- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-17
- Bylos Nr.
- 1A-675-317-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-25-1-00803-2013-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algirdas Jaliniauskas (pirm.), Valdas Vitunskas, Albinas Antanaitis
- Nuteistasis
- M. S.
- Nukentėjusysis
- K. P., K. B.
- Advokatai
- Vaclovas Kaminskis
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Jaliniausko, teisėjų Valdo Vitunsko, Albino Antanaičio, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorei Editai Sangavičiūtei, nuteistajam M. S., jo gynėjui-advokatui Vaclovui Kaminskiui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąja bylą pagal nuteistojo M. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 3 d. nuosprendžio, kuriuo M. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį (plėšimas K. B. atžvilgiu) – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams; pagal BK 302 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams; pagal BK 180 straipsnio 1 dalį (plėšimas K. P. atžvilgiu) – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtosios bausmės pagal BK 180 straipsnio 1 dalį (plėšimas K. B. atžvilgiu) ir BK 302 straipsnio 1 dalį subendrintos apėmimo būdu, ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, paskirtoji bausmė subendrinta su bausme, paskirta už nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje (plėšimas K. P. atžvilgiu), prie griežtesnės bausmės pridedant dalį švelnesnės, ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 11 (vienuolikai) mėnesių.
Vadovaujantis BK 64 straipsniu, paskirtoji bausmė subendrinta su Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. balandžio 16 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmė dalimi ir paskirta galutinė bausmė – terminuotas laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Nukentėjusiojo K. P. civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir priteista iš M. S. 840 Lt (aštuoni šimtai keturiasdešimt Lt) nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiojo K. P. naudai.
Nukentėjusiojo K. B. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir priteista iš M. S. 7550 Lt (septyni tūkstančiai penki šimtai penkiasdešimt Lt) nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimo ir 5000 Lt (penki tūkstančiai Lt) nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiojo K. B. naudai.
Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, priteista iš M. S. 700 Lt (septyni šimtai Lt) išlaidų advokato paslaugoms apmokėti nukentėjusiojo K. B. naudai.
Valstybinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai patenkinti visiškai ir priteista iš M. S. 384,59 Lt (trys šimtai aštuoniasdešimt keturi Lt 59 ct) išlaidų nukentėjusiojo K. B. bei 852,83 Lt (aštuoni šimtai penkiasdešimt du Lt 83 ct) išlaidų nukentėjusiojo K. P. sveikatos priežiūros paslaugoms apmokėti Valstybinės ligonių kasos naudai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. S. nuteistas už tai, kad 2013 m. birželio 29 d. apie 3.00 val., K. B. bute, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini), panaudodamas fizinį smurtą – tyčia ne mažiau trijų kartų kumštimi suduodamas K. B. į galvos sritį, padarydamas galvos sumušimą su odos nubrozdinimu dešinės akies apatiniame voke, poodinę kraujosruvą nosies nugarėlėje, dešinio žasto srities sumušimą, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, po ko K. B. prarado sąmonę, iš buto pagrobė K. B. priklausantį LCD televizorių „Samsung“, 4600 Lt vertės, mobiliojo ryšio telefoną „Iphone 5“, 2500 Lt vertės, mobiliojo ryšio telefoną „Samsung D500“, 200 Lt vertės, virtuvėje iš spintelės lentynėlės pagrobė asmens pasą, bei iš spintelėje buvusios piniginės ištraukė asmens tapatybės kortelę, išduotus K. B. vardu, tokiais veiksmais nukentėjusiajam K. B. padarė bendrą 7550 Lt turtinę žalą, t. y. padarė nusikaltimus, numatytus BK 180 straipsnio 1 dalyje, 302 straipsnio 1 dalyje.
Be to, M. S. nuteistas už tai, kad 2013 m. liepos 31 d. 10.00 val., veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, prie senųjų žydų kapinių, esančių Kaune, Radvilėnų pl., panaudodamas fizinį smurtą – du kartus trenkdamas kumštimi K. P. į veidą, paėmęs už rankų, nutempė jį į kapinių teritoriją, spardė kojomis į įvairias kūno vietas, padarydamas K. P. poodines kraujosruvas veide, kairės akies vokuose, nugaroje, kairio peties, kairio žasto, krūtinės, rankų, kojų srityje, odos nubrozdinimus alkūnėse, rankoje, kojose, kraujosruvą po kairės akies obuolio jungine, lengvą smegenų sukrėtimą, bei kairio skruostikaulio – viršutinio žandikaulio komplekso lūžį, bei, iš K. P. dešinės kelnių kišenės pagrobė mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“, 400 Lt vertės, iš kelnių galinės kišenės pagrobė odinę piniginę, 40 Lt vertės su joje buvusiais 180 Lt, nukentėjusiojo vardu išduotomis asmens tapatybės kortele, dvejomis AB „Swedbank“ banko ir banko „Barclay“ mokėjimo kortelėmis, 5 vnt. įvairių parduotuvių nuolaidų kortelėmis, iš kelnių ištraukė „Airwalk“ firmos diržą, 100 Lt vertės, ir su pagrobtais daiktais pasišalino, tokiais veiksmais nukentėjusiajam K. P. sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą bei padarė bendrą 720 Lt turtinę žalą, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje.
Šalies argumentai
Nuteistasis M. S. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2014 m. birželio 3 d. nuosprendį dalyje dėl nuteisimo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, ir šioje dalyje jo abi veikas perkvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 1 dalį, sumažinti jam paskirtas bausmes už abi veikas. Skunde taip pat prašo pakeisti Kauno miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 3 d. nuosprendį dalyje dėl nukentėjusiesiems K. P. ir K. B. priteistos žalos atlyginimo ir sumažinti pirmosios instancijos teismo priteistas sumas žalai atlyginti.
Apeliantas skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas jo veiksmus tiek K. B. atžvilgiu, tiek ir K. P. atžvilgiu, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. netinkamai taikė materialiąsias teisės normas ir jo veiksmus nepagrįstai kvalifikavo ne pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, bet pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. Nurodo, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog jis abiem atvejais smurtavo siekdamas neteisėtai užvaldyti nukentėjusiesiems priklausiusį turtą. Nuteistojo teigimu, abiem atvejais tarp jo ir nukentėjusiųjų kilo konfliktai, kurie peraugo į muštynes, o sumanymas pasisavinti iš nukentėjusiųjų paimtus daiktus, kilo tik tuomet, kai šie jau abu buvo be sąmonės. Taigi, jo veiksmai, kai jis po muštynių ir nukentėjusiesiems būnant be sąmonės, sumanė pagrobti jiems priklausantį turtą, negali būti vertinami kaip plėšimas. Jie turi būti vertinami kaip vagystė, nes smurtas buvo naudotas ne siekiu užvaldyti turtą, o kilus konfliktui ir tokiu, nors ir netinkamu, būdu jį sprendžiant.
M. S. nuomone, pirmosios instancijos teismas paskyrė jam per griežtą bausmę ne tik dėl to, kad netinkamai kvalifikavo nusikalstamas veikas, bet ir dėl to, kad netaikė jo atžvilgiu BK 64¹ straipsnio 1 dalies normos nuostatas, nors ir buvo sąlygos jas taikyti. Jis akcentuoja, kad ta aplinkybė, jog jis nesutinka su jo veiksmų teisiniu vertinimu, tačiau sutinka ir prisipažįsta dėl paties veiksmų pobūdžio, negali būti vertinama kaip neprisipažinimas padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Apelianto manymu, šiuo atveju, jam skiriant bausmę, BK 64¹ straipsnio 1 dalies nuostatos turėjo būti pritaikytos.
Nuteistasis taip pat nesutinka su skundžiamo nuosprendžio dalimi, kuria iš jo abiems nukentėjusiesiems priteista turtinė ir neturtinė žala. Teigia, kad K. P. ir K. B. civiliniai ieškiniai dėl turtinės žalos atlyginimo buvo patenkinti nesant jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių pagrobto turto vertę (pvz. daiktų įsigijimo kvitų), t. y. remiantis vien tik nukentėjusiųjų pateiktais paskaičiavimais. Nesant objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų ieškinio dydį, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai patenkino nukentėjusiųjų civilinius ieškinius dėl turtinės žalos atlyginimo. Be to, anot apelianto, apylinkės teismas K. B. naudai priteisė per didelę ir neatitinkančią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos neturtinę žalą.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąjį, jo gynėją, prašiusius skundą tenkinti, prokurorą, prašiusį skundą atmesti, sprendžia, kad nuteistojo M. S. apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliantas M. S. neginčija kaltės ir jo nuteisimo pagal BK 302 straipsnio 1 dalį, todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
Nuteistasis skundą grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismas neobjektyviai ištyrė ir įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes. Jo teigimu, padarytos išvados yra nemotyvuotos, paremtos nevisapusiška byloje esančių duomenų analize, netiriant ir nesiaiškinant visos įrodomosios informacijos teisėtumo bei pagrįstumo, todėl teismas nepagrįstai kvalifikavo jo veiksmus pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, o ne pagal BK 178 straipsnio 1 dalį.
LR BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos nuostatos, jog teismas savo išvadas grindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi, išvadas apie nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, asmens kaltumą ar nekaltumą pirmosios instancijos teismas daro vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, įvertinęs byloje surinktų, tiesiogiai ištirtų ir patikrintų duomenų visumą. Tik toks nuosprendis gali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Be to, pažymėtina, jog įrodymų vertinimas yra išimtinai teismo prerogatyva, todėl tai, jog teismo išvados nesutampa su apelianto subjektyviu duomenų vertinimu nėra pagrindas teigti, jog įrodymai ištirti ir įvertinti netinkamai, o nuosprendis nepagrįstas.
Išanalizavus apeliacinio skundo motyvus bei atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, nekyla abejonių, kad apylinkės teismas kiek įmanoma išsamiai išnagrinėjo visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, išanalizavo surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeidžiant minėtų teisės normų reikalavimų.
M. S. kaltė padarius plėšimus tiek K. P., tiek ir K. B. atžvilgiu apylinkės teismo nustatytomis aplinkybėmis nebejotinai įrodyta nuosekliais bei išsamiais nukentėjusiųjų parodymais, kurie patvirtinami asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolais (1 t., b. l. 32–34, 107–108), specialistų išvadomis (1 t., b. l. 46–47, 113–114). Be to, nuteistasis pats pripažįsta, kad vartojo smurtą nukentėjusiųjų atžvilgiu, tačiau tai, kad jis savo veiksmus traktuoja sau palankia linkme – jog tik susimušė su nukentėjusiaisiais, tačiau neturėjo tikslo apiplėšti nei K. P., nei K. B., nenaikina jo atsakomybės. Aukštesniojo teismo nuomone, pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, jog smurtas šiuo atveju buvo priemonė užvaldyti svetimą turtą, todėl nuteistojo veika teisingai ir pagrįstai kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 1 dalį tiek K. P., tiek K. B. epizoduose.
Šalies argumentai
Apeliantas skunde taip pat nepagrįstai prašo taikyti jo atžvilgiu BK 64¹ straipsnio 1 dalies nuostatas.
BK 64¹ straipsnyje nustatyta, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. Ši taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas.
Nagrinėjamu atveju baudžiamoji byla yra išnagrinėta ne pagreitinto proceso tvarka. Joje nebuvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas, ji nebuvo baigta teismo baudžiamuoju įsakymu, todėl taikyti M. S. atžvilgiu BK 64¹ straipsnio nuostatas bei sumažinti jam paskirtą bausmę vienu trečdaliu, nėra jokio teisinio pagrindo. Vien tai, jog M. S. iš dalies prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, deklaravo, jog gailisi, atsiprašė vieno nukentėjusiojo, nesudaro sąlygų BK 64¹ straipsnio taikymui.
Nuteistasis apeliaciniame skunde kelia ir nukentėjusiesiems priteistos turtinės ir neturtinės žalos pagrįstumo klausimą. Jo nuomone, apylinkės teismas K. P. ir K. B. civilinius ieškinius dėl turtinės žalos atlyginimo patenkino nesant jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių pagrobto turto vertę (pvz. daiktų įsigijimo kvitų), t. y. remiantis vien tik nukentėjusiųjų pateiktais paskaičiavimais.
Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis K. P. pareiškė civilinį ieškinį dėl nusikaltimu padarytos turtinės žalos, kurią sudaro 840 Lt – už mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“, kurio vertė 400 Lt, už odinę piniginę, kurios vertė 40 Lt, bei pagrobti pinigai – 180 Lt (1 t., b. l. 50-51). Nukentėjusysis K. B. taip pat pareiškė civilinį ieškinį dėl nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimo, kurią sudaro: LCD televizoriaus „Samsung“, mobiliojo ryšio telefonų „Iphone 5“ ir „Samsung D500“, paso, kuris buvo padarytas skubos tvarka, vertės (1 t., b. l. 115).
Nors pareikšti ieškiniai dėl objektyvių priežasčių - neišsaugojus daiktų įsigijimą patvirtinančius dokumentus - nebuvo pagrįsti kokiais tai rašytiniais duomenimis, tačiau abiem nukentėjusiems priteisti civiliniai ieškiniai turtinei žalai atlyginti, atsižvelgus į jų nurodytą turto vertę, nėra per dideli. Nukentėjusieji neturėjo pareigos saugoti rašytinius įrodymus, patvirtinančius civilinį ieškinį, jie negalėjo numatyti, kad nuteistasis kėsinsis į jų turtą t.y. jį pagrobs. Ieškiniai dėl turtinės žalos atlyginimo yra visiškai realūs, atitinkantys turto rinkos vertę, todėl apylinkės teismas visiškai pagrįstai priteisė abiems nukentėjusiems jų patirtos žalos dydžio civilinius ieškinius, kurių mažinti skunde nurodytais motyvais kolegija neranda pagrindo.
Apeliantas nemotyvuotai ir nepagrįstai teigia, kad apylinkės teismas K. B. naudai priteisė per didelę ir neatitinkančią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos neturtinę žalą.
Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas, konstatavęs, jog nukentėjusiajam K. B. padaryto sužalojimo pasekmės ir su jomis susiję dvasiniai išgyvenimai neįtakojo jokių esminių ar negrįžtamų permainų jo gyvenime, todėl, atsižvelgdamas į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, pareikštą ieškinio reikalavimą tenkino tik iš dalies ir iš kaltinamojo M. S. priteisė 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Be kita ko, nustatydamas neturtinės žalos dydį pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į K. B. gydymo trukmę, į liekamuosius reiškinius po sužalojimo ir pasveikimo galimybę (duomenų apie netektą darbingumą ir liekamuosius reiškinius byloje nėra), sužalojimo padarymo aplinkybes – kad nusikalstama veika truko neilgai, nukentėjusysis buvo sužalotas trijų smūgių pasėkoje. Teisėjų kolegija sutinka su Kauno apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytais motyvais. Pažymėtina, kad neturtinės žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas individualiai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kurių visuma ir nulemia jos dydį. Iš teismų sprendimų baudžiamosiose bylose matyti, kad neturtinė žala tyčinio nesunkaus sveikatos sutrikdymo atvejais neretai siekia ir 15000 Lt (kasacinė nutartis Nr. 2K-181/2014 ir kt.). Kolegijos nuomone, atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti, įvertino bylai reikšmingų aplinkybių visumą, tinkamai vadovavosi BPK bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos nustatymo ir atlyginimo tvarką, todėl mažinti priteistą ieškinio sumą nėra pagrindo.
Atsižvelgus į aptartas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, o jį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais, įstatyminio pagrindo nėra.
Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2014 m. spalio 7 d. pažyma Nr. TP-7-(2.10)-3495 „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų”, kurioje nurodyta, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos M. S., išlaidas iki 2014 m. spalio 8 d. sudaro 40 Lt (3 t., b. l. 42).
Nuo 2014 m. sausio 1 d. baudžiamojo proceso įstatyme yra numatyta galimybė pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Kita vertus, šios nuostatos nėra imperatyvios; teisė nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistojo, priskiriama teismo diskrecijai. Vertinant BPK 106 straipsnio nuostatas, darytina išvada, kad valstybės išlaidos, patirtos teikiant antrinę teisinę pagalbą, pripažįstamos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš kaltinamųjų apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo metu. Toks procesinis dokumentas paprastai priimamas baudžiamąją bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme, retesniais atvejais – apeliacinės instancijos teismui panaikinus išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmus naują, apkaltinamąjį teismo nuosprendį. Nagrinėjamu atveju antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo teismo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas.
BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, jog apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtos išlaidos teikiant antrinę teisinę pagalbą M. S. nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo M. S. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.