- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-04-05
- Bylos Nr.
- I-1729-1063/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00373-2018-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Tomas Blinstrubis
- Pareiškėjas
- P. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
rašytinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas su skundu (b. l. 1–12) kreipėsi į teismą prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) priteisti 7 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjo teigimu, žala jam buvo padaryta jį etapuojant į teismus ir kitus pataisos namus laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio mėn. iki 2018 m. vasario mėn. Padarytą žalą grindžia argumentais, jog ginčo laikotarpiu buvo etapuojamas apgailėtinomis, nežmoniškomis sąlygomis, teko sėdėti ant kieto pagrindo, automobiliai buvo nešvarūs. Dėl tokių konvojavimo sąlygų ne kartą kreipėsi į pareigūnus, tačiau į nusiskundimus nebuvo reaguota. Konvojavimo metu buvo demonstruojami šaunamieji ginklai, guminės lazdos. Tokiu būdu buvo siekiama sukelti baimę, kad bus panaudotas smurtas. Kelionės metu nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti tualetu. Automobiliuose nebuvo saugos diržų, nebuvo ventiliacijos, dienos šviesos, žiemą buvo šalta, o vasara karšta.
Nurodė, kad konvojuojant automobiliais bei vedant į teismus be pagrindo buvo naudojami antrankiai. Toks pareiškėjo buvimas su antrankiais menkino pareiškėjo įvaizdį, kėlė pažeminimo jausmą. Toks vaizdas sudarė įspūdį apie pareiškėjo pavojingumą. Pareiškėjo teigimu, etapuojamas tokiomis sąlygomis pareiškėjas patyrė didelių nepatogumų, sukrėtimą, dvasinį diskomfortą, atsirado problemų su sveikata.
Papildomai pažymėjo, kad tuo atveju, jei teismas nutartų taikyti ieškinio senaties terminą, prašė už laikotarpį dėl kurio suėjo senaties terminas neskaičiuoti kompensacijos, tačiau konstatuoti faktą, kad minėtu laikotarpiu buvo nustatyti higienos normų ir konvojavimų sąlygų pažeidimai.
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo (b. l. 8–10) argumentais prašė pareiškėjo skundą atmesti. Reikalavimams iki 2015 m. prašė taikyti ieškinio senatį.
Nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo konvojuotas maršrutais: Vilnius-Klaipėda-Vilnius 17 kartų; Kaunas-Pravieniškės-Vilnius-Pravieniškės-Kaunas 3 kartus; Vilnius-Kybartai-Vilnius 2 kartus; Kaunas-Marijampolė-Vilnius-Pravieniškės-Kaunas 1 kartą; Vilnius-Panevėžys-Vilnius 1 kartą. Pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiais automobiliais, kurie atitiko teisės aktų reikalavimus. Nurodė, kad konvojus pareiškėjo nekonvojavo į bendros kompetencijos teismus. Pažymėjo, kad visuose automobiliuose įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, yra atsarginiai išėjimai. Automobilių būklę patvirtina teisiniai dokumentai. Visiems automobiliams yra atlikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimai dėl automobilių atitikimo Konvojavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Vidaus reikalų ministro 2005-07-29 įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 „Dėl konvojavimo taisyklių patvirtinimo“ 146.4 punkto reikalavimams. Pažeidimų nebuvo nustatyta. Sėdimos vietos automobiliuose įrengtos pagal techninius reikalavimus. Pervežant pareiškėją automobiliai nebuvo perpildyti, tokio tipo konvojavimo transporte saugos diržai nėra privalomi. Pažymėjo, kad konvojus yra ginkluotų pareigūnų grupė, kurios užduotis yra konvojuojamųjų konvojavimas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą. Pareigūnai yra ginkluoti ir tai atitinka teisės aktų reikalavimus. Nurodė, kad konvojuojamieji į tualetą vedami tik pasikeitimo punktuose ir patiems prašant. Nėra duomenų, kad pareiškėjui prašant, jam tokia teisė nebuvo suteikta. Atsakovės atstovas taip pat neturi jokių duomenų, kad pareiškėjas dėl nešvaros automobiliuose ar kitų nusiskundimų būtų kreipęsis į pareigūnus.
Dėl prašomos priteisti neturtinės žalos pažymėjo, kad nenustačius neteisėtų veiksmų negalimas ir žalos atlyginimas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų konvojavimo sąlygų laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio mėn. iki 2018 m. vasario mėn.
Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016).
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pareiškėjas šiuo atveju nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie jo nurodomus nepatogumus, kad jis etapuojamas galimai teisės aktų nuostatoms neatitinkančiomis sąlygomis, varžomos kitos jo teisės, ir dėl to patiriama neturtinė žala. Taigi pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Tokios pozicijos teismų praktikoje laikomasi ir kitose analogiško pobūdžio bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-307/2013 ir kt.).
Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, pripažinus, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka būtent pareiškėjui. Pažymėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-520-858/2015).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas replikoje į atsiliepimą nurodė, kad jeigu būtų po kiekvieno etapavimo kreipęsis į teismą, tai išeitų už sveikos logikos ribų. Taip pat nurodė, kad jo atžvilgiu daromas pažeidimas baigėsi tik 2018 m. sausio 26 d., t. y. iki šios datos pažeidimas laikomas tęstiniu.
CK 1.127 straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamos kategorijos bylose paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017 ir kt.). Taigi pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą suvokė ar turėjo suvokti kiekvieną dieną, kurią buvo etapuotas, todėl teisė į ieškinį atsirado nuo tos dienos, kurią pareiškėjas sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių aplinkybių, įrodymų dėl kurių jis praleido ieškinio senaties terminą. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spęsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises.
Atsižvelgiant į išdėstytą teisinį reglamentavimą ir taikytiną teismų praktiką, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovės atstovo prašymu yra taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2018 m. sausio 30 d. (skundo teismui išsiuntimo data), ir tai reiškia, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui neturtinė žala galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 30 d. iki 2015 m. sausio 30 d. (trejų metų laikotarpis). Įvertinus tai, ginčas dėl neturtinės žalos priteisimo, nagrinėjamu atveju, galėtų būti sprendžiamas tik už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 30 d. iki 2015 m. sausio 30 d. Pareiškėjas už laikotarpį nuo 2012 m. rugpjūčio mėn. iki 2015 m. sausio 29 d. neturi teisinio pagrindo į neturtinės žalos atlyginimą.
Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 str. 2 d.). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja Civilinio kodekso 6.271 straipsnis, kurio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, nes, kaip jau buvo minėta, dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis). Taigi, valstybės civilinei atsakomybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.
Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą Civilinio kodekso 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo).
Atkreiptina, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui Civilinio kodekso 6.270 str. prasme.
Konvojuojamų sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų teises ir pareigas, taip pat konvojaus pareigūnų veiklos ir darbo organizavimo ypatumus, šaunamųjų ginklų, fizinės ir kitokios prievartos panaudojimą vykdant minėtų asmenų konvojavimą pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis į paskirties punktus ir užtikrinant ginkluotą jų apsaugą reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Vidaus reikalų ministro 2005-07-29 įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 „Dėl konvojavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintos Konvojavimo taisyklės. Konvojuojamieji vežami specialiuoju transportu laikantis atitinkamų reikalavimų: vyrai – atskirai nuo moterų; nepilnamečiai – atskirai nuo suaugusiųjų; nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos – atskirai nuo kitų konvojuojamųjų; konvojuojamieji toje pačioje byloje prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno ar teismo, kurio žinioje yra byla, sutikimu gali būti konvojuojami kartu; konvojuojamieji, dirbę valstybės valdžios, valdymo ar teisėsaugos institucijose, – atskirai nuo kitų konvojuojamųjų; nuteistieji – atskirai nuo kitų konvojuojamųjų; sergantys pavojinga ar ypač pavojinga žmonių užkrečiamąja liga – atskirai nuo kitų konvojuojamųjų (jeigu tai pažymėta jų asmens bylos pažymoje) (Konvojavimo taisyklių 103 p.). Konvojavimo taisyklių 109 punkte nustatyta, kad specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Bendrą pristatytų į Kalėjimų departamentui pavaldžią įstaigą ar teritorinės policijos įstaigos areštinę konvojuojamųjų skaičių konvojaus viršininkas įrašo į konvojaus kelionės žiniaraštį, o pristatytų konvojuojamųjų pavardes ir kitus duomenis surašo į konvojuojamųjų apskaitos žurnalą, praneša apie konvojuojamųjų skaičių ir jų kategorijas Kalėjimų departamentui pavaldžios įstaigos ar teritorinės policijos įstaigos areštinės budėtojui, perduoda jam konvojuojamųjų asmens bylas ir kitus dokumentus, taip pat, konvojuojamiesiems matant, perduoda budėtojui jų pinigus ir jiems draudžiamus turėti daiktus bei vertingus daiktus, kurie konvojaus viršininkui buvo perduoti iš atvykusio konvojaus (Konvojavimo taisyklių 142 punktas).
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo etapuojamas maršrutais: Vilnius-Klaipėda-Vilnius 10 kartų; Kaunas-Pravieniškės-Vilnius-Pravieniškės-Kaunas 3 kartus; Vilnius-Kybartai-Vilnius 2 kartus; Kaunas-Marijampolė-Vilnius-Pravieniškės-Kaunas 1 kartą; Vilnius-Panevėžys-Vilnius 1 kartą (b. l. 57–101).
Pareiškėjas buvo konvojuojamas automobiliais, kurių valstybiniai numeriai: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini).
Byloje pateikti kelionių žiniaraščiai, konvojuojamųjų sąrašai (b. l. 57–101) tvirtina, jog laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 30 d. iki 2018 m. sausio 30 d. pareiškėją konvojuojant, minėtuose automobiliuose konvojuojamųjų asmenų skaičius nebuvo didesnis nei automobiliuose nustatytas galimas konvojuojamųjų skaičius, t. y. dviem–šešiais specialiais automobiliais etapuojant nuteistuosius jų bendras skaičius neviršijo galimą vežti nuteistųjų skaičių.
Pagrindiniai techniniai reikalavimai būtini specialiajam transportui nurodyti Konvojavimo taisyklių 146 punkte. Konvojavimo taisyklių 146.4. punkte nustatyta, kad privalo būti veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, signalizacijos priemonės, žmonėms evakuoti tinkamos avarinės angos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m³/h lauko oro vienam asmeniui, kamerų dirbtinis apšvietimas ne mažesnis kaip 50 lx (liuksai). Šių taisyklių 147 punkte nustatyta, jog draudžiama lydėti konvojuojamuosius specialiaisiais automobiliais ar specialiaisiais autobusais, kurie neatitinka šių taisyklių 146 punkte ir Kelių eismo taisyklėse nurodytų reikalavimų.
Byloje pateikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyriaus atlikti dirbtinės apšvietos matavimo tyrimai tvirtina, kad automobiliuose Nr. (duomenys neskelbtini) apšvieta 51 lx (b. l. 107), Nr. (duomenys neskelbtini) apšvieta 56 lx (b. l. 117), Nr. (duomenys neskelbtini) apšvieta 172 lx, Nr. (duomenys neskelbtini) apšvieta 156 lx, Nr. (duomenys neskelbtini) apšvieta 198 lx, Nr. (duomenys neskelbtini) apšvieta 85 lx, Nr. (duomenys neskelbtini) apšvieta 97 lx, Nr. (duomenys neskelbtini) apšvieta 115 lx, Nr. (duomenys neskelbtini) apšvieta 158 lx, Nr. (duomenys neskelbtini) apšvieta106 lx, Nr. (duomenys neskelbtini) apšvieta 95 lx, Nr. (duomenys neskelbtini) apšvieta 110 lx, Nr. (duomenys neskelbtini) apšvieta 115 lx (b. l. 143), kai tuo tarpu Konvojavimo taisyklėse nustatyta, kad kamerų dirbtinis apšvietimas turi būti ne mažesnis kaip 50 lx.
Ventiliacijos efektyvumo matavimo tyrimai (b. l. 108–110, 119, 145–146) taip pat tvirtina, kad automobiliuose įrengta vėdinimo sistema atitinka Taisyklėse nustatytą normatyvą, t. y. ne mažesnį kaip 15 m³/h lauko oro vienam asmeniui: Nr. (duomenys neskelbtini) oro našumas vienam asmeniui 23,19 m/h (371,11 oro greitis m/h / 19 sėdimų vietų), Nr. (duomenys neskelbtini) oro našumas vienam asmeniui 24,34 m/h (389,39 oro greitis m/h / 19 sėdimų vietų), Nr. (duomenys neskelbtini) oro našumas vienam asmeniui 19,74 m/h (374,99 oro greitis m/h / 19 sėdimų vietų), Nr. (duomenys neskelbtini) oro našumas vienam asmeniui 18,51 m/h (351,65 oro greitis m/h / 19 sėdimų vietų), Nr. (duomenys neskelbtini) oro našumas vienam asmeniui 17,60 m/h (334,37 oro greitis m/h / 19 sėdimų vietų), Nr. (duomenys neskelbtini) oro našumas vienam asmeniui 18,05 m/h (343,01 oro greitis m/h / 19 sėdimų vietų), Nr. (duomenys neskelbtini) oro našumas vienam asmeniui 18,92 m/h (359,42 oro greitis m/h / 19 sėdimų vietų), Nr. (duomenys neskelbtini) oro našumas vienam asmeniui 18,80 m/h (357,26 oro greitis m/h / 19 sėdimų vietų), Nr. (duomenys neskelbtini) oro našumas vienam asmeniui 18,77 m/h (356,71 oro greitis m/h / 19 sėdimų vietų), Nr. (duomenys neskelbtini) oro našumas vienam asmeniui 20,20 m/h (383,85 oro greitis m/h / 19 sėdimų vietų), Nr. (duomenys neskelbtini) oro našumas vienam asmeniui 18,05 m/h (343,01 oro greitis m/h / 19 sėdimų vietų), Nr. (duomenys neskelbtini) (devyniose kamerose) oro našumas vienam asmeniui taip pat atitiko taisyklėse nustatytą normatyvą, Nr. (duomenys neskelbtini) oro našumas vienam asmeniui 14,72 m/h (427 oro greitis m/h / 29 sėdimų vietų).
Byloje pateiktos UAB „Kauno techninės apžiūros centras“ ir Lietuvos ir Vokietijos UAB „Tuvlita“ išduotos Techninės apžiūros rezultatų kortelės (b. l. 113, 115, 122, 124, 126, 128, 130, 132, 134, 136, 138, 140, 142) taip pat tvirtina, kad automobiliai, kuriais buvo etapuojamas pareiškėjas pilnai atitinka techninius reikalavimus. Pareiškėjas šiuo aspektu skunde tik abstrakčiai nurodė, kad nebuvo saugos diržų, nebuvo ventiliacijos, dienos šviesos, žiemą buvo šalta, o vasara karšta, tačiau konkrečių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė, tuo tarpu atsakovės atstovės pateikti rašytiniais įrodymai nesudaro pagrindo abejonei, kad pareiškėjo konvojavimas buvo vykdomas techniškai netvarkingomis transporto priemonėmis.
Konvojavimo taisyklių 134 punkte nustatyta, kad konvojuojamieji į tualetą vedami tiktai pačių prašymu ir tiktai po vieną. Į tualetą vedama pasikeitimo punktuose. Žiniaraščiuose yra duomenys apie konvojuojamųjų išvedimą į tualetą, tačiau nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų prašęsis į tualetą ir jam tokia galimybė nebuvo sudaryta. Atsižvelgiant į tai, šis pareiškėjo argumentas vertintinas, kaip nepagrįstas.
Konvojavimo taisyklių 137 punkte nustatyta, kad konvojaus viršininkas ar pareigūnai, tikrinantys konvojų, gavę iš konvojuojamųjų skundus, kuriuos konvojuojamieji pateikė žodžiu ar raštu, privalo vietoje imtis priemonių teisėtiems konvojuojamųjų prašymams patenkinti. Jeigu konvojaus viršininkas vietoje negali patenkinti prašymo ir išnagrinėti skundo, tai jį kartu su savo tarnybiniu pranešimu turi perduoti įstaigos, į kurią konvojuojamas konvojuojamasis, administracijai. Įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną. Taigi minėta nuostata suteikia teisę konvojuojamajam turint pretenzijų dėl konvojavimo sąlygų, su skundu, ar prašymu kreiptis į konvojų. Tuo tarpu konvojus apie gautą skundą (prašymą) turi įrašyti žiniaraštyje ir pagal galimybes išspręsti. Byloje nėra duomenų, taip pat nėra atitinkamų įrašų ir žiniaraščiuose, kad pareiškėjas su skundu dėl netinkamų konvojavimo sąlygų (oro temperatūra, šiukšlės, kiti nepatogumai) būtų kreipęsis į konvojų.
Konvojavimo taisyklių 3 punkte įtvirtinta, kad konvojavimas yra ginkluotas konvojuojamųjų
lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą. Taigi, pareigūnai turėjo teisę nešiotis ginklus, kad galėtų užtikrinti saugų asmenų pristatymą į paskirties punktus. Atsižvelgęs į tai, darytina išvada, kad Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai konvojavimo metu turėjo teisę būti su ginklais, taip nepažeisdami konvojavimo tvarką reglamentavusių teisės normų, tuo tarpu pareiškėjo teiginiai dėl ginklų demonstravimo vertintini kaip subjektyvūs, paremti nepagrįsta baime.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog jis buvo konvojuojamas žiauriomis, nežmoniškomis, antisanitarinėmis, orumą žeminančiomis ir nepriimtinomis sąlygomis. Atsižvelgiant į tai, jog iš byloje pateiktų kelionės žiniaraščių, faktas, jog, pareiškėjas galėjo būti konvojuojamas techninių reikalavimų neatitinkančiais automobiliais nepasitvirtino, taip pat nebuvo įrodyti kiti pareiškėjo skundo teiginiai (neišvedimas į tualetą, gąsdinimas ginklais), todėl pareiškėjo skundo argumentai dėl jo etapavimo iš esmės netinkamomis sąlygomis laikytini nepagrįstais.
Pareiškėjas nurodė, kad konvojuojant automobiliais bei vedant į teismus be pagrindo buvo naudojami antrankiai. Taisyklių 221 punktas nustato, kad konvojuotojai prievartą (psichinę ir fizinę), specialiąsias priemones (antrankius, tramdomuosius marškinius ar surišimo priemones, lazdas, asmens apsaugai skirtas dujas, tarnybinius šunis ir kitas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas priemones), šaunamąjį ginklą konvojavimo metu naudoja jų tarnybą ar tarnybinę veiklą reglamentuojančių įstatymų ir šių taisyklių nustatytais pagrindais. Taisyklių 223 punktas įtvirtina, kad Viešojo saugumo pajėgų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų konvojuotojai antrankius arba surišimo priemones taip pat naudoja ypatingojo konvojaus metu, konvojuodami konvojuojamuosius, kurie yra linkę pabėgti, užpulti konvojų, žaloti save ar kitus asmenis, taip pat įtariamus, kaltinamus ar nuteistus už labai sunkių nusikaltimų padarymą. Antrankiai šiems asmenims gali būti nuimti tik teismo posėdyje ir tik leidus šio posėdžio pirmininkui, taip pat konvojuojamąjį palydėjus į tualetą, konvojuodami konvojuojamuosius transporto priemonėmis, kuriose nėra įrengtų kamerų, kol konvojuojamasis bus nuvežtas į įstaigą ar kitą paskirties punktą. Taisyklių 195 punkte nustatyta, kad nuo momento, kai konvojaus viršininkas praneša teismo posėdžio pirmininkui apie konvojuojamųjų pristatymą, iki teismo posėdžio pabaigos konvojaus viršininkas vykdo teismo posėdžio pirmininko nurodymus dėl konvojuojamųjų apsaugos teismo posėdyje. Atsižvelgiant į nustatytą reguliavimą ir ištyrus byloje esančius įrodymus darytina išvada, kad Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai konvojuodami pareiškėją ir naudodami antrankius vykdė Konvojavimo taisyklių reikalavimus. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad Tarnybos pareigūnai atsisakė vykdyti teismo posėdžio pirmininko nurodymus ir teismo salėje nuimti pareiškėjui antrankius. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas, vadovaujantis Taisyklių 137 punktu, pareigūnų galimai neteisėtus veiksmus būtų užfiksavęs konvojaus dokumentacijoje. Darytina išvada, kad pareiškėjas Tarnybos pareigūnų veiksmų neteisėtumo neįrodė.
Ištyrus byloje nustatytas faktines aplinkybes, skundo bei Viešojo saugumo tarnybos atsiliepimo argumentus, nenustatyta, kad etapavimo metu kaip nors išskirtinai būtų pažeistos pareiškėjo teisės, garbė, orumas, ar, kad išskirtinai, pareiškėjo atžvilgiu, būtų nesilaikoma teisės aktų, reglamentuojančių reikalavimus etapavimo metu. Nagrinėjamu atveju nenustačius būtinųjų Civilinio kodekso 6.271 str. nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundas dėl žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos, atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo P. V. skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.