Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Donato Šerno, Vinco Versecko ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Kauno apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2005 m. spalio 25 d. nutarties, kuria atmestas prašymas pripažinti bankrotą tyčiniu, uždarosios akcinės bendrovės „Protecus“ bankroto byloje Nr. B2-4-510/2005.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Dėl tyčinio bankroto sąvokos. Faktinis įmonės nemokumas ar bankrotas nebūtinai turi būti įmonės tyčinių veiksmų pasekmė, pakanka nustatyti, aplinkybes: pirma, jog dėl finansiškai nepagrįstų sandorių arba papildomų įsipareigojimų prisiėmimo buvo siekiama išvengti ar žymiai apsunkinti atsiskaitymą su kreditoriais, arba, antra, nors ir tokių pasekmių nebuvo siekiama, įmonė sąmoningai leido joms kilti (LAT CBS 2004-12-13 d. nutartis Nr. 3K-3-680/2004; 2004-09-15 d. nutartis Nr. 3K-3-48/2004).Dėl sutarties su „Wett van der Groot LC NV“ vertinimo. Įmonės vadovai nurodė, kad 2004 m. sausio 1 d. įmonė buvo nemoki, todėl 2004 m. gegužės 3 d. pasirašyta sutartis su „Wett van der Groot LC NV“, kuria pastaroji įsipareigojo 5 mėnesius ieškoti klientų, negali būti vertinama kaip normali verslo sutartis, nes neatitinka galimos naudos, rizikos ir esamų alternatyvų atžvilgiu. Esant minimaliai rizikai UAB „Protecus“ turėjo gauti bent 55000 eurų ir 5 procentų mėnesinių palūkanų normą. Vertinant sutarties riziką ir alternatyvius kaštus atkreiptinas dėmesys, kad UAB „Protecus“ veikia Lietuvoje nuo 1992 metų ir gerai žino Lietuvos rinką, o sutartis sudaryta su JAV bendrove neveikiančia ir nežinoma Lietuvoje. Be to, šiai sutarčiai buvo daug alternatyvų: reklaminė kompanija, agentų samdymas ir panašiai. Sutartis pasirašyta be akcininkų sutikimo, nors viršija 1/20 įmonės turto. Dėl šių aplinkybių nepagrįstas teismo argumentas, kad pakanka patvirtinimo, jog kelios bendrovės gavo pasiūlymus bendradarbiauti su UAB „Protecus“. Kadangi sutarties sudarymo dieną UAB „Protecus“ buvo nemoki, todėl tokia sutartis laikytina sąmoningu ir tikslingu veikimu siekiant pabloginti įmonės padėtį. Dėl laidavimo už trečiojo asmens prievoles. Laidavimo sutartis sudaryta 2004 m. spalio 25 d., pareiškimas dėl bankroto iškėlimo pateiktas 2004 m. lapkričio 3 d., todėl akivaizdu, kad gresiant bankrotui, be atlygio laidavo už asmenį. Teismo aplinkybė, kad UAB „Protecus“ neturėjo išlaidų yra mažiau svarbi, nei aplinkybė, kad buvo prisiimta rizika be jokio atlygio, todėl darytina išvada, jog UAB „Protecus“ gręsiant bankrotui, sąmoningai siekė prisiimti nepagrįstus įsipareigojimus ir taip pabloginti įmonės padėtį. Dėl sutarties su „Omnium Impex LLC“. Teismas neįvertino šios sutarties kaip pakankamų tyčinio bankroto požymių. Pinigai pervesti bankroto bylos iškėlimo dieną, t.y. akivaizdi bankroto grėsmė. Perleistos sumos būtų pakakę atsiskaityti su pirmos, antros ir dalimi trečios eilės kreditorių, todėl nepagrįstai suteikta privilegija vienam iš kreditorių. Pati sutartis su „Omnium Impex LLC“ yra ydinga dėl didelės savo rizikos. Teismas vertindamas šią sutartį neįvertino to, kad UAB „Protecus“ gavo raštą iš nežinomos kilmės užsienio bendrovės dėl nežinomos bendrovės akcijų pirkimo, bet neįvertino galimų alternatyvų - galimybės pirkti Lietuvoje kotiruojamų bendrovių akcijų, kur ekonomikos augimas garantavo aiškesnes perspektyvas. Taigi, įmonės vadovai, neįvertinę alternatyvų, nesiėmę riziką mažinančių veiksmų, be privalomo akcininkų sutikimo sudarė sandorį viršijantį pusę įmonės turto, nesilaikė normalios ir protingo9s ūkinės veiklos principų, todėl bankrotas pripažintinas tyčiniu. Dėl visumos aplinkybių ir įmonių vadovų veiklos vertinimo. Įmonės vadovai nurodė, kad įmonė jau 2004 m. sausio 1 d. buvo nemoki, todėl jau tuomet įmonės vadovai privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 str. 1 d.). Šios normos tikslas apsaugoti visų kreditorių turtinius interesus. Todėl įmonei tapus nemokia įmonės vadovams iškilo pareiga saugoti kreditorių interesus iki bankroto bylos iškėlimo ir administratoriaus skyrimo. Ši prievolė priklauso nuo įmonės nemokumo fakto, o ne nuo bankroto bylos iškėlimo teisme. Esant tokiai situacijai bendrovės vadovai gali prisiimti tik minimalią verslo riziką, tačiau atsakovo buvę vadovai ne tik nesikreipė į teismą dėl; bankroto bylos iškėlimo, bet ir ėmėsi ekonomiškai, teisiškai nepagrįstų itin rizikingų veiksmų, mažinančių bendrovės turtą, t.y. kryptingai ir sąmoningai gilino įmonės finansines problemas, slėpė nemokumą, todėl bankrotas pripažintinas tyčiniu.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas tenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t.y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir neanalizuoja tų nutarties dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųstos teismo nutarties teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant atskirajame skunde nurodytus argumentus ir savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.

Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad „Sprendžiant įmonės tyčinio bankroto pripažinimą reikia nustatyti, ar įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai bei kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į skolininkės įmonės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą. (...) Įmonės tyčiniu bankrotu pripažintini visi atvejai, kai dėl įmonės valdymo organų sąmoningų sprendimų įmonės turtas yra perleidžiamas, iššvaistomas, sunaikinamas ar sugadinamas, jei dėl tokių veiksmų įmonė gauna žymiai mažesnę naudą, nei yra to turto reali rinkos vertė, ir tokių veiksmų padariniu tampa įmonės nemokumas. Įmonės tyčiniu bankrotu laikytini ir įvardyti įmonės valdymo organų veiksmai įmonei esant faktiškai nemokiai, dar labiau pabloginantys įmonės turtinę padėtį, jei dėl tokių veiksmų, t. y. finansiškai nepagrįstų (nuostolingų) sandorių arba papildomų įsipareigojimų prisiėmimo, siekiama išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.“ (LAT CBS 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004, bylų kategorija: 125.6).

Iš UAB „Protecus“ balanso duomenų (I T., b.l. 13-19) matyti, kad 2002 m., 2003 m., 2004 m. bendrovės įsipareigojimai viršijo pusę į bendrovės turimo turto vertės. Iš bendrovės kreditorių sąrašo (I T., b.l. 20-22) matyti, kad vėliausi pradelsti įsipareigojimai yra nuo 2001 m. lapkričio 11 d., t.y. įmonės finansinė būklė atitiko faktinę nemokumo būklę (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Kadangi įmonė buvo faktiškai nemoki, todėl turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį, ar atsakovo veiksmuose buvo kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į skolininko įmonės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, t. y. ar buvo finansiškai nepagrįstų (nuostolingų) sandorių arba papildomų įsipareigojimų prisiėmimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su visais kreditoriais. Minėtų veiksmų atlikimas reiškia tyčinį bankrotą.

Dėl sutarties su „Wett van der Groot LC NV“

Ieškinys dėl bankroto bylos iškėlimo pateiktas 2004 m. lapkričio 3 d. (I T., b.l. 2-3). UAB „Protecus“ bankroto byla buvo iškelta Kauno apygardos teismo 2004 m. lapkričio 12 d. nutartimi (I T., b.l. 34-35).

UAB „Protecus“ su „Wett van der Groot LC NV“ 2004 m. gegužės 3 d. sudarė sutartį (I T., b.l. 99-101), kuria „Wett van der Groot LC NV“ įsipareigojo atsakovui ieškoti klientų laikotarpiu nuo 2004 m. gegužės 3 d. iki 2004 m. rugsėjo 30 d. Pagal šią sutartį UAB „Protecus“ įgyja pareigą sumokėti „Wett van der Groot LC NV“ tuo atveju, „jeigu klientas (UAB Protecus“) sudaro pirkimo - pardavimo sutartį ir ši sutartis yra įvykdoma, Klientas (UAB „Protecus“) įsipareigoja sumokėti Agentui („Wett van der Groot LC NV“) komisinius, kurių dydis bus lygus 55 000 EUR“ (sutarties 4 p.), t.y. pagal sutarties 4 punktą pareiga mokėti komisinius atsiranda nuo momento, kai sudaroma sutartis su „Wett van der Groot LC NV“ pasiūlytu trečiuoju asmeniu ir ši sutartis įvykdoma. Todėl UAB „Protecus“ mokėjimo prievolei atsirasti turėjo būti fiksuojamos sutartys sudarytos su „Wett van der Groot LC NV“ surastais trečiaisiais asmenimis ir turėjo būti stebimas jų įvykdymas.

Šalių sutartas komisinio mokesčio dydis - 55 000 EUR (189 750 Lt) yra labai didelis lyginant su paskutinio, iki sutarties sudarymo žinomo, įmonės balanso duomenimis - 448 618 Lt, t.y. beveik pusė įmonės turimo turto. Akivaizdu, kad įmonei esant nemokiai, sudarant tokio dydžio sandorį įmonės vadovai turi ypatingai įvertinti sudaromo sandorio riziką ir naudingumą. Komisinis užmokestis nėra susietas su „Wett van der Groot LC NV“ veiklos, pagal pasirašomą sutartį, pasiekiamais rezultatais. Be to, iš liudytojos E. P. parodymų (I T., b.l. 188) matyti, kad UAB „Protecus“ vadovybė neturėjo tikslių duomenų nei apie „Wett van der Groot LC NV“ siūlomos paslaugos metodo efektyvumą, nei apie jos įdirbį Lietuvoje, todėl sandoris vertintinas kaip viršijantis normalią verslo riziką.

Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas per šios sutarties galiojimo laikotarpį ir „Wett van der Groot LC NV“ pastangomis sudarė sutartis su UAB „Teleneda“, UAB „Infomega ir Ko“, UAB „Ecovita“, UAB „Arevita ir Ko“ (I T., b.l. 177-180) bendrai 75 569,64 Lt sumai (I T., b.l. 194-195). Įrodymų, kad buvo sudaryta daugiau sutarčių su kitais juridiniais asmenimis byloje nėra, taip pat nėra įrodymų, kad apyvarta 670 000 Lt buvo pasiekta dėl bendradarbiavimo su „Wett van der Groot LC NV“. D. Č. pateiktas raštas (II T., b.l. 27) negali būti vertinamas kaip įrodymas patvirtinantis, jog UAB „Protecus“ ir UAB „Makvela“ sutartis buvo sudaryta tarpininkaujant „Wett van der Groot LC NV“, nes raštas išduotas ne UAB „Makvela“ ir ne jo įgalioto asmens. Aplinkybė, kad raštas pasirašytas buvusio UAB „Makvela“ direktoriaus, nėra tinkamas įrodymas patvirtinantis oficialią UAB „Makvela“ poziciją šiuo klausimu. Trečiojo asmens E. P. nurodoma apyvarta 670 000 Lt yra bendra įmonės apyvarta, o ne pasiekta dėl bendradarbiavimo sutarties su „Wett van der Groot LC NV“ pagrindu, todėl nėra įrodymų, kad šis sandoris buvo naudingas UAB „Protecus“. Todėl, trečiojo asmens teiginiai, neva daugiau nei pusė klientų buvo surasti „Wett van der Groot LC NV“ ir komisiniai neva nėra per dideli lyginant su buvusia apyvarta, atmestini kaip nepagrįsti. Taigi, sandoris su „Wett van der Groot LC NV“ laikytinas ne tik viršijančiu normalią verslo riziką, bet ir buvo nuostolingas.

UAB „Protecus“ 2004 m. spalio 6 d., spalio 29 d. ir lapkričio 9 d. sutartimis perleido kreditorinius reikalavimus į trečiuosius asmenis bendrai 72 366,46 Lt sumai bei 2004 m. lapkričio 12 d. pervedė 2 958,40 Lt. Pažymėtina, kad kreditoriniai reikalavimai perleisti per paskutinį mėnesį iki bankroto bylos iškėlimo, o dalis kreditorinio reikalavimo perleista netgi jau padavus pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, t.y. UAB „Protecus“ vadovai nepagrįstai suteikė prioritetą vienam iš vėliausių kreditorių, pažeisdami kitų kreditorių interesus.

Atsižvelgiant į tai: kad UAB „Protecus“ buvo faktiškai nemoki; kad sudarė viršijantį normalią verslo riziką nuostolingą sandorį; kad šis sandoris pablogino finansinę būklę; kad atsakovas, turėdamas finansinių įsipareigojimų kreditoriams nuo 2001 m. lapkričio mėnesio ir žinodamas, kad negalės atsiskaityti su ankstesniais kreditoriais, suteikė prioritetą „Wett van der Groot LC NV“, įmonės valdymo organų veiksmai atitinka tyčinio bankroto požymius.

Dėl laidavimo sutarties sudarymo.

UAB „Protecus“ 2004 m. spalio 25 d. laidavimo sutartimi laidavo lizingo bendrovei, jeigu UAB „Volkertas“ neįvykdys visos ar dalies savo prievolės pagal finansinio lizingo sutartį (I T., b.l. 104 - 105). Šia sutartimi UAB „Protecus“ prisiėmė papildomus finansinius įsipareigojimus. Nors sudarydamas šią sutartį UAB „Protecus“ nuostolių ir nepatyrė, tačiau iš sutarties jokios finansinės naudos negavo, t.y. sandoris ekonomiškai nenaudingas ir priešingas pagrindiniam įmonės veiklos tikslui – pelno siekimui. Taigi, papildomų finansinių įsipareigojimų prisiėmimas, prieš pat pateikiant pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, žinant, jog sutarties įvykdymas dėl įmonės nemokumo yra faktiškai negalimas, o gali tik dar labiau pabloginti bendrovės finansinę padėtį, atitinka tyčinio bankroto požymius.

Dėl Vertybinių popierių ateities pirkimo – pardavimo sutarties.

Pagal patvirtintą įmonės balansą 2004 m. sausio 1 d. UAB „Protecus“ turtas buvo 448 618 Lt (I T., b.l. 13-16).

Iš FMĮ „Finvesta“ 2004 m. sausio 5 d. rašto (II T., b.l. 28) matyti, kad UAB „Protecus“ buvo pasiūlyta kreiptis į „Omnium Impex LLC“. UAB „Protecus“ pasiūlymą iš „Omnium Impex LLC“ gavo 2004 m. sausio 14 d. (II T., b.l. 30-31).

UAB „Protecus“ 2004 m. vasario 6 d. sudarė Vertybinių popierių ateities pirkimo - pardavimo sutartį Nr. 20040206/1 (I T., b.l. 139), kuria įsipareigojo iš „Omnium Impex LLC“ 2004 m. lapkričio 11 d. pirkti „Career Education Corporation“ 4000 vienetų vertybinių popierių už 207 800 JAV dolerius, kas sudarytų 571 865,60 Lt (oficialus Lietuvos banko 2004 m. vasario 6 d. valiutų kursas 1 USD = 2,752 LT). Tokio pobūdžio sandoris neatitiko įmonės veiklos pobūdžio, buvo pirmasis tokio pobūdžio sandoris, įmonės valdymo organai neturėjo nei pakankamos kvalifikacijos, nei žinių tokio pobūdžio sandorių sudarymui, o taip pat neturėjo netgi pakankamai turto tokio sandorio įgyvendinimui, įmonė buvo nemoki. Todėl, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes Vertybinių popierių ateities pirkimo – pardavimo sutartis akivaizdžiai viršijo normalią verslo riziką ir buvo ekonomiškai nepagrįsta.

Pagal šį sandorį UAB „Protecus“ sumokėjo „Merivax LLC“ akcijų rinkos kainų pokytį, t.y. faktiškai patyrė 212 041,60 Lt nuostolius (I T., b.l. 146). Pavedimas atlikti mokėjimą pateiktas 2004 m. lapkričio 12 d., t.y. jau pateikus pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Šiuo sandoriu buvo žymiai pabloginta UAB „Protecus“ finansinė padėtis ir išvengta atsiskaitymų su ankstesniaisiais kreditoriais. Taigi, UAB „Protecus“ valdymo organai, atlikdami mokėjimą kreditoriui „Omnium Impex LLC“ nepagrįstai suteikė pastarajam prioritetą žinodami, jog negalės atsiskaityti su ankstesniais kreditoriais.

Taigi, atsižvelgiant į tai: jog UAB „Protecus“ buvo nemoki įmonė; būdama nemoki sudarė sandorį viršijantį normalią verslo riziką, kad įmonė neturėjo pakankamai turto tokio sandorio sudarymui, kad sandoris neatitiko įmonės veiklos pobūdžio, kad buvo nuostolingas, kad vėliausiam kreditoriui suteikė nepagrįstą prioritetą prieš ankstesnius žinodamas, jog negalės atsiskaityti su ankstesniaisiais, įmonės valdymo organų veiksmai atitinka tyčinio bankroto požymius.

Pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, netinkamai taikė materialines teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir priimtinas naujas sprendimas - bankrotas pripažintinas tyčiniu (ĮBĮ 2 str. 1 d. 12 p.). Pripažinus bankrotą tyčiniu administratorius įpareigotinas patikrinti UAB ,,Protecus“ sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais (ĮBĮ 20 str.).

Nagrinėjant bylą paaiškėjo UAB „Potecus“ valdymo organų veiksmuose nusikaltimo požymių, todėl apie šią nutartį praneština prokurorui (CPK 300 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartį panaikinti.

UAB „Protecus“ bankrotą pripažinti tyčiniu.

Įpareigoti administratorių patikrinti UAB ,,Protecus“ sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais.