Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jūra Marija Strumskienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo akcinės bendrovės „BnP Finance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 2 d. sprendimo už akių, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo akcinės bendrovės „BnP Finance“ ieškinį atsakovui T. P. dėl negrąžinto kredito, kredito mokesčio, palūkanų ir delspinigių priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas AB „BnP Finance“ prašė iš atsakovo T. P. priteisti 86,89 Eur kreditą, 11,01 Eur kredito mokestį, 439,65 Eur palūkanas, 8,81 Eur delspinigius, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pradinis kreditorius UAB „Credit day“ ir atsakovas T. P. 2012-06-22 sudarė vartojimo kredito sutartį, pagal kurią ieškovas suteikė 86,89 Eur dydžio kreditą 40 dienų terminui, o atsakovas įsipareigojo grąžinti kreditą ir sumokėti 11,01 Eur kredito mokestį sutartyje nustatyta tvarka ir terminais. 2016-11-23 reikalavimo teisę pradinis kreditorius perleido ieškovui.

Atsakovui procesiniai dokumentai įteikti atsiliepimo į ieškinį nepateikė, nustatytos procesinės sąlygos, būtinos užbaigti bylos nagrinėjimą priimant sprendimą už akių.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. kovo 2 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies. Ieškovo naudai priteisė 86,89 Eur kreditą, 11,01 Eur kredito mokestį, 77,49 Eur delspinigius ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už bendrą priteistą sumą (175,39 Eur), skaičiuojamas nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2016-12-05) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Nustatė, kad UAB „Credit Day“ su T. P. 2012-06-22 sudarė Vartojimo kredito sutartį, pagal kurią suteikė 86,89 Eur (300,00 Lt) kreditą, kurį atsakovas įsipareigojo grąžinti dalimis iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. bei sumokėti 11,01 Eur (38,00 Lt) kredito mokestį. 2016-11-23 Reikalavimo perleidimo sutartimi reikalavimas perleistas AB „BnP Finance“.

Reikalavimus dėl 439,65 Eur palūkanų, už laikotarpį nuo termino įvykdyti prievolę pasibaigimo dienos (2012-08-01) iki reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo dienos (2016-11-23), taikant 115,58 Eur proc. palūkanų normą, ir 8,81 Eur delspinigių, paskaičiuotų už 180 dienų, tenkino iš dalies. Vartojimo kredito sutarties įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 proc., o jokios kitos netesybos ar mokesčiai už įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Teismas priteisė įstatymines 0,05 proc. dydžio netesybas, skaičiuojamus nuo laiku negrąžintos kredito bei kredito mokesčio bendros 97,90 Eur (86,89 Eur + 11,01 Eur) sumos už ieškovo ieškinyje nurodyta terminą, t. y. nuo termino įvykdyti prievolę pasibaigimo dienos (2012-08-01) iki ieškinio surašymo dienos (2016-11-30), viso 77,49 Eur. Senaties termino netaikė. Kadangi dvigubos netesybos draudžiamos, į įstatymines netesybas (delspinigius) įskaičiavo 8,81 Eur delspinigius.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovas AB „BnP Finance“ apeliaciniu skundu prašė pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 2 d. sprendimą už akių ir T. P. priteisti 439,65 Eur mokėjimo palūkanų, 8,81 Eur delspinigių. Prašė priteisti 15,00 Eur žyminio mokesčio ir 121 Eur išlaidų už ieškinio parengimą bei 15,00 Eur žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinį skundą.

Laikė, jog teismas netinkamai kvalifikavo palūkanas, kadangi jos atliko mokėjimo funkciją. Sutarties specialiosios sąlygos numato, kad palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo pirmos kredito suteikimo dienos ir skaičiuojamos iki viso kredito grąžinimo kredito davėjui. Pelno palūkanoms netaikomas 0,05 proc. dydis, jų dydis yra šalių susitarimo dalykas, todėl joms turėjo būti taikomas 115,58 proc. metinių palūkanų dydis. Pagal Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnį bendra vartojimo kredito kaina yra protinga, pagrįsta ir sąžininga, nepažeidžianti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra ne didesnė kaip 200 procentų. Teismui nesuteikta teisė kontroliuoti pelno palūkanų dydį ir savo iniciatyva vertinti šių palūkanų atitiktį protingumo kriterijui. Atsakovas nepareiškė reikalavimo mažinti palūkanas, neginčijo sutarties sąlygų, nereikalavo sutarties sąlygų pakeitimo, nesirūpino Sutarties eiga ir vykdymu.

Teismas netinkamai kvalifikavo mokėjimo palūkanas kaip delspinigius, todėl į įstatymines netesybas (delspinigius) įskaičiavo 8,81 Eur delspinigių. Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje ir Sutartyje įtvirtinta, jog pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui gali būti taikomos 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos dydžio netesybos. Atsakovas ilgą laiką vengia įvykdyti prievolę bei naudojasi vartojimo kredito davėjo piniginėmis lėšomis.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose, nenustatė.Apeliacinis procesas vyksta dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kurio teismas nusprendė sumažinti vartojimo kredito sutartyje numatytas palūkanas ir įskaičiuoti delspinigius.

UAB „Credit Day“ su T. P. 2012-06-22 sudarė Vartojimo kredito sutartį, pagal kurią suteikė 86,89 Eur (300,00 Lt) kreditą, kurį atsakovas įsipareigojo grąžinti dalimis iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. bei sumokėti 11,01 Eur (38,00 Lt) kredito mokestį. Paskola nebuvo grąžinta. Vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose nurodoma, jog kredito suma sudaro 86,88 Eur; kredito grąžinimo diena 2012-08-01; metinė palūkanų norma 115,58 proc.; bendra vartojimo kredito kainos metinė norma 196,92 proc. Taip pat specialiojoje dalyje nustatyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais mokamos netesybos – 0,05 proc. dydžio delspinigiai už kiekvieną uždelstą dieną nuo laiku negrąžintų ir / ar nesumokėtų kitų nei kreditas, pagal sutartį nustatytų sumų. Pavėluoto įmokų mokėjimo atveju mokama ir 115,58 proc. metinių palūkanų.

Šalių ginčas kilo dėl Vartojimo kredito sutartyje nustatytos palūkanų normos dydžio bei palūkanų rūšies. Sumažindamas priteisiamų palūkanų dydį teismas vadovavosi Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalimi, pagal kurią nustatyta, jog pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Nuo 2016-02-01 papildomai teisės normoje įrašyta, jog netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Tokia teismo pozicija patvirtina, jog prašomos priteisti palūkanos buvo įvertintos kaip įsipareigojimų nevykdymo palūkanos.

Vartojimo kredito sutarties bendroji dalis apibrėžia, jog metinė palūkanų norma – tai palūkanų norma kasmet taikoma išmokėtam kreditui ir kurią kredito gavėjas įsipareigoja mokėti kredito davėjui Sutartyje nustatyta tvarka už naudojimąsi jam suteiktomis kredito lėšomis. Tai patvirtina, jog Specialiojoje dalyje nurodytos 115,58 proc. palūkanos yra pelno palūkanos, o ne įsipareigojimų nevykdymo palūkanos. Pelno palūkanoms Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis netaikoma. Pelno palūkanų dydis reguliuojamas Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnyje.

Vartojimo kredito sutartis sudaryta 2012-06-22. Nuo 2012-01-01 galiojusi Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio redakcija nustatė, kad bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros. Preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 proc. Nuo 2016-02-01 galiojanti redakcija nurodo, jog preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutarties sudarymo, keitimo arba pratęsimo momentu: 1) vartojimo kredito sutartyje nustatyta vartojimo kredito palūkanų norma yra didesnė kaip 75 procentai, o visos kitos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančios vienai vartojimo kredito dienai, yra didesnės kaip 0,04 procento bendros vartojimo kredito sumos; 2) bendra vartojimo kredito kaina didesnė už bendrą vartojimo kredito sumą.

Su atsakovu sudarytoje Vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendra vartojimo kredito kainos metinė norma sudarė 196,92 proc. ir formaliai Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio nustatytų apribojimų neviršijo. Nuo 2016-02-01 galiojanti redakcija yra taikoma, kai didesnė nei 75 proc. vartojimo kredito palūkanų norma nustatyta vartojimo kredito sutarties sudarymo, keitimo arba pratęsimo momentu. Taigi, 2012-06-22 sudarytai sutarčiai nuo 2016-02-01 galiojanti žemesnė vartojimo kredito palūkanų norma negali būti taikoma. Abiejų aptartų redakcijų Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 3 dalis nustatė, jog teismas, įvertinęs šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, gali sumažinti bendrą vartojimo kredito kainą. Pagal Vartojimo kredito įstatymo 2 straipsnio 2 dalį bendra vartojimo kredito kaina yra visos išlaidos, įskaitant palūkanas, komisinius mokesčius ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius, kuriuos vartojimo kredito gavėjas turi sumokėti ir kurie yra žinomi vartojimo kredito davėjui, išskyrus atlyginimą notarui. Tai rodo, jog teismas gali spręsti dėl pelno palūkanų dydžio. Ieškovas neteisus, apeliaciniame skunde teigdamas, jog teismui tokia teisė nesuteikta. Tačiau byloje nagrinėjamu atveju atsakovas prašymo mažinti palūkanas nėra pareiškęs ir teismo sprendimas dėl pelno palūkanų mažinimo galimas tik nustačius teismo pareigą veikti ex officio.

Atsakovas, nors ir asmeniškai gavo procesinius dokumentus, tačiau į teismą nesikreipė, bylos nagrinėjime nusprendė nedalyvauti, todėl spręsdamas Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 3 dalies taikymo klausimą, teismas iš esmės gina viešąjį interesą – vartotojo teises. Pagal CK 6.228-4 straipsnio 9 dalį bylą nagrinėjantis teismas turi pareigą vartojimo sutarčių atitiktį nesąžiningumo kriterijams vertinti ex officio. To paties straipsnio 2 dalies 5 punktas nurodo, jog preziumuojama, kad nesąžininga sąlyga, kai nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties nevykdymą ar netinkamą vykdymą. Pelno palūkanos nustatomos CK 6.872 straipsnio 1 dalies pagrindu ir negali būti laikomos civilinės atsakomybės rūšimi. Pelno palūkanos nėra nei bauda, nei delspinigiai, kurie mokami pagal CK 6.258 straipsnio 1 dalį. Taigi, CK 6.228-4 straipsnio prezumpcijos netaikytinos.

Pelno palūkanų dydis yra šalių susitarimo reikalas. Šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, kredito gavėjas turėjo suprasti, kokio dydžio palūkanų norma bus taikoma. Vartojimo kredito įstatymas nustato kredito davėjo pareigą pateikti išsamią informaciją apie sudaromą sutartį, atsakovas dėl nepakankamo informacijos suteikimo prieš priimant sprendimą nesiskundė. Panašioje byloje priimtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-485-916/2015 buvo nuspręsta, jog 130,85 proc. metinė palūkanų norma buvo tinkama ir konstatuota, kad atsakovas neįrodė, jog bendra vartojimo kredito kainos metinė norma neatitiko protingumo, pagrįstumo reikalavimų, prieštaravo sąžiningai verslo praktikai ar pažeidė vartojimo kredito gavėjo ir jo davėjo interesų pusiausvyrą, nepaneigė įstatyme įtvirtintos bendros vartojimo kredito kainos atitikties įtvirtintiems reikalavimams prezumpcijos.

Byloje bendra vartojimo kredito kaina yra net 5 kartus didesnė už kredito sumą. Ši aplinkybė sudaro pagrindą teismui ex officio spręsti dėl Vartojimo kredito sutarties sąlygos, nustatančios 115,58 proc. metinę palūkanų normą nesąžiningumo, vadovaujantis Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 3 dalimi bei CK 6.228-4 straipsnio 3 ir 9 dalimi. CK 6.228-4 straipsnio 3 dalis pareigą įrodyti, jog sutarties sąlyga nėra nesąžininga tenka verslininkui. Apeliantas nepateikė jokių racionalių paaiškinimų, kodėl įmonės veiklos užtikrinimui buvo reikalinga nustatyti neįtikėtinai dideles palūkanas. Šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas numato, jog vartojimo kredito palūkanų norma turi būti ne didesnė kaip 75 procentai, o bendra vartojimo kredito kaina nedidesnė už bendrą vartojimo kredito sumą. Tai užtikrina vartojimo paskolų teikimą ir paslaugas teikiančių įmonių veiklą. Itin didelių nepagrįstų palūkanų nustatymas vertinamas kaip pasinaudojimas savo, kaip verslininko padėtimi. Tokia sąlyga iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo ne naudai (CK 6.228-4 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-485-916/2015 nustatytas faktines aplinkybes, palūkanos mažintinos iki dvigubos kredito sumos. Kadangi nėra įstatyminio pagrindo delspinigiams įskaičiuoti į pelno palūkanas, o tik tam tikrais atvejais į įsipareigojimų nevykdymo palūkanas, tai teismo sprendimas šioje dalyje keičiamas (CPK 326 1 dalies 3 punktas).

Pakeitus teismo sprendimą perskaičiuojamos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Ieškovo naudai taip pat priteisiamos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

ieškovo AB „BnP Finance“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 23 d. sprendimą už akių ir jį išdėstyti sekančiai:

„ieškovo akcinės bendrovės „BnP Finance“ ieškinį tenkinti iš dalies. Priteisti ieškovui akcinei bendrovei „BnP Finance“ iš atsakovo T. P. 86,89 Eur (aštuoniasdešimt šešių eurų ir 89 centų) kreditą, 11,01 Eur (vienuolikos eurų ir 1 cento) kredito mokestį, 173,78 Eur (šimtą septyniasdešimt tris eurus 78 centus) mokėjimo palūkanų, 8,81 Eur (aštuonis eurus 81 centą) delspinigių ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už bendrą priteistą sumą (280,49 Eur), skaičiuojamas nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. gruodžio 5 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Priteisti ieškovui akcinei bendrovei „BnP Finance“ iš atsakovo T. P. 69,36 Eur (šešiasdešimt devynis eurus ir 36 centus) bylinėjimosi išlaidų. Kitą dalį ieškinio atmesti“.

Priteisti ieškovui akcinei bendrovei „BnP Finance“ iš atsakovo T. P. 39,08 Eur (trisdešimt aštuonis eurus 8 centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų proceso apeliacinės instancijos teisme metu.