- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-07-28
- Bylos Nr.
- 1S-1003-594/2016
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Albinas Antanaitis
- Nuteistasis
- E. J.
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistojo E. J. (toliau – E. J.) gynėjos advokatės A. R. skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 1 d. nutarties, kuria nuteistojo E. J. gynėjos advokatės prašymas dėl bausmės sušvelninimo atmestas,
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. J. Marijampolės rajono apylinkės teismo 2003 m. rugpjūčio 26 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 3 d. ir nuteistas 4 (ketverių) metų 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalies 8 punktu, šiuo nuosprendžiu E. J. paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu buvo subendrinta su Marijampolės rajono apylinkės teismo 2002 m. lapkričio 7 d. nuosprendžiu E. J. paskirta laisvės atėmimo bausme (prie griežtesnės pridedant dalį švelnesnės bausmės), E. J. paskiriant galutinę subendrintą 4 (ketverių) metų 11 (vienuolikos) mėnesių laisvės atėmimo bausmę. E. J. atžvilgiu taikytas 2002 m. lapkričio 7 d. „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punktas ir E. J. paskirtos ir neatliktos bausmės dalis sumažinta 1/5 (vienu penktadaliu).
1.1. 2005 m. vasario 3 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nutartimi E. J. iš pataisos įstaigos paleistas lygtinai, nuteistajam neatlikus 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių ir 22 (dvidešimt dviejų) dienų laisvės atėmimo bausmės dalies, įpareigojant jį 2 (du) kartus per mėnesį registruotis PI.
1.2. 2007 m. kovo 19 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo nutartimi Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2005 m. vasario 3 d. nutartimi taikytas lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos panaikintas ir E. J. pasiųstas į pataisos namus atlikti neatliktą 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių 22 (dvidešimt dviejų) dienų laisvės atėmimo bausmės dalį.
2016 m. birželio 20 d. Marijampolės rajono apylinkės teisme buvo gautas nuteistojo E. J. gynėjos advokatės A. R. prašymas sušvelninti nuteistajam paskirtą bausmę: taikant BK 91 str. 3 d. bausmę sumažinti iki 1 metų 6 mėnesių ir pritaikius 2011 m. gruodžio 22 d. įstatymu Nr. XI-1861 (įsigaliojo 2012 m. liepos 1 d.) pakeistą BK 92 straipsnio (arba BK 75 straipsnio) redakciją, atidėti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, tačiau Marijampolės rajono apylinkės teismas 2016 m. liepos 1 d. nutartimi nuteistojo gynėjos prašymą atmetė. Skundu apygardos teismui nuteistojo E. J. gynėja advokatė A. R. prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartį, sumažinti E. J. paskirtą laisvės atėmimo bausmę iki 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių ir taikyti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą.
Žemesnės instancijos teismas
3.1. Nuteistojo gynėjos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog priimant Marijampolės rajono apylinkės teismo 2003 m. rugpjūčio 26 d. nuosprendį nebuvo padaryta esminių klaidų, sudarančių pagrindą švelninti E. J. atžvilgiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Darydama šią išvadą advokatė nurodo, kad pagal nuosprendžio priėmimo metu galiojusią BK 149 straipsnio 3 dalies redakciją, asmuo, padaręs šioje dalyje įtvirtintą nusikalstamą veiką, baudžiamas laisvės atėmimu nuo 3 (trejų) iki 10 (dešimties) metų. Atsižvelgiant į tai, kad nusikaltimo padarymo metu E. J. buvo nepilnametis, sutinkamai su BK 91 straipsnio 3 dalies nuostatomis, jam galėjo būti skiriama nuo 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių iki 5 (penkerių) metų laisvės atėmimo bausmė. Tuo tarpu teismas, pripažindamas E. J. kaltu ir nuteisdamas jį 4 (ketverių) metų 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, paskyrė bausmę artimą maksimumui, galimam skirti nepilnamečiui asmeniui.
3.2. Skundu pabrėžiama, kad E. J. nusikalto būdamas nepilnametis, įvykdė vieną tyčinį nusikaltimą, jam paskirta bausmė nėra didesnė nei 5 (penkeri) metai laisvės atėmimo, jokių naujų nusikalstamų veikų jis nėra padaręs, suprato savo netinkamą poelgį, dėl to gailisi, dėl ko, nuteistojo gynėjos įsitikinimu, bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo.
Teismo posėdyje nuteistojo gynėja advokatė A. R. skundą prašė tenkinti skunde nurodytais pagrindais, prokurorė skundą prašė atmesti, kadangi bausmės dydžio klausimas turėjo būti sprendžiamas apeliacinio ar kasacinio proceso metu, tuo tarpu bausmės vykdymo atidėjimas nėra galimas. Nuteistojo E. J. gynėjos advokatės A. R. skundas atmetamas. 2012 m. liepos 1 d. (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymas Nr. XI-1861) įsigaliojo nauja BK 92 straipsnio 1 dalies redakcija, pagal kurią nepilnamečiui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis neatsargius nusikaltimus arba laisvės atėmimu ne daugiau kaip penkeriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
Žemesnės instancijos teismas
6.1. Šiame kontekste atmetant nuteistojo E. J. gynėjos skundą, visų pirma pažymėtina, kad sutinkamai su naujausia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, vertinant BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas (numatančias bausmės vykdymo atidėjimo taikymą pilnamečiams asmenims) BK 3 straipsnio 2 dalies normų kontekste, BK 75 straipsnio 1 dalis (tokiu būdu akivaizdu, kad ir BK 92 straipsnio 1 dalis) gali būti suprantama kaip turinti grįžtamąją galią. Tačiau, pagal konstitucinę jurisprudenciją įstatymų leidėjas, priimdamas teisės aktą, turintį atgalinio veikimo galią, paprastai privalo nustatyti tokių aktų įgyvendinimo tvarkos taisykles, numatyti probleminius klausimus, kurie gali kilti įgyvendinant naujas teisės normas ir kurių sprendimui gali būti reikalingos minėtos taisyklės (Konstitucinio Teismo 1998 m. kovo 25 d., 1998 m. liepos 9 d. ir kt. nutarimai). Tuo tarpu dėl BK 75 straipsnio 1 dalies (kaip ir dėl BK 92 straipsnio 1 dalies) tai nėra padaryta. Vadinasi, įstatymų leidėjas, priimdamas naują BK 75 straipsnio 1 dalį (taip pat ir BK 92 straipsnio 1 dalį), nenumatė neriboto jos atgalinio veikimo. Aiškinimas priešingai iš esmės reikštų konstatavimą, kad įstatymų leidėjas, priimdamas BK 75 straipsnio 1 dalies (kaip ir BK 92 straipsnio 1 dalies) pakeitimus, nesilaikė konstitucinio imperatyvo: teisės aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų (lex non cogit ad impossibilia) (pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai), nes taikant BK 75 straipsnio 1 dalį atgal be ribų šalies teismai, net ir nesant nuteistųjų prašymų, turėtų iš naujo spręsti bausmių vykdymo atidėjimo klausimą daugelyje baudžiamųjų bylų dėl padarytų nusikaltimų, išnagrinėtų iki komentuojamų teisės normų įsigaliojimo ir kuriose teisminio nagrinėjimo stadija visose instancijose (pirmosios, apeliacinės, kasacinės) yra pasibaigusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-7-386/2015). Analogiškais motyvais nuteistojo E. J. gynėjos prašymas sušvelninti nuteistajam paskirtą laisvės atėmimo bausmę BK 92 straipsnio 1 dalies pagrindu atidedant E. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą buvo atmestas ir pirmosios instancijos teismo, su kuo nesutikti, nepaisant E. J. gynėjos skundo argumentų, teisinio pagrindo nėra.
Atmetant apygardos teismui pateiktą skundą, akcentuotina ir tai, kad, sutinkamai su skundo nagrinėjimui pateikta medžiaga, Marijampolės rajono apylinkės teismo 2003 m. rugpjūčio 26 d. nuosprendžiu E. J. buvo pripažintas kaltu pagal BK 149 straipsnio 3 dalį. Nuteistajam inkriminuota nusikalstama veika priskiriama tyčinių sunkių nusikaltimų kategorijai, už jos padarymą E. J. nagrinėjamu atveju buvo paskirta 4 (ketverių) metų 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Esant šioms aplinkybėms, įvertinus jas naujosios BK 92 straipsnio 1 dalies redakcijos kontekste, abejonių E. J. atitikimu formaliesiems BK 92 straipsnio reikalavimams aukštesniajam teismui nekyla. Tačiau, įstatymo leidėjas, atsižvelgdamas į bausmės paskirtį, t. y. sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad šie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, numatydamas galimybę atidėti bausmės vykdymą nuteistojo atžvilgiu, įtvirtino esminę sąlygą, kuriai nesant asmeniui negali būti taikomas bausmės vykdymo atidėjimo institutas, t. y. kai teismas, skirdamas bausmę, nenustato, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdamas šį klausimą, teismas turi remtis ne tik byloje esančiais duomenimis, tiesiogiai apibūdinančiais nuteistojo asmenybę, bet ir bylos aplinkybėmis, kurios sudaro galimybę įvertinti ar nuteistojo nusikaltimas (nusikaltimai) padarytas atsitiktinai, ar nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar dėl kitų asmenų įtakos, ar nuteistajam apskritai būdingos antivisuomeninės, nihilistinės nuotaikos, ar yra ryškių polinkių daryti nusikalstamas veikas ir pan., kas suponuoja išvadą, kad sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, vadovaujamasi ne tik BK 92 straipsnio (BK 75 straipsnio) nuostatomis, bet ir bausmės skyrimo bendraisiais pagrindais (BK 41 straipsnis, 54 straipsnis) bei kitomis baudžiamojo įstatymo normomis, įtvirtinančiomis bausmių skyrimo taisykles.Kaip matyti iš 2003 m. rugpjūčio 26 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendžio turinio, teismas, skirdamas E. J. bausmę, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pobūdį (sunkus nusikaltimas), kaltininko kaltės formą (nusikaltimas padarytas tyčia) bei rūšį, nusikalstamos veikos įvykdymo tikslus ir motyvus, įvertino ir E. J. asmenybę – praeityje teistas nebuvo, tačiau po jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 149 straipsnio 3 dalyje, padarymo, jis buvo nuteistas ir už svetimo turto pagrobimą įsibraunant į patalpą, įrašytas į Rizikos vaikų grupės informacinę kartoteką, charakterizuojamas neigiamai, kas rodo, jog E. J. yra linkęs nusikalsti. Atsižvelgė į jo atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą, į tai, kad nusikaltimo padarymo metu E. J. buvo nepilnametis, ko rezultate, E. J. paskyrė artimą vidurkiui BK 149 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę. Vertindamas išdėstytas E. J. asmenybę bei jo įvykdyto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą apibūdinančias aplinkybes, Marijampolės rajono apylinkės teismas konstatavo, kad bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnyje, nagrinėjamu atveju gali būti pasiekti tik paskyrus E. J. realią laisvės atėmimo bausmę. Aptartų duomenų visuma aukštesniajam teismui leidžia iš esmės pritarti pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl pakeistų BK 92 straipsnio nuostatų netaikymo nuteistojo atžvilgiu, kartu pažymint, kad įstatymų leidėjas, siekdamas apsaugoti vieną pažeidžiamiausių socialinių grupių – nepilnamečius asmenis, baudžiamajame įstatyme numatė itin griežtas bausmes už seksualinio pobūdžio veiksmų atlikimą jų atžvilgiu, kas leidžia pagrįstai manyti, jog šiuo atveju, sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo instituto taikymo galimybes, itin svarbu įvertinti ir visuomenės interesą, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų nubaustas, o jam paskirta bausme būtų užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.
Žemesnės instancijos teismas
10.1. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės realizavimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau iškilus pagrįstai abejonei šis institutas neturi būti taikomas. Kartu akcentuotina, kad BK 92 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Dėl to, net ir esant formaliems pagrindams pagal nusikalstamos veikos kategoriją bei paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukmę, esminė minėto straipsnio taikymo sąlyga yra teismo išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tuo tarpu vertinant nuteistojo E. J. gynėjos skunde išdėstytas aplinkybes dėl nuteistojo elgesio po jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo, pabrėžtina, kad sprendžiant klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo instituto taikymo nuteistojo atžvilgiu, vertinamos tik tos aplinkybės, kurios egzistavo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo metu, todėl tai, kiek pasikeitė nuteistojo elgesys ar jo padėtis jam atliekant laisvės atėmimo bausmę, nagrinėjamu atveju BK 92 straipsnio nuostatų taikymui, priešingai nei tai suvokia nuteistojo gynėja, reikšmės neturi.
Nors skundu apygardos teismui nuteistojo E. J. gynėja teigia, jog Marijampolės rajono apylinkės teismas 2003 m. rugpjūčio 26 d. nuosprendžiu už nusikaltimo, numatyto BK 149 straipsnio 3 dalyje, padarymą skirdamas nuteistajam 4 (ketverių) metų 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę padarė esminių procesinių pažeidimų, netinkamai taikė BK teisės normas, susijusias su bausmių skyrimu nepilnamečiams, tačiau, kaip teisingai skundžiama nutartimi pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Marijampolės rajono apylinkės teismo nuosprendis jau yra įsiteisėjęs ir vykdomas, todėl nei jo pagrįstumas, nei teisėtumas šioje proceso stadijoje, skunde nurodytu pagrindu, negali būti nagrinėjamas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad klausimas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo gali būti sprendžiamas tik BPK 451 straipsnio pagrindais bei XXXIV skyriuje nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, joje pakankamai išsamiai nurodyti nuteistojo gynėjos prašymo netenkinimo motyvai, todėl keisti ar naikinti ją aukštesniajam teismui pateikto skundo argumentais, teisinio pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 364 straipsnio 8 dalies 1 punktu ir 9 dalimi,
nutaria:
nuteistojo E. J. gynėjos advokatės A. R. skundą atmesti ir palikti galioti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartį.
Ši nutartis neskundžiama ir įsigalioja nuo priėmimo dienos.