Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Šalies argumentai

Pareiškėja prašė panaikinti Komisijos 2006 m. kovo 23 d. sprendimą Nr.S-70-(7-29/2006), nurodydama, jog nesutinka su mokesčių administratorių sprendimu buhalterinės apskaitos dokumentais įformintas ūkines operacijas pripažinti realiai neįvykusiomis, nes neva negalima identifikuoti jų subjektų. Pareiškėja teigė, jog prieš sudarydami sandorį, jie patikrino kontrahento registracijos pažymėjimą, PVM mokėtojo registracijos pažymėjimą, paprašė pateikti specialių apskaitos blankų numerius, juos patikrino internetinėje VMI duomenų bazėje (jie buvo įsigyti 2004 m. kovo 24 d. (UAB „Utenos vežėjai") ir 2004 m. kovo 31 d. (UAB „Palsena"), kai VMI neturėjo jokių duomenų, jog minėtos įmonės vykdo ar vykdys neteisėtą veiklą), UAB „Palsena" direktoriaus pasą, Sodros pažymėjimą, UAB „Utenos vežėjai" direktoriaus duomenis. Pareiškėja paaiškino, jog pinigai už prekes buvo mokami grynais pagal PVM sąskaitas, jog tik 2004 m. birželio 17 d. ir 2004 m. birželio 21 d. pirkti medienos kiekiai buvo didesnei nei 10000 Lt, sumai, tačiau nuo 2004 m. gegužės 1 d. nebereikėjo pranešti apie sumas, viršijančias 10000 Lt ir išmokėtas grynais asmenims per dieną. Jos manymu, Komisijos išvada, kad taip elgtasi specialiai, neturi jokio pagrindo. Pareiškėja pažymėjo, jog Komisija pripažino prekes buvus, tačiau, remdamasi prielaidomis, teigia, kad pareiškėja nepirko medienos iš anksčiau minėtų įmonių, nors jos veikė legaliai, legaliai buvo įsigijusios specialius apskaitos blankus, VMI duomenų bazėse buvo užfiksuotos kaip tinkamos. VMI nepateikė įrodymų, kad ji buvo nesąžininga ir žinojo ar galėjo žinoti apie savo partnerių nepatikimumą bei būsimą nesąžiningumą, kaip ir įrodymų, kad UAB „Utenos vežėjai" bei UAB „Palsena", kaip įtvirtinta Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 14 straipsnyje, neturėjo sąrašų, kuriuose neįrašyti S.J., A.G., arba jie nėra pagal sutartį kitoje įmonėje dirbantys žmonės, įgalioti pasirašinėti PVM sąskaitas faktūras (b.1.2-6). Pareiškėjos atstovai, bylą nagrinėjant teisme, papildomai paaiškino, kad dalykiniai susitikimai ir preliminarūs susitarimai dėl medienos pirkimo paprastai vykdavo tiesiog miške, apžiūrint medieną, abiejų įmonių atstovai su savimi atsiveždavo įmonių registracijos bei PVM mokėtojų pažymėjimų originalus, todėl nekilo abejonių, kad jie atstovauja įmones, ir iš jų nebuvo prašoma pateikti asmens dokumentus, tuo labiau, kad pagal duomenų bazes S.J. buvo UAB „Utenos vežėjai" direktorius. Pareiškėja nurodė, jog kad mediena tikrai buvo pirkta, įrodo operatyvaus patikrinimo aktai bei įmonės išrašyti medienos vežimo važtaraščiai. Pareiškėja pažymėjo, jog VMI duomenų bazėje jokios informacijos apie tai, kad įmonės nemoka mokesčių, nebuvo, jos abi neseniai buvo įsigijusios buhalterinės apskaitos blankus.

Atsakovė apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. spalio 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovė mano, kad teismo sprendimas nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus įrodymus bei netinkamai atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Apeliantė nurodo, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A1-355/2004 prielaida teisei į PVM atskaitą atsirasti yra mokesčio mokėtojo atlikti prekės įsigijimo ir su šia preke sukurtos pridėtinės vertės realizavimo veiksmai (mokesčių mokėtojas turi įsigyti prekę ar paslaugą ir ją panaudoti PVM apmokestinamoms prekėms gaminti ar paslaugoms teikti). Prekės ar paslaugos įsigijimas ir jos panaudojimas PVM apmokestinamoms prekėms gaminti ar paslaugoms teikti turi būti realus, t. y. tokie veiksmai turi būti atlikti iš tiesų, o ne vien užfiksuoti buhalterinės apskaitos dokumentuose. Įstatymo reikalavimus atitinkančios PVM sąskaitos faktūros buvimas laikytinas teisės į PVM atskaitą tinkamo realizavimo sąlyga, kuri pati savaime dar nepatvirtina teisės į PVM atskaitą buvimo. Aplinkybė, jog mokesčio mokėtojas turi įstatymo reikalaujamus formaliuosius rekvizitus turinčią PVM sąskaitą faktūrą, pati savaime nepagrindžia jo teisės į PVM atskaitą, jeigu turimų įrodymų visuma leidžia teigti, kad ūkinė operacija neįvyko arba jos turinys yra ne toks, koks pavaizduotas buhalterinės apskaitos dokumentuose. Teismas atkreipė dėmesį, kad jeigu buhalterinės apskaitos dokumentai, kuriais remdamasis mokesčių mokėtojas siekia įgyti teisę į PVM atskaitą, yra įforminti netinkamai, ir tai neleidžia nustatyti tikrojo ūkinės operacijos turinio, įrodyti tikrąjį ūkinės operacijos turinį turi į PVM atskaitą pretenduojantis mokesčių mokėtojas. Patikrinimo akte nurodyta, kad atlikus UAB „Utenos vežėjai" ir UAB „Palsena" priešpriešinius patikrinimus, apklausus šių bendrovių dokumentuose nurodytus asmenis (kuriuos pavyko rasti) bei gavus informaciją iš kitų apskričių valstybinių mokesčių inspekcijų bei SODROS, nustatyta, kad asmenys, išrašę ir pasirašę PVM sąskaitose faktūrose bei kasos pajamų orderiuose, šiose bendrovėse nebuvo įdarbinti arba jau buvo atleisti iš darbo sandorio vykdymo metu, bei negauta duomenų, kad tie asmenys galėjo pasirašyti šiuos dokumentus. Nenustatyta, kad minėtos bendrovės turėjo kokių nors resursų atitinkamai veiklai vykdyti: tarinės medienos, skirtos perparduoti, sandėlių medienos sandėliavimui, transporto ar kitų darbo priemonių bei samdomų darbuotojų, kurie galėjo atlikti tarinės medienos ruošimo, pakrovimo ir transportavimo paslaugas. Taip pat nenustatyta, kad šios bendrovės buvo sudariusios sutartis su kitomis įmonėmis, kurios galėjo atlikti šiuos darbus ir paslaugas. Atsižvelgus į patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, padaryta išvada, kad UAB „Utenos vežėjai" ir UAB „Palsena" neturėjo ir negalėjo parduoti pareiškėjai tarinės medienos, jų vardu ir jų įsigytais SAD blankais buvo naudojamasi siekiant realizuoti neaiškios kilmės prekes. Nustačius, kad UAB „Utenos vežėjai" ir UAB „Palsena" realios ekonominės veiklos nevykdė, prekių kaip PVM objekto neturėjo ir negalėjo parduoti, t. y., nebuvo sukurta pridėtoji vertė, kad pareiškėjos pateiktuose apskaitos dokumentuose buvo įforminti kiti nei minėtų bendrovių vardu įformintuose buhalterinės apskaitos dokumentuose nurodyti sandoriai, konstatuota, kad minėtų įmonių vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytas medienos pardavimo PVM pirminėje prekių grandyje buvo nesumokėtas.

Apeliantė paaiškina, jog pareiškėjos gamybos vadovas O.G. 2005 m. rugsėjo 7 d. paaiškinime nurodė, kad ir UAB „Utenos vežėjai" atstovai - vadybininkai S. ir R. - ir UAB „Palsena" direktorius A.G. (pagal įmonių registro duomenis UAB „Palsena" direktorius yra A.G.), patys atvyko pas pareiškėją ir pasiūlė pirkti medieną. Nors tai buvo ne vienkartiniai sandoriai, kontaktinių šių asmenų telefonų numerių jis neprisimenąs. Nors UAB „Utenos vežėjai" vadovu VMI duomenų bazėje buvo nurodytas S.J., pareiškėja nepasidomėjo, kas tokie buvo ir kieno įgaliojimu bendrovę atstovavo vadybininkais prisistatę S. ir R. Pareiškėjai nesukėlė įtarimo nei UAB „Palsena" direktorius vardo neatitikimas (A., o ne A.), nei bendrovių atstovų pageidavimas atsiskaityti už prekes grynais pinigais. Sandorių metu pareiškėja domėjosi tik pačia preke, jos kiekiu ir kaina, tiekėjų, kaip asmenų, neprisimena ir nežino, kas buvo šių bendrovių atstovai. UAB „Utenos vežėjai" ir UAB „Palsena" atstovais ji nepasidomėjo ir tada, kai pinigus už prekes išmokėdavo nežinomam asmeniui, pateikusiam tik prekių tiekėjo KPO kvitą sutartai sumai. Už prekes pareiškėja atsiskaitinėdavo grynais pinigais. Apeliantė pažymi, jog iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja iš įmonių vardu pas jį atvykusių asmenų jokių įgalinimus patvirtinančių dokumentų neprašė. Apeliantė nurodo, jog aplinkybės, kad įmonių atstovai su savimi atsiveždavo įmonių registracijos bei PVM mokėtojų pažymėjimų originalus, neįrodo, kad minėti asmenys iš tikro atstovavo įmones ir nebuvo pakankamas pagrindas nepareikalauti jokių atstovavimo faktą patvirtinančių bei asmens dokumentų. Minėta aplinkybė tik pagrindžia faktą, jog tokios įmonės buvo registruotos, tačiau nepagrindžia to, jog minėti asmenys turėjo įgaliojimus šias įmones atstovauti. Todėl nėra įrodymų, kad asmenys, prisistatę kaip minėtų įmonių atstovai, iš tikrųjų veikė šių įmonių vardu. Byloje nustatyta, kad nei UAB „Utenos vežėjai", nei UAB "Palsena" mokesčių administratoriui už laikotarpius, kuriais buvo vykdomos sudarytos medienos tiekimo sutartys (2004 m. balandžio - birželio bei 2004 m. liepos - rugpjūčio mėnesiai) PVM deklaracijų neteikė, PVM sąskaitose - faktūrose išskirto pardavimo PVM nesumokėjo. Šių faktų neginčijo ir pareiškėja. Todėl remiantis Buhalterinės apskaitos įstatymo 12, 13 ir 14 straipniais, PVM įstatymo 64 straipsniu ir 80 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2004 m. spalio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-335/2004, kaip nurodo apeliantė, minėtos PVM sąskaitos-faktūros turi būti pripažintos neturinčiomis juridinės galios (nustatyti faktai ir faktinės aplinkybės paneigia ūkinių operacijų turinį, kaip juridinę galią turinčių dokumentų pagrindinį rekvizitą). Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pareiškėja nepasinaudojo galiojusio Mokesčių administravimo įstatymo 21 straipsnyje įtvirtinta galimybe kreiptis į mokesčių administratorių dėl informacijos apie sandorių šalis suteikimo. Pažymima, jog minėtame straipsnyje nėra nustatomas terminas, per kurį informacija mokesčių mokėtojui suteikiama, o teismo argumentai esą tokio pobūdžio veiksmai būtų sutrikdę įmonės prekybinių santykių raidą, kad tokio pobūdžio prašymas nebūtinai būtų patenkintas, yra nepagrįsti (gavus pagrįstą bei motyvuotą mokesčių mokėtojo prašymą, mokesčių administratorius pateikia prašomą informaciją). Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, jeigu buhalterinės apskaitos dokumentai, kuriais remdamasis mokesčių mokėtojas siekia įgyti teisę į PVM atskaitą, yra įforminti netinkamai ir tai neleidžia nustatyti tikrojo ūkinės operacijos turinio, įrodyti tikrąjį ūkinės operacijos turinį turi į PVM atskaitą pretenduojantis mokesčių mokėtojas. Todėl teismo argumentas, jog šioje situacijoje įrodinėjimo našta, kad pareiškėja nežinojo ar neturėjo galimybės žinoti, jog UAB "Utenos vežėjai" ir UAB "Palsena" veikla buvo neteisėta, negali būti perkelta pareiškėjai, yra nepagrįstas.

Pareiškėja prašo apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėja nurodo, jog UAB „Utenos vežėjai“ ir UAB „Palsena“ niekas netrukdė nupirkti iš fizinių asmenų rąstus ir juos perparduoti arba nupirkti iš fizinių asmenų mišką išsikirtimui, jį iškirsti ir rąstus parduoti, tačiau VMI net nenagrinėjo tokių variantų, nors jų įmonė siūlė VMI ištirti važtaraščius, pagal kuriuos mediena buvo atsigabenta iš miško (ant važtaraščių yra nurodytas vietovės, iš kurios gabenta mediena, pavadinimas, todėl VMI galėjo, remdamasi girininkijų išduotais leidimais miškui kirsti, ištirti, kas kirto mišką, kam jį pardavė, kas sumokėjo mokesčius). Pareiškėjos teigimu, VMI neobjektyviai ir nepilnai atliko tyrimą, pažeidė Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus bei galiojančią teisminę praktiką (2003 m. spalio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr.A8- 953/2003). Pareiškėja pažymi, kad prekių realizavimas neįmanomas be jų įsigijimo, o atsakovo teiginiai, jog pareiškėja galėjo realizuoti prekes, kurias įsigijo iš kitų asmenų, tėra prielaidų pobūdžio. Tuo tarpu viešojo administravimo subjekto sprendimai turi atitikti tikrąsias faktines aplinkybes, kurios nustatomos išsiaiškinus visas aplinkybes, turinčias reikšmės priimant sprendimą ir kritiškai, nešališkai įvertinus įrodymus. Atsakovė nepaneigė to, jog pareiškėja realizavo prekes, ir to, kad ji jas turėjo įsigijusi. Pareiškėja nurodo, jog medienos buvimo faktą patvirtina 2005 m. gegužės 18 d. bei 2005 m. liepos 26 d. VMI operatyvaus patikrinimo pažymos, kuriose rašoma, kad mediena sandėliuojama įmonės teritorijoje, vyksta gamyba. Su tuo sutiko ir Komisija savo 2006 m. kovo 23 d. sprendime nurodydama, kad operatyvaus patikrinimo pažymoje pateikta informacija patvirtina ne medienos įsigijimo iš minėtų bendrovių faktą, o tik jos, kaip prekės, bei jos įsigijimą patvirtinančių apskaitos dokumentų realų egzistavimą. Pareiškėjos teigimu, VMI patvirtino, kad medieną jie turėjo ir, sukūrę pridėtinę vertę, pardavė, gautas pajamas užpajamavo buhalterinėje apskaitoje ir deklaravo bei sumokėjo visus reikiamus mokesčius (dėl to VMI nereiškia jokių pretenzijų). Tačiau VMI tvirtina, kad iš jų turimų dokumentų neįmanoma identifikuoti asmenų, iš kurių pirkta mediena. Pareiškėja pažymi, jog UAB „Utenos vežėjai“ parodė Juridinių asmenų registro išduotą pažymėjimą su surašytais pagrindiniais įmonės duomenimis bei unikaliu kodu, VMI išduotą PVM pažymėjimą, šiuos dokumentus jie atsišvietė. Be to, atstovai atvežė vėliau ir pasirašytą sutartį su anspaudu. Įmonės prezidentas per įmonės buhalterę patikrino internetinėje VMI duomenų bazėje, ar įmonė tikrai egzistuoja, ar jos dokumentai nėra pamesti ar kitaip prarasti. Tokių duomenų nebuvo. Įmonės buhalterė patvirtino, kad įmonės direktorius tikrai yra S.J. ir ji yra PVM mokėtoja. Įmonės atstovai pateikė ir specialių apskaitos blankų numerius. Pagal juos VMI internetinėje duomenų bazėje buvo patikrinta, ar šie blankai tikrai priklauso UAB „Utenos vežėjai“ ir yra legaliai įsigyti. Buhalterė patvirtino, kad VMI neturi jokių duomenų, jog šie blankai yra prarasti ar naudojami ne pagal paskirtį (blankai įsigyti legaliai 2004 m. kovo 24 d.). Daugiau informacijos apie kitus mokesčio mokėtojus pareiškėja teigia negalėjusi legaliai sužinoti, nes Mokesčių administravimo įstatymo 38 straipsnis draudžia VMI teikti daugiau informacijos apie mokesčio mokėtojus. Pareiškėja pažymi, jog VMI griežtai kontroliuodavo specialių apskaitos blankų pardavimą asmenims ir juos parduodavo tik tiems asmenims, kurie deklaravo ir sumokėjo visus mokesčius bei neturėjo jokių skolų biudžetui. Todėl pirkdami medieną iš UAB „Utenos vežėjai“ po dviejų savaičių nuo blankų išdavimo, jie negalėjo žinoti, kad ši įmonė staiga pakeis savo elgesį ir nedeklaruos bei nesumokės mokesčių (net VMI 2004 m. liepos 26 d. dar nežinojo, kad UAB „Utenos vežėjai“ nedeklaruoja ir nemoka mokesčių, nes tą dieną atlikdama įmonėje operatyvinį patikrinimą, jiems to nepasakė). Pareiškėjos teigimu, jie padarė viską, kad išsiaiškinti, ar įmonė sąžininga. Be to, pareiškėja pažymi, jog žmonės, kurie turi įmonės steigimo juridinius dokumentus, anspaudą bei specialius apskaitos blankus, laikytini tos įmonės atstovais, jei niekur nėra pranešta apie tokių dokumentų dingimą. Pareiškėja paaiškina, jog prieš 2004 m. liepos 19 d., 22 d. ir 2004 m. rugpjūčio 23 d.,30 d. perkant medieną iš UAB „Palsena“, šios įmonės direktorius A.G. buvo pateikęs įmonės registracijos pažymėjimo originalą, PVM mokėtojo registracijos pažymėjimo originalą, iš pateiktų dokumentų jie vienareikšmiškai identifikavo, kad jis atstovauja UAB „Palsena“. Buhalterė, patikrinusi perduotus įmonės ir PVM registracijos duomenis, patvirtino, kad visi duomenys atitinka. Be to, direktorius pateikė savo pasą bei SODROS pažymėjimą, kuriame buvo įrašas apie darbą UAB „Palsena“. Tuomet 2004 m. liepos 1 d. jie pasirašė medienos pirkimo sutartį, patvirtindami ją parašais ir anspaudais. Pagal VMI internetinės duomenų bazės duomenis UAB „Palsena“ jiems pateiktus specialius apskaitos dokumentus įsigijo 2004 m. kovo 31 d. Pareiškėja pažymi, kad jokios informacijos apie minėtų įmonių mokesčių nemokėjimą VMI neskelbė, todėl jie tokios informacijos negalėjo turėti. Pareiškėja teigia, kad ji padarė viską, kad gauti visą prieinamą informaciją apie pardavėjus ir elgėsi sąžiningai. Pareiškėja sutinka, kad mokesčių administratoriaus reikalavimas, jog mokesčių mokėtojas kiekvieną kartą prieš sudarydamas sandorį kreiptųsi į mokesčių administratorių su paklausimu, yra neprotinga mokesčio mokėtojo kontrahento veiklos kontrolės forma, kad neprotinga iš mokesčio mokėtojo reikalauti, jog jis rūpintųsi savo verslo partnerio veiklos vykdymo vieta, žmogiškaisiais, finansiniais ir materialiniais ištekliais, įvertintų su jų nebuvimu susijusią riziką. Neprotingas ir reikalavimas, kad mokesčių mokėtojas nuolat reikalautų prekių įsigijimo dokumentų: tuo būtų pažeidžiami pamatiniai verslo dėsniai, kadangi mokesčių mokėtojas, pateikdamas pirkėjams dokumentus, patvirtinančius perkamų prekių įsigijimo faktą, neišvengiamai kartu pateiktų ir informaciją apie jų įsigijimo sąlygas, t.y. atskleistų komercinę paslaptį. Neprotinga, kaip nurodė ir Komisija 2005 m. rugsėjo 2 d. sprendime Nr. S-427-(7-432/2005), yra reikalauti iš mokesčio mokėtojo atlikti veiksmus, kurių pagrindu jis įsitikintų, jog jo veiklos partneris sąžiningas mokesčių sumokėjimo prasme, kai tokios aplinkybės negali nustatyti pats mokesčių administratorius, vykdydamas pagrindinę savo funkciją - mokesčių administravimą. Pareiškėja pažymi, jog VMI nepateikė įrodymų, kad UAB „Utenos vežėjai“ pagal Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 14 straipsnį neturėjo patvirtinto asmenų sąrašo, kuriame nėra įrašytas S.J., arba kad jis nėra pagal sutartį kitoje įmonėje dirbantis žmogus, įgaliotas pasirašinėti PVM sąskaitas-faktūras. Visi kiti VMI teiginiai yra pagrįsti prielaidomis ir neobjektyvūs. Todėl, pareiškėjos teigimu, jų įmonė pagrįstai įtraukė į PVM atskaitą UAB „Utenos vežėjai“ PVM sąskaitas - faktūras. VMI taip nepateikė įrodymų, kad UAB „Palsena“, remiantis ta pačia įstatymo norma, neturėjo patvirtinto asmenų sąrašo, kuriame nėra įrašytas A.G., arba jis nėra pagal sutartį kitoje įmonėje dirbantis žmogus, įgaliotas pasirašinėti PVM sąskaitas-faktūras. Todėl jų įmonė teisingai įtraukė į PVM atskaitą UAB „Palsena“ PVM sąskaitas-faktūras. Kadangi VMI nepaneigė realizavimo faktų ir pripažįsta realizacines pajamas, pareiškėjos teigimu, darytina išvada, jog prekės buvo. Pareiškėja pažymi, jog VMI nepateikė įrodymų, jog prekes (medieną) jie įsigijo ne iš UAB „Utenos vežėjai“ ir UAB „Palsena“, visą dėmesį sutelkė į apskaitos dokumentų formą, o ne turinį, t. y. prekių realų pirkimą. Pareiškėjos manymu, tuo ji pažeidžia minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Pareiškėja pažymi, jog realus prekių buvimas ar nebuvimas turėtų būti nustatomas atsižvelgiant į aplinkybių visumą, o ne vien į buhalterinės apskaitos dokumentų buvimą arba nebuvimą. Todėl galima teigti, kad VMI paviršutiniškai ir neobjektyviai atliko tyrimą.