- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-09-12
- Bylos Nr.
- A-415-1313-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Antanas Ablingis, Gintaras Kryževičius (pran.)
- Atsakovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Advokatai
- Rima Ražinskienė
- Kategorijos
- 9.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Antano Ablingio, Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),
dalyvaujant pareiškėjo 153-osios gyvenamųjų namų statybos bendrijos atstovams Juozui Pukanasiui ir advokatei Rimai Ražinskienei,
atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos atstovui Kęstučiui Kadonui
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos 153-osios gyvenamųjų namų statybos bendrijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos 153-osios gyvenamųjų namų statybos bendrijos skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja 153-oji gyvenamųjų namų statybos bendrija kreipėsi į administracinį teismą prašydama panaikinti Mokestinių ginčų komisijos (toliau vadinama - Komisija) 2005 m. lapkričio 17 d. sprendimo Nr. S-459-(7-462/2005) dalį ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau vadinama - VMI prie FM) 2005 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo Nr. 69-240 dalį dėl nurodymų Bendrijai sumokėti į biudžetą 110 692 Lt PVM, 41 461 Lt PVM delspinigių ir 11 069 Lt baudą arba nepanaikinus minėtų sprendimų dalių dėl mokėtino 110 692 Lt PVM, remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio, 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 4 punkto nuostatomis, atleisti Bendriją nuo 41 461 Lt PVM delspinigių ir 11 069 Lt baudos.
Šalies argumentai
Skunde nurodė, jog mokesčių administratoriaus patikrinimo akto 2.1 punkte ir Komisijos sprendime padaryta nepagrįsta išvada, kad Bendrija gyventojams už atlygį atliko mokesčio už komunalines paslaugas ir gyvenamųjų namų bendrojo naudojimo patalpų eksploatavimo išlaidų apskaičiavimą, gyventojų priėmimą jiems rūpimais klausimais, pažymų išdavimą, pranešimų gyventojams apie apskaičiuotus mokesčius už buto komunalines paslaugas ir patalpų eksploatavimą parengimą bei pateikimą ir pan., nes ji paslaugų už užmokestį neteikė. Nurodė, kad Bendrija, kaip daugiabučio namo savininkų bendrija, yra ne pelno organizacija, įgyvendinanti namo patalpų savininkų bendrąsias teises, pareigas ir interesus, susijusius su namo bendrojo naudojimo objektų ir įstatymų nustatyta tvarka namui priskirto žemės sklypo valdymu, naudojimu, priežiūra ir tvarkymu (Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo (toliau vadinama - DNSBĮ) 3 straipsnio 1 dalis). Bendrijai sumokėti bendrijos narių pinigai faktiškai yra Bendrijos narių mokestis, skirtas atlikti pagal įstatymus ir kitus teisės aktus Bendrijai privalomiems veiksmams, nurodytiems DNSBĮ, CK ir kituose teisės aktuose. Šį faktą įrodo 2000 m. gegužės 17 d., 2002 m. kovo 21 d., 2003 m. kovo 21 d., 2003 m. balandžio 28 d. Bendrijos įgaliotinių susirinkimų protokolai, kuriuose tiksliai įvardinta minėto nario mokesčio paskirtis. Bendrija, rinkdama nario mokestį, nesiekė materialinės naudos sau. Surinktos lėšos buvo reikalingos užtikrinti gyvenamųjų namų, priklausančių Bendrijai, nuolatinę priežiūrą (eksploatavimą), finansuoti privalomųjų darbų atlikimą. Aplinkos ministro 2002 m. liepos 1 d. įsakymu Nr.351 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.12.05:2002 „Gyvenamųjų namų naudojimo ir priežiūros privalomieji reikalavimai ir jų įgyvendinimo tvarka“, kuris Bendrijoms yra privalomas, 9 punkte nurodyta, kokie privalomi darbai turi būti atlikti. Jiems atlikti yra reikalingos lėšos, kurios bendrijos nario mokesčio forma renkamos iš bendrijos narių. Bendrija, vykdydama savo veiklą, atliko visus veiksmus, kurie yra privalomi pagal Reglamentą STR 1.12.05:2002.
Pagal PVM įstatymo 3 str. 1 d. PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis šias sąlygas: prekės teikiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas vyksta šalies teritorijoje; prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo, vykdydamas savo ekonominę veiklą. Pažymėjo, kad Bendrija atitinka tik vieną iš minėtų trijų sąlygų, t.y. veikia šalies teritorijoje, tačiau neteikė ir neteikia jokių prekių ir paslaugų už atlygį, nevykdo jokios ekonominės veiklos. Pareiškėjos manymu, pagal PVM įstatymo 2 straipsnio 3 dalį atlygiu nelaikomas pelno nesiekiančių juridinių asmenų gaunamas nario mokestis ir (arba) paaukotos lėšos, jeigu jų gavimo neįmanoma susieti su konkrečiomis prekėmis arba teikiamomis konkrečiomis paslaugomis, t.y. jos gaunamos pelno nesiekiančio juridinio asmens veiklai, susijusiai su visų narių interesų atstovavimu ir visiems nariams tenkančia nauda, finansuoti. Pažymėjo, kad atlygiu yra laikomas ne bet kokios asmens įplaukos, bet tik atlyginimas už tiekiamas prekes (teikiamas paslaugas), t.y. tarp atlyginimo ir prekių tiekimo (paslaugų teikimo) turi būti tiesioginis ryšys. Bendrijos veikla taip pat neatitinka PVM 2 straipsnio 6 dalyje pateikto ekonominės veiklos apibrėžimo. Kad veikla būtų laikoma ekonomine veikla, ji turi būti atlygintina. Tačiau Bendrijos įsteigimo tikslas ne pajamų gavimas, o vykdymas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų privalomų reikalavimų siekiant išsaugoti šalies būsto fondą (DNSBĮ 32 straipsnio 1 dalis).
PVM 24 straipsnio 1 dalis nustato, kad PVM neapmokestinamos politinių partijų, profesinių sąjungų ir kitų įsteigtų ir veikiančių narystės pagrindu pelno nesiekiančių juridinių asmenų savo nariams teikiamos paslaugos, jeigu jos atitinka juridinio asmens tikslus ir už šias paslaugas, be nario mokamo nario mokesčio, negaunamas joks papildomas atlygis. Šios dalies nuostatos pelno nesiekiančių juridinių asmenų veiklai taikomos tik tuo atveju, kai įmanoma nario mokesčio mokėjimą susieti su konkrečiam nariui suteikta konkrečia paslauga. Bendrija pagal DNSBĮ 3 straipsnio 1 dalį yra pelno nesiekiantis juridinis asmuo, kuris už nario mokestį (t.y. iš gyventojų renkamus pinigus) teikia DNSBĮ 2 straipsnio 6 dalyje, CK 4.84 straipsnyje ir Reglamente STR 1.12.05:2002 numatytas Bendrijai privalomas paslaugas. Todėl, pagal PVM įstatymo 24 straipsnio 1 dalį ir 129 straipsnio 11 dalį, Bendrijos teikiamos paslaugos neapmokestinamos PVM.
2001 m. sausio 18 d. VMI prie FM rašte Nr. 08-1-02-6839, adresuotame Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau vadinama - Inspekcija), Vilniaus m. 225-jai daugiabučių namų savininkų bendrijai ir Finansų ministerijai, išaiškino, kad bendrijos narių tikslinės įmokos (pvz. namo bendrojo naudojimo objektų išlaikymui ir remontui) ir įmokos, susijusios su bendrijos veikla, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, bendrijos pajamoms nepriskiriamos, nes minėtomis įmokomis šiuo atveju kompensuojamos bendrijos patirtos remonto, eksploatavimo, administravimo ir ūkio išlaidos, t. y. minėtos įmokos nėra pajamos, gautos už suteiktas paslaugas, bet bendrijos veiklos išlaidų, susijusių su jos veikla, kompensavimas. Kadangi pagal PVM įstatymą PVM objektas yra prekių gamybos, atliekamų darbų ir teikiamų paslaugų procese sukurta ir realizuota pridėtinė vertė ir importuojamos prekės, todėl minėtas išlaidų, susijusių sujos veikla, kompensavimas nėra PVM objektas ir PVM nuo šios kompensacijos neturi būti skaičiuojamas.
Inspekcijos 2001 m. lapkričio 5 d. patikrinimo akte Nr. 18-01-29-964 konstatuota, kad patikrinus 153-ąją GNSB, įregistruotą adresu Pašilaičių g. 6-38, Vilniuje, pažeidimų, susijusių su įmonės buhalterine apskaita, pridėtinės vertės mokesčiu, įmokomis į Garantinį fondą, juridinių asmenų pelno ir kitais mokesčiais, nenustatyta.
Atsiliepimas
Atsakovas nesutiko su pareiškėjos skundu ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą, o pareiškėjos skundžiamus sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepime į pareiškėjos skundą (b.l. 72-73) ir atstovas teismo posėdyje (b.l. 84-85) paaiškino, kad nuo įstatų įregistravimo savivaldos vykdomojoje institucijoje dienos Bendrija turi juridinio asmens teises. Pagal PVM įstatymo nuostatas ne pelno siekiančioms organizacijoms (įmonėms), turinčioms juridinio asmens teises, galioja bendros registravimo PVM mokėtojomis ir apmokestinimo PVM nuostatos, kurias reglamentuoja PVM įstatymas ir su juo susiję poįstatyminiai aktai.
Pagal 1993 m. gruodžio 23 d. PVM įstatymo Nr.I-345 1 straipsnio nuostatas PVM objektas prekių gamybos, atliekamų darbų ir teikiamų paslaugų procese sukurta ir realizuota pridėtinė vertė bei importuojamos prekės. Pagal to paties įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad paslaugos, kaip mokesčio objektas, yra visų rūšių darbai, patarnavimai ir kita apmokestinama veikla, išskyrus atliekamą darbdaviui pagal darbo sutartį. Pagal nuo 2002 m. liepos 1 d. įsigaliojusio PVM įstatymo 3 straipsnio nuostatas PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šio straipsnio sąlygas. Ne pelno siekiančių organizacijų (įmonių) tapimo PVM mokėtojais kriterijumi laikomos per 12 mėnesių jų gautos pajamos už parduotas prekes ir suteiktas paslaugas. Bendrijos pajamomis yra laikomos visos gyventojams už pastatų administravimą apskaičiuotos sumos (už gyventojams mokesčio už komunalines paslaugas ir gyvenamųjų namų bendrojo naudojimo patalpų eksploatavimo išlaidų apskaičiavimą, gyventojų priėmimą jiems rūpimais klausimais ir pažymų išdavimą, už parengtus ir pateiktus gyventojams pranešimus apie apskaičiuotus mokesčius už buto komunalines paslaugas ir patalpų eksploatavimą, už gyventojų komunalinių paslaugų mokesčių surinkimą, už sutarčių su komunalines paslaugas teikiančiomis įmonėmis ir organizacijomis sudarymą ir vykdymo kontrolę, už gyvenamųjų namų bendrųjų inžinerinių įrenginių auditą ir kt.). Šios Bendrovės teikiamos administravimo paslaugos yra PVM objektas, kuris apmokestinamas 18 % PVM tarifu.
Bendrija tiek pagal senojo PVM įstatymo 6 straipsnio, tiek pagal naujojo PVM įstatymo 71 straipsnio nuostatas (kai apmokestinamųjų asmenų, neįsiregistravusių PVM mokėtojais, atlygis už patiektas prekes ar suteiktas paslaugas per metus (paskutiniuosius 12 mėnesių) buvo didesnis negu 100000 Lt, PVM skaičiuojamas nuo sumos, viršijančios 100000 Lt) turėjo skaičiuoti PVM, mokėti jį į biudžetą, bei privalomai registruotis PVM mokėtoju. Paminėtos Bendrijos paslaugos buvo PVM objektas ir turėjo būti apmokestintos taikant 18 % PVM tarifą.
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jo netenkinti
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. vasario 20 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nustatė, kad Vilniaus apskrities VMI, atlikusi patikrinimą dėl likviduojamos 153-osios gyvenamųjų namų statybos bendrijos (b. l. 15-21) atsiskaitymo su biudžetu, 2005 m. balandžio 19 d. patikrinimo akte Nr. 08-04-21-607 konstatavo, kad Bendrija mokestinio patikrinimo laikotarpiu (nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2004 m. gegužės 30 d.) nebuvo įsiregistravusi PVM mokėtoja, nedeklaravo PVM ir jo nemokėjo. Vietos mokesčio administratorius nustatė, kad Bendrija per laikotarpį nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2003 m. rugsėjo 30 d. gavo pajamas iš 26 daugiabučių gyvenamųjų namų gyventojų už jiems suteiktas paslaugas (gyventojų mokesčio už komunalines paslaugas ir gyvenamųjų namų bendrojo naudojimo patalpų eksploatavimo išlaidų apskaičiavimą, gyventojų priėmimą jiems rūpimais klausimais ir pažymų išdavimą, už parengtus ir pateiktus gyventojams pranešimus apie apskaičiuotus mokesčius už komunalines paslaugas ir patalpų eksploatavimą) bei tarpininkavimo (tarp komunalinių ar kitų paslaugų įmonių ir Bendrijos narių) paslaugas. Konstatavo, kad šios pajamos pagal PVM įstatymo (iki 2002 m. birželio 30 d. galiojusio įstatymo Nr. I-345 1 straipsnis, nuo 2002 m. liepos 1 d. galiojančio įstatymo Nr. IX-751 3 straipsnis) yra PVM objektas ir pajamos už šias paslaugas turėjo būti apmokestinamos taikant 18 % PVM tarifą. Vietos mokesčio administratorius nustatė, kad Bendrijos pajamos už suteiktas paslaugas per metus (per paskutinius 12 mėnesių) 2001 m. sausio mėnesį viršijo 100 tūkst. Lt (sudarė 205161,18 Lt), tačiau Bendrija, pažeisdama PVM įstatymo 6 straipsnio 3 dalį (1998 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. VIII-764), PVM neskaičiavo ir į biudžetą nemokėjo. Dėl šio pažeidimo vietos mokesčio administratorius Bendrijai papildomai apskaičiavo 75838 Lt PVM, o už nuo 2002 m. liepos 1 d. įsigaliojusio PVM įstatymo 71 straipsnio pažeidimus (2002 m. kovo 5 d. įstatymas Nr. IX-751) už laikotarpį nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2003 m. rugsėjo 30 d. papildomai apskaičiavo 34854 Lt PVM, o iš viso 110692 Lt PVM (Mokesčių administravimo įstatymo Nr. I-345 36 straipsnis, Mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-751 123 straipsnio 3 dalis). Vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo 39 straipsnio 6 dalimi (2001 m. birželio 26 d. įstatymas Nr.IX-394) bei Mokesčių administravimo įstatymo Nr.IX-2112 96 straipsniu, nuo minėtos PVM sumos apskaičiavo 41461 Lt PVM delspinigių (MGK bylos Nr.6.11-03-(7-462)29-51 lapai).
Vilniaus apskrities VMI 2005 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 17-2-123 patvirtino minėto patikrinimo akto nurodymus ir skyrė Bendrijai 11069 Lt (110692 Lt x 10 %) PVM baudą (MGK bylos 19-22, 24-28 lapai). Centrinis mokesčių administratorius 2005 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu Nr.69-240 patvirtino minėtą vietos mokesčių administratoriaus sprendimą (MGK bylos 9-11,12-17 L). Mokestinių ginčų komisija, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, atsakovo sprendimą dalyje dėl PVM paliko nepakeistą (MGK bylos 86-90, 1-7 lapai).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju ginčas kilęs dėl to, ar Bendrija laikotarpiu nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2003 m. rugsėjo 30 d. suteikė paslaugas ir už jas gavo pajamas, kurios yra PVM objektas. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja PVM įstatymas (iki 2002 m. liepos 1 d. galiojęs 1993 m. gruodžio 22 d. įstatymas Nr.I-345 ir nuo 2002 m. liepos 1 d. galiojantis įstatymas Nr. IX-751) bei Mokesčių administravimo įstatymas. Pareiškėjos nurodyti Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymas, aplinkos ministro 2002 m. liepos 1 d. įsakymu Nr.351 patvirtintas Statybos techninis reglamentas STR 1.12.05:2002 „Gyvenamųjų namų naudojimo ir priežiūros privalomieji reikalavimai ir jų įgyvendinimo tvarka“ sprendžiant mokestinį ginčą netaikytini, kadangi reglamentuoja ne mokestinius, o kitokio pobūdžio teisinius santykius, o įstatymais nustatyti mokesčiai turi būti skaičiuojami ir mokami remiantis mokesčių įstatymais.
Byloje aktualios iki 2002 m. liepos 1 d. galiojusios 1993 m. gruodžio 22 d. PVM įstatymo Nr. I-345 redakcijos 1 straipsnis nustatė, kad pridėtinės vertės mokesčio objektas yra prekių gamybos, atliekamų darbų ir teikiamų paslaugų procese sukurta ir realizuota pridėtinė vertė bei importuojamos prekės. Pagal šio įstatymo 3 straipsnio nuostatas, paslaugos, kaip mokesčio objektas, yra visų rūšių darbai, patarnavimai ir kita apmokama veikla, išskyrus atliekamą darbdaviui pagal darbo sutartį. To paties įstatymo 4 straipsnis nustatė, kad PVM imamas nuo visų prekių gamybos ir paslaugų teikimo procese sukurtos pridėtinės vertės ir importuojamų prekių, išskyrus šio straipsnio 1-19 punktuose nurodytas paslaugas.
Nuo 2002 m. liepos 1 d. galiojančio įstatymo Nr.IX-751 3 straipsnis nustato, kad PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas: 1) prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; 2) prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje; 3) prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą, t. y. veikdamas kaip toks.
PVM įstatymo 7 straipsnis nustato, kad jeigu šiame įstatyme nenustatyta kitaip, paslaugų teikimu laikomas bet koks sandoris dėl bet kokio civilinių teisių objekto, jeigu šis sandoris pagal šį įstatymą nelaikomas prekių tiekimu. Atvejus, kai prekių tiekimas ir paslaugų teikimas PVM neapmokestinamas, nustato PVM įstatymo 20-33 straipsniai.
Vadovaudamasis minėtu teisiniu reglamentavimu, teismas konstatavo, kad pareiškėja neįrodė savo skundo teiginių, kad Bendrija neteikė paslaugų už atlygį ir negavo iš to pajamų, ir nepagrindę įrodymais savo argumentų, kad Bendrijai jos narių - sumokėti pinigai yra nario mokestis, kuris skirtas teisės aktais numatytiems Bendrijos veiksmams atlikti. Pareiškėjos pateikti Bendrijos susirinkimų protokolai (b. 1. 29-52) to neįrodo. Pareiškėja įrodymais nepaneigė mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių, kad Bendrija laikotarpiu nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 200 m. rugsėjo 30 d. gavo pajamas iš 26 daugiabučių gyvenamųjų namų gyventojų už jiems suteiktas paslaugas (gyventojų mokesčio už komunalines paslaugas ir gyvenamųjų namų bendrojo naudojimo patalpų eksploatavimo išlaidų apskaičiavimą, gyventojų priėmimą jiems rūpimais klausimais ir pažymų išdavimą, už parengtus ir pateiktus gyventojams pranešimus apie apskaičiuotus mokesčius už komunalines paslaugas ir patalpų eksploatavimą) bei tarpininkavimo (tarp komunalinių ar kitų paslaugų įmonių ir Bendrijos narių) paslaugas. Komisija ir mokesčio administratoriai sprendimuose padarė pagrįstas išvadas, kad Bendrijos pajamos iš minėtos tarpininkavimo ir pastatų administravimo veiklos yra PVM objektas (iki 2002 m. liepos 1 d. galiojusio 1993 m. gruodžio 22 d. PVM įstatymo Nr.l-345 1 straipsnis ir nuo 2002 m. liepos 1 d. galiojančio įstatymo Nr.IX-751 3 straipsnis). Minėtų paslaugų teikimas nepriskirtinas PVM numatytoms išimtims, kai paslaugų teikimas neapmokestinamas (iki 2002 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos 1993 m. gruodžio 22 d. PVM įstatymo Nr.I-345 4 str. 1-19 p., nuo 2002 m. liepos 1 d. galiojančio įstatymo Nr.IX-751 20-33 straipsniai).
Bendrijos registravimo pažymėjimas ir įstatai (b.1. 15-21) patvirtina, kad 1993 m. gruodžio 2 d. Vilniaus miesto savivaldybėje įregistruota Bendrija turi juridinio asmens teises. Atsakovas pagrįstai nurodė, kad juridiniams asmenims, kurie yra ne pelno siekiančios organizacijos (įmonės) galioja bendrosios registravimo PVM mokėtojais ir apmokestinimo šiuo mokesčiu nuostatos (iki 2002 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos 1993 m. gruodžio 22 d. PVM įstatymo Nr.I-345 6 straipsnis, nuo 2002 m. liepos 1 d. galiojančio įstatymo Nr.IX-751 71 straipsnis) pagal kurias, jei PVM mokėtojais neįsiregistravusių apmokestinamųjų asmenų atlygio už vykdant ekonominę veiklą už patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas suma per metus (paskutinius 12 mėnesių) viršijo 100 000 Lt, pradedant tuo mėnesiu, kurį minėta riba buvo viršyta, privalo už tiekiamas prekes ir (arba) teikiamas paslaugas šio įstatymo nustatyta tvarka skaičiuoti PVM ir mokėti jį į biudžetą bei įsiregistruoti PVM mokėtoju. Kadangi, kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamu atveju Bendrijos pajamos už pastatų administravimo paslaugas bei tarpininkavimo paslaugos (tarp komunalinių ar kitų paslaugų įmonių ir Bendrijos narių) 100 tūkst. Lt sumą viršijo 2001 metų sausio mėnesį (buvo 205161,18 Lt), tačiau Bendrija, pažeisdama tuo metu galiojusio PVM įstatymo 6 straipsnio 3 dalį (nuo 2002 m. liepos 1 d. - PVM įstatymo 71 straipsnis) PVM neskaičiavo ir į biudžetą nemokėjo, todėl mokesčio administratorius pagrįstai už 2002 m. sausio - 2003 m. rugsėjo mėnesių laikotarpį, taikydamas 18% PVM tarifą pareiškėjai papildomai apskaičiavo ir nurodė sumokėti į biudžetą 110692 Lt PVM ir nuo minėtos PVM sumos apskaičiavo 41461 Lt PVM delspinigių, skyrė minimalią (10 % ) 11069 Lt PVM baudą.
Teismas nusprendė, kad Komisija sprendime pagrįstai nesirėmė pareiškėjos nurodytu 2001 m. liepos 18 d. VMI prie FM raštu Nr. 08-1-02-6839 (MGK bylos 80-81 1.), kuris yra adresuotas ne pareiškėjai, ir teisingai nurodė, kad mokesčiai turi būti mokami ir skaičiuojami pagal mokesčių įstatymus.
Dėl pareiškėjos prašymo remiantis Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsniu, 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 4 punkto nuostatomis, atleisti Bendriją nuo 41 461 Lt PVM delspinigių ir 11 069 Lt baudos teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju nėra Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnyje nurodytų sąlygų, kurioms esant mokesčio mokėtojas gali būti atkleistas nuo delspinigių. Todėl pareiškėjos prašymas dėl atleidimo nuo delspinigių negali būti tenkinamas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, jog pareiškėja prašo taikyti šio straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktus, tačiau ji neįrodė, kad nėra kalta dėl minėtų PVM įstatymo pažeidimų. Pareiškėjos nurodytas 2001 m. liepos 18 d. ne jai adresuotas VMI prie FM raštas Nr. 08-1-02-6839 (MGK bylos 80-81 1.), kuriuo pareiškėja pradėjo remtis tik pateikdama skundus atsakovui ir Mokestinių ginčų komisijai (MGK bylos 1-7,12-17), tačiau juo nesirėmė pastabose dėl patikrinimo akto (MGK bylos 24-28 1.) ir nėra įrodymų, kad juo rėmėsi apmokestinimo laikotarpiu, negali būti pripažintas suklaidinusia pareiškėją mokesčio administratoriaus konsultacija ar klaidingu apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimu, t.y. neatitinka Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyto teisinio reglamentavimo. Be to, teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju nėra ir Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų. Todėl pareiškėjos prašymo dėl atleidimo nuo baudos netenkino.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Teigia, jog ji jokių apmokamų paslaugų niekam neteikė, o iš gyventojų renkami pinigai pagal savo prigimtį yra nario mokestis, turintis tikslinę paskirtį. Už jį atliekamos pagal DNSBĮ 2 straipsnio 6 dalį, CK 4.84 straipsnį ir STR 1.12.05:2002 „Gyvenamųjų namų naudojimo ir priežiūros privalomieji reikalavimai ir jų įgyvendinimo tvarka“ numatytos Bendrijai privalomos paslaugos, kurios pagal PVM įstatymą nėra PVM objektas. Bendrijos narių tikslinės įmokos (pvz. lėšos skirtos namo bendrojo naudojimo objektų išlaikymui ir remontui) ir įmokos, susijusios su bendrijos veikla, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, bendrijos pajamoms nepriskiriamos, nes minėtomis įmokomis šiuo atveju kompensuojamos bendrijos patirtos remonto, eksploatavimo, administravimo ir ūkio išlaidos, t.y. minėtos įmokos nėra pajamos gautos už suteiktas paslaugas, bet bendrijos veiklos išlaidų susijusių su jos veikla, kompensavimas. Šį faktą įrodo Bendrijos įgaliotinių susirinkimų protokolai, kuriuose tiksliai įvardinta minėto nario mokesčio paskirtis. Rinkdama nario mokestį, Bendrija nesiekė materialinės naudos sau. Surinktos lėšos buvo reikalingos tam, kad užtikrinti gyvenamųjų namų, priklausančių Bendrijai, nuolatinės priežiūros (eksploatavimo), privalomųjų darbų atlikimo finansavimą.
Nesutinka su teismo teiginiu, jog ji neįrodė savo skundo teiginių, kad neteikė paslaugų už atlygį ir negavo iš to pajamų, bei nepagrindė įrodymais argumentų, kad Bendrijai narių sumokėti pinigai yra nario mokestis, kuris skirtas teisės aktais numatytiems Bendrijos veiksmams atlikti. Mano, jog pateikti Bendrijos įgaliotinių susirinkimų protokolai tai įrodo. Pagal Bendrijos įstatus įgaliotinių susirinkimas yra vienas iš Bendrijos valdymo organų, turintis teisę tvirtinti pajamų ir išlaidų sąmatą bei jos vykdymo ataskaitą, nustatyti stojamojo mokesčio ir kitų įmokų dydį bei jų mokėjimo tvarką ir pateikti Bendrijos įgaliotinių susirinkimų protokolai tą įrodo. 2002 m. kovo 21 d. Bendrijos ataskaitinio-rinkiminio susirinkimo protokole nurodyta, kad bendrija išlaikoma, priskaičiuojant tikslines pajamas, kurios skirtos numatytiems Bendrijos veiksmams atlikti.
Mokesčių administratorius, šviesdamas ir konsultuodamas mokesčių mokėtojus mokesčių mokėjimo klausimais, turi atsižvelgti į atitinkamo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo turinį. Todėl mano, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog Komisija sprendime pagrįstai nesirėmė pareiškėjos nurodytu 2001 m. liepos 18 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos raštu Nr. 08-1-02-6839, kuris yra adresuotas ne pareiškėjai. Sutinka, kad mokesčiai turi būti mokami ir skaičiuojami pagal mokesčių įstatymus. Tačiau teismas nepagrįstai ignoravo tai, kad šis raštas labai svarbus nagrinėtinu atveju, nes adresuotas analogišką veiklą vykdančiai Vilniaus m. 225-jai daugiabučių namų savininkų bendrijai, Vilniaus apskrities VMI bei Finansų ministerijai.
Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnai 153-iąją GNSB tikrino anksčiau ir 2001 m. lapkričio 5 d. patikrinimo akte Nr. 18-01-29-964 konstatavo, kad pažeidimų, susijusių su įmonės buhalterine apskaita, Pridėtinės vertės mokesčiu, įmokomis į Garantinį fondą, Juridinių asmenų pelno ir kitais mokesčiais, nenustatyta. Tai tiesioginis įrodymas, tik dar kartą patvirtinantis, jog Bendrija tuo metu galiojusio PVM įstatymo nuostatų nepažeidė.
Mano, kad teismas neteisingai interpretavo Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalį ir 141 straipsnio 1 dalį dėl atleidimo nuo delspinigių ir baudų. Remdamasi byloje esančiais duomenimis, t. y. Vilniaus apskrities VMI 2001 m. lapkričio 5 d. patikrinimo aktu Nr. 18-01-29-964 ir 2001 m. liepos 18 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos raštu Nr. 08-1-02-6839, tvirtina, kad ir nustačius PVM pažeidimą pagrindas atleisti Bendriją nuo delspinigių ir baudų yra.
Teismas konstatavęs Bendrijos padarytą pažeidimą rėmėsi vien tik atsakovo paaiškinimais, o jo išvada dėl pareiškėjos padaryto pažeidimo padaryta pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, nes ji nėra pagrįsta faktiniais bylos duomenimis. Nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą atsakovas prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą teismo sprendimą. Nesutikdamas su apeliaciniu skundu nurodo atsiliepime pirmosios instancijos teismui nurodytus motyvus.
Pareiškėjo atstovai apeliacinės instancijos teisme palaikydami skundą paršo jį patenkinti. Naujų, skunde nepaminėtų, pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo argumentų jie neišdėstė.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas per laikotarpį nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2003 m. rugsėjo 30 d. gavo pajamas iš 26 daugiabučių gyvenamųjų namų gyventojų už jiems suteiktas paslaugas: gyventojų mokesčio už komunalines paslaugas ir gyvenamųjų namų bendrojo naudojimo patalpų eksploatavimo išlaidų apskaičiavimą, gyventojų priėmimą jiems rūpimais klausimais ir pažymų išdavimą, už parengtus ir pateiktus gyventojams pranešimus apie apskaičiuotus mokesčius už komunalines paslaugas ir patalpų eksploatavimą, tarpininkavimo tarp komunalinių ar kitų paslaugų įmonių ir Bendrijos narių paslaugas.
Byloje taikytinos iki 2002 m. liepos 1 d. galiojusios 1993 m. gruodžio 22 d. Pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) įstatymo Nr. I-345 redakcijos 1 straipsnis nustatė, kad pridėtinės vertės mokesčio objektas yra prekių gamybos, atliekamų darbų ir teikiamų paslaugų procese sukurta ir realizuota pridėtinė vertė bei importuojamos prekės. Pagal šio įstatymo 3 straipsnio nuostatas, paslaugos, kaip mokesčio objektas, yra visų rūšių darbai, patarnavimai ir kita apmokama veikla, išskyrus atliekamą darbdaviui pagal darbo sutartį. To paties įstatymo 4 straipsnis nustatė, kad PVM imamas nuo visų prekių gamybos ir paslaugų teikimo procese sukurtos pridėtinės vertės ir importuojamų prekių, išskyrus šio straipsnio 1-19 punktuose nurodytas paslaugas.
Nuo 2002 m. liepos 1 d. galiojančio įstatymo Nr. IX-751 3 straipsnis nustato, kad PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas: 1) prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; 2) prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje; 3) prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą, t. y. veikdamas kaip toks.
PVM įstatymo 7 straipsnis nustato, kad jeigu šiame įstatyme nenustatyta kitaip, paslaugų teikimu laikomas bet koks sandoris dėl bet kokio civilinių teisių objekto, jeigu šis sandoris pagal šį įstatymą nelaikomas prekių tiekimu. Atvejus, kai prekių tiekimas ir paslaugų teikimas PVM neapmokestinamas, nustato PVM įstatymo 20-33 straipsniai.
Juridiniams asmenims, kurie yra ne pelno siekiančios organizacijos (įmonės), galioja bendrosios registravimo PVM mokėtojais ir apmokestinimo šiuo mokesčiu nuostatos (iki 2002 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos 1993 m. gruodžio 22 d. PVM įstatymo Nr. I-345 6 straipsnis, nuo 2002 m. liepos 1 d. galiojančio įstatymo Nr. IX-751 71 straipsnis) pagal kurias, jei PVM mokėtojais neįsiregistravusių apmokestinamųjų asmenų atlygio už vykdant ekonominę veiklą už patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas suma per metus (paskutinius 12 mėnesių) viršijo 100 000 Lt, pradedant tuo mėnesiu, kurį minėta riba buvo viršyta, privalo už tiekiamas prekes ir (arba) teikiamas paslaugas šio įstatymo nustatyta tvarka skaičiuoti PVM ir mokėti jį į biudžetą bei įsiregistruoti PVM mokėtoju. Iš bylos medžiagos matyti, kad Bendrijos pajamos už pastatų administravimo paslaugas bei tarpininkavimo paslaugos (tarp komunalinių ar kitų paslaugų įmonių ir Bendrijos narių) 100 tūkst. Lt sumą viršijo 2001 metų sausio mėnesį (buvo 205161,18 Lt), tačiau Bendrija, pažeisdama tuo metu galiojusio PVM įstatymo 6 straipsnio 3 dalį (nuo 2002 m. liepos 1 d. - PVM įstatymo 71 straipsnis) PVM neskaičiavo ir į biudžetą nemokėjo, todėl mokesčio administratorius pagrįstai už 2002 m. sausio - 2003 m. rugsėjo mėnesių laikotarpį, taikydamas 18% PVM tarifą pareiškėjai papildomai apskaičiavo ir nurodė sumokėti į biudžetą 110692 Lt PVM ir nuo minėtos PVM sumos apskaičiavo 41461 Lt PVM delspinigių, skyrė minimalią (10 % ) 11069 Lt PVM baudą.
Gyventojų mokesčio už komunalines paslaugas ir gyvenamųjų namų bendrojo naudojimo patalpų eksploatavimo išlaidų apskaičiavimas, gyventojų priėmimas jiems rūpimais klausimais ir pažymų išdavimas, parengimas ir pateikimas gyventojams pranešimų apie apskaičiuotus mokesčius už komunalines paslaugas ir patalpų eksploatavimą, tarpininkavimo tarp komunalinių ar kitų paslaugų įmonių ir Bendrijos narių paslaugos yra PVM objektas ir apmokestinamos, esant anksčiau nurodytoms įstatyme įtvirtintoms sąlygoms, 18 procentų mokesčio tarifu. Pareiškėjo argumentai, jog tai vertintina kaip bendrijos narių tiksliniai įnašai, nepagrįsti. Šiuo atveju tikslinių įnašų nariai nemokėjo, o apmokėdavo Bendrijos teikiamas PVM apmokestinamas paslaugas.
Pareiškėjas nepagrįstai nurodo, jog teismas neteisingai aiškino Mokesčių administravimo įstatymo 100 straipsnio 1 dalį ir 141 straipsnio 1 dalį dėl atleidimo nuo delspinigių ir baudų.
Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes darytina išvada, jog nėra teisinių pagrindų atleisti pareiškėją nuo delspinigių ir baudų, pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialinės teisės normas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos 153-osios gyvenamųjų namų statybos bendrijos apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.