Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas Egidijus Jonas Grigaravičius teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs J. Ž. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 7 d. nutarimo J. Ž. administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. Ž. administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas už tai, kad jis 2014-03-21, apie 20 val. 30 min., (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai nustatytas vidutinis girtumo laipsnis 1,82 prom., buvo neatsargus, nepaliko tokio tarpo iš šono, kad eismas būtų saugus ir kliudė dešinėje, kelkraštyje, stovintį automobilį. Įvykio metu buvo apgadintos abi transporto priemonės, iš eismo įvykio vietos J. Ž. pasišalino. Šiais veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9; 14; 132; 231.1. punktų reikalavimus ir padarė administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 str. 3 d., 130 str. 1 d.

Skundo autorius atkreipia dėmesį, kad liudytojos Z. S. parodymai negali būti vertinami, kaip siekimas padėti J. Ž., kadangi yra duoti žinant apie atsakomybę dėl melagingų parodymų davimo. Minėta liudytoja nedviprasmiškai patvirtino, kad visą nurodytą laiką ji matė stovint J. Ž. automobilį, kadangi kieme nešė malkas ir gatvės dalis, kurioje stovėjo J. Ž. automobilis VW Passat buvo jos matymo zonoje. Apeliantas taip pat nurodo, kad liudytojo D. Z. parodymai turėtų būti vertinami kaip niekiniai, bei neturintys reikšmės įvykio tyrimui, kadangi pastarasis liudytojas nurodė nieko neatsimenantis. Mano, jog šio liudytojo parodymai kelia abejones liudytojo I. K. parodymams, kadangi jie abu vyko iki vietos, kurioje stovėjo VW Passat automobilis, atstumas pakankamai mažas, todėl abejotina, kad D. Z. per tokį trumpą laiko tarpą galėjo taip greit užmigti ir nematyti kas vyksta toliau. Atkreipė dėmesį, kad liudytojo E. C. parodymai duoti policijos pareigūnams ir duoti teismui iš esmės skiriasi ir yra prieštaringi, bei turi būti teismo vertinami kritiškai, kadangi liudytojas iš pradžių policijos darbuotojams negalėjo ir net nesistengė apibudinti jo matytą ir galimai vairavusį VW Passat asmenį, tačiau jau teismo metu salėje matydamas sėdintį asmenį jį apibūdino, kaip pažeidimą padariusį asmenį. Savo pirminėje apklausoje liudytojas nieko nepasakojo, kad buvo atėjęs iki pažeidimą padariusio asmens automobilio, tačiau jau teismo metu nurodė šią aplinkybę.

Motyvuojamoji dalis

J. Ž. skundas atmestinas.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo, ginčijamas įrodymų vertinimas su iš to išplaukiančiomis pasekmėmis – nuobaudos skyrimo pagrįstumu, todėl aukštesnysis teismas, neišeidamas iš apeliacinio skundo ribų, patikrina apylinkės teismo priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. (ATPK 302¹¹ str. 1 d.).

ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš paminėtų teisės nuostatų seka, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apelianto argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamą apylinkės teismo nutarimą, apeliacinio skundo argumentus ir bylos medžiagą, priešingai nei apeliaciniame skunde nurodo administracine tvarka nubaustas J. Ž., konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir padarė teisingą bei faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą dėl J. Ž. kaltės padarius ATPK 127 str. 3 d., 130 str. 1 d. numatytus administracinius teisės pažeidimus. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutarimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams. Duomenų, kad J. Ž. administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytu laiku ir vietoje, vairuodamas automobilį „VW Passat“, būdamas neblaivus, kai nustatytas vidutinis girtumo laipsnis 1,82 prom., buvo neatsargus, nepaliko tokio tarpo iš šono, kad eismas būtų saugus ir kliudė dešinėje, kelkraštyje, stovintį automobilį, kurio metu buvo apgadintos abi transporto priemonės ir iš eismo įvykio vietos pasišalino, byloje surinkta pakankamai, t.y. tarnybinis pranešimas, asmens blaivumo nustatymo rezultatas, liudytojų Ž. L., I. K., D. Z., E. C. parodymai, eismo įvykio schema, transporto priemonių techninės apžiūros aktai, draudimo pateikta medžiaga (fotolentelės).

Nors apeliantas ginčija vairavęs transporto priemonę, tačiau 2014-03-24 duodamas paaiškinimus policijos komisariate nurodė, kad 2014-03-21 apie 18 val. atėjęs į garažą Basanavičiaus g., išsivarė automobilį VW Passat ir pastatė jį stovėti, apie 18.30 val. pradėjo vartoti alkoholinius gėrimus (alų, degtinę). Nurodė, kad alkoholinius gėrimus vartojo vienas. Daugiau nieko paaiškinti negalėjo, nes neatsimena. Pamena, jog buvo atvykusi policija, mano, jog vairuoti automobilio girtas negalėjo nors automobilio užvedimo rakteliai buvo spynelėje. Nežino ar jo automobiliu galėjo pasinaudoti kas nors kitas. Vėliau surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą 2014-04-10 J. Ž. paaiškinime išdėstė, kad dėl įvykdytų pažeidimų nuoširdžiai gailisi. Galiausiai teikdamas paaiškinimus pirmosios instancijos teisme 2014-05-26 J. Ž. jau detaliau nurodė aplinkybes, dėl kurių duodamas paaiškinimus policijos pareigūnams ir surašant administracinio teisės pažeidimo protokolą dar nebuvo toks tikras, t.y. kategoriškai teigė, kad automobilio tą dieną nevairavo, alkoholinius gėrimus vartojo su pažįstamu, kurio atvažiavo paimti kitas pažįstamas, o jis liko prie garažo vienas, tuomet atvyko asmuo, kuris nurodė, jog pastarasis padarė eismo įvykį ir reikalavo už tai atsiskaityti, J. Ž. atsisakius tai daryti buvo iškviesta policija. Apylinkės teismas įvertinęs nurodytas aplinkybes pagrįstai nustatė, jog pirmosios instancijos teisme išdėstyta apelianto pozicija prieštaringa jo paties paaiškinimams bylos tyrimo metu ir vertintina kaip J. Ž. siekis išvengti administracinės atsakomybės.

Savo versiją, jog transporto priemonės nevairavo apeliantas iš esmės grindžia liudytojų V. B., Z. S. parodymais. Pažymėtina, kad liudytoju apklaustas V. B. nurodė, kad atvyko į J. garažą paimti A. L., iš garažo išvažiavo po 20.15 val., J. buvo labai girtas, ką vėliau jis veikė liudytojas nurodyti negalėjo. Minėto liudytojo parodymai tik patvirtina faktą, kad apeliantas tą dieną buvo neblaivus, tačiau nepaneigia apelianto versijos, kad transporto priemonės pastarasis 20.30 val. nevairavo, kadangi liudytojas iš garažo išvyko po 20.15 val. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, liudytojos Z. S. parodymai, jog įvykio dieną ji dirbo kieme (nešė malkas), todėl matė, kad J. Ž. automobilis įvykio dieną nuo 19 val. iki 23 val. nebuvo naudojamas vertintini kaip siekis padėti išvengti J. Ž. administracinės atsakomybės. Nėra pagrindo teigti, kad minėta liudytoja visą laiką betarpiškai stebėjo J. Ž. transporto priemonę. Be to, J. Ž. versiją, jog jis transporto priemonės nevairavo, paneigia kitų liudytojų I. K., E. C., D. Z. išsamūs parodymai, kurie vienas kitą papildo ir sudaro nuoseklų padaryto administracinio teisės pažeidimo mechanizmą. Liudytojas E. C. betarpiškai matė eismo įvykį ir nurodė, jog lydėdamas merginą pamatė atvažiuojantį tamsios spalvos automobilį VW Passat, kuris važiavo tai su šviesomis tai be jų, pastebėjo, jog automobilį vairuoja aukštas, žilų plaukų, senyvas vyras, kuris parodė posūkį į kairę, tačiau suko į dešinę ir atsitrenkė į šalikelėje stovintį draugo automobilį Opel Vectra. Telefonu apie eismo įvykį pranešė draugui. Mano, jog draugas galėjo matyti nuvažiuojantį automobilį, kadangi gyvena netoli sankryžos, kur įvyko eismo įvykis, o automobilis VW Passat važiavo lėtai. Liudytojas I. K. taip pat patvirtino, kad jam paskambino draugas ir pasakė, kad kažkas atsitrenkė į jo automobilį, skambučio metu jis jau išeidinėjo į lauką ir pamatė važiuojantį automobilį VW Passat, todėl sėdo į savo automobilį ir nuvažiavo paskui. Automobilis sustojo (duomenys neskelbtini) prie garažo kairėje pusėje, automobilio vairuotojas buvo visiškai girtas. Liudytojas D. Z. paaiškino, kad įvykio dieną tiksliai neatsimena ar būnant lauke ar einant į lauką pamatė kaip į Opel Vectra automobilį atsitrenkė VW Passat, tuomet I. K. pradėjo persekioti minėtą automobilį, kadangi jis buvo labai girtas toliau nieko neatsimena.

Skunde apeliantas nurodo, kad liudytojai I. K., E. C., D. Z. yra draugai, tarpusavyje susiję asmenys, todėl jų parodymai turėtų būti vertinami kritiškai. Tokia deklaratyviais teiginiais paremta subjektyvi apelianto pozicija atmestina kaip nepagrįsta. Minėtų liudytojų teisme duoti parodymai iš esmės atitinka jų pirminiuose paaiškinimuose užfiksuotas aplinkybes, yra aiškūs, nuoseklūs, vienas kitą papildantys, liudytojų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, byloje jokių duomenų apie tai, jog jie gali būti šališki ar dėl kitų priežasčių siekia melagingai apkalbėti administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį nebūto pažeidimo padarymu, nėra. Apelianto bandymas sau naudinga prasme interpretuoti liudytojų parodymus vertintinas kritiškai.

Taip pat nėra pagrindo sutikti su skunde išdėstyta pozicija, kad transporto priemonių apgadinimai negalėjo būti padaryti minėtų automobilių kontakto metu, nes skiriasi jų aukščiai, išdėstymai, padarymo būdas. Šią versiją paneigia Marijampolės apskrities policijos komisariato Kalvarijos policijos komisariato pateikta išvada, jog abiejų automobilių aukštis ties galimai apgadintomis vietomis yra beveik identiškas, bei automobilių techninės apžiūros aktai, kuriais konstatuota, kad automobiliui VW Passat apgadintas priekinis dešinės pusės bamperis, o automobiliui Opel Vectra – priekinis kairės pusės sparnas, priekinis bamperis. Nors apeliantas nurodo, kad automobilio VW Passat apgadinimai yra likę iš anksčiau, tačiau, byloje tokių duomenų nėra, todėl kategoriškai teigti, kad automobiliui VW Passat apgadinimas būtų padarytas kitu nei aptariamo eismo įvykio laiku, negalima. Be to, apeliantas ginčija eismo įvykio vietos schemos sudarymo aplinkybes, tačiau aukštesnės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad eismo įvykio schema yra tik vienas iš įrodymų, ji įvertinta kartu su kitais įrodymais. Kadangi tai atitiko nuoseklius liudytojų parodymus, teismas pagrįstai ja rėmėsi kaip patikimu įrodymu. J. Ž. skunde nenurodo konkrečių šios schemos neatitikimų faktinėms aplinkybėms, o vien tai, kad ji pasirašyta tik ją sudariusio policijos pareigūno, su ja nėra supažindinti galimi eismo įvykio dalyviai, nukentėję asmenys, joje nurodytas galimai netikslus jos sudarymo laikas, nepaneigia joje nurodytų faktų tikrumo.

J. Ž. teigimu nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą nebuvo surinkti visi galimi įrodymai – įvykio vietoje nebuvo daromos fotonuotraukos, jų pagalba fiksuojamos eismo įvykio aplinkybės. Tačiau liudytoja apklausta vyresnioji patrulė Ž. L. parodė, kad vaizdas buvo fiksuotas, tačiau nuotraukos nebuvo aiškios, kadangi lijo. Šią poziciją patvirtino ir Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kalvarijos policijos komisariato viršininkas 2014-06-05 raštu, kuriame išdėstė, jog fotonuotraukos buvo darytos, tačiau dėl blogų eismo sąlygų (gatvė neapšviesta) ir fotoaparato techninių charakteristikų, jos nepavyko. Aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad įrodinėjimo procesas negali būti begalinis, įrodymų turi būti surenkama ir ištiriama tiek, kad jų pakaktų pagrįstoms išvadoms padaryti. Nagrinėjamu atveju, byloje esančių įrodymų pakanka išvadai, kad J. Ž. padarė ATPK 127 str. 3 d., 130 str. 1 d. numatytus administracinius teisės pažeidimus. Šiuo atveju apelianto nurodomi neatlikti įrodymų rinkimo ir vertinimo veiksmai nebuvo būtini, kadangi padarytas pažeidimas yra patvirtintas išsamiais liudytojų parodymais.

Kartu pažymima, kad administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pažeidimą padariusiems asmenims nubausti ir siekiant juos auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat, kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 str.). J. Ž. padaryti administraciniai teisės pažeidimai nėra formalūs neigiami poelgiai. Apelianto veikoje nustatyti visi būtini ATPK 127 str. 3 d., 130 str. 1 d. numatytų teisės pažeidimų sudėties požymiai, už kurių padarymą įstatymų leidėjas ne atsitiktinai nustatė atitinkamą ir griežtą atsakomybę. Teismas nustatydamas nuobaudų dydžius pagrįstai atsižvelgė tiek į padarytų veikų pavojingumo pobūdį, laipsnį, tiek ir pažeidėjo pavojingumą, į tai, kad nenustatyta atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių ir pagrįstai skyrė sankcijų vidurkius atitinkančias nuobaudas. Eismo įvykio sukėlimas, o tuo labiau pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas susijęs, yra pavojingi administracinės teisės pažeidimai, sukeliantys pavojų transporto eismo saugumui, žmonių turtui, kartu siekiant apsunkinti faktinių aplinkybių ir įvykį sukėlusių asmenų nustatymą. Skiriama nuobauda turėtų nubausti teisės pažeidėją, sukelti jam atitinkamas neigiamas pasekmes, todėl teismas pritaria apylinkės teismo pažeidėjui paskirtoms nuobaudoms ir jų dydžiams.

Vadovaujantis išdėstytu darytina išvada, jog pripažindamas J. Ž. kaltu pagal ATPK 127 str. 3 d., 130 str. 1 d., pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, kuriais pagrindė savo išvadas. Todėl naikinti pirmosios instancijos teismo nutarimo nėra pagrindo, o apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

J. Ž. skundą atmesti, Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 7 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.