Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Eduardo Maškevičiaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. apeliacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 3 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 str. 2 d. ir 290 str. ir nuteistas: pa­gal BK 284 str. 2 d. 10 MGL (1 300 Lt) dydžio bauda; pagal BK 290 str. 20 MGL (2 600 Lt) dydžio bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 str. 1 d., 5 d. 1 ir 2 p. paskirtos bausmės subendrintos jas apimant ir galutinė subendrinta bausmė nustatyta 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda.

R. A. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš nuteistojo A. M. priteista R. A. 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Kita ieškinio dalis atmesta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. M. nuteistas už tai, kad 2013 m. birželio 30 d., apie 1.55 val., viešoje vietoje – Plungės rajone, Stalgėnų kaime vykusios šventės metu, Klaipėdos apskrities VPK Plungės rajono PK viešosios policijos prevencijos poskyrio tyrėjamas R. A. ir A. B. atliekant savo tarnybines pareigas – užtikrinant viešąją tvarką, kaltinamasis A. M. kitų šventės dalyvių akivaizdoje necenzūriniais žodžiais įžeidinėjo policijos pareigūnus R. A. ir A. B., šokių aikštelėje rodė nepadorius gestus, žemino pareigūnus kitų asmenų akivaizdoje. Tokiais savo tyčiniais veiksmais – necenzūriniais žodžiais ir nepadoriu elgesiu viešoje vietoje, įžeidė savo pareigą vykdančius valstybės tarnautojus, trikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p.).

Konstatuotina, kad apelianto A. M. padarytos nusikalstamos veikos tinkamai kvalifikuotos pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 290 str. ir 284 str. 2 d.

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliantas nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas nevertino byloje esančių reikšmingų aplinkybių (ar vertino jas netinkamai) ir skundžiamame nuosprendyje jų neanalizavo. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas turi pagrįsti įrodymais, kurie vertinami remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 290 str.

BK 290 straipsnyje numatyta atsakomybė už savo pareigas einančio valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimą. Šia teisės norma saugoma normali pareigas einančio valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens veikla, autoritetas, taip pat jo asmeninė ir profesinė garbė bei orumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-421/2007, 2K-396/2009). Tačiau ir pagal ATPK 187 straipsnio 2 dalį atsakomybė kyla už pasipriešinimą policijos pareigūno teisėtiems nurodymams ar reikalavimams, jų nevykdymą, taip pat jo garbės ir orumo įžeidimą, reiškiamą žodžiu, kūno gestais, įžeidžiamu elgesiu, kibimu ar kitokiu elgesiu. Iš šių teisės normų turinio matyti, kad tiek ATPK 187, tiek BK 290 straipsnių paskirtis yra ta pati – sudaryti teisines prielaidas atitinkamų teisėsaugos institucijų pareigūnams vykdyti savo tarnybines funkcijas, saugoti jų garbę ir orumą. Teismai, spręsdami baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo problemą, vadovaujasi bendrąja ATPK 9 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad administracinė atsakomybė už ATPK numatytus teisės pažeidimus kyla, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, sprendžiant BK 290 straipsnyje ir ATPK 187 straipsnio 2 dalyje numatytų veikų atribojimo klausimą, veika gali būti pripažįstama nusikalstama, jei dėl jos intensyvumo, trukmės ar kitų požymių laikytina pavojingesne nei administracinis teisės pažeidimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-505/2010).

BK 290 straipsnyje numatyto nusikaltimo objektyvusis požymis – valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimas tuo metu, kai jis atlieka savo pareigas. Įžeidimas padaromas tik tiesiogine tyčia ir jis reiškia, kad kaltininkas prieš pareigas einantį nukentėjusįjį atlieka nepadorius veiksmus, išsako jį žeminančius žodžius, demonstruoja bendrą neigiamą jo asmenybės vertinimą, diskredituoja jį ir kenkia jo moraliniam prestižui tiek aplinkinių, tiek ir jo paties akyse. Šio nusikaltimo sudėtis – formalioji, nusikaltimas laikomas baigtu nuo nukentėjusiojo įžeidimo momento. Nusikaltimo baigtumui nustatyti ir jam kvalifikuoti nesvarbi nukentėjusiojo reakcija į kaltininko veiką, tačiau svarbu nustatyti nusikaltimo motyvą, kuris parodo ryšį tarp kaltininko veiksmų ir nukentėjusiojo pareigų. Įžeidimas padaromas būtent kaip atsakas į teisėtai pavestų pareigų atlikimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-525/2011). Be to, vertinant BK 290 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, neabejotinai svarbu nustatyti pasakytų žodžių prasmę, t. y. ar jie tikrai buvo nukreipti asmeniškai į nukentėjusįjį; kokie konkrečiai necenzūriniai žodžiai buvo vartojami konflikto metu; ar šie žodžiai buvo vartojami protestuojant prieš valstybės tarnautojų veiksmus; ar jie buvo nukreipti į minėtus asmenis, siekiant juos įžeisti, pažeminti jų orumą. Taip pat didelę reikšmę turi ir necenzūrinių žodžių vartojimo vieta, paros laikas, aplinka, be to, svarbu, ar įvykio metu tvyrojo konfliktiška atmosfera, ar buvo negatyvus įvykio dalyvių nusistatymas vienas kito atžvilgiu, ar nebuvo kaltininkas išprovokuotas tokiam elgesiui ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-324/2013).

Nuteistasis apeliaciniame skunde dėsto daug argumentų apie tai, kad jo veiksmai galėjo ir turėjo būti kvalifikuoti tik kaip administracinis teisės pažeidimas, bet ne kaip nusikalstama veika. Tačiau teisėjų kolegija išsamiai įvertinusi visą baudžiamosios bylos medžiagą daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju tokia nuteistojo pozicija yra nepagrįsta.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimuose ne kartą akcentuota, jog „vertinant ar teisinė atsakomybė priskirtina administracinei ar baudžiamajai teisei, pabrėžtina, kad tarp administracinės ir baudžiamosios teisinės atsakomybės esama nemaža panašumų, bet yra ir esminių skirtumų. Administracinių teisės pažeidimų ir nusikalstamų veikų pavojingumas yra nevienodas, skiriasi ir patraukimo administracinėn arba baudžiamojon atsakomybėn padariniai“, jog „teisės doktrina visuotinai pripažįsta, kad administracinio teisės pažeidimo ir nusikaltimo pavojingumas yra nevienodas. Didesnį nusikaltimo pavojingumą nulemia ne tik objekto, bet ir kitų objektyvių bei subjektyvių požymių visuma“ (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai).

Nusikalstama veika yra pavojinga, priešinga teisei veika, numatyta baudžiamajame įstatyme. Pavojingumą lemia įvairūs objektyvūs ir subjektyvūs nusikalstamos veikos požymiai. Pagrindinis vaidmuo tenka objektyviesiems požymiams, t. y. padarytos veikos pobūdžiui, padariniams, vietai, laikui ir kitoms aplinkybėms. Taip pat reikšmingi ir subjektyvūs požymiai – kaltė, tikslas, motyvai. Nusikalstamos veikos pavojingumas apibūdinamas pavojingumo pobūdžiu ir pavojingumo laipsniu. Pavojingumo pobūdis yra kokybinė nusikalstamos veikos charakteristika, o pavojingumo laipsnis išreiškia kiekybinę nusikalstamos veikos charakteristiką. Tai reiškia, kad pavojingumo pobūdis rodo, koks yra pavojingumas (jo turinys), o pavojingumo laipsnis parodo, kokio dydžio yra šis pavojingumas. Pavojingumo laipsnį lemia daugelis faktorių, tai ir nusikalstamos veikos padarymo būdas, motyvai, tikslai bei kitos aplinkybės.

Teisėjų kolegija, išsamiai išnagrinėjusi visus baudžiamojoje byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad nuteistojo A. M. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 290 str., sudėtis. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nusprendė, jog atsižvelgiant į kaltinamojo veiksmų, kurie truko apie 20 minučių, intensyvumą, išsakytų keiksmažodžių, kurie buvo vartojami viešoje vietoje ir esant kitiems žmonėms, įžeidžiamą pobūdį, jo veika atitinka BK 290 str. aprašytą valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimą.

Teisėjų kolegija yra įsitikusi, kad būtent šiuo nagrinėjamu atveju nuteistojo A. M. veiksmai policijos pareigūnams atliekant savo tarnybines pareigas – užtikrinant viešąją tvarką vykusios šventės metu, pavojingumo laipsniu iš administracinio teisės pažeidimo neabejotinai peraugo į nusikalstamą veiką. Tokią išvadą lemia tai, kad, pirmiausia, policijos pareigūnams dar neatlikus apskritai jokių veiksmų, o tik pareigūnui R. A. pabandžius išsiaiškinti kas vyksta, apeliantas pasakė: „Ko čia prisipi...?” (b. l. 46–47, t. 2). Priėjus kitam pareigūnui (A. B.), nuteistasis į perspėjimus neįžeidinėti atsakė necenzūriniais žodžiais: „Eik nach...“ (b. l. 46–47, t. 2). Antra, policijos pareigūnams toliau bandant nuteistąjį sudrausminti, jis pareigūnų neklausė, pareigūną R. A. vadino „mentu“, keikėsi rusiškais keiksmažodžiais ir tai truko tol, kol policijos pareigūnai nusprendė nuteistąjį sulaikyti. Be to, tai truko ne vieną akimirką, o žymiai ilgesnį laiko tarpą, t. y. nuteistasis neapsiribojo, pavyzdžiui, vienkartiniu paniekinančių žodžio ar frazės pareigūnams pasakymu, tačiau daug ilgesnį laiką vartojo necenzūrinius žodžius ir netgi priešinosi sulaikomas. Trečia, abu policijos pareigūnai, vykdydami savo tiesiogines pareigas, t. y. siekdami sulaikyti nuteistąjį dėl jo nusikalstamo elgesio, negalėjo to padaryti, kadangi nuteistasis pabėgo ir būdamas šokių aikštelėje toliau rodė nepadorius, žeminančius judesius pareigūnams.

Kaip minėta, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad įžeidimas padaromas tik tiesiogine tyčia ir jis reiškia, kad kaltininkas prieš pareigas einantį nukentėjusįjį atlieka nepadorius veiksmus, išsako jį žeminančius žodžius, demonstruoja bendrą neigiamą jo asmenybės vertinimą, diskredituoja jį ir kenkia jo moraliniam prestižui tiek aplinkinių, tiek ir jo paties akyse. Nagrinėjamu atveju byloje esantys duomenys ir patvirtina būtent tokias aplinkybes: nuteistasis prieš policijos pareigūnus vartojo įžeidžiančius žodžius kitų žmonių akivaizdoje, siekė diskredituoti jų profesijos prestižą, policijos pareigūnai būdami tarnybos metu ir atlikdami savo tiesiogines pareigas jautėsi pažeminti kitų žmonių akyse.

Teisminio nagrinėjimo metu nukentėjusysis R. A. parodė, kad jis ir tyrėjas A. B. šventės metu užtikrino viešąją tvarką kaip policijos pareigūnai. Pamatę, kad šokių aikštelėje vienas neblaivus jaunuolis bando sukelti muštynes, nuėjo pasiaiškinti, kas ten vyksta, tada kaltinamasis A. M. garsiai jam pasakė „ko čia prisipi...“, o pareikalavus neįžeidinėti, kaltinamasis sušuko „eik tu nach...“ ir rankomis apsikabino greta stovėjusį asmenį. Perspėjus, kad už pareigūno įžeidimą jis bus sulaikomas, kaltinamasis jį išvadino „mentu“, keikėsi įvairiais rusiškais keiksmažodžiais. Kai A. B. paėmė kaltinamąjį už dešinės rankos, o jis kaire ranka paėmė kaltinamajam už kairio peties drabužių, A. M. pradėjo aktyviais veiksmais vengti sulaikymo, traukdamasis atbulas stumti juos nuo savęs. Po perspėjimo bandant panaudoti elektros impulso prietaisą „Taser“, kaltinamasis dar labiau pradėjo priešintis ir juos stumdyti, todėl šis prietaisas prieš A. M. buvo bandomas panaudoti kaip įprastas elektrošokas, tačiau kažkas iš kitų asmenų prietaisą jam išmušė iš rankos, o kaltinamasis ištrūko iš jį laikiusio A. B., nubėgęs į šokių aikštelę demonstratyviai atsisuko į juos, laikydamas rankas nuleistas šonuose ir judindamas klubus į priekį bei atgal imitavo lytinį aktą, tuo juos žemindamas kitų asmenų, dalyvavusių renginyje, akivaizdoje, į tai renginyje dalyvavę žmonės reagavo plojimais ir garsiu juoku (b. l. 45–46).

Nukentėjusysis A. B. teismo posėdyje apylinkės teisme parodė, kad norėjo išsiaiškinti situaciją. A. M. iš karto priėjo prie jų ir R. A. pasakė necenzūrinius žodžius. Tada jis A. M. pasakė, kad pasitrauktų. A. M. žiūrėdamas į R. A. pradėjo sakyti necenzūrinius žodžius. Jis liepė atsiprašyti pareigūno R. A. Į jo pastabas A. M. nereagavo. Tada jie nusprendė A. M. nusivesti į tarnybinį automobilį ir nustatyti jo neblaivumą. Bandant nuvesti į automobilį, A. M. pradėjo muistytis, kviesti kitus asmenis, neva susikabinusių visų nenuves. Įspėjo A. M., kad jeigu priešinsis, teks panaudoti impulsinį prietaisą. Į perspėjimus kaltinamasis nereagavo. R. A. bandant sutramdyti A. M. impulsiniu prietaisu, kažkas jam sudavė per ranką ir prietaisas iškrito iš rankų. A. M. ištrūko ir pabėgo į šokių aikštelę, kur akivaizdžiai rodė nepadarius judesius. Šventės dalyviai viską stebėjo. A. M. buvo nuo jų apie 20 metrų atstumu (b. l. 46). Be to, atsakydamas į teisėjo klausimą, pareigūnas A. B. nurodė, kad įžeidimai buvo bendri, kadangi jie su R. A. dirbo kartu, bet A. M. išsakomi žodžiai daugiausia buvo skirti R. A. Jis dar bandė nuraminti, bet A. M. nelabai reagavo. Nustatyti neblaivumą galimybių nebeturėjo, nes A. M. pasišalino (b. l. 46).

Įvertinus šiuos policijos pareigūnų duotus parodymus apie įvykio aplinkybes, nėra jokio pagrindo teigti, kad A. M. veiksmuose yra administracinio teisės pažeidimo, o ne nusikalstamos veikos, numatytos BK 290 str., požymių. Nukentėjusiųjų policijos pareigūnų parodymai patvirtina, jog nuteistasis ne tik juos visokiais necenzūriniais žodžiais įžeidinėjo ilgesnį laiko tarpą, bet ir išvengęs bandymo jį sulaikyti stebint kitiems asmenims nepadoriais kūno judesiais toliau juos žemino. Akcentuotina tai, kad policijos pareigūnai tarnybos metu ir atlikdami savo tiesiogines pareigas, t. y. viešoje vietoje šventės metu, buvo žeminami kitų žmonių akyse. Teisėjų kolegija yra įsitikinusi, kad taip buvo diskredituotas policijos pareigūnų profesinis prestižas tiek aplinkinių, tiek ir pačių pareigūnų akyse. Tai nagrinėjamu atveju neabejotinai peržengia administracinio teisės pažeidimo pavojingumo ribas.

Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų teigti, kad minėti policijos pareigūnai dėl nuteistojo A. M. galėtų būti šališki ar suinteresuoti jį nepagrįstai apkaltinti nebūtos nusikalstamos veikos padarymu. Juolab kad teisme jie pasirašė, jog yra įspėti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 163 str. 1 d. ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 235 str., jog už melagingus parodymus yra numatyta baudžiamoji atsakomybė. Todėl abejoti jų parodymų teisingumu bei objektyvumu byloje nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje byloje aptarti policijos pareigūnų parodymai, kartu su byloje esančiais kitais įrodymais (pareigūno R. A. tarnybiniu pranešimu, 2013-07-02 paties įtariamojo A. M. apklausos protokolu ir kt.) sudaro nuoseklią ir logišką grandinę, kuri neabejotinai įrodo A. M. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 290 str. Nuteistojo A. M. kaltė yra įrodyta visiškai.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 str. 2 d.

Apeliantas A. M. skundžiamu nuosprendžiu taip pat pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 str. 2 d. 10 MGL (1 300 Lt) dydžio bauda. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, jog kaltinamasis viešoje vietoje necenzūriniais žodžiais ir nepadoriu elgesiu trikdė visuomenės rimtį ir tvarką, jo veika atitinka baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 284 str. 2 d., sudėtį.

Pagal BK 284 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas viešoje vietoje necenzūriniais žodžiais ar nepadoriu elgesiu trikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Iš straipsnio dispozicijos matyti, kad aptariama veika gali būti padaryta dviem alternatyviais būdais – necenzūrinių žodžių vartojimu arba nepadoriu elgesiu. Veiksmai turi būti atlikti viešoje vietoje, dėl veiksmų turi būti trikdoma visuomenės rimtis ir tvarka, tačiau realiai jos nėra pažeidžiamos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-563/2009). BK 284 straipsnio 2 dalyje numatytas baudžiamasis nusižengimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad vartoja necenzūrinius žodžius, nepadoriai elgiasi, taip sukeldamas pavojų visuomenės rimčiai ir tvarkai, ir nori taip veikti.

Papildomai pažymėtina, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 284 straipsnio 2 dalį taikoma tais atvejais, kai necenzūriniais žodžiais ar nepadoriais veiksmais visuomenės rimtis ar tvarka yra trikdoma, bet ne sutrikdoma. BK 284 straipsnio 2 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo sudėčiai užtenka paties visuomenės rimties ir tvarkos trikdymo proceso (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2013 m. birželio 4 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-221/2013).

Kaip jau buvo minėta, nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nukentėję policijos pareigūnai davė nuoseklius bei logiškus parodymus, kuriais nustatyta, jog nuteistasis nubėgęs į šokių aikštelę demonstratyviai atsisuko į policijos pareigūnus, laikydamas rankas nuleistas šonuose ir judindamas klubus į priekį bei atgal, imitavo lytinį aktą, tuo juos žemindamas kitų asmenų, dalyvavusių renginyje, akivaizdoje, į tai renginyje dalyvavę žmonės reagavo plojimais ir garsiu juoku. Be to, taip pat nustatyta, jog šventės dalyviai viską, t. y. visos konfliktinės situacijos eigą, stebėjo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro pagrįstą išvadą, jog tol, kol vyko aptarta konfliktinė situacija, šventėje dalyvavę asmenys savo dėmesį buvo sutelkę į nagrinėjamą įvykį, o dalyvavimas šventėje (šokiuose ir kt.) žmonėms tuo metu tapo antraeiliu dalyku.

Dėl išvardytų motyvų apeliacinės instancijos teismas neabejoja, kad 2013 m. birželio 30 d., apie 1.55 val., viešoje vietoje – Plungės rajone, Stalgėnų kaime vykusios šventės metu nuteistasis A. M. trikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai ji pripažino kaltu padarius baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 284 str. 2 d.

Dėl neturtinės žalos

Baudžiamojoje byloje nukentėjusysis R. A. pareiškė 3 000 Lt dydžio civilinį ieškinį, juo prašė iš atsakovo A. M. priteisti 3 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 43). Reikalavimą priteisti neturtinę žalą R. A. grindė tuo, jog po nusikalstamų A. M. veiksmų jam buvo sunku tinkamai susikaupti darbui, tinkamai atlikti savo pareigas, jis nepatogiai jautėsi šeimos narių bei bendradarbių akivaizdoje. Gyventojų akyse prarado pasitikėjimą savimi. Susitikimų su gyventojais metu turi nuolat atkūrinėti prarastą autoritetą. A. M. savo veiksmus atliko tyčia, suprasdamas, kad jo veiksmai įžeidžia pareigūnus, ir to siekė.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nurodyta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (30 straipsnio 2 dalis). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (Baudžiamojo proceso kodekso 44 straipsnio 10 dalis). Todėl asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (Baudžiamojo proceso kodekso 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso įstatymo normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso įstatymo normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (Baudžiamojo proceso kodekso 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis).

Neturtinė žala atsiranda nusikalstama veika pažeidus teisės saugomas ir ginamas fizinio bei dvasinio pobūdžio vertybes. Neturtinė žala pagal CK 6.250 str. 1 d. – tai ne tik asmens fizinis skausmas, bet ir dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos atlyginimo dydžiai turi atitikti sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. M. pripažinus kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 290 str., t. y. tyčia įžeidinėjus policijos pareigūną R. A., yra pagrindas daryti išvadą, jog šis asmuo turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Anksčiau aptartais byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad nuteistasis prieš pareigas einantį nukentėjusįjį R. A. atliko nepadorius veiksmus, išsakė jį žeminančius žodžius, demonstravo bendrą neigiamą jo, kaip pareigūno, vertinimą, diskreditavo jį ir taip pakenkė jo moraliniam pareigūno prestižui tiek aplinkinių, tiek ir jo paties akyse.

Tačiau Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 str. 1 d. 4 p. nustatyta, kad valstybės tarnautojai privalo tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis. Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo (toliau – Įstatymas) 5 straipsnyje yra apibrėžti policijos uždaviniai. Pagrindiniai policijos uždaviniai yra viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimas; nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų atskleidimas ir tyrimas (Įstatymo 5 str. 1 d. 2 ir 5 p.). Policijos pareigūnas, užtikrindamas jam pavestų policijos uždavinių įgyvendinimą, turi teisę įstatymų nustatyta tvarka sulaikyti ir pristatyti teisėtvarkos pažeidėjus į policijos ar kitų teisėsaugos institucijų tarnybines patalpas jų asmenybei nustatyti, taip pat protokolams, aktams, pranešimams surašyti, asmenims ir jų turimiems daiktams apžiūrėti (Įstatymo 18 str. 1 d. 2 p.).

Byloje nėra jokių abejonių dėl to, kad policijos pareigūnas R. A. įžeidinėjamas buvo savo tarnybos metu bei atlikdamas savo tiesiogines pareigas. Įvertinusi anksčiau išdėstytą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo nusikalstami veiksmai iš dalies negali būti laikomi išskirtine situacija vykdant anksčiau aptartas šių policijos pareigūnų tiesiogines pareigas. Apeliacinės instancijos teismas mano, jog šis įvykis iš dalies turi būti vertinamas kaip pakankamai įprasta šios paskirties policijos pareigūnų darbo (pareigų) situacija, kai užtikrinant viešąją tvarką įvairių viešų renginių metu tenka drausminti neblaivius, konfliktiškai nusiteikusius asmenis. Todėl darytina išvada, kad policijos pareigūnai psichologiškai turi būti pasiruošę susidurti su panašaus pobūdžio situacijomis.

Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas negali nepritarti ir pirmosios instancijos teismo argumentams, jog nukentėjusysis neabejotinai patyrė pažeminimą, dėl kurio tam tikrą laiką tikrai galėjo jausti tam tikrą tarnybinės reputacijos pablogėjimą. Atsižvelgiant į visus išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad apylinkės teismas skundžiamu nuosprendžiu prašomą priteisti 3 000 Lt dydžio sumą neturtinei žalai atlyginti visiškai pagrįstai sumažino iki 1 000 Lt dydžio. Teisėjų kolegija mano, kad 1 000 Lt dydžio neturtinės žalos suma nagrinėjamu atveju yra optimali (teisinga ir protinga).

BPK 307 str. 1 d. 4 p. nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodoma sprendimas dėl bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės, taip pat dėl suėmimo bei priverčiamosios medicinos priemonės įskaitymo į bausmės laiką, kai tam yra pagrindas.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad nuteistasis A. M. ikiteisminio tyrimo metu nuo 2013-07-01 iki 2013-07-02 buvo laikinai sulaikytas (b. l. 12–14). Tai prilygsta 4 MGL dydžio baudai (BK 65 str. 1 d. 2 p. a) p. p.). Tačiau pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskirdamas galutinę subendrintą bausmę šio laikinojo sulaikymo laiko į bausmės laiką neįskaitė, todėl yra pagrindas skundžiamą nuosprendį pakeisti ir šį laiką įskaityti į galutinę subendrintą bausmę (BK 65 str. 1 d. 2 p. a) p. p.).

Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p.,

nusprendžia:

Plungės rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 3 d. nuosprendį pakeisti.

Į nuteistajam A. M. paskirtą galutinę bausmę – 20 MGL (2 600 Lt) dydžio baudą – įskaityti laikinojo sulaikymo laiką (2 paros – 4 MGL) ir nustatyti, kad galutinė subendrinta bausmė yra 16 MGL (2 080 Lt) dydžio bauda.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.