenimis ir išaiškinta apie negalimumą riboti nuosavybės teisių atkūrimą tretiesiems asmenims, kuriems žemės sklypai asmeniniam ūkiui jau buvo suteikti iki išvados patvirtinimo. Tuo tarpu ieškinyje ši išvada subjektyviai ir kritiškai įvertinta kaip neva nepagrįsta. Beje LVAT 2017-03-07 nutarties administracinėje byloje Nr. A-2578-858/2017 motyvuose ji vertinta kiek kitokiu aspektu ir pasisakyta, jog toje byloje nebuvo pateikta sprendimų, kuriais O. N. būtų paskirta asmeninio ūkio žemė bei patvirtintas žemės skyrimo faktas (skirtingai nei E. P.). Taigi šioje nagrinėjamoje byloje nėra susiklosčiusi analogiška minėtajai situacija, neva prilygstanti ir taikytina ginčo sklypui.
14. Papildomai pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad net jeigu ir būtų padarytos institucijų klaidos žemės nuosavybės atkūrimo procese (šiuo atveju ieškovo atžvilgiu), pagal teismų praktiką pirmiausia pati valstybė turėtų prisiimti neigiamus teisinius padarinius, atsiradusius dėl jos institucijų klaidų ir jos neturi būti taisomos su tuo susijusio asmens sąskaita. Dėl to šiuo atveju neprotinga ir ypač neteisinga būtų galutinėje išdavoje panaikinti atsakovės, kaip sąžiningos nekilnojamojo turto įgijėjos L. P.-V. vardu registruotas daiktines teises į jos tėvo V. P. prieš 14 metų jai padovanotą ginčo sklypą bei taikyti restituciją natūra.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
15. Apeliaciniu skundu ieškovas A. I. prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškovo ieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas
15.1. Nurodo, kad dėl to, jog Nacionalinės žemės tarnybos su 2021-05-03 lydraščiu Nr. (duomenys neskelbtini) pateiktas (duomenys neskelbtini) kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto pagal Žemės reformos įstatymo 10 straipsnį nustatytas eiles suformuotų žemėnaudų sąrašo priedas yra visiškai nuasmenintas, dėl to nėra galimybės identifikuoti, ar nurodytame sąraše yra E. P.. Kita vertus, jos nupirkto žemės sklypo plotas ir numeriai nesutampa su sklypų projekto numeriais, bei nurodoma aplinkybe, jog asmeniui jau grąžinta 1,47 ha, kadangi byloje nustatyta, kad E. P. neturėjo teisės susigrąžinti nuosavybės natūra. Ieškovo vertinimu, atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nepateikė patikimų įrodymų, galinčių patvirtinti, kad 2000-05-25 Utenos apskrities viršininko įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini), kurį ginčija ieškovas, buvo suformuotas E. P. ginčo žemės sklypas. Taigi, ieškovo vertinimu, negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytu argumentu, kad nurodytas administracinis aktas ir kartu jį lydintis priedas yra teisinis pagrindas, patvirtinantis, jog asmeninio ūkio suteikimas E. P. yra pagrįstas.
15.2. Apeliantas pabrėžia, jog faktinę aplinkybę, kad žemėtvarkos skyrius nepatikrino, ar E. P. teisėtai buvo paskirta asmeninio ūkio žemė, patvirtino atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovė. Atstovės nurodytą aplinkybę patvirtina ir kartu prie civilinės bylos prijungta perkamo iš valstybės asmenio ūkio žemės sklypo byla, kurioje nėra patikrinimo rezultatus fiksuojančio akto. Be to, apeliaciniame skunde pabrėžiama ir tai, kad 2004-09-16 pažyma ir 2004-09-07 Aktas yra ne asmeninio ūkio suteikimo pagrįstumą patvirtinantys dokumentai, o žemės sklypo matavimo rezultatus atspindintys dokumentai, kurie, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, nepatvirtina E. P. teisės į asmeninio ūkio žemės sklypo suteikimą.
15.3. Ieškovas apeliaciniame skunde kartu pabrėžia ir tai, jog 1996-07-02 (duomenys neskelbtini) ART viršininkės V. B. pažymėjimas, kad E. P., darbo stažo neturėjo, sudaro pagrindą teigti, kad E. P. neturėjo teisės ne tik teikti prašymo dėl 3 ha žemės ploto asmeniniam ūkiui suteikimo, bet ir tokio žemės ploto gauti, kadangi tuometinis teisinis reguliavimas numatė dvi kategorijas žmonių, kurie turi teisę į 3 ha žemės sklypą: (i) darbuotojai; (ii) pensininkai, kurie dirbo iki išėjimo į pensiją. Negana to, aplinkybės, jog E. P. neturėjo jokio kito nekilnojamojo turto, taip pat nebuvo numačiusi atskirų plotų pagal žemės naudmenas patvirtina, jog E. P. nenaudojo žemės sklypo, dėl ko neturėjo teisės jį pirkti. Taigi nagrinėjamu atveju E. P. žemės sklypo nustatymo metu galioję teisės aktai nesuteikė teisės įsigyti žemės sklypą lengvatinėmis sąlygomis; byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad E. P. buvo pateikusi rašytinį prašymą įsigyti asmeninio ūkio žemės sklypą, kaip tą imperatyviai numatė tuometiniai teisės aktai; asmeninio ūkio suteikimo byloje nėra duomenų, galinčių pagrįsti, kad E. P. atitiko įstatymo leidėjo numatytus kriterijus; įsigyto žemės sklypo kaina asmeninio ūkio suteikimo procedūroje kito; o asmeninio ūkio suteikimo byloje nėra pagrįstų ir neabejotinų duomenų, kad E. P. pilnai sumokėjo už valstybinį žemės sklypą.
15.4. Apeliantas kartu pabrėžia ir tai, jog byloje nėra pakankamai duomenų, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, kad E. P. sumokėjo už išperkamą žemę, o pirmosios instancijos teismo išvada, kad už E. P. sumokėjo giminaitė, nėra pagrįsta jokiais įrodymais.
15.5. Reikšminga ir tai, kad ginčo žemės sklypo dovanojimo sandoris buvo sudarytas netiesiogiai su E. P., o su įgaliotu asmeniu A. Š. (kuris buvo tuometinis VĮ Registrų centras darbuotojas, kas kelia klausimų ir abejonių dėl tikrosios E. P. valios neatlygintinai perleisti turtą jokiais giminystės ryšiais nesusijusiam asmeniui. Be to, pirmasis dovanojimo sandoris buvo sudarytas, nepraėjus 4 mėnesiams po ginčijamos Valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo, kas leidžia teigti, kad E. P. žemės sklypo pagal paskirtį nenaudojo ir neketino naudoti, nes nebuvo tokio poreikio.
15.6. Apeliantas pabrėžia, kad jis ginčija 1995 m. gruodžio 29 d. Utenos apskrities valdytojo administracijos priimto Įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) dalį, nes būtent šis individualaus pobūdžio teisės aktas, kuriuo buvo nuspręsta E. P. parduoti asmeniniam ūkiui, namų valdai žemės ūkio paskirties žemę, pažymėtą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), priimtas pažeidžiant nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir tvarką reglamentuojančias teisės normas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, kurioje suformuota taisyklė, jog „po prašymo grąžinti nuosavybės teises į žemę padavimo ši žemė negali būti laikoma laisva“. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje imperatyvia forma apibrėžtas nekilnojamasis turtas, į kurį nuosavybės teisė natūra neatkuriama, o kuris iš asmenų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teisę, išperkamas įstatyme nustatytais būdais. Šiuo konkrečiu atveju pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį ginčo žemės sklypą laikyti kaip valstybės išperkamą nebuvo pagrindo, todėl jį nuo 1993 m. balandžio 6 d. laikant tokiu buvo ribojama pirminė kito asmens (ieškovo tėvo) teisė į nuosavybės teisių atkūrimą natūra.
15.7. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepasisakė dėl Atkūrimo įstatymo teisinio reguliavimo, neatsižvelgė į teismų išplėtotą praktiką bylose, kuriose sprendžiamas asmeninio ūkio žemės sklypo suteikimo pagrįstumas bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu formuojamos praktikos.
Atsiliepimas
16. Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė L. P. – V. prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovo apeliacinį skundą atmesti, kaip nepagrįstą.
Žemesnės instancijos teismas
16.1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus bei padarė pagrįstas išvadas. Kartu nurodo, kad iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo (CK 4.96 straipsnio 2 dalis). Jeigu daiktas neatlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn, tai savininkas turi teisę išreikalauti daiktą visais atvejais (CK 4.96 straipsnio 3 d.). Kadangi byloje neįrodyta, kad ieškovas (apeliantas) teisę į daiktą – ginčijamą žemės sklypą - prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, taip pat neįrodyta, kad V. P. neturėjo teisės jo neatlygintinai perleisti savo dukters L. P.-V. nuosavybėn, konstatuotina, kad V. P. ir atsakovė L. P.-V. yra sąžiningi ginčijamo žemės sklypo įgijėjai, ir todėl iš atsakovės L. P.-V. jos žemės sklypas negali būti išreikalautas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.
18. Nagrinėjamoje byloje ieškovas ginčija žemės sklypo E. P. asmeniniam ūkiui suteikimo teisėtumą, teigiant, kad ji neatitiko žemės sklypo suteikimo sąlygų, niekada juo nesinaudojo, nesirūpino, neturėjo valios jį įgyti, garbaus amžiaus senole pasinaudojo kiti suinteresuoti asmenys. Dėl to ir teisė jį išpirkti jai buvo suteikta neteisėtai, nes sklypas turėjo būti natūra grąžintas ieškovo tėvui, tuo pažeidžiant nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir tvarką reglamentuojančias teisės normas. Taigi nagrinėjamu atveju byloje sprendžiamas klausimas, ar asmeninio ūkio žemės sklypas E. P. buvo suteiktas teisėtai.
19. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu vertino, jog nagrinėjamu atveju yra pakankamas pagrindas spręsti, kad E. P. žemės sklypas asmeniniam ūkui buvo suteiktas pagrįstai ir teisėtai, o esantys bei ieškovo nurodomi netikslumai negali būti vertinami, kaip pagrindas, pripažinti 2004-10-01 Įsakymą ir Žemės sklypo pardavimo sutartį negaliojančiais nuo jų sudarymo momento. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis bei sprendžia, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
20. Nagrinėjamu atveju, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje esantys duomenys patvirtina, kad 1993 balandžio 6 d. (duomenys neskelbtini) apylinkės dvidešimtojo šaukimo devintosios sesijos sprendimu E. P. skirta 3 ha žemės asmeniniam ūkiui steigti. Žemės sklypas 1996 m. buvo pamatuotas ir patikslinus plotą E. P. (duomenys neskelbtini) agrarinės reformos tarnybos buvo parengta 1996 m. liepos 22 d. pažyma, kad asmuo turi teisę iš valstybės pirkti 3,00 ha dydžio asmeninio ūkio žemės sklypą. 1996 rugpjūčio 12 d. Molėtų rajono valdybos žemėtvarkos tarnybos sudaryta išvada apie perkamos žemės ar miško sklypo plotą ir kainą patvirtinama, kad E. P. suteikiama privačion nuosavybėn 3 ha žemės. 2000 m. gegužės 25 d. Utenos apskrities viršininko administracijos įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) E. P. buvo suprojektuotas 1,70 ha dydžio žemės sklypas. 2004-09-16 parengta pažyma dėl suprojektuotų sklypų privatizavimo po to, kai Utenos AVA Žemės tvarkymo departamento ir tuometinės Molėtų r. žemėtvarkos skyriaus specialistė J. A. patikrinimo metu nustačiusi neesminių trūkumų žemės tvarkymo byloje, 2004-09-07 Aktu nurodė per 10 dienų juos ištaisyti, kas projekto autorės N. U. ir buvo padaryta. 2004 m. spalio 1 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl žemės sklypų pardavimo ir nuomos Molėtų rajone“ E. P. buvo įtraukta į sąrašus asmenų, kuriems leidžiama pirkti asmeninio ūkio žemės sklypus bei 2004 m. gruodžio 17 d. sudaryta Valstybinės žemės sklypo pirkimo ž pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini).
21. Nagrinėjamu atveju reikšminga tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 236 „Dėl valstybinė žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ patvirtintų Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo taisyklių 2 punkte nurodoma, kad įstatymų nustatyta tvarka suteikti ir naudojami asmeniniam ūkiui žemės sklypai parduodami tiems fiziniams asmenims, kuriems jie buvo suteikti. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatomis valstybės išperkama žemė ir už ją atlyginama jei pagal įstatymus suteikta ir naudojama gyventojų asmeniniam ūkiui, taip pat suteikta tarnybinėms daloms.
22. Taigi nagrinėjamu atveju, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, E. P. 3 ha žemės sklypas asmeniniam ūkui buvo išskirtas dar 1993 m., vėliau jis pamatuotas ir suprojektuotas, o taip pat leista jį pirkti. Ieškovas, nesutikdamas su tokiais administraciniais aktais jokių konkrečių įrodymų nepateikė. Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, susijusios su suformuotų žemėnaudų sąrašu niekaip nepaneigia 2000-05-25 Utenos apskrities administracijos įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo E. P. buvo suprojektuotas 1,70 ha dydžio žemės sklypas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad faktinis žemės sklypo įsigijimas įvyko gerokai vėliau – maždaug po dešimtmečio nuo tokio žemės sklypo skyrimo, savaime nepaneigia fakto, kad būtent šiam asmeniui, t.y. E. P. toks žemės sklypas buvo išskirtas teisėtai ir pagrįstai.
23. Šiuo atveju E. P. siekė įsigyti žemės sklypą daugiau nei 10 metų ir buvo garbaus amžiaus, dėl ko ieškovo nurodomo jos rašytinio prašymo nebuvimas arba ir galimas neišlikimas savaime nedaro Įsakymo dalies ar Žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties negaliojančiais, juo labiau, kad neatmestina galimybė dėl tam tikrų dokumentų neišlikimo, kadangi yra praėjęs ne vienas dešimtmetis. Kita vertus, byloje yra pateiktas 1996-05-06 E. P. pasirašytas prašymas (duomenys neskelbtini) agrarinės reformos tarnybai leisti privatizuoti 3 ha, perkamus už investicinius čekius, kas neleidžia vertinti, jog byloje išvis nėra galimybės identifikuoti E. P. pareikštą norą bei prašymą dėl jai išskirtos žemės įsigijimo, juo labiau kad byloje nėra jokių įrodymų, jog dokumentuose esantys parašai yra ne E. P..
24. Apeliaciniame skunde itin daug dėmesio yra skiriama aplinkybėms, jog E. P. nenaudojo žemės pagal paskirtį, o taip pat kad 2004-09-16 pažyma bei 2004-09-07 Aktas nėra dokumentai, patvirtinantys E. P. teisę į asmeninio ūkio žemės sklypo suteikimą. Tačiau pabrėžtina, jog, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje nėra jokių patikimų įrodymų, kad E. P. nesinaudojo suteiktos žemės savo poreikiams arba kad jai būtų buvusi nutraukta tokia teisė, surašant administracinį aktą. Kita vertus, asmuo, žemės sklypą įsigijęs būdamas garbaus amžiaus negali konkrečiai žinoti, kiek konkrečiai jis turės galimybę tuo žemės sklypu naudotis. Žemės sklypo naudojimas nebūtinai sietinas su žemės sklypo naudotojo fizine galimybe žemės sklypą įdirbti, nes žemės sklypo nuoma, panauda taip pat yra naudojimasis žemės sklypu.
25. Pirmiau išdėstytų išvadų nepaneigia ir apelianto nurodoma aplinkybė dėl (duomenys neskelbtini) tarnybos viršininkės 1996-07-02 pažyma, kad E. P. darbo stažo neturi (žemės bylos 36 lapas), nes gyventojų arbo stažo apskaitą 1996 metais registravo valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (duomenys neskelbtini) rajono skyrius. Byloje nėra duomenų, kuo remiantis buvo grindžiama (duomenys neskelbtini) reformos tarnybos viršininkės 1996-07-02 pažyma dėl E. P. darbo stažo nebuvimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, E. P. darbo stažo klausimas, kaip žemės kainos kitimas bei asmens, kuris sumokėjo nustatytą žemės kainą, E. P. esant mirus, negali būti iš naujo vertinami bei analizuojami, kadangi šių duomenų pakako priimant ieškovo ginčijamus Įsakymą bei sudarant Žemės sklypo pardavimo sutartį. Kita vertus, ieškovas nagrinėjamu atveju iš VSDFV archyvo nepateikė į bylą jokių įrodymų, pagrindžiančių, jog E. P. darbo stažą. Kartu pastebėtina ir tai, kad E. P. 1993 m. jau buvo pensinio amžiaus, kas taip pat galėjo sąlygoti tokių duomenų nurodymą.
26. Papildomai apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ieškovo ieškinyje nurodomas 2004-10-01 Įsakymas yra individualius administracinis aktas, kurio apskundimo tvarka bei terminai iš esmės yra susiję su administracinių teismų nagrinėjimo objektu. Kita vertus, byloje esantys ir nepaneigti duomenys, jog administracinėje byloje (duomenys neskelbtini) žemėtvarkos skyrius pateikė (duomenys neskelbtini) dvaro žemių naudotojų sąrašus, rašto (duomenys neskelbtini). Šiame asmenų sąraše yra nurodyta ir E. P., konkretus administracinis aktas, kuriuo leidžiama pirkti asmeninio ūkio žemę, žemės sklypų numeriai, valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties registracijos numeris. Dėl to, sužinojimo apie galimą teisės pažeidimą momentu laikytinas, šio sąrašo gavimo momentas 2007 metais.
27. Kartu pastebėtina ir tai, jog byloje nėra paneigti NŽT nurodytos aplinkybės, jog E. T. I. pirminiame 1991 m. savo prašyme prašė atkurti tik 3 ha, už likusią žemę prašė išmokėti kompensaciją pinigais. Tokį norą išreiškė ir 1995 m. prašyme. Tokiu būdu 1996 gegužės 6 d. nuosavybės teisių atkūrimo procedūra ieškovui buvo baigta. Ir tik nuo 2002 m. spalio 25 d. įsigaliojus LR piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 21 str. 2005-10-15 redakcijai, jis įgijo teisę pakeisti savo valią dėl paties nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. lapkričio 2 d. nutartyje Nr. A-261-1165/2009 konstatavo, kad Utenos apskrities viršininko administracijos 2003 rugpjūčio 7 d. išvada Nr. (duomenys neskelbtini) “Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn” yra teisėta ir ieškovo reikalavimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į visą žemę yra nepagrįstas. Pabrėžė, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti vadovaujamasi išvados duomenimis. Teismas nurodė, kad negali būti ribojamas nuosavybės teisių atkūrimas tretiesiems asmenims, kuriems žemės sklypai jau buvo suteikti iki išvados patvirtinimo ir suteikti asmeniniam ūkiui.
28. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, jog nors pateiktame ieškinyje ieškovas tvirtino esant tiesioginį suinteresuotumą nagrinėjamoje byloje, tačiau konkrečiai nenurodė ir nepateikė duomenų, leidžiančių vertinti, kad egzistuoja tiesioginis ryšys su konkrečiai E. P. parduotu žemės sklypu. Be to, nagrinėjamoje byloje NŽT ne kartą nurodė, jog E. P. žemės sklypo dalis nepatenka į dvaro teritoriją ir viso sklypo panaikinti nėra jokio teisinio pagrindo, kadangi ieškovui nesukeltų jokių teisių ir jis negalėtų susigrąžinti likusios žemės sklypo dalies.
29. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jų vertinimas neturi jokios įtakos nagrinėjamos bylos rezultatui, be to dėl apeliaciniame skunde išdėstytų aplinkybių bei argumentų išsamiai yra pasisakęs pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, dėl ko papildomai jas vertinti nėra pagrindo.
30. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bei įvertinęs skundžiamame sprendime išdėstytas išvadas, faktinius bylos duomenis bei šalių procesiniuose dokumentuose nurodomas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai taikė materialinės teisės nuostatas, dėl ko priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio ar faktinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
31. Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, yra pagrindas atsakovės L. P. – V. naudai priteisti apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 1 dalis) – 500 Eur už teisines paslaugas (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Teismas, atsižvelgdamas į šios civilinės bylos sudėtingumą, atsakovei suteiktų teisinių paslaugų kokybę, daro išvadą, kad atsakovės pateiktų išlaidų, susijusių su advokato pagalba, dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose rekomenduojamų dydžių, yra pagrįstas ir nemažintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas,
nutaria:
Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2021 m. liepos 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš A. I., a. k. (duomenys neskelbtini) 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, L. P. –V., a. k. (duomenys neskelbtini)