Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2015-11-26 · Civilinė byla Nr. 2-1560-516/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-11-26
Bylos Nr.
2-1560-516/2015
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-01332-2015-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Rasa Gudžiūnienė
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Transtira“
Atsakovas
Vokietijos Federacinės Respublikos įmonei Global Solution GmbH
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2-1560-516/2015Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01332-2015-2Procesinio sprendimo kategorija: 3.4.2.8.; 3.1.11.4. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. lapkričio 26 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Transtira“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 7 d. nutarties, kuria ieškovui nustatytas terminas pareiškimo trūkumams pašalinti, civilinėje byloje Nr. B2-5254-794/2015 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Transtira“ pareiškimą dėl šalutinės bankroto bylos atsakovui Vokietijos Federacinės Respublikos įmonei Global Solution GmbH iškėlimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Motyvuojamoji dalis

Ginčas byloje iškilo dėl prašymo iškelti šalutinę bankroto bylą trūkumų ir teismo nutarties, įpareigojančios juos pašalinti, pagrįstumo ir teisėtumo.

Ieškovas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Transtira“ pateikė pareiškimą dėl šalutinės bankroto bylos iškėlimo atsakovui Vokietijos Federacinės Respublikos įmonei Global Solution GmbH. Pareiškime (ieškinyje) ieškovas nurodė, kad atsakovas liko skolingas ieškovui 23 910 Eur pagal įsiteisėjusį Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą už akių. Prašydamas iškelti šalutinę bankroto bylą, ieškovas rėmėsi 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų (toliau – ir Reglamentas), kadangi pagrindinei įmonei 2015 m. vasario 17 d. Vokietijos Federacinės Respublikos Hamburgo miesto apylinkės teismas iškėlė bankroto bylą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. liepos 7 d. nutartimi nustatė ieškovui 7 dienų procesinį terminą, skaičiuojamą nuo nutarties kopijos įteikimo dienos, nutartyje nurodytiems pareiškimo trūkumams pašalinti.

Teismas nurodė, kad ieškovo procesinis dokumentas neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – ir CPK) įtvirtintų bendrųjų ir specialiųjų reikalavimų, keliamų procesinių dokumentų formai ir turiniui. Pažymėjo, kad ieškovas prie pareiškimo nepridėjo įrodymų, jog jis (kreditorius) Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) nustatyta tvarka įspėjo įmonę apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Taip pat nurodė, kad nors, pasak ieškovo, jo kreditorinis reikalavimas grindžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu už akių, kuriuo iš atsakovo ieškovui priteista 23 910 Eur skola, ieškovas nenurodo ir nepateikia jokių duomenų, kodėl nebuvo bandoma skolą išieškoti priverstine tvarka. Teismas pažymėjo, kad bankroto bylos inicijavimas atsakovui negali būti taikomas kaip paslėptas ginčijamos skolos išieškojimo būdas.

Teismas be kita ko akcentavo, kad ieškovas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog atsakovas turi padalinį (filialą, atstovybę) Lietuvoje. Taip pat, kad ieškovas nenurodė duomenų, kodėl nepateikė Vokietijos bankroto administratoriui kreditorinius reikalavimus, vadovaujantis Vokietijos bankroto įstatymo nuostatomis.

III. Atskirojo skundo argumentai

Ieškovas UAB „Transtira“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 7 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytas pranešimo įteikimas yra vienas iš būdų išspręsti kreditoriaus reikalavimą ikiteisminiu būdu. Ieškovas kreipėsi į teismą, remdamasis Reglamento 27 straipsniu, numatančiu, kad vienos iš valstybių narių teisme iškėlus 3 straipsnio 1 dalyje nurodytą bylą, kuri pripažįstama kitoje valstybėje narėje (pagrindinė byla), tos kitos valstybės narės teismas, turintis jurisdikciją, kaip nustatyta 3 straipsnio 2 dalyje, gali iškelti šalutinę bankroto bylą, toje kitoje valstybėje nesvarstant skolininko nemokumo, tokiose bylose sprendžiamas tik tos kitos valstybės teritorijoje esančio skolininko turto klausimas. Kadangi atsakovui jau iškelta bankroto byla, ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytas pranešimas neturi prasmės. Prie pareiškimo pateikti įrodymai (2015 m. vasario 17 d. Hamburgo apylinkės teismo nutartis iškelti atsakovui bankroto bylą, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 6 d. sprendimas už akių, antstolės patvarkymai priėmus vykdyti vykdomąjį raštą, gautas atsakovo prašymas panaikinti areštą antstolės areštuotam turtui), įrodo, kad bandoma skolą išieškoti priverstine tvarka. Be to, net jei nebūtų bandoma, tai nesudaro pagrindo atsisakyti kelti šalutinę bankroto bylą. Bankroto bylos inicijavimas negali būti taikomas kaip paslėptas skolos išieškojimo būdas esant ginčui dėl įsiskolinimo egzistavimo, tačiau šioje byloje tokio ginčo nėra – nes teismo sprendimas įrodo įsiskolinimą. Atsakovui iškėlus bankroto bylą, išieškoti skolą priverstine tvarka neįmanoma.Remiantis Reglamente pateikiamu įmonės apibrėžimu, laikytina, kad įmonė veikia tada, kai valstybėje narėje vykdoma ūkinė veikla, o vykdant veiklą turi būti naudojami personalo ir daiktiniai ištekliai. Prie pareiškimo pateiktoje Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir VMI) pažymoje nurodyta, kad atsakovas jokių padalinių Lietuvoje neturi, tačiau toje pažymoje nurodyta, jog vykdoma veikla – medienos, statybinių medžiagų ir sanitarinių įrenginių didmeninė prekyba, o tai pagal Reglamento 2 straipsnio h punktą reiškia įmonę. Tai, kad atsakovas Lietuvoje vykdo veiklą, naudodamas žmonių ir daiktinius resursus, patvirtina kiti prie pareiškimo pateikti įrodymai. Nei Reglamente, nei Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) nenurodyta, kad užsienio įmonė, pradėdama veiklą, privalo turėti atstovybę šalyje, kurioje ji veikia. Pagal teisinį reguliavimą užsienio įmonės veikimui nėra privalomas padalinio Lietuvoje turėjimas. Privaloma yra įregistruoti įmonės veiklą. Atsakovas veiklą Lietuvoje įregistravęs. Taigi teismo įpareigojimas pateikti duomenis, kad įmonė turi padalinį Lietuvoje, yra nepagrįstas.Teisę reikšti reikalavimą dėl šalutinės bankroto bylos iškėlimo kitoje valstybėje narėje suteikia Reglamentas, todėl teismas nepagrįstai pareikalavo pateikti papildomus įrodymus, patvirtinančius teisę reikšti tokį reikalavimą. Norint iškelti šalutinę bankroto bylą, nereikia kreiptis į Vokietijos bankroto administratorių ir jam teikti kreditorinius reikalavimus, nes šalutinėje byloje galima spręsti dėl to skolininko turto, kuris yra Lietuvos teritorijoje.

IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl procesinio dokumento trūkumų šalinimo instituto, ieškovui pateikiant pareiškimą dėl šalutinės bankroto bylos pagal Reglamentą iškėlimo Lietuvos Respublikoje, taikymo pagrįstumo ir teisėtumo. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovas turėjo pateikti skolininkui ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą pranešimą, jog ieškovas nebandė jam teismo sprendimu priteistos skolos išieškoti priverstine tvarka, o taip pat, kad ieškovas turėjo pateikti įrodymus, jog įmonė (skolininkas) turi padalinį Lietuvoje bei ieškovas kreipėsi į Vokietijos bankroto administratorių pagal Vokietijos bankroto įstatymo nuostatas, todėl priėjo prie nepagrįstos ir neteisėtos išvados, kad ieškovo pareiškimas yra su trūkumais ir nustatė terminą jiems ištaisyti.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą bei šiam klausimui aktualų teisinį reguliavimą, neturi pagrindo nesutikti su ieškovo atskirajame skunde išdėstytais argumentais.

Pagal ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalį kreditorius (kreditoriai) apie savo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turi pranešti įmonei raštu registruotu laišku arba per kurjerį ar antstolį. Pranešime nurodomi įmonės neįvykdyti įsipareigojimai ir įspėjama, kad jeigu jie nebus įvykdyti per šiame pranešime nurodytą laikotarpį, kreditorius (kreditoriai) kreipsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei.

Minėto kreditoriui nustatyto reikalavimo (pranešimo išsiuntimo) tikslas – įspėti skolininką, kuris nevykdo įsipareigojimų kreditoriui, kad jam bus inicijuojama bankroto byla tuo atveju, jei per pranešime nurodytą terminą skolininkas negrąžins skolos kreditoriui. Taigi, kaip teisingai pastebėjo ieškovas atskirajame skunde, minėta norma skirta paskatinti skolininką įvykdyti įsipareigojimą ir išspręsti tarp skolininko ir kreditoriaus iškilusi ginčą neteisminiu būdu, o taip pat siekiant išvengti bankroto bylų iškėlimo inicijavimo faktiškai mokioms, galinčioms įvykdyti įsipareigojimus kreditoriams, įmonėms, dėl tam tikrų priežasčių to nepadariusioms laiku. Savo ruožtu tuo atveju, kai įmonės nemokumas teismo procesiniu sprendimu yra konstatuotas ir bankroto byla įmonei jau iškelta, informavimas apie ketinimą inicijuoti šalutinės bankroto bylos iškėlimą neturi prasmės, tuo labiau, kad valstybės narės, kurioje keliama šalutinė bankroto byla, teismas, nebegali svarstyti įmonės nemokumo klausimo (Reglamento 27 straipsnis).

Taigi, konstatavus, kad Vokietijos Federacinės Respublikos Hamburgo miesto apylinkės teismas iškėlė Global Solution GmbH bankroto bylą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismo ieškovui nustatytas įpareigojimas pateikti įrodymus apie ĮBĮ 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto pranešimo išsiuntimą skolininkui, yra nepagrįstas. Be to, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, skolininkas Global Solution GmbH žino apie ieškovo reikalavimo teisę į skolininką, kadangi skolininkas buvo pateikęs prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, pritaikytų byloje pagal ieškovo ieškinį dėl 23 910 Eur skolos iš Global Solution GmbH priteisimo, panaikinimo.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas nenurodė ir nepateikė duomenų, kodėl nebuvo bandoma skolą iš skolininko išieškoti priverstine tvarka. Remiantis bylos medžiaga, ieškovas ėmėsi jam prieinamų veiksmų atgauti skolą (inicijavo individualią civilinę bylą dėl skolos priteisimo iš skolininko, pateikė antstoliui vykdyti teismo nutartimi ieškiniui užtikrinti pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones ir kt.), todėl bankroto bylos (tuo labiau, šalutinės, t. y. kai įmonės nemokumas jau yra konstatuotas teismo procesiniu sprendimu kitoje valstybėje) inicijavimas šiuo konkrečiu atveju akivaizdžiai negali būti laikomas paslėptu ginčijamos skolos išieškojimu. Be to, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovas savo reikalavimą (skolininko skolą) grindžia ne 2014 m. spalio 9 d., o 2015 m. sausio 6 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu už akių, todėl ir dėl šios priežasties, atsižvelgiant į tai, kad bankroto byla skolininkui iškelta jau 2015 m. vasario 17 d., o iškėlus bankroto bylą jokie išieškojimo veiksmai negalimi, pirmosios instancijos teismo argumentas, jog ieškovas nepateikė dar kažkokių priverstinio išieškojimo įrodymų, yra nepagrįstas.

Pagal Reglamento 27 straipsnį vienos iš valstybių narių teisme iškėlus 3 straipsnio 1 dalyje nurodytą bylą, kuri pripažįstama kitoje valstybėje narėje (pagrindinė byla), tos kitos valstybės narės teismas, turintis jurisdikciją, kaip nustatyta 3 straipsnio 2 dalyje, gali iškelti šalutinę bankroto bylą. Reglamento 3 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jei skolininko pagrindinių turtinių interesų vieta yra valstybės narės teritorijoje, kitos valstybės narės teismai turi jurisdikciją iškelti tokiam skolininkui bankroto bylą tik tuo atveju, jei jam tos kitos valstybės narės teritorijoje priklauso įmonė. Sąvoka „įmonė“ Reglamento 2 straipsnio h punkte apibrėžiama kaip „bet kuri veiklos vieta, kur skolininkas vykdo nuolatinę ūkinę veiklą naudodamas žmonių ir daiktinius resursus“.

Kaip matyti iš pirmiau nurodytų normų turinio, o taip pat atsižvelgiant į teismų praktiką, kurioje buvo analizuojamos šiuo metu nagrinėjamam klausimui aktualios Reglamento nuostatos (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1420-381/2015), Reglamente įtvirtinta įmonės sąvoka, sprendžiant šalutinės bankroto bylos iškėlimo klausimą, yra suprantama plačiau nei juridinio asmens filialas ar atstovybė. Be to, klausimas, ar skolininkui valstybės narės, kurioje inicijuojama šalutinė bankroto byla, teritorijoje priklauso įmonė Reglamento 2 straipsnio h punkto prasme, turėtų būti sprendžiamas ne kreditoriaus pareiškimo priėmimo stadijoje, bet jau iš esmės sprendžiant klausimą dėl šalutinės bankroto bylos iškėlimo galimybės. Atsižvelgiant į tai, ieškovui prie pareiškimo pateikus duomenis apie skolininko (Global Solution GmbH) Lietuvos Respublikoje vykdytą veiklą (Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, PVM sąskaitos faktūros ir kt.), pirmosios instancijos teismo reikalavimas pareiškimo priėmimo stadijoje pateikti duomenis, kad įmonė turi / turėjo padalinį Lietuvoje ar kitaip pagrįsti, jog yra tenkinama Reglamento 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta sąlyga šalutinei bankroto bylai iškelti, yra nepagrįstas.

Pagal Reglamento 29 straipsnį teisę pateikti pareiškimą dėl šalutinės bankroto bylos iškėlimo turi likvidatorius pagrindinėje byloje ir bet kuris kitas asmuo, kuriam tokia teisė numatyta nacionalinėje teisėje. Taigi klausimas, ar tam tikras subjektas gali inicijuoti šalutinės bankroto bylos iškėlimą Lietuvos Respublikoje, turėtų būti sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalyje teisė pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo yra numatyta ir kreditoriams. Jokie papildomi reikalavimai subjektams, inicijuojantiems šalutinės bankroto bylos iškėlimą valstybėje narėje, be kita ko ir reikalavimas iš pradžių kreiptis į valstybės narės, kurioje iškelta pagrindinė bankroto byla, paskirtą bankroto administratorių, Reglamente nenustatyti, taigi pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepagrįstai įpareigojo ieškovą pateikti įrodymus, kodėl pastarasis savo kreditorinio reikalavimo nepateikė Vokietijos bankroto administratoriui.

Remdamasis išdėstytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Reglamento bei trūkumų šalinimo instituto nuostatas, todėl atskirajame skunde išdėstyti argumentai sudaro pakankamą pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti pareiškimo dėl šalutinės bankroto bylos iškėlimo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 7 d. nutartį panaikinti ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėja Rasa Gudžiūnienė