- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-11-09
- Bylos Nr.
- I-1854-362/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-001174-2017-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Arvydas Martinavičius
- Pareiškėjas
- V. P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. P. skunde Šiaulių apygardos administracinio teismo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisti 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Skunde pareiškėjas V. P. nurodė, kad nuo 2014 m. gegužės 13 iki 2016 m. gegužės 20 d. buvo kalinamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, ir ten buvo laikomas, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Buvo laikomas kamerose, kur ploto tekdavo žymiai mažiau, nei tai numato teisės normos, ypač atmetus plotą, kurį užima baldai, sanitarinis mazgas. Kamerose daug kartų viršijamas drėgmės lygis, nėra papildomos vėdinimo sistemos, pelėsis, byra tinkas, sanitarinis mazgas neatitvertas, tuo pačiu nebuvo užtikrinta galimybė nuošaliai naudotis tualetu, neturi papildomos vėdinimo sistemos. Nebuvo signalizacijos mygtuko, tad pareigūnus tekdavo kviesti, beldžiant į duris. Metalinės lovos pasenusios. Kamerose nėra pritaikyta specialių vietų asmeninių drabužių skalbimui ir džiovinimui. Dušu buvo galima naudotis tik kartą per savaitę. Nebuvo pakankamai užtikrinama socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, nebuvo užtikrinama judėjimo laisvė, nes pasivaikščioti buvo galima tik vieną valandą per parą, kiemeliai buvo maži. Jam nebuvo suteikta privati asmeninė aplinka. Paskirstymo kamerose nėra sanitarinio mazgo, visos tos patalpos rūsyje, būna perpildytos, neturi aliarmo mygtuko. Dėl to jis pasidarė konfliktiškas, grubus, užsidaręs, nukentėjo jo kaip žmogaus orumas, reputacija, buvo dideli dvasiniai sukrėtimai, jis patyrė emocinius, dvasinius išgyvenimus, fizinius skausmus, nukentėjo jo orumas, reputacija, patyrė emocinius, dvasinius išgyvenimus, bendravimo galimybių sumažėjimą. Tuo pačiu jis patyrė neturtinę žalą. Prašo už laikotarpį, praleistą Šiaulių tardymo izoliatoriuje, priteisti 7 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Civilinio kodekso 1.134 straipsnio 1 punkto nuostata, kad ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių atsirandantiems reikalavimas, kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-02 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, reiškia, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, gynimo, o iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą ieškinio senatis taikoma. Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašo teismo nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos.
Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, šis teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui. Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2017-07-28 pažymos „Dėl V. P.“, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu, kuriam netaikyti s ieškinio senaties terminas, buvo laikomas įstaigoje kamerose Nr. 10,94,57,42,63,30,46,40,100,91,82,86,29,48,105, kameroje būdavo 1-7 asmenys. Kadangi kamerose esančių asmenų skaičius niekada nėra pastovus, pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 2,71 kv. m iki 21,5 kv. m gyvenamasis plotas. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje, laisvalaikio užimtumo metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje.
Kiekvienoje kameroje yra inventorius, numatytas teisės aktuose, valymo inventorius yra išduodamas pagal suimtųjų prašymus, kameras valyti privalo patys suimtieji / nuteistieji. Inventorius skiriamas pagal teisės aktų reikalavimus, dirbtinis apšvietimas įrengiamas pagal reikalavimus, tačiau patys suimtieji dažnai gadina inventorių. Tualetai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus. Ventiliacija vyksta natūraliu būdu. Pareiškėjo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu jo laikymo kamerose buvo atlikta atitikimo higienos normoms patikrinimai, nustatyta, jog kameroje Nr. 82 sienoje yra įtrūkimas, kitų pažeidimų nenustatyta, kamerose Nr. 91,82 oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, dirbtinė apšvieta atitinka reikalavimus, laikino paskirstymo kameros švarios. Kamerose Nr. 86,105 santykinė oro drėgmė, dirbtinė apšvieta atitinka reikalavimus, kameroje Nr. 86 pelėsio nėra, kameroje Nr. 105 matomas pelėsis, kitų nusiskundimų dėl kamerų būklės nebuvo. Vidinio ryšio įrengimo būtinumas numatytas tik naujai statomiems ir rekonstruojamiems pastatams. Pasivaikščiojimai vykdomi teisės aktų nustatyta tvarka, užimtumo programos, kurios yra savanoriškos, yra vykdomos. Apatiniai rūbai skalbiami nemokomai, viršutiniai – turint asmeninėje sąskaitoje lėšų, tokių neturint, kartą per tris mėnesius suteikiama teisė išsiskalbti viršutinius drabužius nemokomai. Dėl teisės skalbti rūbus nemokomai pareiškėjas nesikreipė. Dušu buvo naudojamasi pagal nustatytą tvarką. Kameras valyti privalo patys suimtieji, jos nustatyta tvarka yra dezinfekuojamos, vykdoma jų deratizacija, dezinsekcija. Atsakovas niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ir jam tyčia nesudarė blogesnių laikymo sąlygų ir netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų.
Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis, padarytą žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo V. P. skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jis buvo laikomas kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.).
Veiksmų neteisėtumo pagal CK 6.271 straipsnį konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnį), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Teismas pažymi, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. Tačiau asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).
Pažymėtina, jog pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Ieškinio senatį teismas taiko tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. Reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d.). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje pabrėžiama, kad, ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas turi nustatyti, kada prasidėjo ieškinio senaties termino eiga. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje A. S. v. Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir kt., bylos Nr. 3K-3-449/2009). Teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau, tačiau pastarąją aplinkybę jis turi įrodyti. Be to, siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė yra pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas. Pažymėtina, jog asmens teisės yra pažeidžiamos ne nuo tada, kai teismas pripažįsta, jog jos buvo pažeidžiamos, o atlikus neteisėtus, teisės normoms prieštaraujančius veiksmus.
Teismas konstatuoja, kad pareiškėjas, nuo 2014-05-13 iki 2016-05-20 periodiškai kalintas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, elgdamasis apdairiai ir protingai, galėjo sužinoti ir turėjo realią galimybę išsiaiškinti dėl kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimų, išdėstytų Lietuvos Respublikos priimtų teisės aktų, kurie skelbiami lietuvių kalba. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas, gavęs atsakovo atstovo atsiliepimą , kuriame prašoma taikyti ieškinio senaties terminą, savo nuomonės nepareiškė, įrodymų, dėl ko ieškinio senaties terminas turėtų būti netaikomas, nepateikė.
Lietuvos higienos norma HN 76:1999, nustačiusi, kad kamerų tipo patalpoje ploto vienam žmogui norma – ne mažiau kaip 5 kv. m, ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124, kuriame nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto, yra viešai paskelbti teisės aktai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovo prašymu yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, tai yra nuo 2017 m. liepos 19 d. (spaudas ant voko, 70 b. l.), ir tai reiškia, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui, nustačius valstybės pareigą atlyginti neturtinę žalą, ji galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2014 m. liepos 19 d.
Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2017-07-28 pažymos Nr. 60/09-28043 „Dėl V. P.“, pareiškėjas į Šiaulių tardymo izoliatoriuje pirmą kartą etapuotas 2014-05-13 ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2016-05-20. Teismas, taikydamas atsakovo prašomą trejų metų senaties terminą bei atsižvelgdamas į pareiškėjo skunde nurodytą laikotarpį bei reikalavimą, aptars pareiškėjo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpį nuo 2014-07-19 iki 2016-05-20. Konstatuojama, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2014-05-13 iki 2014-07-18 yra taikytinas trejų metų senaties terminas ir ta skundo dalis atmestina.
Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m² gyvenamojo ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.
Žemesnės instancijos teismas
Kaip matyti iš atsakovo pateiktos 2017-07-28 pažymos Nr. 60/09-28043 „Dėl V. P.“, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje aptariamu laikotarpiu buvo periodiškai nuo 2014-07-19 iki 2016-05-20. Pažymoje nurodyta, kokią, dieną kokioje kameroje ir su kiek žmonių buvo kalinamas pareiškėjas, kas leidžia detalizuoti kiekvieną dieną jam tenkantį kameros plotą. Aptariamu laikotarpiu pareiškėjas buvo kamerose Nr. 10,94,57,42,63,57,30,46,40,100,91,82,86,29,48,105 kalinamas 658 dienas, po 1-7 asmenis kameroje, per visą šį laikotarpį pareiškėjui teko nuo 2,86 kv. m iki 21,48 kv. m kameros ploto. Pažymėtina, jog per visą šį laikotarpį pareiškėjui 631 dieną teko nuo 3,69 kv. m iki 21,48 kv. m kameros ploto.
Taigi darytina išvada, jog pareiškėjas aptariamu laikotarpiu, iš viso 27 dienas, buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Aplinkybės, kad pareiškėjas buvo kalinamas kameroje, kurioje jam teko mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus plotas, atsakovas iš esmės neginčija. Būtent šia aplinkybe pareiškėjas iš esmės ir motyvuoja neturtinės žalos padarymą.
Be to, nors, kaip jau nurodyta aukščiau, Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m² gyvenamojo ploto, o teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, ir darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus, tačiau teismas taip pat įvertina tai, jog nors teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, toks sanitarinio įrenginio ir baldų buvimas taip pat sukelia, esant minimaliai užtikrintam kameros gyvenamajam plotui, papildomus nepatogumus, tad šioje byloje kameros plotas taip pat vertintinas tiek, kiek jame neužima sanitarinis mazgas. Įvertinus kameroje esančių sanitarinių mazgų plotus bei kameroje esančių žmonių skaičių, darytina išvada, jog kameroje Nr. 94 (kameros plotas 18,76 kv. m / kameros plotas be sanitarinio mazgo 17,63 kv. m), esant joje 5 asmenims, kiekvienam jų teko po 3,53 kv. m kameros ploto, kameroje Nr. 82 (kameros plotas 22,88 kv. m / kameros plotas be sanitarinio mazgo 21,15 kv. m), esant joje 6 asmenims, kiekvienam jų teko po 3,52 kv. m kameros ploto, kameroje Nr. 42 (kameros plotas 22,85 kv. m / kameros plotas be sanitarinio mazgo 20,97 kv. m), esant joje 6 asmenims, kiekvienam jų teko po 3,49 kv. m kameros ploto, kameroje Nr. 46 (kameros plotas 18,33 kv. m / kameros plotas be sanitarinio mazgo 17,17 kv. m), esant joje 5 asmenims, kiekvienam jų teko po 3,43 kv. m kameros ploto, kameroje Nr. 40 (kameros plotas 22,93 kv. m / kameros plotas be sanitarinio mazgo 21,23 kv. m), esant joje 6 asmenims, kiekvienam jų teko po 3,55 kv. m kameros ploto, kameroje Nr. 91 (kameros plotas 18,45 kv. m / kameros plotas be sanitarinio mazgo 16,51 kv. m), esant joje 5 asmenims, kiekvienam jų teko po 3,30 kv. m kameros ploto. Kitose kamerose, net ir atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, tam skaičiui kameroje esančių asmenų teko daugiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Viso mažesnis nei 3,6 kv. m kameros ploto, atėmus sanitarinį mazgą, vienam asmeniui teko 77 dienas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2017-08-01 pažymoje Nr. 61/04-28565 nurodoma, jog pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių tardymo izoliatoriuje negalimas dėl įstaigos statuso.
Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus Socialinės reabilitacijos skyriaus 2017-8-03 pažymoje Nr. 61/04-1854 „Dėl V. P.“ nurodyta, kad nuo 2014-05-13 iki 2016-05-20 pareiškėjas V. P. kreipėsi su skundais į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių su prašymais ar skundais. 2014-10-15 pateikė skundą dėl to, jog išvedama pasivaikščioti tik ryte apie 8 val., kai nėra saulės, bei tą pačią dieną pateikė skundą dėl kainų ŠTI parduotuvėje. 2014-11-20 pateikė skindą dėl negalėjimo susitikti su gynėju. Galimybė išeiti į treniruoklių salę, krepšinio aikštelę, galimybė dalyvauti įvairiuose sportiniuose, kultūriniuose renginiuose, lankyti anglų kalbos kursus pareiškėjui suteikta buvo. Pateikti įrodymai apie anglų kalbos kursų (40 akademinių valandų) baigimą, kameros, kurioje buvo kalinamas pareiškėjas, dalyvavimą užimtumo programose.
Iš pateikto „Nuteistųjų pinigų apskaitos žiniaraščio“ matyti, jog pareiškėjas savo asmeninėje sąskaitoje asmeninių lėšų turėjo. Pagal nustatytą Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2012 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. 1/01-236 ir 2012 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 1/01-210 tvarką, asmeninė patalynė ir apatiniai rūbai suimtiesiems skalbiami nemokomai, viršutinių rūbų skalbimas ir cheminis valymas atliekami už turimas asmenines lėšas.
Pagal nustatytą Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-186 tvarką, suimtiesiems užtikrinamas 1 val. pasivaikščiojimas gryname ore per parą. Pareiškėjas pripažįsta, jog ši tvarka vykdoma buvo.
Teismui pateikti Šiaulių tardymo izoliatoriaus higienos – dezinfekcijos planai, duomenų, jog šie planai vykdomi nebuvo, pateikta nėra.
Iš pateiktų Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus pažymų apie atliktus remonto darbus matytai, jog jo laikymo kamerose buvo atlikti remonto darbai. Kameroje Nr. 46 2016 m. 08-09 mėn. sutvarkytas apšvietimas.
Pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu Šiaulių visuomenės sveikatos centras ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentas neatliko patikrinimų dėl sąlygų atitikimo higienos reikalavimams jo buvimo kameroje. 2015-10-20 surašytame patikrinimo akte nurodoma, jog kameroje Nr. 82 rastas sienos tinko įtrūkimas, kitų pažeidimų nenurodoma, 2015-08-27 surašytame patikrinimo akte nurodoma, jog kamerose Nr. 82,91, laikino laikymo, paskirstymo kamerose oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, dirbtinis apšvietimas atitinka reikalavimus, per mažas dirbtinis apšvietimas nustatytas laikino laikymo, paskirstymo kamerose. Pelėsio, byrančio tinko nenustatyta. Laikino laikymo, paskirstymo kameros išvalytos, išvėdintos, kratos patalpoje esančios vonelės išplautos. Pasivaikščiojimo kiemeliai švarūs. 2016-01-25 surašytame patikrinimo akte nurodoma, jog kamerose Nr. 86,105 pelėsio nėra, oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, dirbtinis apšvietimas atitinka reikalavimus. 2014-010-03 surašytame patikrinimo akte nurodoma, jog asmenys gali kartą per parą 1 val. būti lauke, kartą per savaitę galiu praustis duše, įstaigos valymo planas yra, jis vykdomas. Išvykstančių apžiūros patalpos tvarkingos, pasivaikščiojimo kiemeliai švarūs, yra šiukšliadėžės. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus. Minkšto inventoriaus nukenksminimo sąlygos yra, sandėlyje laikomas inventorius švarus, nesuplyšęs, netinkamas nurašomas.
Susipažinus su asmens sveikatos istorija nustatyta, jog aptariamu laikotarpiu pareiškėjas V. P. pas gydytojus kreipėsi dėl alergijos. Kad susirgimai būtų susiję su netinkamomis sąlygomis kameroje, nenurodė.
Tokiu būdu, kaip pareiškėjas ir nurodo savo skunde, pagrindinė priežastis neturtinei žalai atsirasti buvo per mažas jam tenkantis plotas ir netinkamos sąlygos apgyvendinimo kamerose, tai nėra visiškai paneigta bylos medžiaga. Nustatyta, jog pareiškėjas 27 dienas buvo laikomas sąlygomis, kai jam buvo neužtikrinamas minimalus kameros gyvenamasis plotas, bei dar 77 dienas buvo laikomas sąlygomis, kai jam nebuvo užtikrinamas minimalus kameros gyvenamasis plotas, kai kameros plotas skaičiuojamas, iš jo atimant plotą, kurį užima sanitarinis mazgas. Nors pažymėtina, kad Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m² gyvenamojo ploto, teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, ir darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus, tačiau teismas visi tik laikosi pozicijos, jog77 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, sanitarinis mazgas ir esantys kameroje baldai (nors jų pertekliaus nenustatyta) ribojo pareiškėjo judėjimo laisvę daugiau, nei yra būtina. Pastebėtina, kad pareiškėjo skundo teiginiai dėl kamerų neatitikimo sveikatos ir higienos normoms dalinai yra paneigtas Šiaulių visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų išvadomis, dalinai paneigtas nėra, tačiau teismas atkreipia dėmesį, jog pats pareiškėjas neteikė skundų dėl netinkamų sąlygų gyvenamojoje kameroje, nei buvo atliekami patikrinimai kameroje pagal pateikiamus skundus, kas leidžia konstatuoti, jog tokių skundų nebuvo. Remontai kamerose atliekami buvo. Vertinant tualetų įrengimą, teismas pažymi, jog nors tualetai kamerose įrengti, sutinkamai su teisė aktų reikalavimais, visgi pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016) laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Taip pat, atsižvelgiant, jog tualetas nebuvo visiškai atskirtas nuo bendros kameros erdvės, pareiškėjo nurodomą aplinkybę, jog iš tualeto sklido blogas kvapas, vertinama kaip pagrįsta.
Žemesnės instancijos teismas
Atmestini argumentai dėl netinkamo pasivaikščiojimo laiko, šis laikas yra nustatytas Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus įsakymu, tad teisės aktų reikalavimų buvo laikomasi. Teismui nėra pateikta jokių įrodymų, jog pareiškėjas nebūtų galėjęs naudotis nustatyta Šiaulių tardymo izoliatoriuje rūbų skalbimo tvarka, ar kad būtų kreipęsis į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją dėl numatytų tvarkų pakeitimo. Signalizacijos mygtuko įrengimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje teisės aktai nenumato. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 yra patvirtintos „Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės“, kurių 14.4 punktas numato, jog kamerose privalo būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas), tačiau tų pačių taisyklių 2 p. numato, jog Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių Taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Lietuvos Respublikos Kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis Šiaulių kalėjimo statinių kompleksas (kodas 28219) yra pripažintas nekilnojama kultūros vertybe, kuri yra saugoma valstybės, tad jame kapitalinis remontas ar rekonstrukcijos darbai dėl šio pastato statuso yra negalimi. Mechaninės ventiliacijos nebuvimas ar nepakankamas natūralios šviesos srautas šiuo atveju kompensuojami galimybe vėdinti patalpą per langą ir dirbtiniu apšvietimu.
Atmestinas argumentas dėl netinkamų naudoti gultų. Vien per ilgas eksploatacijos amžius neleidžia teigti, jog toks gultas nėra tinkamas naudoti, skundų dėl gultų pateikta nebuvo, kaip ir nepateikta įrodymų, iš kurių galima spręsti apie tikrąjį gultų amžių.
Pažeidimų laikino sulaikymo kamerose nustatyta nebuvo, be to, pastebėtina, jog šiose patalpose pareiškėjas praleido mažai laiko, ten per 658 būtas Šiaulių tardymo izoliatoriuje dienas jis buvo keturis kartus, tad toks poveikis ilgalaikiu negali būti laikomas.
Atmestinas argumentas dėl privatumo neužtikrinimo. Tam tikras pareiškėjo teisių ar privatumo apribojimas yra iš esmės susiję su Šiaulių tardymo izoliatoriaus specifika.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Konstatuotina, kad vadovaujantis minėtais teisės aktais, pataisos įstaigų administracijų pareiga – užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriuo nustatoma, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).
Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.
Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau spręstina, ar valstybė pagal nacionalinę teisę užtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalias higienos normas, t. y. ar CK 6.271 straipsnio prasme veikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to ar yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
Kaip minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje tinkamas laikymo sąlygas, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.
Dėl pareiškėjui už neigiamus išgyvenimus priteistinos sumos pažymėtina, jog asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Kita vertus, pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, teismas atkreipia dėmesį į bylai svarbią aplinkybę, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus 14 mėnesių nuo tada, kai jis išvyko iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus. Pažymėtina, kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba 14 mėnesių, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kaip nurodoma pareiškime.
Sprendžiant dėl pareiškėjui neturtinės žalos priteisimo ir priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti taip pat atsižvelgtina į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam ankštas kalinimo sąlygas ar kitaip blogino jo kalinimo sąlygas, nėra nustatyta, kad pareiškėjas visą laiką būtų laikomas kamerose, neatitinkančioje higienos normų reikalavimų, nors tai bylos medžiaga pilnai ir nepaneigta, tad šios abejonės vertinamos pareiškėjo naudai, taip pat į tai, kad Šiaulių TI netinkamos kalinimo sąlygos (buvimas kamerose, kur jam teko per mažas gyvenamasis plotas ar kur higienos reikalavimai vykdomi nebuvo, ir kt.) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai). Todėl teismo vertinimu, įvertinus tai, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus gyvenamasis plotas, kitos sąlygos Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose kamerose, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, į tai, jog laikotarpis, kurio metu buvo pažeidžiama jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą, buvo trumpas, 27 dienos, bei dar 77 dienas buvo pažeidžiama jo teisė į pakankamą gyvenamąjį plotą, bet pažeidimai buvo minimalūs, pareiškėjui teko ne mažiau kaip 3,30 kv. m kameros ploto, atmetus sanitarinį mazgą, visi šie pažeidimai buvo daromi su pertraukomis, pažymint, kad dalis argumentų yra paneigti bylos medžiaga, tačiau dalis ir patvirtinta, pažymint, jog pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi praėjus14 mėnesių nuo jo išvykimo iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atkreipdamas dėmesį į visus skunde išdėstytus pareiškėjo argumentus bei atsakovo atsikirtimus, atsižvelgiant į teismų praktiką dėl neturtinės žalos dydžio priteisimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 10d. nutartys administracinėse bylose Nr. A-2199-662/2015, Nr. A-2183-662/2015, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1656-858/2015, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1938-442/2015), pareiškėjui priteistinas 400 Eur neturtinės žalos atlyginimas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniu, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi
nusprendžia:
Pareiškėjo V. P. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti V. P., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 400 (keturi šimtai) Eur neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.