Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Arūnas Budrys, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens E. V. (E. V.) įgalioto atstovo advokato Vaitiekaus Novikevičiaus (toliau ir – apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2019 m. vasario 4 d. nutarimo, kuriuo E. V. pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 506 straipsnio 4 dalyje, ir nubaustas 90 € bauda, o administracinių nusižengimų teisena pagal ANK 481 straipsnio 1 dalį, 508 straipsnį E. V. atžvilgiu nutraukta nenustačius jo veikoje šių nusižengimų sudėties.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. E. V. nubaustas už tai, kad 2017 m. vasario 8 d., apie 1.15 val., A. Mickevičiaus g. 13A, Šalčininkų m., viešoje vietoje, lauke prie kavinės „Do zari“, sulaikomas nevykdė teisėtų policijos pareigūnų, o būtent Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šalčininkų rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus tyrėjo R. T. ir vyriausiosios patrulės A. J. reikalavimų atsisėsti į tarnybinį automobilį ir važiuoti į policijos komisariatą, trukdė policijos pareigūnams sulaikyti E. L., elgėsi provokuojančiai. E. V. veiksmai kvalifikuoti kaip administracinis nusižengimas, numatytas ANK 506 straipsnio 4 dalyje.

2. Administracinių nusižengimų teisena pagal ANK 481 straipsnio 1 dalį (dėl necenzūrinių žodžių vartojimo viešoje vietoje) bei ANK 508 straipsnį (dėl policijos pareigūnų garbės ir orumo pažeminimo) E. V. atžvilgiu nutraukta nenustačius jo veikoje šių nusižengimų sudėties.

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

11. ANK 652 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimtos nutarties (nutarimo) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, neigia, kad E. V. padarė jam inkriminuotą ANK 506 straipsnio 4 dalyje numatytą administracinį nusižengimą.

12. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su skundžiamu nutarimu, administracinėn atsakomybėn patraukto asmens įgalioto atstovo skundu, patikrinęs byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad nors E. V. savo kaltę neigia, jo kaltė padarius administracinį nusižengimą, numatytą ANK 506 straipsnio 4 dalyje, neginčijamai įrodyta viešame teismo posėdyje ištirtų ir įvertintų įrodymų visetu.

13. ANK 506 straipsnio 4 dalyje numatyta administracinė atsakomybė, be kita ko, už statutinio valstybės tarnautojo teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymą, išskyrus ANK 556 straipsnyje nurodytus atvejus. Tam, kad būtų šio administracinio nusižengimo sudėtis, kaltininkas turi kėsintis pažeisti nustatytą valdymo tvarką. Be to, tam, kad kiltų administracinė atsakomybė pagal minėtą straipsnį, statutinis valstybės tarnautojas (šiuo atveju policijos pareigūnas) turi vykdyti pareigas ir jo veikla bei veiksmai turi būti teisėti, tai yra turi būti numatyti įstatyme ar poįstatyminiame teisės akte. Nagrinėjamu atveju, E. V. nubaustas už tai, kad sulaikomas nevykdė teisėtų policijos pareigūnų R. T. ir A. J. reikalavimų atsisėsti į tarnybinį automobilį ir važiuoti į policijos komisariatą, trukdė policijos pareigūnams sulaikyti E. L., elgėsi provokuojančiai.

14. Skunde apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus bei padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, konstatuodamas, kad E. V. nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų, rėmėsi tik nepatikimais ir prieštaringais įrodymais (policijos pareigūnų parodymais), savo procesinio sprendimo nepagrindė visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, nepašalino byloje egzistuojančių abejonių dėl administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltės. Visgi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, visi E. V. inkriminuoto administracinio nusižengimo požymiai yra įrodyti, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, skundžiamame nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

15. Vertinant apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, pirmiausia pažymėtina, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, E. V. neigė padaręs jam inkriminuotą nusižengimą, paaiškindamas, jog jam niekas nesakė važiuoti į komisariatą, kad jis išėjo į lauką paklausti, kodėl pareigūnai išsivedė A. S., bet pareigūnai nenorėjo nieko aiškinti, jis nesikeikė, nesistumdė, pradėjo viską filmuoti. Tokia administracinėn atsakomybėn patraukto asmens iškelta versija pirmosios instancijos teismo buvo motyvuotai atmesta. Nors apeliantas teigia, kad apylinkės teismas, pripažindamas E. V. kaltu dėl ANK 506 straipsnio 4 dalyje numatyto nusižengimo padarymo, rėmėsi tik nepatikimais ir prieštaringais įrodymais, kurie nepagrindžia E. V. kaltės, tačiau su tokia apelianto pozicija nesutiktina. Pažymėtina, kad pagal ANK 569 straipsnio 4 dalį, teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Kaip matyti iš skundžiamo nutarimo, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad E. V. padarė ANK 506 straipsnio 4 dalyje numatytą nusižengimą, rėmėsi ne tik nuosekliais ir detaliais liudytojų policijos pareigūnų R. T. ir A. J. parodymais, kuriais jie patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, tačiau ir liudytojų J. V. ir E. L. parodymais, kuriais jie iš esmės patvirtino policijos pareigūnų nurodytas aplinkybes, taip pat vaizdo ir garso įrašais, kurie iš esmės taip pat patvirtina minėtų liudytojų nurodytas aplinkybes, kitais byloje esančiais rašytiniais duomenimis, tai yra duomenimis, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės šiai bylai teisingai išnagrinėti, ir tik ištyręs bei įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, padarė išvadas dėl E. V. kaltės. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Dėl byloje surinktų įrodymų skundžiamame nutarime yra motyvuotai pasisakyta, nurodyta, kuriais įrodymais teismas grindžia savo išvadas. Šiuo atveju pažymėtina ir tai, kad įrodymų rinkimas negali būti begalinis – įrodymų turi būti surenkama tiek, jog jų pakaktų asmens kaltei pagrįsti ar nekaltumui įrodyti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju surinkti įrodymai yra pakankami padaryti neabejotinai išvadai dėl E. V. kaltės padarius ANK 506 straipsnio 4 dalyje numatytą nusižengimą.

16. Apeliantas, bandydamas pagrįsti liudytojų R. T., A. J., J. V., I. S. bei kitų parodymų nepatikimumą, teigia, kad visi šie liudytojai yra policijos pareigūnai, todėl yra linkę teikti sau palankius paaiškinimus, turi suinteresuotumą duoti neteisingus parodymus, todėl jais negalima besąlygiškai remtis, be to, jų parodymai yra prieštaringi ir nepatvirtina E. V. kaltės. Šie apelianto argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Tiek liudytojas R. T., tiek liudytoja A. J., kurie įvykio metu atlikinėjo tiesiogines policijos pareigūnų funkcijas (atvyko į įvykio vietą pagal iškvietimą dėl muštynių) teismo posėdžio metu aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, jog jiems atvykus į įvykio vietą ir aiškinantis įvykio aplinkybes E. V., kaip vieno iš sulaikomų asmenų, galimai dalyvavusių muštynėse, tolimesniam aplinkybių aiškinimuisi buvo kelis kartus paprašyta atsisėsti į tarnybinį automobilį, tačiau E. V. atsisakė tai daryti, atstumdavo pareigūnų rankas, atstumdavo pareigūną R. T. nuo savo draugų, siūlė taip pat sulaikomiems draugams nesėsti į tarnybinį automobilį, traukė savo draugą, kad nesėstų. Pažymėtina, kad liudytojų R. T., A. J. parodymai yra nuoseklūs, esminėse detalėse nesikeitė viso proceso metu, iš esmės analogiškas aplinkybes jie nurodė ir apklausti ikiteisminio tyrimo metu, byloje duomenų, kad šie liudytojai turėtų suinteresuotumą apkalbėti E. V. ir duoti jam nepalankius parodymus, nenustatyta, todėl pagrindo abejoti jų parodymų objektyvumu ir patikimumu teismas nenustatė. Ta aplinkybė, kad kai kurie įvykio dalyviai (nukentėjusysis, liudytojai) taip pat yra policijos pareigūnai, priešingai nei teigia apeliantas, nerodo, kad jie yra suinteresuoti duoti neteisingus parodymus, kadangi jų parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai – kitų liudytojų (ne policijos pareigūnų) parodymai bei vaizdo ir garso įrašuose užfiksuoti duomenys. Be to, pažymėtina tai, kad liudytojai neslėpė pažįstantys E. V. iš matymo, o apeliantas nenurodė jokių konkrečių priežasčių, išskyrus liudytojų pareigas, kodėl skunde minimi liudytojai norėtų ar galėtų melagingai apkalbėti E. V..

17. Apeliantas taip pat teigia, kad nesutinka su teismo padarytomis išvadomis dėl E. L. parodymų, kadangi vien kalbėjimosi su pareigūnais negalima traktuoti, kaip reikalavimo nevykdymo. Aukštesnysis teismas pažymi, kad apeliantas subjektyviai vertina E. L. parodymus, kadangi iš jo parodymų negalima teigti, jog jis nurodė, kad E. V. tik kalbėjosi su pareigūnais. Apklaustas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu E. L. parodė, kad jis, A. S. ir E. V. pradėjo klausinėti pareigūno, kodėl jis (E. L.) turi važiuoti, tada policijos pareigūnas pasiūlė važiuoti ir A. S. ir E. V., su pareigūnu prie automobilio jie bendravo 20-30 min., aiškinosi, kodėl jis (E. L.) turi važiuoti. Šis liudytojas patvirtino, kad policijos pareigūnas ir E. V. pasakė sėstis į tarnybinį automobilį, tačiau, kaip matyti, jis nesėdo ir toliau aiškinosi su pareigūnais. Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, ir kaip pagrįstai konstatavo apylinkės teismas, tokiais savo parodymais liudytojas E. L. taip pat patvirtino, jog E. V. nevykdė pareigūnų reikalavimų atsisėsti į tarnybinį automobilį.

18. Apeliantas taip pat nesutinka su apylinkės teismo padarytomis išvadomis dėl vaizdo įrašų, taip pat iš esmės teigia, jog vaizdo įrašai kaip tik patvirtina, kad E. V. jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Su tokiais apelianto teiginiais sutikti negalima. Apylinkės teismas skundžiamame nutarime teisingai pažymėjo, kad iš kavinės „Do zari“ pateiktų vaizdo kamerų įrašų bei vaizdo įrašų, darytų E. V. mobiliuoju telefonu, matyti, kad vaizdo įrašai nėra vientisi, kad ne visi šiai bylai aktualūs vaizdai buvo filmuoti ir išsaugoti. Pažymėtina, kad E. V. filmavo tik dalį įvykių, kuriuose jo veiksmų iš esmės nesimato (matosi tik, kad filmuoja savo telefonu ir vaikšto šalia policijos pareigūnų, policijos automobilio, kavinės, pasako kelias replikas), o kavinės vaizdo kameromis iš esmės užfiksuoti visi lauke prie įėjimo į minėtą kavinę bei prie policijos pareigūnų tarnybinio automobilio vykę įvykiai, konflikte dalyvavusių asmenų bei pareigūnų veiksmai, tačiau vaizdo įrašai yra be garso. Apeliantas teigia, kad teismo padaryta išvada, jog vaizdo įrašai buvo pateikti praėjus kuriam laikui nuo tyrimų pradžios, neatitinka tikrovės, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši išvada nėra melaginga, kadangi, kaip matyti, pats tyrimas dėl nagrinėjamo įvykio buvo pradėtas iš karto po įvykio, tai yra 2017-02-05. Tai, kad administracinio nusižengimo byla teismui buvo perduota po ikiteisminio tyrimo E. V. atžvilgiu nutraukimo, tai yra 2018 m. rugpjūčio mėnesį, šiuo atveju jokiu būdu nepaneigia teismo padarytos išvados. Be to, pažymėtina, kad vaizdo įrašų pateikimo momentas šiuo atveju neturi jokios reikšmės vertinant tuose vaizdo įrašuose užfiksuotus duomenis. Sutiktina su apeliantu, kad iš kelių vaizdo įrašų, darytų E. V. mobiliuoju telefonu, matyti, kad E. V. filmuoja savo telefonu ir vaikšto šalia policijos pareigūnų, policijos automobilio, kavinės, tačiau pažymėtina, kad E. V. pateiktuose vaizdo įrašuose yra užfiksuota tik labai maža dalis įvykių, kadangi iš liudytojų parodymų, taip pat kavinės „Do zari“ pateiktų vaizdo įrašų matyti, jog E. V. ir kiti asmenys lauke su policijos pareigūnais bendravo ilgą laiką – beveik valandą. Nors E. V. pateiktuose vaizdo ir garso įrašuose bei kavinės „Do zari“ įrengtomis vaizdo kameromis užfiksuotuose vaizdo įrašuose atsispindi tik dalis įvykio aplinkybių, be to, kavinės vaizdo įrašuose nėra garso, tačiau, kaip teisingai konstatavo apylinkės teismas, net ir pateiktuose vaizdo įrašuose matyti, kad E. V. nevykdė policijos pareigūnų reikalavimų. Iš vaizdo įrašų matyti, kad E. V. nuo pat pradžių, kai išeina į lauką, su policijos pareigūnais bendrauja gana aktyviai, kažką intensyviai aiškina, gestikuliuoja, taip pat matyti, kad 01:45:43 val., priėjęs prie policijos pareigūnų tarnybinio automobilio E. V. kūnu užstoja atidarytas tarnybinio automobilio keleivio dureles, neleisdamas į jį sėstis sulaikytam savo draugui, aiškinasi su pareigūnu, vėliau matyti, kad kurį laiką E. V. filmuoja įvykį, paskui vėl aiškinasi su pareigūnais, netgi šiek tiek susistumdo, stojasi tarp policijos pareigūno ir savo draugo ir panašiai. Nors šios įrašuose užfiksuotos aplinkybės dar negali būti laikomos trukdymu pareigūnams atlikti savo pareigas, jų teisėtų reikalavimų nevykdymu, tačiau vaizdo įrašuose užfiksuota informacija leidžia spręsti apie liudytojų R. T., A. J., taip pat J. V., I. S. bei kitų parodymų apie tai, kad E. V. sulaikomas nesielgė tvarkingai ir nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų atsisėsti į tarnybinį automobilį ir važiuoti į policijos komisariatą, trukdė policijos pareigūnams sulaikyti E. L., teisingumą ir patikimumą.

19. Apelianto nurodytos aplinkybės, kad E. V. nebuvo policijos pareigūnų vedamas prie tarnybinio automobilio, o pats iki jo nuėjo, kad vėliau, atvykus antrajam policijos ekipažui, nesipriešino sulaikomas ir vykdė policijos pareigūnų nurodymus, jokiu būdu nepatvirtina, kad E. V. netrukdė policijos pareigūnams dirbti, vykdė policijos pareigūnų R. T. ir A. J. reikalavimus sėstis į tarnybinį automobilį ar, kad toks reikalavimas jam nebuvo duotas. Pažymėtina, kad priešinimasis, aktyvūs asmens veiksmai pareigūnų atžvilgiu nėra ANK 506 straipsnio 4 dalyje numatyto nusižengimo objektyvusis požymis, teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų asmuo gali nevykdyti ir pasyviais veiksmais, taip pat žodžiu.

20. Apeliacinio skundo argumentai, kad nėra aišku, ar policijos pareigūnų veiksmai buvo teisėti, yra visiškai nepagrįsti. Pažymėtina, kad Lietuvos policijos veiklos teisinius pagrindus, policijos veiklos principus, policijos uždavinius, funkcijas ir kt. reglamentuoja Lietuvos Respublikos policijos įstatymas (toliau ir – Policijos įstatymas). Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad vienas iš policijos uždavinių yra nusikalstamų veikų ir administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) atskleidimas ir tyrimas. O minėto įstatymo 21 straipsnyje, reglamentuojančiame pareigūno įgaliojimus, nustatyta, kad įgyvendindamas policijos uždavinius, pareigūnas turi teisę duoti sau nepavaldiems asmenims teisėtus nurodymus ar pateikti reikalavimus, o jeigu asmenys jų nevykdo ar priešinasi, panaudoti prievartą. Pareigūno reikalavimai ir nurodymai turi būti vykdomi nedelsiant. Teisėti ir pagrįsti pareigūnų reikalavimai ar nurodymai yra privalomi visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, <...>. Už šių reikalavimų ar nurodymų nevykdymą asmenys atsako įstatymų nustatyta tvarka. Kaip teisingai nustatė apylinkės teismas, šiuo atveju policijos pareigūnai vykdė savo tarnybines pareigas, įvykio vietoje įgyvendino policijai priskirtą uždavinį atskleisti ir tirti nusikalstamas veikas ir administracinius nusižengimus, nes į įvykio vietą atvyko pagal iškvietimą dėl muštynių. Tokiu būdu, kaip tai numato Policijos įstatymo 21 straipsnis, tiek policijos pareigūnas R. T., tiek ir pareigūnė A. J., tirdami galimai padarytą nusikalstamą veiką (dėl viešosios tvarkos trikdymo ir sveikatos sužalojimo), turėjo teisę duoti sau nepavaldiems asmenims – šiuo atveju ir E. V., kuris buvo įvykio dalyvis, ir, kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, kišosi policijos pareigūnams aiškinantis įvykio aplinkybes, teisėtus nurodymus ar reikalavimus, tai yra atsisėsti į tarnybinį automobilį ir važiuoti į policijos komisariatą, netrukdyti dirbti ir panašiai. Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, policijos pareigūnų veiksmų teisėtumas šiuo atveju yra aiškus ir pagrįstas. Duomenų, kad policijos pareigūnai būtų viršiję savo tarnybinius įgaliojimus, byloje nėra.

21. Nors apeliaciniame skunde nepasisakoma dėl skirtos nuobaudos dydžio, apygardos teismas pabrėžia, jog apylinkės teismas įvertino visas bylai svarbias aplinkybes bei apeliantą charakterizuojančius duomenis bei jam paskyrė sankcijoje numatytą minimalų baudos dydį. Turint omenyje, kad byloje neįžvelgiama išimtinių pagrindų, būtinų taikyti ANK 34 straipsnio 5 dalies nuostatas, tokia nuobauda yra laikytina proporcinga ir teisinga.

22. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Naikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2019 m. vasario 4 d. nutarimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2019 m. vasario 4 d. nutarimą nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens E. V. (E. V.) įgalioto atstovo advokato Vaitiekaus Novikevičiaus apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.