Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. gegužės 23 d. nuosprendžio, kuriuo L. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 8 (aštuoneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo laikas nuo 2010 m. lapkričio 22 d. iki 2010 m. lapkričio 24 d.

Iš L. B. nukentėjusiajai G. V. priteista 5263 Lt turtinei žalai ir 35000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš L. B. nukentėjusiajai J. J. priteisti 10000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. B. nuteistas už tai, kad 2010 m. birželio 15 d., apie 15–16 valandą, (duomenys neskelbtini), išgertuvių metu, kilus tarpusavio konfliktui, tyčia kumščiu sudavė vieną kartą D. V. į apatinę veido sritį ir vieną kartą kaire koja spyrė nukentėjusiajam į dešiniojo smilkinio sritį, padarė sunkų sveikatos sutrikdymą, t. y. trauminę kraujo išlają po kietuoju smegenų dangalu dešinėje pusėje, povoratinklinę kraujosruvą, kaukolės skliauto ir pamato lūžį dešinėje pusėje, kraujosruvą dešinės akies voluose, kaktos dešinėje pusėje ir dešiniame momenyje, nubrozdinimą dešinės akies voke, dėl to nuo trauminės kraujo išlajos po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinėje pusėje sukeltos komplikacijos – galvos smegenų suspaudimo, nukentėjusysis D. V. 2010 m. birželio 16 d., laikotarpiu nuo 3 valandos iki 7 valandos mirė gulėdamas savo motinos namuose, (duomenys neskelbtini).

Nuteistojo L. B. teigimu, byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad jis neturėjo kitos išeities, kaip tik besigindamas smūgiuoti jį užpuolusiam nukentėjusiajam D. V.. Apeliantas skunde tvirtina, jog gynėsi ir būtinosios ginties ribų neviršijo. L. B. nuomone, D. V. mirties priežastis yra ne jo suduoti smūgiai, o kitos aplinkybės, kurių ikiteisminio tyrimo metu nebuvo bandoma aiškintis.

Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, prokurorė ir nukentėjusiosios prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo L. B. apeliacinis skundas atmetamas.

Nuteistasis L. B. tiek viso baudžiamosios bylos proceso metu, tiek savo apeliaciniame skunde neneigia įvykio dieną vartojęs smurtą prieš nukentėjusįjį D. V., t. y. neneigia vieną kartą kumščiu sudavęs D. V. į apatinę veido sritį bei vieną kartą koja spyręs nukentėjusiajam į dešiniojo smilkinio sritį, tačiau nuteistasis tvirtina, kad D. V. mirties priežastis buvo ne jo suduoti smūgiai, jo padaryti kūno sužalojimai negalėjo sukelti D. V. mirties. Taip pat nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad nukentėjusysis D. V. pirmas užpuolė jį ir D. J., todėl smurtą prieš D. V. jis vartojo norėdamas apsiginti, t. y. nuteistasis tvirtina, kad veikė būtinosios ginties situacijoje, neviršydamas būtinosios ginties ribų. Tačiau šie nuteistojo apeliacinio skundo argumentai prieštarauja nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms.

Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys, t. y. kaltininko padaryta baudžiamajame įstatyme aprašyta veika buvo būtina padarinių (mirties) kilimo sąlyga. Jei nu­ken­tė­ju­sio­jo mir­ties prie­žas­tis bu­vo kal­ti­nin­ko pa­da­ry­tas svei­ka­tos su­trik­dy­mas, tai at­sa­ko­my­bė už žmo­gaus gy­vy­bės atėmi­mą at­si­ran­da ne­pri­klau­so­mai nuo to, ar nu­ken­tė­ju­sy­sis mi­rė tuoj po pa­da­ry­tos vei­kos, ar praėjus ku­riam lai­kui, taip pat ne­pri­klau­so­mai nuo to, ar jis bu­vo ne­tin­ka­mai gy­do­mas, ar netinkamai diagno­zuo­ti jo su­ža­lo­ji­mai, ir kad, ne­sant šių ap­lin­ky­bių, mir­ties gal­būt bu­vo ga­li­ma išveng­ti. Kaip minėta, nuteistasis L. B. viso bylos proceso metu neneigė įvykio dieną vartojęs smurtą prieš D. V. - vieną kartą kumščiu sudavęs D. V. į apatinę veido sritį bei vieną kartą koja spyręs nukentėjusiajam į dešiniojo smilkinio sritį. Šioje baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimo metu D. V. mirties priežasčiai nustatyti buvo atlikti keturi teismo medicinos specialisto tyrimai, taip pat viena teismo medicinos ekspertizė. Teismo medicinos ekspertas J.Sakalas nustatė, jog D. V. mirtis įvyko nuo trauminės kraujo išlajos po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinėje pusėje, sukėlusios galvos smegenų suspaudimą ir kaukolės skliauto bei pamato lūžio kontaktuojant su buku kietu paviršiumi (t. 1, b. l. 37 – 39). Teismo medicinos specialistas J.Sakalas, atlikęs papildomus tyrimus, specialisto išvadoje Nr. KM 28-340/10(04) konstatavo, kad D. V. kūne rastiems sužalojimams padaryti reikėjo vieno smūginio kontakto su buku kietu paviršiumi. Tikėtina, kad D. V. kūne rasti sužalojimai galėjo būti padaryti griuviminės ar kritiminės traumos metu atsitrenkiant į buką kietą paviršių (t. 1, b. l. 41); specialisto išvadoje Nr. KM 36-340/10(04) ekspertas nurodė, jog tikėtina, kad D. V. nubrozdinimas dešinės akies viršutiniame voke galėjo būti padarytas griuviminės traumos metu atsitrenkiant į buką kietą paviršių, taip pat tikėtina, kad D. V. po galvos traumos galėjo atlikti kokius nors aktyvius veiksmus, kol besiplečianti kraujo išlaja po kietuoju galvos smegenų dangalu sukėlė galvos smegenų suspaudimą ir sąmonės netekimą (t. 1, b. l. 43–44); specialisto išvadoje Nr. KM 45-340/10(04) teismo medicinos ekspertas J.Sakalas nurodė, jog tikėtina, kad D. V. kūne rasti sužalojimai galėjo būti padaryti kontaktuojant su buku kietu paviršiumi ir tikėtina, kad D. V. kūne rasti sužalojimai galėjo būti padaryti griuviminės ar kritiminės traumos metu, atsitrenkiant į buką kietą paviršių. Abejotina D. V. kūne rastų sužalojimų padarymo galimybė spiriant į galvą koja, apauta sportiniu bateliu plonu padu. Iš turimų teismo medicinos duomenų nėra galimybės tvirtinti, jog spyris į galvos dešinę pusę sportiniu bateliu apauta koja sukėlė D. V. gyvybei pavojingą būseną (t. 1, b. l. 51–53). Siekiant pašalinti specialisto išvadose esančius neatitikimus, buvo paskirta ir atlikta teismo medicinos ekspertizė D. V. mirties priežasčiai nustatyti. Ekspertizės akte Nr. EKM 91/11(01) konstatuota, kad D. V. mirtį sukėlęs dešinės pusės kaktos momens sumušimas su kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu buvo padarytas dėl smūgio (spyrio) į dešinės pusės kaktos - momens sritį. Galimybė, kad D. V. nustatytas sužalojimas buvo padarytas dėl spyrio koja, apauta sportiniu bateliu, neatmetama. Smūgis koja į galvos sritį gali būti kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu priežastimi (t. 1, b. l. 148–153). Pirmosios instancijos teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas J.Rybalko patvirtino savo išvadas bei jas detalizuodamas paaiškino, jog kraujo išsiliejimo po kietuoju smegenų dangalu, kuris lėmė nukentėjusiojo D. V. mirtį, priežastimi buvo smūgis koja į galvos dešinę pusę. Eksperto teigimu, tikimybė, kad nukentėjusysis nugriuvo ir patyrė tokį sužalojimą, atmestina, nes, kaip matyti iš fotonuotraukų, vietoje, kurioje įvyko konfliktas, yra minkštas gruntas, o ir sužalojimo lokalizacija nebūdinga griuvimui, labiau būdinga būtų, jeigu būtų pakaušio srities sumušimas, šiuo atveju yra veido dešinės pusės sužalojimas, o tokia lokalizacija labiau būdinga smūgio sudavimui (t. 2, b. l. 50 – 52). Šie faktiniai duomenys patvirtina, kad nukentėjusysis D. V. mirė nuo sužalojimo, kuris buvo padarytas 2010 m. birželio 15 d. apie 15 – 16 val. smūgiuojant nukentėjusiajam koja į galvos dešinę pusę. Būtent, tokį smūgį – spyrį koja į dešinę galvos pusę – prisipažįsta įvykio metu nukentėjusiajam sudavęs ir pats nuteistasis L. B.. Nuteistojo L. B. apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad sužalojimus, sukėlusius nukentėjusio D. V. mirtį, galėjo padaryti kokie nors kiti asmenys yra deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais faktiniais bylos duomenimis, priešingai – byloje surinktų įrodymų visetas patvirtina, jog D. V. mirties priežastis buvo, būtent, L. B. padarytas sužalojimas. L. B. padaryta veika - smūgiavimas koja nukentėjusiajam į dešiniojo smilkinio sritį – buvo būtinoji padarinių – D. V. mirties – kilimo sąlyga.

Kaip jau minėta, nuteistasis L. B. savo apeliaciniame skunde tvirtina, jog smūgius D. V. jis sudavė gindamasis pats ir gindamas D. J., t. y. nuteistasis teigia veikęs būtinosios ginties situacijoje. Lietuvos Respublikos BK 28 str. 2 d. prasme asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas Lietuvos Respublikos BK 28 str. 2 d. Kėsinimosi pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad besikėsinančiųjų į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Nuteistojo L. B. bei kartu su D. V. ir L. B. alkoholį įvykio dieną vartojusio D. J. parodymais nustatyta, kad konfliktas tarp trijų vyrų kilo dėl to, jog D. V. pradėjo priekaištauti D. J., kad šis neatsiliepia į telefono skambučius. Kaip parodė nuteistasis L. B., D. V. pradėjo priekaištauti D. J., ėmė D. J. tąsyti ir jie susikibo. Jam bandant D. V. ir D. J. išskirti, D. V., sakydamas, kad jis nesikištų, bandė jam trenkti, tačiau nepataikė. Atsakydamas jis D. V. trenkė dešine ranka į smakrą, D. V. nuo smūgio susilenkus, kaire koja spyrė nukentėjusiajam ir pataikė į dešinę galvos pusę. Tuo konfliktas ir baigėsi, su D. V. jis susitaikė ir susėdę baigė gerti alų. Liudytojas D. J. parodė, kad įvykio metu D. V. pradėjo jam priekaištauti, kodėl jis neatsiliepia į telefono skambučius ir puolė muštis. Tada jį ginti puolė L. B., D. V. susikibo su L. B.. Liudytojo D. J. teigimu, viskas įvyko labai greitai, jis nepastebėjo jokių smūgių. Nuteistojo L. B. bei liudytojo D. J. parodymų analizė leidžia daryti išvadą, kad būtinosios ginties situacija šiuo atveju susiklosčiusi nebuvo. Įvykio dieną tarp D. V. ir D. J. įvyko trumpas konfliktas bei nedidelis susistumdymas, į kurį įsikišo nuteistasis L. B.. Konflikto tarp D. V. ir D. J. metu nei L. B., nei D. J. sveikatai ar gyvybei pavojus iškilęs nebuvo, nei L. B., nei D. J. smūgių nukentėjusysis D. V. nesudavė, pavojingo kėsinimosi, nuo kurio nuteistajam buvo būtina gintis pačiam ar ginti D. J., nebuvo. Šiuo atveju abi pusės – tiek nukentėjusysis D. V., tiek nuteistasis L. B. elgėsi agresyviai, abi pusės buvo puolančiosios, besiginančiųjų nebuvo. Pavojingo kėsinimosi buvimo faktą paneigia ir tai, kad nei nuteistajam L. B., nei kartu su juo buvusiam D. J. jokie sužalojimai padaryti nebuvo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatytas įvykio aplinkybes bei padarė pagrįstą išvadą, kad sužalojimus, sukėlusius D. V. mirtį, L. B. padarė ne gindamasis pats ar gindamas D. J. nuo pavojingo kėsinimosi, o tyčia, supykęs dėl D. V. reiškiamų priekaištų D. J.. Nuteistojo L. B. veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 129 str. 1 d.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam L. B., Lietuvos Respublikos 41 str., 54 str. reikalavimų, teisingumo ir proporcingumo principų nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį (nuteistasis padarė nusikalstamą veiką, priskiriamą labai sunkių nusikaltimų kategorijai), į kaltės formą ir rūšį (nusikaltimas padarytas netiesiogine tyčia), į tai, kad byloje nustatyta viena L. B. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir padėjo ją išaiškinti, L. B. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, į L. B. asmenybę charakterizuojančius požymius, taip pat į nukentėjusiojo D. V. elgesį (nukentėjusysis savo veiksmais išprovokavo konfliktą) bei, įvertinęs šių aplinkybių visumą, nuteistajam L. B. paskyrė bausmę, artimą straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytos bausmės minimumui. Nuteistajam L. B. paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta, jos švelninti nėra teisinio pagrindo, be to, savo apeliaciniame skunde to neprašo ir pats nuteistasis.

Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, apeliacinio skundo ribose nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo L. B. apeliacinį skundą atmesti.