- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-08-29
- Bylos Nr.
- N-575-601-12
- Teisminio proceso Nr.
- 4-64-3-00243-2010-9
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Ričardas Piličiauskas (pran.), Virgilijus Valančius
- Kategorijos
- 52.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo G. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 10 d. nutarties.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n u s tatė:
I.
Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Centro policijos nuovada (toliau – Institucija), išnagrinėjusi G. Š. pareiškimą apie tai, jog jo žmona V. Š. 2010 m. kovo 17 d. pasiėmė mažametę dukrą A. Š. ir išėjo iš namų, neleidžia matytis su dukra, 2010 m. birželio 28 d. teikimu nusprendė pareiškimo tyrimą baigti, nes įvykis akivaizdžiai nėra susijęs su teisės pažeidimu. Teikime nustatyta, kad V. Š. su dukra išėjo iš namų dėl vyro nuolatinio smurto bei dėl vykstančių skyrybų, o šiuo metu Šiaulių miesto apylinkės teisme G. Š. yra iškeltos dvi privataus kaltinimo bylos, bendravimo su vaiku tvarka nenustatyta.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs G. Š. skundą, 2011 m. kovo 10 d. nutartimi jį atmetė. Teismas nurodė, jog iš administracinėje byloje esančios medžiagos matyti, kad tarp sutuoktinių V. Š. bei G. Š. vyksta buitiniai konfliktai, kas konstatuota ne tik skundžiamame teikime, bet ir Šiaulių miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro 2010 m. balandžio 21 d. rašte, kuriuo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius informuojamas, kad tarp suaugusių šeimos narių V. Š. ir G. Š. vyksta konfliktai mažametės dukters akivaizdoje. Teismas pažymėjo, jog G. Š. už savo sutuoktinės V. Š. sumušimą yra nuteistas Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį, jo atžvilgiu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl sutuoktinės terorizavimo, o 2010 m. kovo 17 d. V. Š. kartu su mažamete dukra iš namų išėjo taip pat po įvykusio buitinio konflikto su savo sutuoktiniu G. Š., kuris ją sumušė. V. Š. vyro buvo tampoma už plaukų, mušama per veidą, stumdoma, ji parkrito ant žemės, nukentėjusiajai buvo sukeltas fizinis skausmas, visa tai nustatyta 2010 m. liepos 12 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu, kuris yra įsiteisėjęs ir kasacine tvarka neskundžiamas. Teismas pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 181 straipsnio 1 dalies dispozicija numato atsakomybę už tėvų valdžios nepanaudojimą arba panaudojimą priešingai vaiko interesams, o ATPK 181³ straipsnio 1 dalies dispozicija numato atsakomybę už vaiko teisių pažeidimą, t. y. neteisėtą trukdymą vaikui naudotis savo teisėmis ir laisvėmis ar kitokią vaiko teises pažeidžianti veiką. Teismas konstatavo, jog V. Š., esant anksčiau nurodytoms faktinėms aplinkybėms, paminėtų veikų neįvykdė, o nustačius tokių teisės pažeidimų požymius, laikytina, kad ji veikė būtinojo reikalingumo ar būtinosios ginties sąlygomis.
Teismas taip pat pažymėjo, jog Šiaulių miesto apylinkės teismas 2010 m. birželio 3 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones, priteisiant iš G. Š. laikiną išlaikymą jo nepilnametei dukrai periodinėmis išmokomis, 2010 m. birželio 9 d. nutartimi Šiaulių miesto apylinkės teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones, įpareigojant G. Š. gyventi skyriumi nuo V. Š. iki bus priimtas sprendimas civilinėje byloje, šių nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių nepakeitė ir apeliacine tvarka skundą išnagrinėjęs Šiaulių apygardos teismas.
III.
Nesutikdamas su Šiaulių apygardos administracinio teismo nutartimi, G. Š. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo teismo nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą, teiktą pirmosios instancijos teismui, tenkinti. Apeliaciniame skunde nurodo, jog Institucijos sprendimas nesurašyti administracinio teisės pažeidimo protokolo V. Š. grubiai pažeidžia jo ir nepilnametės dukros interesus, nes V. Š. išvengė administracinės atsakomybės. Pabrėžia, jog V. Š. laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 17 d. iki 2010 m. birželio 20 d., panaudojusi savo valdžią ir atskyrusi nepilnametę dukrą nuo jo, neleido jiems matytis, bendrauti. Pažymi, jog tik 2010 m. rugsėjo 17 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nutartimi nustatyta bendravimo su vaiku tvarka. Teigia, jog teismas grindžia savo nutartį Šiaulių miesto apylinkės teismo 2010 m. liepos 12 d. nuosprendžiu ir jame nustatytomis 2010 m. kovo 17 d. įvykio aplinkybėmis, tačiau jis su jam inkriminuota veika kategoriškai nesutinka, be to, jame nenustatyta, kad nusikalstamą veiką jis būtų daręs savo dukters akivaizdoje. Tvirtina, jog teismas be jokio pagrindo laikė, kad V. Š. veikė būtinojo reikalingumo ar būtinosios ginties sąlygomis, be to, nepasisakė dėl teikimo turinio trūkumų, ilgo jo pareiškimo nagrinėjimo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą V. Š. prašo jį atmesti palaikydama pirmosios instancijos teismo nutarties motyvus. Papildomai pabrėžia, jog ji atitinkamai veikė tik norėdama apsaugoti mažametę dukrą nuo smurtautojo tėvo, todėl mano, kad elgėsi teisingai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamu bylos aspektu pažymėtina, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluotą praktiką, administracinio teisės pažeidimo protokolas surašomas, kai: 1) nustatytas administracinio teisės pažeidimo padarymo faktas (vieta, laikas, esmė); 2) žinomas pažeidimą padaręs asmuo; 3) galima konstatuoti būtinus administracinio teisės pažeidimo sudėties elementus (žr. biuletenį „Administracinių teismų praktika“ Nr. 1, p. 328 - 329). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ATPK 256 straipsnio 3 dalį, 259 straipsnio l dalį, 260 straipsnį ir 284 straipsnio 2 dalį, yra nurodęs, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas turi dvejopą reikšmę: jis yra procesinis dokumentas, kuriame formuluojamas kaltinimas administracinio teisės pažeidimo padarymu, taip pat yra dokumentas, kuriame fiksuojami nustatyti įrodymai, kitos aplinkybės ir žinios, reikšmingos nagrinėjant bylą. Nuo teisingo protokolo surašymo priklauso ir administracinio teisės pažeidimo bylos baigtis, administracinio teisės pažeidimo protokolas turi lemiamą reikšmę asmens kaltės nustatymui (žr. biuletenį „Administracinių teismų praktika“ Nr. 1, 328 - 329 p.; „Administracinių teismų praktika“ Nr. 7, 251 - 252 p.).
Taigi, atsižvelgusi į paminėtas nuostatas, reglamentuojančias administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo sąlygas, jo reikšmę ir protokolo turiniui keliamus reikalavimus, taip pat atsižvelgusi į ATPK 257 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, teisėjų kolegija patikrino byloje esančius duomenis ir daro išvadą, kad Institucijos įgalioti pareigūnai šiuo atveju jokio pagrindo surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą V. Š. atžvilgiu neturėjo. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas proceso įstatymų reikalavimų. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties argumentacija dėl bylai reikšmingų aplinkybių nustatymo, todėl jos nebekartoja. Papildomai pažymėtina, kad apygardos administracinis teismas vienareikšmiškai konstatavo, jog V. Š. veiksmuose nėra nei ATPK 181 straipsnio 1 dalyje, nei ATPK 181³ straipsnio 1 dalyje numatytų pažeidimų sudėčių, todėl teismo nutarties nuoroda į atsakomybę šalinančius institutus (ATPK 17 str., 18 str.), šiuo atveju perteklinė ir klaidinanti, tačiau tai nesudaro jokio pagrindo teisėtos ir pagrįstos teismo nutarties naikinimui. Institucija pagal apelianto jai teiktą pareiškimą tyrė galimus neteisėtus V. Š. veiksmus, padarytus laikotarpiu nuo 2010 m. kovo 17 d. iki 2010 m. gegužės 21 d., todėl G. Š. teiginiai dėl V. Š. vėlesnių veiksmų šioje byloje nenagrinėjami.
Akcentuotina, jog Institucijos surinkta medžiaga patvirtina, kad V. Š. 2010 m. kovo 17 d. pasiėmė dukrą A. Š. ir išėjo iš namų ne panaudodama savo valdžią priešingą vaiko interesams, o atvirkščiai, siekdama užtikrinti vaiko saugumą. Tokią išvadą netiesiogiai patvirtina ir teismo nuosprendis, kuriuo G. Š. dėl 2010 m. kovo 17 d. buityje vykusio konflikto, kurio metu panaudotas smurtas V. Š. atžvilgiu, nuteistas (b. l. 136 – 139). Dėl apeliantų teiginių, jog pirmosios instancijos teismas šiuo nuosprendžiu negalėjo remtis, nes jis su jam inkriminuota veika kategoriškai nesutinka, be to, nuosprendyje nenustatyta, kad nusikalstamą veiką jis būtų daręs savo dukters akivaizdoje, pabrėžtina, jog nuosprendis yra įsiteisėjęs, jame konstatuota, kad smurtauta namuose, pats G. Š. pirmosios instancijos teisme teikdamas paaiškinimus nurodė, jog 2010 m. kovo 17 d. namie įvyko paprastas buitinis konfliktas, dėl kurio žmona iškvietė policiją ir su dukra išvyko (b. l. 249). Taigi ginčo dėl to, kad namuose buvo mažametė dukra, nėra, kas visų įrodymų kontekste akivaizdžiai rodo, jog būtent dėl neteisėtų G. Š. veiksmų namuose 2010 m. kovo 17 d. susidarė situacija aiškiai nepalanki vaikui naudotis savo teisėmis bei laisvėmis. Jokių teikimo turinio trūkumų bei G. Š. pareiškimo tyrimo pažeidimų, kurie leistų skundžiamą teikimą vertinti kaip neišsamų ir neteisingą, nenustatyta, todėl atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog skundžiama Šiaulių apygardos administracinio teismo nutartis teisėta ir pagrįsta, todėl paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu,
nutaria:
G. Š. apeliacinį skundą atmesti.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 10 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.