Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Ernesta Montvidienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto M. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. birželio 3 d. nutarties

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Institucija) 2016 m. vasario 22 d. nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini) administracinio teisės pažeidimo byloje pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 124¹ str. 2 d. M. S. paskyrė baudą 60 Eur už tai, kad 2016 m. vasario 6 d., 13:15 val., (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį ,,MERCEDES–BENZ VITO 111“, v. n. (duomenys neskelbtini) naudojosi mobiliojo ryšio priemone (telefonu), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 20 punktą. Minėtu nutarimu M. S. administracinę atsakomybę sunkinančia aplinkybe buvo pripažinta tai, kad jis pakartotinai per metus padarė tos pačios rūšies teisės pažeidimą, už kurį jam buvo paskirta administracinė nuobauda, o atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

Nesutikdamas su Institucijos nutarimu, M. S. pateikė skundą Šiaulių apylinkės teismui, teigdamas, kad jis inkriminuoto teisės pažeidimo nepadarė. Tačiau Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartimi M. S. skundas buvo atmestas, o Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2016 m. vasario 22 d. nutarimas paliktas galioti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Kaip minėta, Institucijos 2016 m. vasario 22 d. nutarimu M. S. nubaustas pagal ATPK 124¹ str. 2 d. Nutarime nurodytą pažeidimą apeliantas ginčija iš esmės ir skundą grindžia tuo, kad netinkamai buvo įvertinti įrodymai ir neteisingai nustatytos faktines bylos aplinkybes.

Konkrečiu atveju administracinio teisės pažeidimo bylą pagal M. S. skundą nagrinėjęs apylinkės teismas rašė teismo posėdžio protokolą, jame užfiksavo esminius bylos nagrinėjimo momentus, apklaustų asmenų, tarp jų ir liudytojo S. D., parodymus teismo posėdyje, įrodymų tyrimą ir kt. Administracinio teisės pažeidimo byla, teismo posėdžio protokolas ir skundžiamas teismo nutarimas visete patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas savo procesinį sprendimą grindė tais įrodymais, kurie buvo surinkti ir ištirti teismo posėdyje. Jokių naujų įrodymų, kurie nebūtų ištirti apylinkės teismo posėdyje, apeliantas skunde neįvardijo, dėl ko reikėtų papildomai teisme apklausti liudytoją S. D. nenurodė, kokie jo kaltės įrodymai Institucijos turėtų būti pateikti, taip pat skunde nepaminėti. Dėl to aukštesnės instancijos teismas patikrino skundžiamo nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą pagal jau esančią byloje medžiagą, vertindamas pirmosios instancijos teisme atliktą įrodymų tyrimą (ATPK 302¹⁰ str. 2 d.).

Pirmiausia pažymėtina, kad pagal ATPK 9 str. administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarka, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę.

ATPK 284 str. 1 d. nustatyta, kad organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Vertinant įrodymus turi būti laikomasi ATPK 257 str. nuostatų, t. y. daromos išvados turi būti pagrįstos visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir jų viseto įvertinimu vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Iš ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Pirmosios instancijos teismo 2016 m. birželio 3 d. nutarime yra išdėstyti ir aptarti visi įrodymai, tarp jų liudytojų policijos pareigūno R. D., pažeidėjo poziciją palaikančio liudytojo S. D. parodymai, policijos pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose nurodyti duomenys ir kt., kurie visete išanalizuoti ir įvertinti, padarytos išvados argumentuotos ir logiškai pagrįstos. Kartu M. S. deklaruota gynybos versija, kad jis vairuodamas automobiliu telefonu nekalbėjo ir atitinkamai liudytojo S. D. parodymai pagrįstai buvo atmesti. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams dėl M. S. kaltės įrodytumo, todėl nėra būtinybės dar sykį tą patį dėstyti šioje nutartyje.

Aukštesnės instancijos teismas, išanalizavęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad apylinkės teismas išvadą dėl apelianto kaltės padarė tinkamai neįvertinęs faktinių įvykio aplinkybių. Pagal byloje surinktus duomenis, policijos pareigūnai R. D. ir T. R. matė, kaip pro šalį 2016 m. vasario 6 d. pravažiuojančios transporto priemonės vairuotojas M. S. kalbėjo mobiliuoju telefonu, todėl pasivijo M. S. vairuojamą automobilį, informavo jį apie užfiksuotą teisės pažeidimą ir surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą. Teismui nekyla abejonių dėl policijos pareigūnų realios galimybės pamatyti, kad M. S. vairuodamas automobilį kalba mobiliuoju telefonu, todėl jie ir sustabdė apelianto vairuojamą automobilį.

Tiesa, pažeidėjas M. S. visos administracinės teisenos metu kategoriškai neigė vairuodamas automobilį kalbėjęs mobiliuoju telefonu, tą patį tvirtino ir kartu su apeliantu važiavęs liudytojas S. D., tačiau nei M. S., nei minėtas liudytojas negalėjo nurodyti jokių aplinkybių ir priežasčių, kurios būtų prielaida, kad policijos pareigūnai galbūt apeliantą apkalba. Apelianto versijos nepatvirtina nei jo pateiktos mobiliojo ryšio operatoriaus išklotinės apie telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančio M. S. įmonei ,, (duomenys neskelbtini)“, apmokestintas paslaugas laikotarpiu 2016-02-01–2016-02-29 (4–5 b. l.), nes byloje nenustatyta, kad būtent minėtą telefono abonentą M. S. naudojo įvykio dieną ir kad naudoja tik tą vieną abonentą, tuo labiau, kai apeliantas pateikė tik antrą išklotinės lapą iš trylikos lapų. Nėra priežasties manyti, kad policijos pareigūnai, tarnybos metu vykdantys savo tiesiogines funkcijas, imtų persekioti M. S. vairuojamą automobilį, pastarąjį stabdytų, naudodami specialiuosius šviesos signalus, kai realiai pažeidimo būtų nematę. Atkreiptinas dėmesys, kad policijos pareigūnai, priėję prie sustabdyto M. S. automobilio, iškart pastarąjį informavo, dėl kokio padaryto pažeidimo jis buvo sustabdytas ir dėl to surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą. Tuo pačiu neatrodo logiška apelianto versija, kad policijos pareigūnai be jokios priežasties jo vairuojamą automobilį sustabdė, todėl ji pagrįstai atmesta. Dėl to apylinkės teismas liudytojo R. D. parodymus, jam esant įspėtam dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą (b. l. 19), policijos pareigūnų tarnybinius pranešimus pagrįstai pripažino turinčiais tiesioginės kaltinančios reikšmės nagrinėjamoje administracinėje byloje, nes jų vertinti kitaip nebuvo pagrindo.

Pažymėtina, kad, vertinant įrodymus, negali būti teikiamas prioritetas nei vienai įrodymų grupei, rūšiai – teismas vertina visumą teisinančių ir kaltinančių įrodymų. Liudytojų policijos pareigūnų parodymai šioje byloje, yra vienas iš įrodymų šaltinių ir negali būti priežastis juos atmesti vien dėl to, kad Institucija nepateikė 2016-02-06 vaizdo įrašo, daryto tarnybiniame automobilyje ,, (duomenys neskelbtini)“, su kuriuo patruliavo policijos pareigūnai R. D. ir T. R., tuo labiau, kai (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyrius nurodė objektyvias tokio įrašo nepateikimo priežastis (28 b. l.), kurios aiškiai žinomos ir apeliantui.

Aukštesnės instancijos teismui nekyla abejonių, kad M. S. savo veiksmais, nurodytais Institucijos nutarime, pažeidė Kelių eismo taisyklių 20 p. (Motorinių transporto priemonių, traktorių, savaeigių mašinų vairuotojams draudžiama naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis, jeigu jomis naudojamasi rankomis, išskyrus tuos atvejus, kai stovinčios transporto priemonės variklis išjungtas. <...>) ir padarė ATPK 124¹ str. 2 d. numatytą pažeidimą, todėl nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą nėra teisinio pagrindo. Visgi, Institucijos nutarimas ir skundžiama apylinkės teismo nutartis keistini.

(duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos vyresnysis specialistas, spręsdamas dėl apeliantui taikytinos administracinės atsakomybės, nepagrįstai konstatavo jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad M. S. pakartotinai per metus laiko padarė tokios pačios rūšies pažeidimą, už kurį jau buvo paskirta administracinė nuobauda. Iš bylos medžiagos matyti, kad už 2015-10-22 padarytą KET pažeidimą M. S. buvo surašytas administracinis nurodymas pagal ATPK 124¹ str. 4 d., kurį jis įvykdė.

Pažymėtina, pagal ATPK 260¹ str. 1 d. administracinis nurodymas yra pasiūlymas asmeniui savo noru sumokėti pusę sankcijoje numatytos minimalios baudos. Įstatyme nėra nustatyta, kad administracinio nurodymo surašymas yra administracinės nuobaudos paskyrimas, o pagal ATPK 260¹ str. 3 d., įvykdžius administracinį nurodymą, administracinio teisės pažeidimo bylos teisena baigiama, ir tai reiškia, kad teisena baigiama kompetentingam organui nepaskyrus administracinės nuobaudos. Taigi, administracinio nurodymo surašymas ir įvykdymas neužtraukia asmeniui baustumo, o kadangi jokia kompetentinga institucija nekonstatavo, kad M. S. pažeidė įstatymą ir nepaskyrė jam administracinės nuobaudos, M. S., įvykdęs administracinį nurodymą, nelaikomas baustu. Byloje nėra jokių duomenų, kad apeliantas būtų padaręs kitų pažeidimų, kurie leistų manyti, kad jis pakartotinai per metus padarė tokį pat teisės pažeidimą ir ką būtų galima traktuoti kaip jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Tokios anksčiau aprašytos praktikos nuosekliai laikosi Lietuvos teismai. Dėl to, kas paminėta, yra pagrindas pašalinti Institucijos nutarimu pripažintą M. S. atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir kartu skirti mažesnę administracinę nuobaudą.

ATPK 124¹ str. 2 d. numatyto atsakomybę ir už <...> draudimo vairuotojams naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis, kai jomis naudojamasi rankomis (išskyrus atvejus, kai stovinčios transporto priemonės variklis išjungtas), nesilaikymą <...>, užtraukia baudą vairuotojams nuo 28 iki 86 eurų.

Teismas, vertindamas tai, kas paminėta, kartu atsižvelgia į tai, kad M. S. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, įvykio metu jis neturėjo galiojančių administracinių nuobaudų, administracines nuobaudas atlieka ankščiau niekada nebuvo baustas už itin pavojingus, grubius Kelių eismo taisyklių pažeidimus, mano, kad mažesnė už ATPK 124¹ str. 2 d. sankcijoje numatytą vidurkį bauda bus pakankama ATPK 20 str. numatytiems administracinės nuobaudos tikslams pasiekti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² str. 1 d. 6 p.,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartį pakeisti – iš Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2016 m. vasario 22 d. nutarimo Nr. (duomenys neskelbtini) pašalinti M. S. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis pakartotinai per metus padarė tokį pat teisės pažeidimą, ir Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2016 m. vasario 22 d. nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini) pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 124¹ str. 2 d. M. S. paskirtą baudą sumažinti iki 40 Eur.

Kitas nutarties ir nutarimo dalis palikti nepakeistas.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.