Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2011-12-01 · Civilinė byla Nr. 2-2462/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-12-01
Bylos Nr.
2-2462/2011
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Donatas Šernas, Nijolė Piškinaitė, Vytas Milius
Atsakovas
GKF RAB „Afrosijob“
Trečiasis asmuo
A. G.
Kategorijos
  • 94.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-2462/2011Procesinio sprendimo kategorijos 94.2 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gruodžio 1 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Vyto Miliaus (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Piškinaitės ir Donato Šerno,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios A. G. firmos „Arlukas“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1998-460/2011 pagal ieškovo bankrutavusios A. G. firmos „Arlukas“ ieškinį atsakovui GKF RAB „Afrosijob“ dėl avanso grąžinimo ir baudos priteisimo, tretysis asmuo A. G.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Bankrutavusios A. G. firmos „Arlukas“ bankroto administratorius UAB „Verslo valdymo centras“ teismui pateikė ieškinį. Ieškovas prašė iš atsakovo priteisti 350 175 Lt negrąžinto avanso, 6 373,19 Lt baudos ir 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Reikalavimų įvykdymo užtikrinimui ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi atsisakė priimti ieškinį. Šią nutartį grindė tuo, jog ieškinys yra neteismingas Lietuvos teismams. Konkrečiai nurodė, kad Lietuvos Respublikos Seimas 1997 m. spalio 16 d. ratifikavo Lietuvos Respublikos ir Uzbekistano Respublikos sutartį „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“, kurioje numatyta, jog kiekvienos Susitariančiosios Šalies teismai yra kompetentingi nagrinėti ieškinius, pareikštus juridiniams asmenims bei organizacijoms, turinčioms procesinį teisnumą, jeigu šios šalies teritorijoje yra juridinio asmens ar organizacijos valdymo įstaiga, atstovybė arba filialas. Atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju atsakovas yra Uzbekistano Respublikos ribotos atsakomybės bendrovė, o ieškovas nepateikė jokių duomenų, kad Lietuvoje yra atsakovo valdymo įstaiga, atstovybė arba filialas. Papildomai pažymėjo, jog šalys 2008 m. vasario 11 d. sutartyje Nr. 11 sutarė, jog visi ginčai ir nesutarimai, kylantys iš šios sutarties arba dėl jos, sprendžiami abipusiu šalių sutarimu; priešingu atveju, jie sprendžiami pagal atsakovo šalies įstatymus.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas pateikė atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutarties. Atskiruoju skundu prašo panaikinti skundžiamą nutartį ir prašo bylą pagal ieškovo bankrutavusios A. G. firmos „Arlukas“ ieškinį atsakovui GKF RAB „Afrosijob“ dėl avanso grąžinimo ir baudos priteisimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės. Šį prašymą grindė nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Lietuvos Respublikos ir Uzbekistano Respublikos sutartį „Dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“. Apelianto nuomone, ši sutartis nereglamentuoja atvejų, kokios Susitariančios Šalies teismai yra kompetentingi nagrinėti ieškinius, susijusius su bankroto byla ir/ar bankroto procesu. Tai lemia, kad nagrinėjamu atveju turi būti taikomos CPK taisyklės, kurios nukreipia į ĮBĮ, kurio 14 str. 3 d. įtvirtinta taisyklė, kad administratoriaus ieškiniai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir kiti administratoriaus reikalavimai bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės skolininkams nagrinėjami bankroto bylą nagrinėjančiame teisme., t. y. šiuo konkrečiu atveju Klaipėdos apygardos teisme.

Atsiliepimas

Atsiliepimų į ieškovo atskirąjį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (-ių) (atskirojo (-ųjų)) skundo (-ų) faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo (nutarties) dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja apeliaciniame (-iuose) (atskirajame (-uosiuose)) skunde (-uose) nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 str.).

Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme (Konstitucijos 30 str.). Taigi negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris užkirstų kelią asmeniui, manančiam, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, kreiptis į teismą. Teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos ieškovas turi įgyvendinti griežtai laikydamasis proceso įstatymo reikalavimų, nes kiekviena subjektinė teisė, tarp kurių, ir teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos, asmeniui sukelia teigiamus teisinius padarinius tik tuomet, kai jis ja naudojasi tinkamai. Teismas jau pirmojoje civilinio proceso stadijoje turi įsitikinti, ar civilinė byla pagal pareikštą reikalavimą gali būti iškelta. Teismui nustačius, kad nėra bent vienos teisės kreiptis į teismą teigiamos prielaidos ar egzistuoja neigiama prielaida, civilinė byla negali būti iškelta, o iškelta byla turi būti nutraukta (CPK 137 str. 2 d. 1, 3, 4 p., 293 str., 1, 2, 3, 6 p.). Tuo atveju, kai nustatoma, jog ieškovas nesilaikė teisės kreiptis į teismą tinkamo realizavimo sąlygų, galimi dvejopi teisiniai padariniai. Jeigu nustatomas bent vienas CPK 137 straipsnio antrosios dalies 2, 5, 6, 7 ar 8 punkte įtvirtintas pagrindas, teismas ieškinį turi atsisakyti priimti.

Vertinant, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti ieškinį kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams (CPK 137 str. 2 d. 2 p.), reikia išsiaiškinti, ar ginčas turi užsienio elementą, koks yra ginčo pobūdis, ar teismingumo teisinius santykius reglamentuoja tarptautinės teisės normos, jeigu taip, kokio jos pobūdžio (imperatyvios ar dispozityvios), ar prioriteto suteikimas tarptautinės teisės normoms, jeigu jos nėra imperatyvios, atitinka nacionalinės teisės imperatyvias nuostatas ir viešąją tvarką, ar nepažeidžia proceso šalių teisių ir teisėtų interesų, ar ginčo nagrinėjimo vieta iš tiesų yra glaudžiau susijusi su ginčo dalyku, kurios valstybės teisme byla bus išnagrinėta operatyviau.

Teismingumo nustatymo kriterijus reglamentuoja ne tik nacionalinės, bet ir tarptautinės teisės normos. Pastarosios taikomos tuomet, kai ginčas turi užsienio elementą. Jeigu proceso šalys yra skirtingų valstybių piliečiai ar skirtingose valstybėse įsteigtos ir jose veikiančios įmonės, laikoma, kad byla turi užsienio elementą. Jeigu ginčas yra kilęs iš sutartinių prievolių vykdymo, visų pirma, reikia įvertinti, ar šalys nėra susitarusios dėl taikytinos teisės ir ginčo nagrinėjimo vietos. Tai reiškia, kad sutarties laisvės principas apima ne tik šalių teisę susitarti dėl atskirų sutarties sąlygų, sudaryti sutartį, turinčią kelių sutarčių rūšių požymių, pasirinkti taikytiną teisę, bet ir teisę susitarti dėl ginčo, jeigu jis kiltų tarp šalių, nagrinėjimo vietos, išskyrus atvejus, kai toks jų susitarimas pažeistų teisės imperatyvias nuostatas (CPK 788 str. 1 d.). Tuomet, kai šalys materialiosios teisės taikymą susiejo su šalių procesine padėtimi, tačiau sutartyje neaptarė teismingumo nustatymo kriterijų, turi būti nustatyta, ar egzistuoja tarptautinės teisės normos, kurios reglamentuotų teismingumo nustatymo kriterijus. Kolegija pažymi, kad vienas iš pamatinių tarptautinės teisės principų, turinčių ius cogens teisinę galią, tai tarptautinės teisės viršenybės principas. Šis teisės principas yra kildinamas iš valstybių pagarbos viena kitai bei neišvengiamo poreikio bendradarbiauti. Jis galioja bei turi būti taikomas ir sprendžiant proceso teisės, nors tai iš esmės yra nacionalinės teisės dalis, klausimus. Lietuvos teisėje tiesiogiai įtvirtintas tarptautinės teisės viršenybės principas. Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu ar įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos. Tarptautinės teisės viršenybės principas visa apimtimi galioja ir civilinio proceso teisėje. CPK 780 straipsnyje tiesiogiai nurodyta, kad nacionalinės tarptautinį civilinį procesą reglamentuojančios normos taikomos tiek, kiek tarptautinės sutartys, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip. Taigi, tarptautinė sutartis, kurią ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra proceso teisės šaltinis, kuris turi didesnę teisinę galią už nacionalinį civilinio proceso įstatymą. Kita vertus, ne visos tarptautinės sutarties nuostatos yra vienodos teisinės prigimties. Jeigu tarptautinės teisės norma, reglamentuojanti teismingumo klausimus, nėra imperatyvaus pobūdžio, t. y. nenustato vienintelio galimo elgesio varianto, ta apimtimi, kiek tokia norma nereglamentuoja teismingumo klausimo, gali būti taikomos tarptautinį civilinį procesą reglamentuojančios nacionalinės proceso teisės normos. Dar vienas galimas prioriteto suteikimo nacionalinėms proceso teisės nuostatoms atvejis – kai nacionalinėje teisėje yra įtvirtintas išimtinio teismingumo nacionaliniams teismams principas, nulemtas ginčo dalyko ar asmens teisinio statuso ypatumų. Tokiu būdu užtikrinama, kad tarptautinių sutarčių nuostatos, kurios neturi ius cogens teisinės galios, nesugriautų valstybėje įteisintų imperatyvų bei įtvirtintos viešosios tvarkos.

CPK VII dalies normose numatyti teismingumo atvejai, kai tam tikros bylos yra išimtinai teismingos Lietuvos Respublikos teismams. Tai šeimos bylos, kai abiejų sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, įvaikinimo bylos, bylos dėl tėvų ir vaikų teisinių santykių, kai abiejų šalių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje arba viena iš šalių yra Lietuvos Respublikos pilietis ar apatridas, kurio gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, taip pat bylos dėl daiktinių teisių, susijusių su Lietuvos Respublikoje esančiu nekilnojamuoju daiktu, ypatingosios teisenos bylos, jei nors vienas iš dalyvaujančių byloje asmenų yra Lietuvos Respublikos pilietis, bylos dėl fizinio asmens pripažinimo neveiksniu ar ribotai veiksniu, paskelbimo mirusiu ar pripažinimo nežinia kur esančiu, jeigu šis asmuo yra Lietuvos Respublikos pilietis ar apatridas, kurio gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Iš šių nacionalinėje proceso teisėje įtvirtintų taisyklių matyti, kad Lietuvos įstatymų leidėjas pagal vieno iš dalyvaujančių byloje asmenų glaudų ryšį su Lietuvos Respublika (pilietybė ar nuolatinė gyvenamoji vieta) išimtinai Lietuvos Respublikai priskiria nagrinėti viešąjį interesą turinčias šeimos bylas, taip pat ypatingąja teisena nagrinėjamas bylas.

Teisėjų kolegija vertina, kad CPK įtvirtintas nebaigtinis bylų, kurios išimtinai teismingos Lietuvos Respublikos teismams, sąrašas. CPK 1 straipsnio 1 dalyje be kita ko numatyta, kad bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Įmonių bankroto įstatymo, reglamentuojančio ne tik bankroto proceso eigą, bet, visų pirma, teismingumo nustatymo taisykles, 10 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad ieškinius dėl bankroto bylos iškėlimo nagrinėja įmonės, kuriai inicijuojama bankroto procedūra (atsakovo), buveinės vietos apygardos teismas. Remiantis Įmonių bankroto įstatymo 15 straipsnio 2 dalimi, visos civilinės bylos, kuriose įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, tarp jų ir su darbo santykiais susiję reikalavimai, perduodamos bankroto bylą iškėlusiam teismui. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 14 straipsnio 3 dalį įmonės bankroto administratoriaus ieškiniai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, kiti reikalavimai bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės skolininkams nagrinėjami bankroto bylą nagrinėjančiame teisme. Šios nuostatos įtvirtina ne tik ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo (ieškinys dėl pripažinimo), bet ir įmonės kreditorių ieškinių dėl kreditorinių reikalavimų tvirtinimo, taip pat įmonės bankroto administratoriaus ieškinių įmonės skolininkams (ieškiniai dėl priteisimo) nagrinėjimą bankrutuojančios (likviduojamos) įmonės valstybės teismuose. Minėtos proceso teisės normos yra imperatyvaus teisinio pobūdžio. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama įgyvendinti su akivaizdų viešąjį interesą turinčia byla (bankroto byla) susijusių ginčų sprendimą vienos valstybės – tos, kurioje nagrinėjama įmonės bankroto byla, teismuose.

Lietuvos Respublikos ir Uzbekistano Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (toliau - Sutartis), pasirašytos 1997 m. vasario 20 d., ratifikuotos Lietuvos Respublikoje 1997 m. spalio 16 d., o įsigaliojusios 1997 m. lapkričio 7 d., 21 straipsnyje įtvirtintos teismingumo nustatymo taisyklės. Pagal šio straipsnio 1 dalį kiekvienos susitariančiosios šalies teismai yra kompetentingi nagrinėti civilines ir šeimos bylas, jeigu atsakovas turi jos teritorijoje gyvenamąją vietą ir jei ši sutartis nenumato kitaip. Jie kompetentingi nagrinėti ieškinius, pareikštus juridiniams asmenims bei organizacijoms, turinčioms procesinį teisnumą, jeigu šios šalies teritorijoje yra juridinio asmens ar organizacijos valdymo įstaiga, atstovybė arba filialas. Sutarties 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad susitariančiųjų šalių teismai nagrinėja bylas ir kitais atvejais, esant raštiškam šalių susitarimui, tačiau šalys savo susitarimu negali pakeisti išimtinės teismų kompetencijos. Kolegijos nuomone, minėtos tarptautinės sutarties 21 straipsnio 1 dalis yra bendroji norma, o sutartyje dominuojantis atsakovo glaudaus ryšio su teismo vieta kriterijus (jis turi turėti kitoje valstybėje struktūrinį padalinį) nėra vienintelis, kuriuo remiantis galima inicijuoti civilinę bylą kitoje valstybėje įregistruotos įmonės atžvilgiu. Tai reiškia, kad minėtoje normoje nėra įtvirtintas baigtinis kriterijų, pagal kuriuos vienos susitariančios šalies teismai gali nagrinėti reikalavimus, pareikštus kitos sutarties šalies valstybės piliečiams ar įmonėms, sąrašas. Nacionalinės proceso teisės imperatyvios normos gali nustatyti ir kitus atvejus, kai byla teisminga ne atsakovo buveinės vietos valstybės teismui. Viena iš tokių normų, kaip minėta, įtvirtinta Įmonių bankroto įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje. Pagal ją įmonės bankroto administratoriaus ieškiniai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, kiti reikalavimai bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės skolininkams nagrinėjami bankroto bylą nagrinėjančios valstybės teismuose. Įmonės teisinio statuso pasikeitimas (įgyjamas bankrutuojančios įmonės teisinis statusas) lemia tai, jog iš esmės susiaurėja tokį teisinį statusą įgijusios įmonės teisnumas, valdymo organai netenka įgaliojimų, vadovavimą įmonei perima teismo paskirtas bankroto administratorius, kurio veiklą prižiūri speciali valdžios institucija, bankroto procedūrų kontrolę vykdo teismas. Kitaip tariant, su bankroto proceso teisiniais santykiais susijusios bylos turi viešąjį interesą ir pagal akumuliavimo principą, siekiant užtikrinti bankroto procedūrų nuoseklumą ir operatyvesnį ginčų išnagrinėjimą, turi būti nagrinėjamos įmonės bankroto bylą nagrinėjančios valstybės teismuose. Šie ypatumai leidžia manyti, kad minėtos tarptautinės sutarties 21 straipsnio 1 dalis negali ir neturi būti aiškinama ir taikoma kaip tokia, kuri sudaro pagrindą susitariančioms valstybėms nepaisyti imperatyvaus pobūdžio nacionalinių proceso teisės normų.

Nagrinėjamu atveju ieškinį dėl avanso grąžinimo ir baudos priteisimo padavė A. G. firma „Arlukas“, kuriai Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. rugsėjo 17 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą. Atsakovas – Uzbekistano Respublikoje registruota GKF RAB „Afrosijob“, kuri Lietuvoje neturi struktūrinių padalinių. Nepaisant to, teisėjų kolegijos nuomone, Sutarties 21 straipsnio 1 dalis nėra imperatyvi norma ir sudaro pagrindą šiuo atveju vadovautis Lietuvos Respublikos imperatyvia teisės norma, nustatančia, jog tokios bylos nagrinėjamos Lietuvos teisme, kuriame įmonei iškelta bankroto byla (Įmonių bankroto įstatymo 14 str. 3 d.). Tokiu būdu realizuojamas su bankroto procesu susijusių bylų akumuliavimo principas.

Pastebėtina, kad šiuo atveju teisiškai reikšminga ir ta aplinkybė, kad ginčas labiau susijęs su Lietuvos Respublika. Tarp šalių ginčas kilo dėl 2008 m. vasario 11 d. pirkimo-pardavimo sutartimi prisiimtų prievolių vykdymo. Ieškovas nurodo, kad atsakovui pagal minėtą sutartį sumokėjo 350 175 Lt avanso, tačiau atsakovas sutartu laiku prekių nepateikė, avanso negrąžino. Ieškovo nuomone, dėl sutartinių prievolių nevykdymo atsakovui atsiranda civilinė atsakomybė, pasireiškianti avanso grąžinimu ir sutartyje nustatyto dydžio baudos priteisimu (b.l. 2-4). Iš bylos duomenų matyti, kad šalys pirkimo - pardavimo sutartį, iš kurios kildinami reikalavimai, sudarė 2008 m. vasario 11 d. Klaipėdoje (b. l. 22). Atsakovas sutartas prekes turėjo pateikti ieškovui į Klaipėdos miestą. Taigi tiek sutarties sudarymo, tiek sutartinių prievolių vykdymo vieta (prekių teikimas ir atsiskaitymas už prekes) – Klaipėdos miestas įrodo, kad šalys prisiimtas sutartines prievoles labiau tapatino su Lietuva, o ne su Uzbekistano Respublika. Duomenų, kad Uzbekistano Respublikoje gali būti su byla susijusių esminę reikšmę jos teisingam išsprendimui turinčių įrodymų, nėra. Taip pat nėra duomenų, kad kitoje valstybėje byla būtų išnagrinėta greičiau ir operatyviau nei Lietuvoje, ją nagrinėjant bankroto bylą iškėlusiam teisme.

Taigi šiuo atveju ieškovas turi specialųjį teisinį statusą ir apribotą teisnumą, t. y. byla turi viešąjį interesą, kuris be kita ko lemia bendrųjų teismingumo taisyklių netaikymą ir specialiųjų imperatyvaus pobūdžio nacionalinio teismingumo nuostatų taikymą. Be to, ginčas yra kilęs iš sutartinių prievolių, kurios vykdomos Lietuvoje, todėl ginčas iš esmės labiau susijęs su Lietuvos Respublika, kurioje byla turėtų būti išnagrinėta operatyviau ir teisingai.

Pažymėtina, kad tuo atveju, jeigu Lietuvos teismai byloje priimtų ieškovui palankų procesinį sprendimą, jis taip pat turėtų būti pripažįstamas ir leidžiama jį vykdyti Uzbekistano Respublikoje, t. y. imperatyvios tarptautinės normos ar Uzbekistano Respublikos viešąją tvarką užtikrinančios nuostatos bylos išnagrinėjimu Lietuvoje nebus pažeistos. Juo labiau, kad su bankroto procesu susijusių bylų akumuliavimo principas iš esmės yra visuotinis ir taikomas daugelyje valstybių.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ieškinio priėmimą reglamentuojančias proceso teisės normas ir nepagrįstai atsisakė priimti ieškovo ieškinį atsakovui kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams. Nutartis dėl joje padarytų esminę reikšmę nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui turinčių proceso teisės normų pažeidimų naikintina, ieškinio priėmimo klausimas perduotinas žemesnės instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 str. 1 d., 337 str. 3 p., 338 str.).

Kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį panaikinti.

Ieškovo bankrutavusios A. G. firmos „Arlukas“ ieškinio atsakovui GKF RAB „Afrosijob“ dėl avanso grąžinimo ir baudos priteisimo priėmimo klausimą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Teisėjai Vytas MiliusNijolė PiškinaitėDonatas Šernas