Vilniaus apygardos teismo nutartis

2015-02-05 · Civilinė byla Nr. 2S-213-431/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-02-05
Bylos Nr.
2S-213-431/2015
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-40154-2014-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Laima Gerasičkinienė
Atsakovas
BUAB „Ąžuolo gilė“
Ieškovas
UAB „Esurio“
Kategorijos
  • 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2S-213-431/2015Teisminio proceso Nr. 2-68-3-40154-2014-0 Procesinio sprendimo kategorija: 110.1.; 110.5.; 122.4.
(S)VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. vasario 5 d.Vilnius
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Gerasičkinienė,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo BUAB „Ąžuolo gilė“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 24 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Esurio“ ieškinį atsakovui BUAB „Ąžuolo gilė“, atstovaujamam bankroto administratoriaus UAB „Top Consult“, dėl neteisėto nuomos sutarties nutraukimo.

Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovas ieškiniu prašo pripažinti atsakovo 2014 m. lapkričio 7 d. raštą Nr. ĄG/25 „Reikalavimas atlaisvinti ir perduoti patalpas (duomenys neskelbtini)“ ir juo atliekamą 2013 m. liepos 31 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimą bei reikalavimą atlaisvinti patalpas neteisėtu ir nepagrįstu; įpareigoti atsakovą ir bankroto administratorių tinkamai vykdyti 2013 m. liepos 31 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. ES0731; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas kartu prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovui ir bankroto administratoriui nutraukti 2013 m. liepos 31 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. ES0731 ir (ar) iškeldinti UAB „Esurio“ iš nuomojamų patalpų ar atlikti bet kokius kitus UAB „Esurio“ veiklą nuomojamose patalpose varžančius veiksmus, jei UAB „Esurio“ mokės 2013 m. liepos 31 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartyje nustatytą nuomos mokestį. Nurodė, kad laikinąsias apsaugos priemones būtina taikyti, kol nepradėtas ieškovo iškeldinimas iš atsakovui priklausančių patalpų, kuris turi įvykti 2014 m. lapkričio 25 d. Ieškovas negavo iš atsakovo pranešimo apie 2013 m. liepos 31 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimą, nebuvo įspėtas apie jos pasibaigimą, todėl sutarties nutraukimas yra neteisėtas. Visus įsipareigojimus ieškovas atsakovui vykdė tinkamai, mokėjo komunalinius mokesčius, todėl nepritaikius šioje stadijoje laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas būtų apsunkintas ar pasidarytų neįmanomas. Be to, iškeldinus ieškovą, būtų pažeistos ne tik paties atsakovo ir jo kreditorių turtinės teisės gauti pastovias pajamas iš nuomos, tačiau ir ieškovo darbuotojų teisės, nes minėtose patalpose ieškovas yra įsteigęs viešojo maitinimo įstaigą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 24 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies ir uždraudė atsakovui, atstovaujamam bankroto administratoriaus, iškeldinti ieškovą iš patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), iki įsiteisės sprendimas šioje byloje

Teismas nustatė, jog ieškovas iki 2014 m. lapkričio 25 d. turi atlaisvinti ir perduoti bankroto administratoriui patalpas, priklausančias atsakovui. Minėtų patalpų perdavimas ir išsikeldinimas yra 2013 m. liepos 31 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimo padarinys. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas šioje byloje ginčija atsakovo minėtos sutarties nutraukimo teisėtumą, teismas sprendžia, kad patenkinus ieškovo ieškinį, tačiau iškeldinus ieškovą iš nuomojamų patalpų, galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar pasidarytų negalimas. Ieškovas su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikė teismui įrodymus, kad jis mokėjo komunalinių paslaugų mokesčius už nuomojamas patalpas, t. y. mokėjo mokesčius UAB „Vilniaus vandenys“, AB „Lietuvos dujos“, AB „Lesto“, UAB „Elektrum Lietuva“, todėl teismas neturi pagrindo vertinti, kad ieškovas šiuo metu netinkamai vykdo savo įsipareigojimus atsakovui. Sutarties nutraukimo teisėtumo klausimas –bylos nagrinėjimo dalykas, ar sutartis nutraukta teisėtai ar ne bus galima atsakyti tik iš esmės išnagrinėjus bylą. Teismas pažymėjo, kad šioje stadijoje preliminariai įvertinus ieškovo reikalavimus yra pakankamas pagrindas spręsti, jog yra grėsmė, jog galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas pasunkės, todėl būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir uždrausti atsakovui iškeldinti ieškovą iš nuomojamų patalpų. Ieškovo reikalavimas pripažinti raštą, kuriuo sutartis buvo nutraukta neteisėtu iš esmės prieštarauja prašymui dėl laikinųjų apsaugos priemonių, kuriuo ieškovas prašo teismo uždrausti atsakovui nutraukti 2013 m. liepos 31 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį – reiškiant reikalavimą dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu. Teismas padarė išvadą, kad sutartis nutraukta, todėl prašymas uždrausti nutraukti jau nutrauktą sutartį yra neatitinkantis faktinių bylos aplinkybių ir laiko atžvilgiu negalimas, todėl atmetė ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šioje dalyje. Ieškovas tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimą ir prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu atsakovas BUAB “Ąžuolo gilė” prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 24 d. nutartį ir taikyti nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą 72.000,00 Lt sumai.

Nurodo, jog Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 21 d. nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui įsiteisėjo 2014 m. gegužės 22 d. Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 4 punkto nuostatas nuspręsti vykdyti sutartis ar jų nebevykdyti yra paliekama bankroto administratoriaus diskrecijai, objektyviai atsižvelgiant į tokių sutarčių ekonominį naudingumą bankrutuojančiai įmonei bei kreditoriams. Ieškovas vilkina bankroto procesą, trukdo administratoriui atlikti jo pareigas, brangina bankroto procesą. Bankroto administratorius 2014 m. birželio 6 d. pateikė ieškovui pranešimą dėl naudojimosi patalpomis sutarties nevykdymo ir naujos sutarties sudarymo. Pranešime nurodoma, kad 2013 m. liepos 31 d. nuomos sutartis Nr. ES0731 ar kita sutartis, kurios pagrindu buvo suteikta teisė ieškovui naudotis patalpomis nuo 2014 m. birželio 21 d., toliau vykdoma nebus. Bankroto administratorius 2014 m. birželio 6 d. pranešė ieškovui apie galimybę sudaryti su atsakovo administratoriumi naują Negyvenamųjų ptalpų nuomos sutartį. Ieškovas nesikreipė į bankroto administratorių dėl šios sutarties sudarymo galimybės. Bankroto administratorius vienašališkai nutraukė nuomos sutartį, kadangi yra įsitikinęs, kad ši sutartis yra ne tik ekonomiškai visiškai nenaudingai atsakovo ir jo kreditorių interesams, bet ir žalinga. Sutartis buvo vienašališkai nutraukta ir dėl to, kad ieškovas nemoka mokesčių už suteiktas komunalines paslaugas. Šiuo metu skola UAB „Vilniaus energija“ už suteiktą šilumos energiją yra 10.371,85 Lt. Šis faktas visiškai patvirtina sutarties vykdymo ekonomišką nenaudingumą. Kadangi nuomos sutartis yra nutraukta, nuomos mokestis nėra mokamas, todėl ieškovui neišsikėlus iš atsakovui priklausančių patalpų, kreditoriai patiria žalą, kuri yra lygi 12.000,00 Lt per mėnesį. Todėl būtų tikslinga pagal CPK 146 straipsnį taikyti nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Kadangi bylos nagrinėjimas gali užtrukti apie 6 mėnesius, atlyginimo užtikrinimas turi būti lygus 72.000,00 Lt.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovo BUAB „Ąžuolo gilė“ atskirąjį skundą ieškovas UAB „Esurio“ prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 24 d. nutartį palikti nepakeistą, atmesti atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių nuostolių atlyginimo užtikrinimo. Nurodo, jog laikinosios apsaugos priemonės užtikrina tiek atsakovo, tiek jo kreditorių interesų apsaugą, nes leidžia kiekvieną mėnesį iki ieškinio išnagrinėjimo gauti po 12.000,00 Lt per mėnesį. Panaikinus teismo nutartį, ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymas pasidarys neįmanomu. Ieškovas visapusiškai argumentavo ieškinio prima facie pagrįstumą. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės neapsunkina atsakovo labiau nei yra būtina galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti ir garantuoja šalių interesų pusiausvyrą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo iš dalies tenkintas ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsniai).

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą bei įvertinęs atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atskirojo skundo argumentai ir juos pagrindžiantys motyvai panaikinti skundžiamą teismo nutartį prielaidų nesudaro.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad siekiant teisingai išspręsti klausimą, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė ar netaikė laikinąsias apsaugos priemones, reikia atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, pareikštų reikalavimų pobūdį, šalių teisinį statusą, jų turtinę padėtį. Siekiant užtikrinti, kad ieškovui galimai palankaus sprendimo įvykdymas nepasunkėtų arba nepasidarytų nebeįmanomas, CPK nuostatos numato laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nesprendžia šalių ginčo, o tik patikrina, ar yra pagrindas jas taikyti. Byloje nustatyta, kad pagal 2013 m. liepos 31 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. ES0731 atsakovas buvo išnuomojęs ieškovui patalpas. Atsakovui buvo iškelta bankroto byla, todėl bankroto administratorius pranešė ieškovui apie nuomos sutarties nutraukimą bei pareikalavo atlaisvinti patalpas. Ieškiniu ieškovas ginčija šios sutarties nutraukimą ir iš esmės siekia tęsti nuomos sutartinius santykius. Todėl prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovui iškeldinti ieškovą iš nuomojamų patalpų.

Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 4 punktą, jeigu per 30 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos administratorius pranešė suinteresuotiems asmenims, kad įmonės sudarytų sutarčių, kurių vykdymo terminas dar nepasibaigė, nevykdys, šios sutartys (tarp jų nuomos, panaudos), išskyrus darbo sutartis ir sutartis, iš kurių kyla bankrutuojančios įmonės reikalavimo teisės, laikomos pasibaigusiomis, o dėl šios priežasties atsiradę reikalavimai yra tenkinami šio įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tvarka. Taigi ĮBĮ suteikia teisę bankroto administratoriui spręsti, ar bus toliau tęsiamas bankrutuojančios įmonės sudarytų sutarčių vydymas, ar jos bus nutrauktos. Tačiau šios įstatymo normos neatima teisės iš kitos sutarties šalies ginčyti bankroto administratoriaus priimtą sprendimą nutraukti sutartį. Teismas spręsdamas tokį ginčą, turi atsižvelgti ne tik į sutarčių vykdymą ir jų pasibaigimą reglamentuojančias teisės normas, bet į ĮBĮ numatytus bankrutuojančios įmonės sutarčių tolesnio vykdymo ypatumus. Tačiau šios aplinkybės galės būti nustatytos tik bylą nagrinėjant iš esmės. Tuo tarpu, sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pažymėtina, kad teismas sprendžia, ar yra pagrindas jas taikyti, tai yra, ar ieškinys yra tikėtinai pagrįstas bei, ar nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymas nepasunkės ar pasidarys neįmanomu.

CPK 145 straipsnyje 2 dalyje įvirtintas ekonomiškumo principas iš esmės reiškia draudimą bet kuriomis, tiek turtinio, tiek neturtinio pobūdžio laikinosiomis apsaugos priemonėmis taikyti didesnius suvaržymus, nei absoliučiai būtina siekiant užtikrinti būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Taigi teismas turi parinkti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios, užtikrindamos teismo sprendimo įvykdymą, kuo mažiau suvaržytų atsakovo interesus. Ekonomiškumo principas glaudžiai siejasi su proporcingumo principu, kurio taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Teismas turėtų atsižvelgti į galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovas moka atsakovui 12.000,00 Lt nuomos mokestį per mėnesį (b.l. 33-34). Todėl atsakovo argumentas, jog šios sumos negavimas didina bankrutuojančios įmonės nuostolius ir daro žalą kreditoriams, yra nepagrįstas. Byloje taip pat yra pateikti duomenys, kad ieškovas moka komunalinių paslaugų mokesčius už nuomojamas patalpas UAB „Vilniaus vandenys“, AB „Lietuvos dujos“, AB „Lesto“, UAB „Elektrum Lietuva“. Akivaizdu, kad tarp šalių yra kilęs ginčas dėl 10.371,85 Lt skolos UAB „Vilniaus energija“ už šilumos energiją. Bet, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas moka visus kitus mokesčius bei 12.000,00 Lt nuomos mokestį per mėnesį ieškovui, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčijama skola už šilumos energiją yra daug mažesnė už tą naudą, kurią atsakovas gauna iš periodiškai mokamo nuomos mokesčio.

Pagal CPK 146 straipsnio 1 dalį šalies prašymu teismas nutartimi gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo padavęs asmuo per teismo nustatytą terminą pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Apeliacinės instancijos teismas jau pažymėjo, kad byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovas moka nuomos mokestį atsakovui ir ketina jį mokėti toliau. Todėl nėra pagrindo taikyti atsakovo prašomo nuostolių užtikrinimo. Atsakovui taip pat išaiškintina, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kilus kitų nuostolių atsiradimo grėsmei, jis gali bet kada, pateikdamas įrodymus, prašyti pirmos instancijos teismo įpareigoti ieškovą užtikrinti šių nuostolių atlyginimą.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis yra teisėta ir pagrįsta, o atsakovo atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti.

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 10 Lt sumą, todėl pagal CPK 92 str. ir 96 str. 6 d. bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 str., teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Laima Gerasičkinienė