Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Asta Urbonienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN laikotarpiais nuo 2008-02-10 iki 2016-06-29. Atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.

Šis klausimas neanalizuotinas, kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismo 2018-05-16 nutartimi pareiškėjo reikalavimams atlyginti neturtinę žalą, patirtą nuo 2008-02-10 iki 2013-06-07, taikytas 3 metų ieškinio senaties terminas ir skundas šioje dalyje atmestas (II tomas, b.l. 9-15).

Taigi, reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2013-06-08 iki 2016-06-29.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m vienam žmogui. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (LVAT 2014-09-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014-10-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Motyvuojamoji dalis

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas gyventi į šias gyvenamąsias patalpas: laikotarpiu nuo 2013-06-08 iki 2015-01-02 į 12 būrio 123 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 22,46 kv. m. ir kurioje yra 7 miegamos vietos, todėl pareiškėjui teko 3,20 kv. m. ploto, laikotarpiu nuo 2015-01-02 iki 2015-12-18 į 17 būrio 172 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 62,73 kv. m. ir kurioje yra 20 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,13 kv. m. ploto, laikotarpiu nuo 2015-12-18 iki 2016-01-27 į 8 būrio 82 gyvenamąją patalpą (tačiau į būrį nuteistasis nebuvo įėjęs), laikotarpiu nuo 2016-01-27 iki 2016-05-03 į 20 būrio 203 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 24,27 kv. m. ir kurioje yra 6 miegamos vietos, todėl pareiškėjui teko 4,04 kv. m. ploto ( I tomas, b. l. 64-65, 56-57, 75-79, 91-97, 152-173). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų plotus ir jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių, todėl jais remiasi. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo ar kitų jo netenkinančių kalinimo sąlygų. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad minimalaus pareiškėjui tenkančio ploto norma nebuvo pažeista, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.

Taip pat pareiškėjas periodiškai buvo kalinamas Baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 3, 9, 17, 22. Atliekant bausmę Baudos izoliatoriaus kamerose pareiškėjui teko nuo 4,31 kv. m iki 4,15 kv. m gyvenamojo ploto. Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą. Dėl to darytina išvada, jog pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN Baudos izoliatoriaus kamerose buvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto gyvenamosiose patalpose.

Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis naujausia Europos žmogaus teisių teismo (toliau - EŽTT) praktika (žr. 2016-10-20 sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. LVAT 2017-03-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017-03-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai (Įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr. EŽTT 2009-07-30 sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010-04-08 sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012-05-31 sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2016-06-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, teismas nevertina pareikėjo argumentų dėl baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto gyvenamojoje patalpoje.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad bendrabučio tipo patalpose, kuriose jis gyveno ginčui aktualiu laikotarpiu, neįrengta drabužių džiovykla, laisvalaikio kambarys, virtuvėlėse nepakako vietos įsigytiems maisto produktams laikyti, todėl džiovinami drabužiai ir visi laisvalaikiui skirti įrenginiai, baldai ir maisto produktai buvo laikomi gyvenamosiose patalpose, tuo dar labiau mažinant pareiškėjui tenkantį gyvenamąjį plotą.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-06 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Taisyklių ) 5.8. punkte nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys, drabužių ir avalynės džiovykla (5.9 p.), kambarys maisto produktams laikyti (5.10 p.), esant techninėms galimybėms, virtuvėlė (5.11 p.) Šių taisyklių 6 punkte numatyta išimtis, jog nesant galimybės įrengti nurodytas patalpas kiekvienam būriui, šios patalpos gali būti įrengiamos dviem būriams (aktuali redakcija iki 2016-01-28). Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir vėlesnėje redakcijoje, galiojusioje ir ginčui aktualiu laikotarpiu.

Atsakovo atstovas pateikė teismui duomenis, kad Marijampolės PN 12 būryje buvo įrengta virtuvėlė, kurios plotas 10,64 kv.m., neįrengtas poilsio kambarys (I tomas b.l. 173), 17 būrio virtuvėlės plotas 13,72 kv. m. ja naudojasi ir 16 būrio nuteistieji, įrengtas poilsio kambarys, kurio plotas 4,32 kv. m. (I tomas b.l. 172), 20 būryje virtuvėlė nėra įrengta, įrengtas poilsio kambarys, kurio plotas 16 kv. m. (I tomas b.l. 171). Atsakovo pateiktais duomenimis maistu nuteistieji yra aprūpinami Marijampolės PN. Todėl būtinybės papildomai įsigyti maistą, ypač greitai gendantį, nuteistiesiems nėra būtinybės. Parduotuvėse įsigytą maistą nuteistieji laiko šaldytuvuose. Nors atsakovas nurodė, kad drabužių džiovinimui – lokaliniuose kiemuose yra įrengtos džiovyklos, taip pat kad jos yra įrengtos ir virtuvėlėje, tačiau objektyvių įodymų nepateikė. Esant minėtoms faktinėms aplinkybėms bei atsižvelgiant į nustatytą teisinį reglamentavimą, pripažintina, kad atsakovas ginčo laikotarpiu nevykdė Taisyklių 5.8-5.10 punktuose nustatytų reikalavimų įrengti poilsio kambarį 12 būryje, kambarį maisto produktams laikyti 20 būryje bei drabužių ir avalynės džiovyklas ginčo būriuose.

Pareiškėjas skunde tvirtino, kad visose gyvenamose patalpose, kuriose jis gyveno ginčui aktualiu laikotarpiu, buvo neužtikrinta tinkama apšvieta, ventiliacija, trūko oro, veisėsi parazitai – blakės, kurios kandžiojo pareiškėją. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010), galiojusios iki 2015-11-01, 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Reikalavimai gyvenamųjų patalpų apšvietai, temperatūrai, santykinei oro drėgmei, ventiliacijai, nustatyti Higienos normos HN 76:2010 21-24, 26 punkte. Higienos normos 60 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją) [4.19], kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka. Analogiškos nuostatos yra įtvirtintos ir nuo 2015-11-01 įsigaliojusios Lietuvos higienos normos HN134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Higienos norma HN134:2015), 14,16,17 ir 20 punktuose.

Atsakovas į bylą pateikė Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2014-10-10 patikrinimo aktą Nr. PT-342, 2014-04-09 patikrinimo aktą Nr. PT-100, 2014-01-15 patikrinimo aktą Nr. PT-4, 2013-10-04 patikrinimo aktą Nr. Pa-348, 2016-04-27 patikrinimo aktą Nr. PA.4-10(23.4.1.4.12), 2016-01-18 patikrinimo aktą Nr. PT-3, 2016-02-11 patikrinimo aktą Nr. PT-19, 2015-12-28 patikrinimo aktą Nr. PT-608, 2015-07-15 patikrinimo aktą Nr. PT-283 (I tomas b.l. 102-128). Minėtuose patikrinimo aktuose konstatuota, jog gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, gyvenamosiose patalpose parazitų nebuvo pastebėta, Marijampolės PN administracija yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“ ir problemos dėl buitinių parazitų operatyviai sprendžiamos. Marijampolės visuomenės sveikatos centras nenustatė Higienos normos HN 76:2010 ir Higienos normos HN134:2015 pažeidimų. Todėl pareiškėjo argumentai dėl gyvenamųjų patalpų netinkamos ventiliacijos, apšvietos, parazitų buvimo atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodė, kad prausyklos ir tualeto patalpos per mažos ir nepritaikytos dideliam nuteistųjų skaičiui, be to minėtose patalpose trūko sanitarinių įrenginių.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau – ir Aprūpinimo normos), patvirtintose 2004-06-09 Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139, nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų. Pažymėtina, kad nei šis, nei kiti teisės aktai nedetalizuoja sanitarinių patalpų plotų. Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kad sanitariniuose mazguose trūko inventoriaus, įrenginių, tačiau šios aplinkybės nedetalizavo (ko konkrečiai trūko), neindividualizavo dėl to kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.

Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl nepatogumų maudantis (kad dėl didesnio kalinčių asmenų skaičiaus jam tekdavo trumpesnis maudymosi laikas), pažymi, jog Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, 258 punktas numato, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Higienos normos HN 76:2010 68 punktas (vėliau Higienos normos HN134:2015 44 p.) taip pat įtvirtina, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė praustis po šiltu dušu ne rečiau kaip viena kartą per savaitę. Taigi, kaip matyti iš nurodyto teisinio reguliavimo, yra įtvirtinamas mažiausias skaičius kartų, kai asmeniui turi būti suteikiama galimybė nusiprausti po dušu. Pažymėtina, jog šiuo atveju pareiškėjas neteigia, kad pareiškėjui iš viso nebuvo užtikrinama teisė kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu, nenurodo koks konkretus laikas praustis po šiltu dušu, jo nuomone, jam turėjo būti suteiktas ir koks laikas faktiškai buvo suteiktas, todėl nėra galimybės įvertinti, ar pareiškėjui suteikiamo laiko nusimaudyti po šiltu dušu trukmė galėjo pažeisti jo teises. Taigi, šiuo aspektu atsakovo atstovo neteisėti veiksmai nenustatyti.

Pareiškėjas nurodo, kad Marijampolės PN konstrukcijose yra asbesto, dėl to kilo pavojus sveikatai. Be to, pataisos namuose nesilaikoma priešgaisrinės saugos reikalavimų, todėl yra didelė tikimybė gaisrui kilti, nėra evakuacinių išėjimų. Atsakovas nurodė, kad pataisos namuose nevykdomi jokie darbai, kurių metu asbesto danga būtų ardoma, laužoma, dėl ko galėtų atsirasti asbesto dulkių. Atsakovo teigimu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktu, Marijampolės PN gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto, panelės, plytelės ir panašūs dirbiniai nenaudojami. Byloje nėra pateikta jokių duomenų apie asbesto sukeltą žalą pareiškėjo sveikatai. Taip pat akcentuotina, kad bylos duomenimis nustatyta, jog Marijampolės PN yra sudaryti ir iškabinti evakuavimo planai, yra įrengtos gaisrinės kopėčios nuteistiesiems evakuoti, sudarytos ir suderintos su Marijampolės apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos pareigūnais gaisrinės instrukcijos, kurios iškabintos kiekviename būryje, parengtas ir suderintas su Marijampolės apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos pareigūnais personalo veiksmų planą kilus gaisrui. Marijampolės PN yra apsirūpinę pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis (gesintuvais), kurių laikymo vietos yra pažymėtos specialiais lipdukais (I tomas b.l. 62). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atsakovo neteisėti veiksmai dėl asbesto naudojimo, evakuacinių planų bei nepasiruošimo gaisro atvejui nenustatyti.

Pareiškėjo argumentus, jog atsakovas neremontavo patalpų ir nenaikino grybelio paneigia atsakovo pateikti avarinių gedimų šalinimo ir atliktų darbų aktai (I tomas b.l. 98-101).

Atsakovo atstovas nepateikė teismui jokių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo tvirtinimą dėl susidėvėjusios elektros instaliacijos, netinkamų vietų rūkyti, maisto, neatitinkančio 2014-03-28 Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-138 patvirtinto valgiaraščio nedirbantiems vyrams, tačiau pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas tik abstrakčiai konstatuoja šias aplinkybes, tačiau nenurodo, kuo konkrečiai pasireiškė ir kokią žalą jam sukėlė susidėvėjusi elektros instaliacija, netinkamas rūkymo vietų įrengimas, netinkamas maistas, nekonkretizuoja šių aplinkybių. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl šių aplinkybių būtų kreipęsis į Marijampolės PN administraciją, todėl pareiškėjo argumentai dėl susidėvėjusios elektros instaliacijos, netinkamų vietų rūkyti, netinkamo maisto vertintini kaip abstraktūs ir atmestini. Pareiškėjas skundžiasi ir tuo, kad lovos buvo dviaukštės, netinkamos naudoti, pasenę ir netvarkingos, tačiau nepateikia šią aplinkybę pagrindžiančių duomenų. Pažymėtina, jog teisės aktai nereglamentuoja, kad nuteistųjų gultai būtų vieno ar dviejų aukštų. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į būrio viršininką ar pataisos namų administraciją dėl lovos remonto ar pakeitimo kita, o pataisos namų administracija būtų atsisakiusi tokį prašymą tenkinti, todėl pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Iš Marijampolės PN Psichologinės tarnybos viršininkės 2016-07-21 pažymos Nr. 55/04-5470 matyti, kad pareiškėjas buvo konsultuotas Psichologinės tarnybos dėl savęs žalojimo reiškiant nepasitenkinimą paskirta nuobauda, o dėl kitų problemų pareiškėjas į Psichologinę tarnybą kreipęsis nebuvo (I tomas b.l. 129). Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybos 2016-08-01 pažymoje nurodoma, kad pareiškėjas dėl įvairių nusiskundimų į Marijampolės PN Sveikatos priežiūros gydytojus yra kreipęsis 13 kartų. Dėl amfetamino vartojimo yra įtrauktas į asmenų, linkusių vartoti narkotines – psichotropines medžiagas įskaitą (I tomas b.l. 130). Todėl spręstina, jog byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas įkalinimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000-10-10 sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., LAT Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-01-02 nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Administracinėse bylose Nr. A2-718/2007 ir Nr. A146-601/2013 LVAT teisėjų kolegija taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui šiose bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.

Teismas daro išvadą, kad pareiškėjui jo buvimo Marijampolės PN metu jam tenkantis plotas atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus, tuo tarpu nėra pateikta jokių įrodymų, jog dėl kitų nustatytų higienos normų pažeidimų (laisvalaikio kambario, kambario maisto produktams laikyti bei drabužių ir avalynės džiovyklos nebuvimo), atsirado kokios nors sunkios pasekmės. Pažymėtina, jog neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). Taip pat atsižvelgtina į tai, jog byloje nenustatyta, kad Marijampolės PN administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam prastas kalinimo sąlygas ar kitaip jas blogino, taip pat į tai, kad Marijampolės PN netinkamos kalinimo sąlygos (higienos normos pažeidimai) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai, todėl, įvertinus, kad pareiškėjui tam tikrą laiką nebuvo užtikrintos teisės aktuose nustatytos tam tikros higienos normos, LVAT praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, teismas vertina, jog šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimus, o reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą. Tokia išvada atitinka naujausią LVAT formuojamą praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. LVAT nutartį byloje Nr. A-3592-502/2017).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, teismas

nusprendžia:

Skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista R. J. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Marijampolės pataisos namuose sąlygas. Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinį teismą Kauno rūmus.