- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-05-05
- Bylos Nr.
- 1A-356-60-2010
- Teisminio proceso Nr.
- 64-1-01053-09
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Emilija Akelienė (pirm.), Svetlana Jurgaitienė, Egidijus Jonas Grigaravičius
- Nuteistasis
- G. J., D. M.
- Civilinis ieškovas
- Valstybinei ligonių kasai
- Nukentėjusysis
- A. V.
- Advokatai
- Valerijus Karpovas
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Emilijos Akelienės, teisėjų Egidijaus Jono Grigaravičiaus, Svetlanos Jurgaitienės, sekretoriaujant Rūtai Baltušninkaitei, dalyvaujant prokurorei Dovilei Augustauskaitei, nuteistųjų G. J. ir D. M. gynėjams advokatams Valerijui Karpovui ir Vaclovui Kaminskiui,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų G. J. ir D. M. apeliacinius skundus dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 5 d. nuosprendžio, kuriuo G. J. nuteistas pagal Baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 8 mėnesiams. Vadovaujantis Baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie šios bausmės pridėta Utenos rajono apylinkės teismo 2008-11-21 paskirtos ir neatliktos bausmės dalis ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 1 metams, bausmę atliekant pataisos namuose; D. M. nuteistas pagal Baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Iš D. M. priteista civiliniam ieškovui Valstybinei ligonių kasai 496,96 Lt nukentėjusiojo A. V. gydymo išlaidoms atlyginti, Valstybinės ligonių kasos civilinis ieškinys G. J. atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. M. pagal Baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą nuteistas už tai, kad 2009-09-08, apie 13.20 val., viešoje vietoje - prie spaudos kiosko, esančio autobusų stotyje, (duomenys neskelbtini) mieste, iš chuliganiškų paskatų, be jokio pateisinamo motyvo ir priežasties, koja vieną kartą spyrė nukentėjusiajam A. V. į veido sritį, dėl lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimo, dešinės pusės skruostikaulio - viršutinio žandikaulio komplekso lūžimo, dešinės akiduobės apatinės sienelės lūžimo, veido sumušimo, kraujosruvų veide, padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą iš chuliganiškų paskatų.
G. J. pagal Baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2009-09-08, apie 13.20 val., viešoje vietoje - prie spaudos kiosko, esančio autobusų stotyje, (duomenys neskelbtini) mieste, iš chuliganiškų paskatų, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, neturėdamas jokios pateisinamos priežasties ir motyvo, elgdamasis ypatingai įžūliai - tyčia sudavė vieną smūgį ranka nukentėjusiajam A. V. į galvos sritį, tuo sukeldamas jam fizinį skausmą, savo veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t.y. padarė viešosios tvarkos pažeidimą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu G. J. prašo sušvelninti bausmę, laisvės atėmimą pakeičiant arešto bausme ar pinigine bauda.
Apeliaciniame skunde G. J. nurodo, kad autobusų stotyje jis sėdėjo ant suoliuko, buvo labai apsvaigęs nuo alkoholio, o A. V. jį išplūdo necenzūriniais žodžiais, todėl ir sudavė jam vieną kartą į galvos sritį, sukeldamas tik fizinį skausmą. Apeliantas teigia, kad pats nukentėjusysis teisme pripažino, jog išplūdo nuteistąjį necenzūriniais žodžiais, jų konkrečiai neįvardindamas. Apelianto nuomone, jo suduoto smūgio nukentėjusiajam niekas nematė, nes jiedu tuo metu buvo už kiosko, mano, kad visuomenės rimtis ir tvarka nebuvo sutrikdyta, nors apeliantas teigia pilnai prisipažįstąs dėl savo chuliganiškų veiksmų.
Apeliaciniu skundu D. M. prašo veiką perkvalifikuoti į lengvesnę ir paskirti švelnesnę laisvės atėmimo bausmę.
Apeliacinį skundą D. M. argumentuoja tuo, kad viso bylos tyrimo metu nurodė, jog smūgį sudavė ne iš chuliganiškų paskatų, o dėl to, kad nukentėjusysis sujudėjo, todėl instinktyviai pirmas sudavė smūgį nukentėjusiajam. Apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai pripažino jį recidyvistu, todėl ši aplinkybę turi būti pašalinta.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistųjų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, o prokurorė prašė skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų G. J. ir D. M. apeliaciniai skundai atmestini.
Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs bylos duomenis, tinkamai įvertino įrodymus ir priėmė teisingą nuosprendį, kuriuo D. M. pripažino kaltu pagal Baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, o G. J. pagal Baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį. Skirdamas pastariesiems bausmes, apylinkės teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes ir bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų Baudžiamojo kodekso 54 straipsnyje, nepažeidė.
Dėl nuteistojo G. J. apeliacinio skundo
Nors G. J. savo apeliaciniu skundu prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę - laisvės atėmimą pakeičiant areštu ar bauda, tačiau iš jo skundo turinio matyti, kad jis nesutinka ir su tuo, jog savo suduotu smūgiu nukentėjusiajam, jis sutrikdė visuomenės tvarką ir rimtį.
Baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties būtinasis požymis yra nusikalstamų padarinių atsiradimas - visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Sutrikdyta visuomenės rimtis sietina su pašalinių asmenų ramybės sutrikdymu ar kitokiu jų teisėtų interesų pažeidimu, o šie požymiai glaudžiai siejasi su veiksmų padarymu viešojoje vietoje. Autobusų stoties teritorija (duomenys neskelbtini) mieste ir joje esantis spaudos kioskas neabejotinai laikytina vieša vieta. Tai, kad, pasak apelianto, smūgis buvo suduotas už kiosko, kur jų niekas nematė, nėra pagrindas daryti išvadą, kad tokiu savo elgesiu G. J. nesutrikdė visuomenės tvarkos ir rimties. Kilusio konflikto sukeltą triukšmą išgirdo ir muštynes pamatė spaudos kioske dirbusi liudytoja N. R. V.. Konfliktą matė ir liudytojas R. A., kuris bandydamas atskirti nukentėjusįjį nuo nuteistųjų, pats pargriuvo. Šios aplinkybės rodo, kad kilęs konfliktas sukėlė pašalinių asmenų pasipiktinimą, nemalonius pojūčius, tokiu būdu buvo sutrikdyta visuomenės rimtis (tvarka). Suduodamas smūgį nukentėjusiajam prie autobusų stoties teritorijoje esančio kiosko, G. J. tyčia demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, taip sutrikdydamas visuomenės rimtį ar tvarką. G. J. noras įžūliai ar kitaip neteisėtai elgtis, nepaisant neišvengiamai įvyksiančių padarinių (visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo), apsprendžia jo tiesioginės tyčios buvimą. Netgi ta aplinkybė, kad nukentėjusysis G. J. atžvilgiu pavartojo necenzūrinius žodžius, negali būti pateisinimu viešoje vietoje pavartotam fiziniam smurtui. Todėl daroma išvada, kad G. J. pagrįstai pripažintas kaltu savo veiksmais pažeidęs viešąją tvarką, t.y., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalyje.
Skirdamas bausmę G. J., apylinkės teismas nurodė, kad jis įvykdė nesunkų nusikaltimą jau būdamas teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą ir nurodė, kad jis yra recidyvistas. Be to, nuteistasis šį nusikaltimą padarė pirmą dieną po to, kai buvo lygtinai paleistas iš laisvės atėmimo vietos. Tokiu būdu G. J. nepateisino teismo lūkesčių taisyti jį neizoliuotą nuo visuomenės ir akivaizdžiai parodė, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti tik taikant jam griežčiausią įstatymo sankcijoje numatytą bausmės rūšį. Įvertinęs tai, apylinkės teismas pagrįstai parinko G. J. laisvės atėmimo bausmę. Atsižvelgęs į jo padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, asmenybę, atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes, apylinkės teismas G. J. nustatė ne per griežtą bausmę, kuri yra ir taip gerokai mažesnė nei sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Subendrinęs šią bausmę Baudžiamojo kodekso 64 straipsnio pagrindu su ankstesniu nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi, apylinkės teismas paskyrė ne per griežtą galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę. Nuteistojo G. J. skundo prašymas laisvės atėmimo bausmę pakeisti arešto bausme ar pinigine bauda yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
Dėl nuteistojo D. M. apeliacinio skundo
Teismų praktikoje veika pripažįstama padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai tai daroma dėl elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant pademonstruoti niekinantį požiūrį į aplinkinius, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Nuteistojo D. M. specifinį nusikalstamo elgesio motyvą – chuliganiškas paskatas- atskleidžia tai, kad D. M., panaudodamas kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, nesunkiai sužalojo kilo žmogaus sveikatą. D. M. iki to įvykio nukentėjusiojo A. V. nepažinojo, jį atsitiktinai susitiko Marijampolės mieste esančioje autobusų stotyje. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme D. M. tikslių konflikto tarp jo ir nukentėjusiojo priežasčių nenurodė, tik nurodė, kad konfliktas kilo lyg dėl cigarečių. Tuo tarpu nukentėjusysis nurodė, kad autobusų stoties teritorijoje prie jo priėjo D. M. ir prašė cigaretės, tačiau jis nedavė ir nuėjo už kiosko, kur taip pat atėjo abu nuteistieji ir jo atžvilgiu buvo panaudotas fizinis smurtas. Tai patvirtino ir liudytojas R. A., nurodęs, kad nuteistieji ir A. V. apsižodžiavo, tada pastarasis nuėjo už kiosko, kur iš paskos nuėjo ir nuteistieji. Iš to seka, kad realios ir objektyviai pateisinamos priežasties suduoti nukentėjusiajam D. M. neturėjo. Todėl daroma išvada, kad tariamas konfliktas dėl cigaretės yra tik mažareikšmė dingstis viešoje vietoje panaudoti fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu. Tai, kad D. M. savo skunde nurodo, jog sudavė smūgį tik todėl, kad nukentėjusysis sujudėjo, t.y. tariamai bandydamas atsiginti nuo galimo nukentėjusiojo smūgio, dar kartą patvirtina, jog jokio realus pagrindo viešoje vietoje naudoti fizinį smurtą nepažįstamo asmens atžvilgiu D. M. neturėjo, elgėsi įžūliai, nekreipdamas dėmesio į aplinkinių pašalinių žmonių reakciją. D. M. nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl chuliganiškų paskatų, jis pagrįstai nuteistas pagal Baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, kvalifikuoti nuteistojo veiką pagal kitą Baudžiamojo kodekso straipsnį nėra pagrindo.
Recidyvistu laikomas asmuo, kuris jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, teistumui už tai neišnykus ir jo nepanaikinus, vėl padaro vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (Baudžiamojo kodekso 27 straipsnio 1 dalis). D. M. šį tyčinį nusikaltimą įvykdė ką tik atlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtą bausmę, tačiau teistumui už tai neišnykus ir jo nepanaikinus (Baudžiamojo kodekso 97 straipsnis). Todėl apylinkės teismas pagrįstai nurodė, jog D. M. yra recidyvistas.
Skirdamas bausmę D. M., apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad šį tyčinį nusikaltimą jis įvykdė pirmą dieną išėjęs iš įkalinimo įstaigos, kur atliko bausmę už tyčinės nusikalstamos veikos padarymą, kas, kaip minėta, apibūdina jį kaip recidyvistą ir pavojingą visuomenei asmenį. Įvertinęs šias aplinkybes bei D. M. asmenybę, atsakomybę lengvinančią ir sunkinančią aplinkybes, apylinkės teismas D. M. paskyrė ne per griežtą bausmę, kuri yra ir taip gerokai mažesnė nei sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Todėl švelninti D. M. paskirtą laisvės atėmimo bausmę pagrindo nėra.
Skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį nuteistųjų apeliacinių skundų motyvais pagrindo nėra.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistųjų G. J. ir D. M. apeliacinius skundus atmesti.