Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolitos Cirulienės, kolegijos teisėjų Egidijaus Tamašausko ir Ramūno Mitkaus,

uždarame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007 m. liepos 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-1462-67/2007 pagal ieškovų UAB „Šilo bitė“ ir A. D. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui (toliau VSD) ir A. P. dėl pažeistos dalykinės reputacijos bei garbės ir orumo gynimo.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija

Aprašomoji dalis

nustatė:

ketvirta, teismas nevertino ir netyrė fakto, jog paskleisti duomenys apie ieškovus yra tikrai žeminančio pobūdžio, o tai sąlygojo materialinės teisės normų, nustatančių asmens garbės ir orumo gynimą, netinkamą aiškinimą bei taikymą. Konkretaus asmens teisių pažeidimas pasireiškia atitinkamo pobūdžio (žeminančių ir neatitinkančių tikrovės) duomenų paskleidimu. Vadovaujantis CK 2.24 str., asmens garbė, orumas bei juridinio asmens dalykinė reputacija ginami tik tuomet, kai nustatomas faktas, jog paskleisti asmens garbę ir orumą žeminantys ir tikrovės neatitinkantys duomenys. Sprendime teismas net netyręs ir nevertinęs fakto, jog paskleisti duomenys apie ieškovus yra tikrai žeminančio pobūdžio, a priori pripažino, kad „Teismas taip pat sutinka su ieškovų argumentu, kad jei nurodytos žinios neatitinka tikrovės, jos akivaizdžiai žemina ieškovo UAB „Šilo bitė" dalykinę reputaciją ir pažeidžia ieškovo A. D. garbę ir orumą (CPK 182 str. l p.)". Taigi, teismas, tariamai nustatęs paskleistų duomenų neatitikimo tikrovei faktą, automatiškai pripažino, jei tie duomenys neatitinka tikrovės bei tuo pačiu ir žemina ieškovų dalykinę reputaciją, garbę, orumą. Tačiau ne visi duomenys, kurie neatitinka tikrovės, tuo pačiu žemina asmenų garbę, orumą ar dalykinę reputaciją. Teismas, konstatuodamas, jog paskleisti duomenys žemina ieškovų dalykinę reputaciją, garbę, orumą, vadovavosi CPK 182 str. 1 d. 1 p., nurodančiu, kad aplinkybių, teismo pripažintų visiems žinomomis, nereikia įrodinėti. Vargu, ar KGB paminėjimas gali parodyti ar rodo, jog egzistuoja tos aplinkybės, kurių įrodinėti nereikia ir jos savaime žemina kitų asmenų garbę, orumą ar dalykinę reputaciją. Kokio nors asmens susiejimas su buvusiais KGB darbuotojais dar savaime nežemina jo reputacijos, nepažeidžia garbės ir orumo. Teismas, vadovaudamasis LR įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų darbinės veiklos" 1 str. ir preziumuodamas, jog bet kokios sąsajos su KGB struktūromis savaime žemina bet kokio asmens garbę, orumą ar dalykinę reputaciją, neįvertino 1999-03-04 LR Konstitucinio Teismo nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų darbinės veiklos" 1 ir 2 straipsnių, 3 straipsnio 2 dalies, taip pat LR įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų darbinės veiklos" įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 1 ir 2 dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai" turinio. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad LR įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų darbinės veiklos" 1 str., kuriame KGB pripažįstama nusikalstama organizacija, pateiktas VSK (KGB) veiklos Lietuvoje apibūdinimas yra bendro pobūdžio. Šiame straipsnyje yra viso labo istorinio fakto konstatavimas, o ne įstatymo leidėjo suformuluoti pagrindai visų VSK (KGB) darbuotojų baudžiamajai atsakomybei. Todėl akivaizdu, kad kokio nors asmens sąsajų su buvusiais KGB darbuotojais paminėjimas ar net jų turėjimas, dar savaime nežemina asmens dalykinės reputacijos, garbės ir orumo. Kiekvienam protingam, moraliam žmogui aišku, jog vien tik trijų raidžių - KGB paminėjimas negali pažeminti asmens dalykinės reputacijos, garbės ar orumo.

1) dėl apeliacinio skundo argumento Nr.1.

antra, pareiga paneigti tikrovės neatitinkančią informaciją tokia pačia forma ir tokiu pat būdu nustatyta LR Visuomenės informavimo įstatymo 44 str. ir taikoma visuomenės informavimo priemonėms. Šiuo atveju atsakovas yra A. P., kaip VSD direktorius, tikrovės neatitinkančią informaciją išsakęs Seimo posėdyje;

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio dalyko arba ieškinio pagrindo pakeitimą bei netinkamos šalies pakeitimą tinkama (CPK 45, 141 str.). LR Valstybės saugumo departamento statuto 4 str.3 d. 2, 14 p. įtvirtinta, kad saugumo departamento direktorius atstovauja departamentui, valstybės saugumo klausimais teikia informaciją, išvadas bei rekomendacijas Respublikos Prezidentui, Seimui ir Vyriausybei, o prireikus – valstybės ir savivaldybių institucijoms bei įstaigoms. Taigi, A. P., kaip VSD generalinio direktorius, yra asmuo, pagal organizacijoje užimamas pareigas, turintis teisę atstovauti tą organizaciją. Ieškovai ieškiniu prašė pripažinti neatitinkančiomis tikrovės ir pažeidžiančiomis ieškovo UAB „Šilo bitė" dalykinę reputaciją bei žeminančiomis ieškovo A. D. garbę ir orumą atsakovo A. P. dienraščio „Lietuvos rytas" 2006-09-12 numeryje 208 (4775) paskleistą žinią: „Yra žinomi „Šilo bitės" ryšiai su kai kuriomis bendrovėmis, kurias iki šiol valdo buvę kadriniai KGB darbuotojai" bei įpareigoti atsakovą A. P. per 14 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo savo lėšomis dienraščio „Lietuvos rytas" pirmame puslapyje, tokio pat dydžio raidėmis, kaip ir 2006-09-12 „Lietuvos rytas" straipsnio „Agentai užspeitė paslaptingąją „Šilo bitę"“ tekstas, išspausdinti tokį paneigimo tekstą: „Dienraščio „Lietuvos rytas" 2006-09-12 numeryje straipsnyje „Agentai užspeitė paslaptingąją „Šilo bitę" mano paskleistos žinios „Yra žinomi „Šilo bitės" ryšiai su kai kuriomis bendrovėmis, kurias iki šiol valdo buvę kadriniai KGB darbuotojai", neatitinka tikrovės. A. P.". Byloje nustatyta, kad žinias, kurias, ieškovų manymu, neatitinka tikrovės ir pažeidžia ieškovo UAB „Šilo bitė" dalykinę reputaciją bei žemina ieškovo A. D. garbę ir orumą, paskleidė A. P.. Tačiau, kolegijos manymu, A. P. šias žinias paskleidė ne kaip fizinis asmuo, o kaip organizacijos, kurioje šie duomenys buvo gauti, generalinis direktorius, t.y. atstovas. Tai įrodo paskleistų žinių turinys, pobūdis, kurį A. P. galėjo sužinoti tik tiesiogiai vykdydamas savo funkcijas, be to, paskleistos žinios turi tiesioginį ryšį su VSD vykdoma veikla, jos kompetencijai priskiriamomis funkcijomis. Konstatuotina, kad VSD generalinis direktorius A. P. negali būti atsakovas, nes jis atstovavo valstybės institucijai, ir visi jo atlikti veiksmai traktuotini kaip valstybės institucijos veiksmai. Teismas, laikydamas A. P. netinkamu atsakovu, konstatavo, kad ginčijamas žinias dienraščio „Lietuvos rytas" 2006-09-12 numeryje 208 (4775) paskleidė ne atsakovas A. P., o atsakovas VSD, ir įpareigojo VSD išspausdinti atitinkamo turinio paneigimo tekstą. Netinkama šalis civiliniame procese – tai asmuo, kuris nėra ginčijamo materialiojo teisinio santykio dalyvis ir neturi atitinkamai reikalavimo teisės (netinkamas ieškovas) arba pareigos atsakyti (netinkamas atsakovas). Netinkama šalis pakeičiama tinkama pagal tam tikras taisykles. Civiliniame procese pakeisti netinkamą šalį (tiek ieškovą, tiek atsakovą) galima tik pradinio ieškovo sutikimu. CPK 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad ieškinys pareikštas ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė, arba ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, gali vienos iš šalių motyvuotu prašymu, nenutraukdamas bylos, pakeisti pradinį ieškovą arba atsakovą tinkamu ieškovu arba atsakovu. Pagal CPK, teisė keisti ieškinio dalyką ir/ar pagrindą yra išimtinė ieškovų teisė (CPK 141 str.), todėl, vadovaujantis dispozityvumo principu, teismas savo iniciatyva paprastai neturi teisės keisti ieškinio elementų. Išimtis gali būti taikoma tik kai kurioms nedispozityvioms byloms - tokioms, kurių nagrinėjimui taikomi tam tikri ypatumai ir kuriomis siekiama užtikrinti viešojo intereso apsaugą ar labiau pažeidžiamų asmenų (pavyzdžiui, nepilnamečių asmenų (CPK 405 str.)) teisių ar teisėtų interesų apsaugą, tačiau ši byla nėra priskirtina tokių bylų kategorijai ir buvo nagrinėjama įprastinio proceso tvarka. Todėl kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas savavališkai konstatavo, kad ginčijamas žinias dienraščio „Lietuvos rytas" 2006-09-12 numeryje 208 (4775) paskleidė atsakovas VSD ir įpareigojo VSD išspausdinti atitinkamo turinio paneigimo tekstą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pripažintina, kad teismas sprendimo dalyje, kuria pripažinta, kad ne A. P., o atsakovas VSD dienraščio „Lietuvos Rytas" 2006-09-12 numeryje 208 (4775) paskleidė tikrovės neatitinkančią ir žeminančią ieškovų UAB „Šilo bitė" bei A. D. dalykinę reputaciją ir garbę bei orumą žinią, ir kuria išspausdinti paneigimą įpareigotas ne A. P., o VSD, peržengė ieškinio reikalavimo ribas ir savo iniciatyva, nesant ieškovų prašymo, pakeitė ieškinio dalyką. Tokiu būdu teismas padarė civilinio proceso teisės pažeidimą, atimdamas iš apelianto galimybę tinkamai pasiruošti gynybai ir iš esmės apribodamas VSD teisę gintis nuo papildomo reikalavimo, ir dėl to bylos dalį išnagrinėjo neteisingai, kas yra pagrindu teismo sprendimui aptartų reikalavimų dalyje panaikinti ir bylą toje dalyje grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 329 str. 1 d.). Nors VSD šioje byloje, kaip atsakovas, dalyvavo kartu su A. P. nuo pat bylos pradžios ir dėl to visi ieškovų pateikti dokumentai, paaiškinimai ir atsikirtimai VSD galėjo būti žinomi, nors ginčijamų veiksmų atlikimo metu A. P. buvo VSD direktorius ir informaciją išsakė VSD vardu, nors A. P. 2006-11-23 teismo posėdyje rengėsi atstovauti ir atsakovą VSD, nors atsakovo VSD ir A. P. paskleistos tikrovės neatitinkančios informacijos turinys yra panašus, tačiau kolegija nesutinka su ieškovų atsiliepimo teiginiu, jog nei A. P., nei VSD nebūtų gynęsi kitais argumentais, ir vertina šį teiginį tik kaip prielaidą, nepašalinančią atsakovo VSD teisių pažeidimo fakto. Pripažintina, kad kolegija nurodyto procesinės teisės pažeidimo pati ištaisyti negali, kadangi, pakeitus netinkamą šalį tinkama, bylos nagrinėjimas turi būti pradedamas iš pradžių (CPK 45 str. 4 d.), kas apeliacijoje būtų neįmanoma. Kolegija nemano, kad tai yra vien formalus sprendimo panaikinimo pagrindas ir kad, teismui pašalinus nurodytą pažeidimą, rezultatas būtų išlikęs toks pat, kadangi yra įmanoma situacija, jog, ir esant aiškiai suformuluotam teismo pasiūlymui pakeisti atsakovą tinkamu, ieškovai galėjo (gali) nesutikti su atsakovo pakeitimu, kas reikštų, jog ieškinys dalyje reikalavimų turėtų būti atmestas. Tačiau, esant dabartinei situacijai, kolegija taip pat nemano, jog paminėtų reikalavimų dalyje, visiškai tenkinant apeliacinį skundą, galėtų būti priimtas naujas sprendimas – ieškinį atmesti. Kolegija pritaria ieškovo atstovo apeliacinės instancijos teisme išsakytiems argumentams, jog teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, jog ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, turi aiškiai paklausti ieškovo apie tai, ar jis sutinka, kad atsakovas (šiuo atveju A. P.) būtų pakeistas kitu asmeniu (šiuo atveju VSD). Teismo pasiūlymas ,,ieškovų atstovams – advokatui ir advokato padėjėjui peržiūrėti LR CPK dėl atsakovo A. P. procesinės padėties byloje“ (1t.,b.l.237), kolegijos nuomone, nelaikytinas tinkamu ir tuo pačiu pakankamu taikyti CPK 45 str. 3 d. nuostatą, pagal kurią, ieškovui nesutinkant, kad atsakovas būtų pakeistas kitu asmeniu, teismas nagrinėja bylą iš esmės.

Kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad šioje byloje tinkamu atsakovu turėjo būti pripažintas visuomenės informavimo priemonė - dienraštis „Lietuvos rytas", kadangi straipsnio-interviu, kuriame buvo paskleistos, ieškovų manymu, garbę ir orumą žeminančios žinios yra dienraščio „Lietuvos rytas" žurnalistė, kuri ir pasirašė straipsnį savo vardu bei pavarde. Taip pat atsakovai teigė, kad ieškovai privalomai turėjo pasinaudoti ikiteismine tokio pobūdžio ginčų sprendimo tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (LAT c.b. Nr.3K-3-65/2006), teigia, kad „asmuo, prieš pareikšdamas ieškinį dėl garbės ir orumo gynimo, replikos teise, nustatyta CK 2.24 straipsnio 2, 4 dalyse, privalo pasinaudoti tik tada, jeigu duomenis paskelbė visuomenės informavimo priemonė. Jeigu duomenis per visuomenės informavimo priemone paskelbė kitas asmuo, o visuomenės informavimo priemonė perteikė neiškraipytus duomenis paskelbusio asmens citatas, tai asmuo, apie kurį paskelbti duomenys, turi teisę nepasinaudojęs replikos teise, kreiptis į teismą ir reikalauti, kad teismas įpareigotų duomenis paskelbusį asmenį adekvačiai paneigti duomenis ir atlyginti neturtinę žalą. Šioje byloje ieškovo reikalavimas buvo reiškiamas ne visuomenės informavimo priemonei, o atsakovui - fiziniam asmeniui, paskelbusiam ieškovo garbę ir orumą žeminančias ir tikrovės neatitinkančias žinias. Šiuo atveju visuomenės informavimo priemonė tik perteikė atsakovo išsakytas žinias. Dėl to civilinio teisinio santykio dalyviai yra ieškovas ir atsakovas, o ne visuomenės informavimo priemonė". Dienraštis „Lietuvos rytas“ bei jo darbuotoja žurnalistė perteikė neiškraipytas A. P. citatas, t.y. dienraščio „Lietuvos rytas" 2006-09-12 straipsnyje „Agentai užspeitė paslaptingąją „Šilo bitę" cituojami interviu metu A. P. pasakyti žodžiai, o per visuomenės informavimo priemones: 22:00 val. žinių laidos reportažą per LNK, 20:30 val. žinių laidos reportažą per LTV Panoramą ir 21:30 val. žinių laidos reportažą per TV3 buvo transliuojama VSD vadovo kalbos LR Seime ištrauka.

Dėl 1-ojo ir 3-čiojo ieškinio reikalavimų, t.y. dėl žinių, paskleistų LR Seimo posėdyje

Kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas netyrė ir nevertino VSD pateiktų rašytinių dokumentų, kurie įrodo buvusio VSD generalinio direktoriaus A. P. teiginių, išsakytų Seime, pagrįstumą. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas visus byloje esančius įrodymus vertino sistemiškai, pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis CPK 185 str. reikalavimais.

Apelianto nuomone, teismas sprendime neatsižvelgė į jo pateiktus įrodymus (t.2, b.l.4-7; 8-11; 22-26; 147-149), tuo pažeisdamas CPK 270 str. 4 d. įpareigojimą pateikti privalomą įrodymų vertinimą teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje. Nors pirmosios instancijos teismas motyvuojamoje sprendimo dalyje ir neišvardino visų šių atsakovų pateiktų įrodymų, kuriuos atmetė, nelaikydamas jų pakankamais įrodyti atsakovo paskleistų žinių teisingumą, tačiau, kolegijos nuomone, šis pažeidimas taip pat nesąlygojo neteisingo sprendimo priėmimo. Kolegijos nuomone, visi šie atsakovo pateikti įrodymai (2006-09-07 kratos, kurios metu UAB „Laisvas laikraštis" patalpose buvo rastas 2000-01-04 dokumentas apie Romanovą V.N., protokolo kopija (t.2, b.l.4-7,8-11); A. I. 2007-06-11 raštas Nr.07/15, patvirtinantis, kad 2000-01-04 dokumentą yra parengusi UAB „Verslo prognozės" (t.2, b.l.22-26), 2006-10-23 pakeitusi savo pavadinimą į UAB „BVS Info"(t.2, b.l.13-18), bei patvirtinantis, jog anksčiau UAB „Verslo prognozės" vadovavo V. B. - buvęs KGB darbuotojas, ką patvirtina V. B. KGB asmens kortelė (t.2, b.l.27; b.l.28-138); Seimo 2007-03-20 paviešinta VSD veiklos tyrimo medžiaga (15 posėdžio stenograma), t.y. iš LRS Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto atlikto VSD veiklos parlamentinio tyrimo 2006-10-26 vykusio posėdžio stenograma (t.2, b.l.150-172), iš kurios matyti, jog vienas iš VSD darbuotojų dar 2005 m. sausį žiūrėjo informacinį pranešimą, kuris vėliau kratos UAB „Laisvas laikraštis" patalpose metu buvo surastas pas A. D.; 2002-07-19 „Laisvo laikraščio" (Nr.13) straipsnis „Ūkio bankas - milžinas molinėmis kojomis" (t.2, b.l.147-149), kuriame buvo publikuota UAB „Verslo prognozės" surinkta informacija apie Romanovą V.N.) neįrodo ryšio tarp UAB „Šilo bitė" ir UAB „Verslo prognozės", kadangi kiekvienam protingam žmogui akivaizdu, jog vieno tam tikros bendrovės (UAB ,,Verslo prognozės“) ruošto rašto radimas kitoje bendrovėje (UAB ,,Šilo bitė“) neįrodo ryšio tarp šių bendrovių buvimo, kol nėra įrodytas faktas, kad šis dokumentas ieškovams pateko būtent iš UAB ,,Verslo prognozės“, o ne iš kitų šaltinių. Kadangi pagal byloje pateiktus duomenis nebuvo įrodytas informacijos apie Romanovą perdavimo ieškovams iš UAB ,,Verslo prognozės“ faktas, o tuo pačiu ir ryšys tarp UAB „Šilo bitė" ir UAB „Verslo prognozės", todėl, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK. 2.24 str. l d. įtvirtinta prezumpcija, visiškai teisingai ir pagrįstai konstatavo, jog nėra įrodyta, kad paskleisti duomenys atitinka tikrovę.

Apeliantas nurodė, jog teismas balsu neperskaitė dalies rašytinių įrodymų, kuriuos atsakovo VSD atstovas pateikė teismo posėdžio metu ir su kuriais ieškovų atstovai neturėjo galimybės susipažinti iki teismo posėdžio pradžios. CPK 200 str. 1 d. numato, jog rašytiniai įrodymai turi būti balsu perskaitomi teismo posėdyje ir pateikiami susipažinti dalyvaujantiems byloje asmenims, išskyrus atvejus, kai jie su šiais įrodymais susipažino iki teismo posėdžio pradžios. Nors, kaip matyti iš 2007-06-27 teismo posėdžio protokolo, šio teismo posėdžio metu atsakovo pateikti rašytiniai įrodymai (,,Laisvo laikraščio straipsnis“ ir Seimo atlikto tyrimo medžiaga (2t.,b.l.147-172)) teismo ir nebuvo balsu perskaityti, tačiau, kolegijos nuomone, šis procesinės teisės pažeidimas niekaip negalėjo pažeisti apelianto (kuris pats tuos įrodymus pateikė) teisių ir dėl to pažeidimo byla nebuvo išnagrinėta neteisingai.

Apeliantas taip pat nurodo, jog teismas, pažeisdamas teismo proceso žodiškumo, tiesioginio (betarpiško) dalyvavimo principus (CPK 183 str. 3 d.), daugelio pateiktų įrodymų net netyrė, t.y. teismo posėdžio metu kartu su byloje dalyvaujančiomis šalimis neperklausė ir neperžiūrėjo ieškovų pateiktų garso bei vaizdo įrašų. Kaip matyti iš parengiamojo 2007-02-01 posėdžio protokolo bei 2007-05-31 protokolo stenogramos ištraukos (3t.,b.l.13), patys atsakovų atstovai sutiko, jog ieškovų teismui pateikti garso ir vaizdo įrašai nebūtų perklausomi ir peržiūrimi, kadangi atsakovai neneigė informacijos paskleidimo fakto, teigė, kad informacija jiems yra žinoma. Atsižvelgiant į tai pripažintina, jog CPK 220 str. reikalavimų pažeidimas taip pat nesąlygojo apelianto teisių pažeidimo, o tuo pačiu ir neteisingo bylos išnagrinėjimo. Be to, pažymėtina, jog atsakovo VSD atstovas net ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nepageidavo, kad būtų tiriami garso ir vaizdo įrašai bei balsu skaitomi kokie nors rašytiniai įrodymai, kas tik patvirtina kolegijos išvadą, jog, bet kokiu atveju, nurodyti pažeidimai neįtakojo neteisėto sprendimo byloje priėmimo.

Kolegija taip pat nepritaria apeliacinio skundo argumentui dėl VSD atstovo paaiškinimų netinkamo vertinimo. Kaip matyti iš 2007-06-27 teismo posėdžio protokolo (t.2, b.l.179-180), VSD atstovas pripažino, jog ,,pats informacijos perdavimo faktas A. D. nėra įrodytas“, o tai, kolegijos nuomone, patvirtina teismo išvadą, jog „nebuvo įrodyta, kad šios bendrovės parūpindavo nemažą dalį skandalingos informacijos, kurios pasirodydavo UAB „Šilo bitė" leidinyje. Nors VSD atstovas kaip įrodymą, kad tokia medžiaga pasirodydavo UAB „Šilo bitė" leidinyje, ir pateikė „Laisvo laikraščio" (Nr.13) „Ūkio bankas - milžinas molinėmis kojomis" publikaciją (t.2, b.l.147-149), tačiau ši publikacija teismo išvados pagrįstumo nepaneigia.

Pirmosios instancijos teismas, kolegijos nuomone, visiškai pagrįstai pripažino, kad atsakovai paskleistų žinių tikrumo ir teisingumo neįrodė, ir todėl teisingai nusprendė, kad minėtos žinios paskleistos apie abu ieškovus, jos neatitinka tikrovės, akivaizdžiai žemina UAB ,,Šilo bitė" dalykinę reputaciją ir pažeidžia A. D. garbę bei orumą (CPK 182 str. 1 p.), kadangi paskleistų žinių turinys kiekvienam protingam, moraliam žmogui sukelia mintį, kad UAB „Šilo bitė" yra susijęs su KGB darbuotojais, o KGB, kaip ir kitos SSRS valstybės saugumo organizacijos (NKVD, NKGB, MGB), yra pripažįstama nusikalstama organizacija, vykdžiusia karo nusikaltimus, genocidą, represijas, terorą ir politinį persekiojimą SSRS okupuotoje Lietuvos Respublikoje. Teismas, spręsdamas ar paskleistos žinios atitinka tikrovę, pirmiausia vertina, ar pranešimas apie faktus yra teisingas, antra, ar įvykę faktai yra vertinami adekvačiai, teisingai. Paskleistos žinios neatitinka tikrovės, jeigu faktai tikrovėje neegzistavo arba asmens poelgiai vertinami neadekvačiai vykusiems faktams. CK 2.24 str. 1 d. įtvirtinta prezumpcija, kuri teigia, kad paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai. Taigi, įstatymas įpareigoja atsakovą įrodyti, kad paskleistos žinios atitinka tikrovę. Kadangi atsakovas VSD nepateikė teismui pakankamai įrodymų, kurie leistų teismui padaryti neabejotiną išvadą, jog paskleistos žinios tikrai atitinka tikrovę, todėl, kolegijos nuomone, liko nepaneigta CK 2.24 str. l d. įtvirtinta prezumpcija, numatanti, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai.

Kolegijos nuomone, apeliantas netinkamai interpretuoja ir teismų praktiką dėl trumpalaikio viešojo asmens. Jo argumentai, kad A. D. yra trumpalaikis viešasis asmuo bei tai, kad ad hoc viešasis asmuo „turi pakęsti ir toleruoti jo atžvilgiu skelbiamą, nors ir nevisiškai tikslią informaciją ar nuomonę, kuri privataus asmens atžvilgiu galėtų būti vertinama", yra nepagrįsti. Atsakovas VSD argumentą, kad A. D. yra trumpalaikis viešasis asmuo, nepagrįstai grindžia LAT nutartimi c.b.Nr.3K-3-569/2006, kurioje buvo ginama teisė į privatų gyvenimą, tuo tarpu šioje byloje kalbama apie garbės ir orumo pažeidimą. Civilinėse bylos Nr.3K-3-56/2004 ir Nr.3K-3-569/2006 taip pat nagrinėjami kitokie atvejai - jose kalbama apie valstybės politikus ir aukštus pareigūnus, kurie yra viešieji asmenys pagal LR VIĮ 2 str. 60 d., o ne viešieji asmenys ad hoc. Be to, iš minimų bylų aiškiai matyti, jog tai - asmuo privatus ar viešas, neturi jokios reikšmės, taikant savarankišką pažeistos teisės gynimo būdą - reikalavimą paneigti tikrovės neatitinkančius duomenis, kurie žemina asmens garbę ir orumą (CK 1.138 str. 1 p., 2.24 str. 1 d.). Atsakovas, vadovaudamasis CK 2.24 str. 6 d., įrodinėja, kad A. D. apsauga mažesnė, nes jis yra trumpalaikis viešas asmuo, tačiau šiuo atveju CK 2.24 str. 6 d. nėra taikoma, kadangi pagal šią normą paskleidęs tikrovės neatitinkančius duomenis asmuo atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės, jeigu tie duomenys yra paskelbti apie viešąjį asmenį. Kadangi CK 2.24 str. 6 d. taikoma tik civilinei atsakomybei, o šiuo ieškiniu neprašoma atlyginti ieškovams padarytos žalos (b.l.4), todėl aplinkybė, jog A. D. tapo ar ne ad hoc viešuoju asmeniu, neturi jokios teisinės reikšmės. Ji būtų svarbi tuomet, jei būtų nustatinėjamas atsakovų atleidimo nuo civilinės atsakomybės klausimas.

Vadovaujantis 2006-09-01 įsigaliojusia LR VIĮ 2 str. 69 p. redakcija, A. P. Seimo posėdyje teiktiems paaiškinimams taikytinas tiesos kriterijus – t.y. galima objektyviai įvertinti, ar šie teiginiai atitinka tikrovę. Kad šie teiginiai atitinka tikrovę, privalėjo įrodyti atsakovai. Pažymėtina, kad teismo posėdžių metu atsakovai kaip tik ir bandė pagrįsti pateiktų duomenų atitikimą tikrovei. Vadinasi, A. P. paskleistai informacijai taikytinas ir žinių kriterijus. Šių žinių viešas paskleidimas žemina ieškovo UAB „Šilo bitė" dalykinę reputaciją, pažeidžia A. D. garbę ir orumą. Kolegijos nuomone, apeliantas nepagrįstai vadovaujasi LAT 2003-10-29 nutartimi c.b. Nr.3K-3-1026/2003, kurios faktinės aplinkybės visiškai kitokios, kadangi toje byloje faktai buvo patvirtinti liudytojų parodymais, kitais dokumentais, o atsakovas buvo išspausdinęs straipsnį spaudos leidinyje, kai tuo tarpu absoliutaus tikslumo reikalavimas netaikomas visuomenės informavimo priemonėms, kurios, rašydamos straipsnį, turi teisę kartu su neiškraipytais faktais pateikti ir savo vertinimą bei nuomonę. Šioje byloje atsakovai neįrodė, jog A. P. paskleisti duomenys atitinka tikrovę, be to, A. P. tuo metu buvo vienas aukščiausių valstybės tarnautojų ir jo užimamos pareigos reikalavo, jog, veikdamas ir kalbėdamas VSD vardu, jis būtų itin tikslus. Tai, ar A. P. savo kalbomis siekė ar ne ką nors pažeminti, yra ne informacija, o jos pasakymo motyvai, kurie būtų reikšmingi, nagrinėjant civilinės atsakomybės už garbės ir orumo, dalykinės reputacijos pažeidimą dydį. Šioje byloje reikšmingas tik faktas, ar paskleista informacija atitinka tikrovę ar ne.

Kolegija taip pat sutinka su ieškovų atsiliepimo argumentais dėl to, kad teismas pagrįstai įpareigojo paskelbtas žinias paneigti per naujienų agentūras ELTA ir BNS. CK 2.24 str. tiesiogiai nenumato, jog paskleisti ir tikrovės neatitinkantys duomenys turi būti paneigti lygiai taip pat, kaip jie buvo paskleisti. Pareiga paneigti tikrovės neatitinkančią informaciją tokia pačia forma ir tokiu pat būdu nustatyta LR VIĮ 44 str. ir taikoma visuomenės informavimo priemonėms, o šiuo atveju atsakovas yra VSD, kurios direktorius tikrovės neatitinkančią informaciją išsakė Seimo posėdyje. Seimas yra aukščiausia įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, o jos veiklos principus detalizuoja LRS statutas, kuris nenumato galimybės asmenims, ne Seimo nariams, sakyti savo anksčiau paskleistos informacijos paneigimus. Kadangi teismas negali kištis į įstatymų leidžiamosios valdžios veiklą, negali savo sprendimais koreguoti LRS darbotvarkės, todėl, vadovaujantis CK 1.5 str., pripažintina, jog nors ir netapatus, bet adekvatus paneigimo išplatinimas per didžiausias naujienų agentūras BNS ir ELTA sukels tokį patį atgarsį, kaip Seimo posėdžio metu išsakyta tikrovės neatitinkanti informacija, o ieškovai patirs siekiamą satisfakciją.

Kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad teikdamas paaiškinimus Seimui ir tuo pačiu Lietuvos žmonėms dėl pradėto ikiteisminio tyrimo, A. P. išsakė tiek savo, kaip VSD gen. direktoriaus, tiek bendrai VSD nuomonę dėl A. D. sulaikymo 2006-09-07 priežasčių bei šią nuomonę pagrindė tam tikrais argumentais ir kad todėl VSD gen. direktoriaus pasisakymo turinys Seime negalėjo būti vertinamas kaip žinia. Žodis ‚,žinia“ bendrine prasme reiškia pranešimą apie įvykius, reikalus, informaciją. Taigi, žiniomis laikoma informacija apie faktus ir jų duomenis, t.y. reiškinius, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo ir įrodymo priemonėmis. Nustatyti, ar apie asmenį yra paskleista informacija ar išsakyta nuomonė, galima įvertinus paskleistų duomenų kontekstą, jo pasakymo aplinkybes, sakinio konstrukciją. A. P. išsakytus ginčijamus teiginius, kad „...departamentui buvo žinomi „Šilo bitės" ryšiai su buvusių KGB darbuotojų valdomomis bendrovėmis - „Verslo prognozės", „Statusas". (...) „Šios bendrovės parūpindavo nemažą dalį įvairios skandalingos informacijos, kurios po to pasirodydavo leidinyje"; Yra žinomi „Šilo bitės" ryšiai su kai kuriomis bendrovėmis, kurias iki šiol valdo buvę kadriniai KGB darbuotojai" negalima laikyti nuomone (mintimis, idėjomis, vertybių vertinimu), kadangi šiuose teiginiuose atsakovas aiškiai nurodo šiuos faktus: UAB „Šilo bitė“ palaikė (palaiko) ryšius su KGB darbuotojų valdomomis bendrovėmis „Verslo prognozės", „Statusas“, šios bendrovės teikdavo informaciją UAB „Šilo bitė“, šią informaciją UAB „Šilo bitė“ spausdindavo leidžiamame leidinyje. Iš ginčytinų teiginių suformulavimo ir konstrukcijos galima daryti išvadą, kad VSD disponuoja, t.y. yra surinkusi ir naudojasi informacija apie ieškovų ryšius (asmeninius, dalykinius) bei jų veiklą, o tokius faktus galima patikrinti ir įrodyti.

Kolegija taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad, vadovaujantis LR Konstitucinio Teismo nutarimu, asmens susiejimas su buvusiais KGB darbuotojais, kokio nors asmens sąsajų su buvusiais KGB darbuotojais paminėjimas ar net jų turėjimas savaime nežemina asmens dalykinės reputacijos, nepažeidžia garbės ir orumo. Be to, pažymėtina, jog apelianto pateikta ištrauka iš LR Konstitucinio Teismo nutarimo kalba apie baudžiamosios atsakomybės pagrindus, kas visiškai nesusiję su civilinės atsakomybės atsiradimu. Įstatymai gina asmens garbę ir orumą kaip asmens moralinį vertinimą. Teisė į garbę ir orumą – tai asmens teisė reikalauti, kad viešoji nuomonė apie jį būtų formuojama žinių, atitinkančių tikruosius jo poelgius, pagrindu ir moralinis vertinimas atitiktų tai, kaip jis tikrovėje vykdo įstatymų, moralės normų reikalavimus. Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika rodo, kad žinia apie bendradarbiavimą su KGB visuomenėje turi įžeidžiančią reikšmę, todėl ieškovai garbės ir orumo gynimo bylose yra atleistini nuo pareigos įrodyti, jog tokia žinia žemina jo garbę ir orumą. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad KGB yra pripažįstama nusikalstama organizacija, vykdžiusia karo nusikaltimus, genocidą, represijas, terorą ir politinį persekiojimą, jai inkriminuojami itin sunkūs nusikaltimai žmoniškumui ir karo nusikaltimai, todėl bet kokių ryšių turėjimas su KGB darbuotojais, informacijos gavimas ir platinimas, reiškia bendrininkavimą su nusikalstama organizacija, todėl paskleistų žinių turinys kiekvienam protingam, moraliam žmogui sukelia mintį, kad ieškovai yra susiję su KGB darbuotojais, kas vienareikšmiškai sukelia neigiamą nuomonę apie asmenį.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kolegija apeliacinį skundą tenkina iš dalies ir, vadovaudamasi CPK 326 str. 4 p. ir 329 str. 1 d., dėl procesinės teisės pažeidimo panaikina sprendimo dalis, kuria pripažinta neatitinkančia tikrovės ir pažeidžiančia ieškovo UAB „Šilo bitė“ dalykinę reputaciją bei žeminančia ieškovo A. D. garbę ir orumą atsakovo VSD dienraščio „Lietuvos rytas" 2006-09-12 numeryje 208 (4775) paskleista žinia: „yra žinomi „Šilo bitės" ryšiai su kai kuriomis bendrovėmis, kurias iki šiol valdo buvę kadriniai KGB darbuotojai"; bei kuria atsakovas VSD įpareigotas per 14 dienų dienraščio „Lietuvos rytas" pirmame puslapyje išspausdinti tokį paneigimo tekstą, ir šias bylos dalis perduoda iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, sumažina priteistą ieškovams iš atsakovo VSD žyminį mokestį iki 50 Lt, o likusias sprendimo dalis palieka nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007 m. liepos 5 d. sprendimo dalis, kuriomis teismas:

- pripažino neatitinkančia tikrovės ir pažeidžiančia ieškovo UAB „Šilo bitė“ dalykinę reputaciją bei žeminančia ieškovo A. D. garbę ir orumą atsakovo VSD dienraščio „Lietuvos rytas" 2006-09-12 numeryje 208 (4775) paskleistą žinią: „yra žinomi „Šilo bitės" ryšiai su kai kuriomis bendrovėmis, kurias iki šiol valdo buvę kadriniai KGB darbuotojai";

- įpareigojo atsakovą VSD per 14 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo savo lėšomis dienraščio „Lietuvos rytas" pirmame puslapyje, tokio pat dydžio raidėmis, kaip ir 2006-09-12 „Lietuvos rytas“ straipsnio „Agentai užspeitė paslaptingąją „Šilo bitę“ tekstas, išspausdinti tokį paneigimo tekstą: „Dienraščio „Lietuvos rytas" 2006-09-12 numeryje straipsnyje „Agentai užspeitė paslaptingąją „Šilo bitę" paskleistos žinios „yra žinomi „Šilo bitės" ryšiai su kai kuriomis bendrovėmis, kurias iki šiol valdo buvę kadriniai KGB darbuotojai", neatitinka tikrovės";

Šių reikalavimų dalyje bylą perduoti iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui.

Sumažinti priteistą ieškovams UAB ,,Šilo bitė“ ir A. D. iš atsakovo VSD žyminį mokestį iki 50 Lt.

Likusias sprendimo dalis palikti nepakeistas.