Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėja Svetlana Jurgaitienė Baudž. bylos Nr. 1A-232-348-2014;

Teisėja Jonas Malinauskas Teisminio proceso Nr. 1-20-9-00588-2013-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.6.

2014 m. kovo 31 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Svetlanos Jurgaitienės, teisėjų: Algirdo Remeikos ir Dmitrijaus Korsakovo, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorui Jonui Vitkauskui, nuteistajai A. R., gynėjui advokatui Romualdui Briliui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. R. apeliacinį skundą dėl 2013 m. gruodžio 10 d. Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo A. R. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d., ir nubausta laisvės apribojimu 4 (keturiems) mėnesiams. Nuteistoji įpareigota per visą bausmės laiką neatlygintinai išdirbti 40 (keturiasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 67 str. 3 d., 72² str., paskirti nuteistajai baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. R., nuteista už tai, kad 2013 m. gegužės 29 d., apie 17 val. 15 min., bute esančiame adresu (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto su sutuoktiniu M. R. metu, tyčia, kambaryje, šepečio kotu sudavė nukentėjusiajam M. R. vieną kartą į abejas rankas, padarydama jam odos nubrozdinimą dešinės alkūnės sąnario nugariniame paviršiuje, tokiais savo veiksmais nukentėjusiajam M. R. padarė nežymų sveikatos sutrikdymą ir sukėlė fizinį skausmą, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d.

Taip pat nuteistoji pastebėjo, kad teismas, vertindamas įrodymus, nesivadovavo Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis iš šių teismo nuosprendyje esančių išvadų: „Teismo nuomone, bijodama nukentėjusiojo to jinai nebūtų dariusi“, „Teismas galvoja, kad jausdama kokį nors pavojų ar smurto panaudojimo galimybę jos atžvilgiu taip jinai nebūtų pasielgusi“. Nurodytos teismo išvados padarytos ne įrodymų analizės išdavoje, o yra tik teismo prielaidos, manymas, jog taip buvo. Teismas negali grįsti nuosprendį prielaidomis, samprotavimais ir manymais. Teismas nuosprendį pagrindžia tik įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Teisingam tikrųjų faktinių bylos aplinkybių nustatymui turi didelę reikšmę ir kiti byloje esantys rašytiniai dokumentai, kurių teismas visiškai neįvertino ir nesivadovavo, tai Alytaus AVPK 2013 06 05 d. raštas (b.1.29); VšĮ Alytaus rajono savivaldybės pirminės sveikatos priežiūros centro 2013 06 11 d. pažyma ( b.l. 31); Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 01 11 d. baudžiamasis įsakymas. Taip pat teismas nekreipė dėmesio ir nevertino to, kad M. R. šios bylos nagrinėjimo metu kitoje baudžiamojoje byloje, kur jis patrauktas įtariamuoju, paskirta jam stacionarinė kompleksinė teismo psichiatrinė - psichologinė ekspertizė, kuri pavesta atlikti LR S AM Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Utenos teismo ekspertiniam skyriui, kurio metu bus sprendžiamas jo pakaltinamumo klausimas. Nuteistoji nesutinka ir su teismo išvada, kad nebuvo M. R. kėsinimosi į nuteistosios sveikatą ir skunde plačiai išdėsto motyvus.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji A. R. ir jos gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios A. R. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliantė teigia, kad ji nepadarė nusikalstamos veikos numatytos Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., nepripažįsta kaltės, nesutinka su apylinkės teismo nuosprendžiu, kuriuo nuteistoji pripažinta kalta ir nuteista neįsigilinus į visą įrodomąją bylos medžiagą, nesiaiškinus, ar tarp kaltinimo pateiktų įrodymų yra tarpusavio ryšys.

Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Ž. T. Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Ž. T. Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas, savo 2005-06-23 nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (nutartyje) išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamos kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo prašymus ar esminius argumentus. Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog A. R. kaltė padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. yra įrodyta. Pripažindamas A. R. kalta, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Nuteistosios apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl A. R. kaltės.

Nuteistosios A. R. skundo argumentai, jog teismas, vertindamas jos parodymus ir spręsdamas jų patikimumo klausimą, nepagrįstai padarė išvadą, kad nuteistosios aiškinimai nėra nuoseklūs, atmestini. Taip pat atmestinas ir apeliacinio skundo argumentas, jog teismas neatsižvelgė, į tai, jog nuteistoji nebūdama teisininkė-profesionalė, ikiteisminio tyrimo metu nepasakojo, kokiais konkrečiai veiksmais pasireiškė M. R. užpuolimas ir jos gynyba, nes nebuvo dėl jų paklausta, o savo iniciatyva to nepadarė, nes nesuprato, kad tai turi esminę reikšmę.

Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nuteistosios veiksmai negali būti traktuojami kaip būtinoji gintis. Kaip matyti iš nuteistosios 2013-06-01 paaiškinimo ir įtariamosios apklausos protokolo 2013-08-12 A. R., kaip ir minėjo pirmosios instancijos teismas, neminėjo tos aplinkybės, kad M. R. buvo užsimojęs ranka jai trenkti, nuteistoji minėtų apklausų metu nurodė tik tą aplinkybę, kad su nukentėjusiuoju pradėjus bartis, keiktis necenzūriniais žodžiais ir besistumdant jinai pagriebusi šepetį trenkė vieną kartą nukentėjusiajam per rankas. Tik pirmosios instancijos teismo posėdžio metu A. R. parodymuose atsiranda nauja versija, jog nukentėjusysis buvo užsimoję ranka jai trenkti, o jinai besigindama trenkė jam šepečio kotu. Teisėjų kolegijos nuomone, A. R. pasirinkta taktika neigti savo kaltę bei tvirtinti, kad būtent M. R. ją užpuolęs norėjo trenkti, o ji tik gynėsi, nes bijojo būti sumušta, vertintina kaip gynybos pozicija, kuria pastaroji siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pagal Lietuvos Respublikos BK 28 str. 2 d. būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Pavojingas kėsinimasis yra viena iš būtinųjų būtinosios ginties sąlygų, todėl nesant pavojingo kėsinimosi, nėra pagrindo pripažinti kaltininką veikus esant būtinosios ginties situacijai. Nagrinėjamu atveju jokio aiškiai gresiančio pavojaus nuteistajai nebuvo, kaip matyti iš nukentėjusiojo ir pačios nuteistosios parodymų, konfliktas prasidėjo dėl mergaitės, abu tiek M. R., tiek A. R. tarpusavyje barėsi, keikėsi necenzūriniais žodžiais bei stumdėsi ir priešingai, nei nurodė nuteistoji, ji pati pirma pradėjo smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas. Tad šiuo atveju A. R. veiksmai negali būti pripažinti veikimu esant būtinosios ginties sąlygomis, todėl jos veika teisingai kvalifikuota pagal kilusius padarinius pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog teisinis neišprusimas ir kitos nuteistosios apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, atsižvelgiant į bylos aplinkybių visumą, nėra pakankamos paneigti pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą.

Įvertinus tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu nukentėjusiojo duotus parodymus, darytina išvada, kad M. R. nuosekliai ir nedviprasmiškai paaiškino nagrinėjamo įvykio aplinkybes, todėl netikėti jos išsamiais parodymais nėra pagrindo. Šią išvadą sustiprina dar ir tai, kad nukentėjusiojo nurodytas įvykio aplinkybes, o būtent – jam padarytų sužalojimų kiekį, pobūdį bei lokalizaciją, patvirtino ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Alytaus skyriaus specialisto išvada Nr. G 554/13(06) (b. l. 11-12), kurioje nurodyta, kad M. R. nustatyta odos nubrozdijimas dešinės alkūnės sąnario nugariniame paviršiuje. Tai kvalifikuota kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Kita Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Alytaus skyriaus specialisto išvada Nr. pG 70-554/13(06) (b. l. 46 – 47), patvirtina, jog minėtas sužalojimas galėjo būti padarytas ir vieno trauminio poveikio pasekoje. Apklausiant specialistą pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, specialistas minėtas išvadas patvirtino.

Nuteistoji A. R. apeliaciniame skunde, kaip vieną iš argumentų nurodė, jog teisingam tikrųjų faktinių bylos aplinkybių nustatymui didelę reikšmę turi ir kiti byloje esantys rašytiniai dokumentai, kurių teismas visiškai neįvertino ir nesivadovavo (Alytaus AVPK raštas; VšĮ Alytaus rajono savivaldybės pirminės sveikatos priežiūros centro pažyma, Alytaus rajono apylinkės teismo baudžiamasis įsakymas), taip pat teismas nekreipė dėmesio ir nevertino to, kad M. R. kitoje baudžiamojoje byloje, kur jis patrauktas įtariamuoju, paskirta jam stacionarinė kompleksinė teismo psichiatrinė - psichologinė ekspertizė ir bus sprendžiamas jo pakaltinamumo klausimas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nuteistosios nurodyti rašytiniai dokumentai apibūdinantys nukentėjusiojo asmenybę bei jam paskirta stacionarinė kompleksinė ekspertizė, neturi įtakos nuteistosios veiksmų kvalifikacijai bei sprendžiant jos kaltės klausimą, todėl šie A. R. skundo argumentai atmestini.

Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį panaikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.

nutarė:

nuteistosios A. R. apeliacinį skundą atmesti.