- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-11-10
- Bylos Nr.
- A-492-3440-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00250-2011-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Virginija Volskienė (pran.)
- Trečiasis asmuo
- V. T., Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, Kretingos rajono savivaldybės administracija
- Pareiškėjas
- Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos, Vilniaus apygardos vyriausiojo
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Virginijos Volskienės (pranešėja),
dalyvaujant pareiškėjų atstovėms Ugnei Arlauskaitei-Rinkevičienei ir Jolantai Laužikaitei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro ir Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pareiškimą ir Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos skundą atsakovams Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai ir Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, Kretingos rajono savivaldybės administracija ir V. T.).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
pareiškėjas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras (toliau – ir pareiškėjas, Prokuroras) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su pareiškimu (II t., b. l. 1–5) ir prašė: 1) panaikinti 2010 m. kovo 30 d. Valstybės tarnautojų, vykdančių savivaldybių vyriausiųjų architektų pareigybių funkcijas ir viešojo administravimo institucijų valstybės tarnautojų, atliekančių teritorijų planavimo ir statybos valstybinę priežiūrą, atestavimo komisijos (toliau – ir Atestavimo komisija) sprendimo (2010 m. kovo 30 d. Komisijos protokolas Nr. 13P-1) dalį, kuria V. T. (116 punktas) buvo nuspręsta išduoti kvalifikacijos atestatą, kaip asmeniui teigiamai išsprendusiam testą pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-240 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.02.08:2004 „Valstybės tarnautojų, vykdančių savivaldybių vyriausiųjų architektų pareigybių funkcijas ir viešojo administravimo institucijų valstybės tarnautojų, atliekančių teritorijų planavimo ir statybos valstybinę priežiūrą, atestavimo tvarkos aprašas bei specialieji kvalifikaciniai reikalavimai“ (toliau – ir Reglamentas) 43 punktą ir atitinkančiam Reglamente nurodytus kvalifikacinius specialiuosius reikalavimus; 2) panaikinti Atestavimo komisijos sprendimo pagrindu Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Ministerija) V. T. išduotą kvalifikacinį atestatą Nr. 0594.
Paaiškino, jog Reglamento, galiojusio atestatų išdavimo metu, 9.5 punktas numatė, kad valstybės tarnautojai, vykdantys savivaldybės architekto funkcijas, privalo turėti aukštąjį architektūros išsilavinimą. Pareiškėjas mano, kad V. T. šio reikalavimo neatitiko, Paaiškino, kad Lietuvos TSR valstybinio dailės instituto 1975 m. birželio 28 d. išduoto diplomo Nr. 224780 kopija patvirtina, jog V. T. baigė interjero ir įrenginių specialybės kursą ir jam 1975 m. birželio 26 d. nutarimu pripažinta dekoratyvinės dailės dailininko (interjeristo) kvalifikacija. Teigė, jog pareiškimo teiginius tai taip pat įrodo studijų knygelė, kurioje išvardinti V. T. sesijų metu laikyti egzaminai ir gautos įskaitos bei 1975 m. birželio 17 d. Lietuvos TSR Valstybinio dailės instituto Architektūros katedros posėdžio protokolas (Nr. 25), kuriame nurodyta, jog studentui – diplomantui V. T. buvo leista ginti diplominį darbą tema „Centro Komiteto visuomeninių patalpų interjerai“. Pareiškėjas taip pat rėmėsi Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos pateikta palyginamąja studijų, baigtų Lietuvos TRS Valstybiniame dailės institute ir Vilniaus inžinieriniame statybos institute, disciplinų lentele, iš kurios matyti, jog esminiai architektūrinio, statinių konstravimo ir kiti grynai architektūrinio pobūdžio dalykai V. T. nebuvo dėstyti ir nėra šių dalykų išklausymą (išlaikymą) patvirtinančių duomenų. Pareiškėjas aiškino, kad Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai (toliau – ir atsakovas, Inspekcija) pripažįstant V. T. kvalifikacijos atitikimą teisės aktų reikalavimams, nebuvo įvertinta Lietuvos Respublikos reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio nuostatos. Teigė, kad šiuo atveju akivaizdu, jog V. T. baigė ne architektūros kursus, o interjero ir įrengimų specialybę bei gavo dekoratyvinės dailės dailininko (interjeristo) kvalifikaciją, todėl Įstatymo nuostatos, apie iki 1990 metų įgytos kvalifikacijos atitikimą, netaikytinos. Pareiškėjas paaiškino, kad į prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo kreipėsi Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, kurioje vyriausiuoju architektu dirbo V. T.. Pažymėjo, kad palikus galioti neteisėtus administracinius aktus ir sprendimus, kuriais V. T. suteikiama teisė dirbti savivaldybės vyriausiuoju architektu būtų pažeistas viešasis interesas, t. y. tos visuomenės ir valstybės saugomos vertybės, kurios asmenims suteikia teisę lygiateisiškumo principu įgyti išsilavinimą bei naudotis jo suteikiamomis profesinėmis galimybėmis bei įgūdžiais. Teigė, kad tokių administracinių aktų bei sprendimų panaikinimas laikytinas viešuoju interesu, nes visuomenė yra suinteresuota, kad atitinkamas paslaugas teiktų tik tinkamą kvalifikaciją turintys asmenys, kad valstybės valdymo institucijų ir jų pareigūnų veiksmai nepažeistų teisės aktais nustatytos teisinės tvarkos reikalavimų. Aiškino, kad ginant viešąjį interesą, siekiama, jog savivaldybių vyriausiaisiais architektais dirbtų tik specialiuosius reikalavimus atitinkantys kompetentingi asmenys. Nurodė, kad Vilniaus apygardos prokuratūroje Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos pareiškimas dėl galimo viešojo intereso pažeidimo buvo gautas 2010 m. gruodžio 6 d., o esminis dokumentas, kurio pagrindu buvo galima spręsti apie viešojo intereso pažeidimą – Inspekcijos argumentai bei išaiškinimai – prokuratūroje buvo gauti 2011 m. sausio 3 d., todėl mano, kad vieno mėnesio terminas kreiptis į teismą nėra praleistas.
Atsiliepimas
Atsakovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjo Prokuroro pareiškimą (II t., b. l. 61–63) nurodė, kad su jame išdėstytais reikalavimais nesutinka.
Atsiliepime rėmėsi Įstatymo 42 straipsniu ir nurodė, kad pareiškėjo pateikti įrodymai patvirtina, kad V. T. studijavo esmines architektūrines disciplinas, be to, architektūrinės disciplinos sudarė daugumą asmens studijuotos studijų programos, todėl toks nurodytas išsilavinimas, tiek savo esme, tiek pagal Įstatymo 42 straipsnyje nurodytus kriterijus, yra prilygintinas architektūros studijoms. Teigė, kad tokį argumentą patvirtina ir Vilniaus dailės akademijos 2010 m. gruodžio 28 d. raštas Nr. SD-538. Akcentavo, kad teisė užsiimti architekto profesine veikla nėra išimtinai sietina su formalios kvalifikacijos įrodymų, nurodytų Įstatymo 6 priedo 6 punkte, patvirtinimu. Savo poziciją grindė Įstatymo 19 straipsniu. Taip pat nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 637 „Dėl Lietuvos Respublikos reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymo įgyvendinimo“ 1.1 punktu Ministerija yra atsakinga už aukštojo mokslo diplomų, diplomų, pažymėjimų ir kitų kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų pripažinimą šioje srityje, todėl ji Vyriausybės įgaliota įvertinti, ar asmens pateikti formalios kvalifikacijos įrodymai nurodyti Įstatymo 6 priedo 6 punkte yra tinkami, o jei jų nėra, ar asmens rengimo studijos ir jas patvirtinantys dokumentai yra tinkami ir gali būti prilyginami formalios kvalifikacijos įrodymams.
Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo Prokuroro pareiškimą (II t., b. l. 66–68) nurodė, kad su jame išdėstytais reikalavimais nesutinka.
Paaiškino, kad dėl V. T. išsilavinimo atitikimo Reglamento 9.5 punkto reikalavimams buvo konsultuotasi su aukštąja mokykla, kurioje pareiškėjas įgijo išsilavinimą, t. y. su dabartine Vilniaus dailės akademija, kuri patvirtino, kad V. T. turimas išsilavinimas šiuo metu prilyginamas architektūros išsilavinimui. Pažymėjo, kad šiuo metu galiojantys teisės aktai nenustato kriterijų, kuriais remiantis būtų galima prilyginti studijas, vykusias buvusioje TSRS iki 1990 m. kovo 11 d., šiuo metu reglamentuojamoms studijų sritims ir kryptims. Taip pat jokios Lietuvos Respublikos institucijos kompetencijai nėra priskirta teikti išvadas, kokiai šiuo metu reglamentuojamai studijų sričiai ir krypčiai turėtų būti prilygintas tam tikras išsilavinimas, įgytas buvusioje TSRS iki 1990 m. kovo 11 d. Todėl mano, kad pagrįstai rėmėsi aukštosios mokyklos, kurioje V. T. įgijo išsilavinimą, nuomone. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos sudarytas lenteles Nr. 1 ir Nr. 2 „Studijų, baigtų Lietuvos TSR valstybiniame dailės institute ir Vilniaus inžinerinio statybos instituto, disciplinų palyginimas“ vertino kritiškai. Atkreipė dėmesį į tai, kad šiose lentelėse lygintos skirtingose aukštosiose mokyklose ir skirtingu laikotarpiu organizuotų studijų disciplinos. Mano, kad Klaipėdos miesto savivaldybės administracija ir joje dirbantys specialistai apskritai nėra kompetentingi vertinti studijų disciplinas ir lyginti jas tarpusavyje. Aiškino, kad V. T. atestavimo metu galiojęs Reglamentas nenumatė, kad valstybės tarnautojas, norintis gauti kvalifikacijos atestatą ar pratęsti kvalifikacijos atestato galiojimą Inspekcijai turi pateikti išsilavinimą patvirtinančius dokumentus. Iš to seka, kad nei Inspekcijai, nei Atestavimo komisijai Reglamentas nenustatė pareigos tikrinti valstybės tarnautojų, norinčių gauti kvalifikacijos atestatą ar prasitęsti jo galiojimą, atitikties Reglamento 9.5 punkto reikalavimams. Pažymėjo, kad pagal Reglamento 8 punktą, atestavimas yra specialiųjų profesinių žinių, įgytų periodiškai tobulinant kvalifikaciją, patikrinimas, o ne kvalifikacinių specialiųjų reikalavimų patikrinimas. Todėl net ir nustačius, kad V. T. turimas išsilavinimas neatitinka Reglamento 9.5 punkto reikalavimų, Atestavimo komisijos 2010 m. kovo 30 d. priimtas sprendimas išduoti V. T. kvalifikacijos atestatą, suteikiantį teisę vykdyti savivaldybės vyriausiojo pareigybės architekto funkcijas, laikytinas priimtu laikantis Reglamento nustatytos tvarkos.
Trečiasis suinteresuotasis asmuo V. T. atsiliepime į pareiškėjo Prokuroro pareiškimą (II t., b. l. 94–97) nurodė, kad su juo nesutinka ir prašė jo netenkinti.
Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos išduotas architekto kvalifikacijos atestatas, Ministerijos išduoti 2005 m. birželio 29 d. Kvalifikacijos atestatas Nr. 0222 ir 2010 m. kovo 30 d. kvalifikacijos atestatas Nr. 0594, bei Vilniaus dailės akademijos 2010 m. liepos 21 d. pažyma Nr. AK-276, 2010 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos raštas Nr. 42-01-R-10608 įrodo, jog jis turėjo ir turi reikiamą išsilavinimą bei kvalifikaciją. Pažymėjo, jog Reglamento nuostatų negalima taikyti 1975 m. įvykusiems faktams. Aiškino, kad šioje situacijoje privalu atsižvelgti į išsilavinimą suteikusios įstaigos nuomonę. Teigė, kad pareiškėjas neteisingai suvokia architektūros sąvoką. Pažymi, jog tai, kad jam 1975 m. mokantis Lietuvos TSRS Valstybiniame dailės institute nebuvo dėstomos disciplinos tokiais pavadinimais, kurie buvo Vilniaus inžineriniame statybos institute, dar nereiškia, kad Lietuvos TSRS Valstybiniame dailės institute 1975 m. įgytas išsilavinimas nėra architektūros išsilavinimas. Net ir Įstatymo priedo Nr. 6 punkte „Lietuva“ yra skirtingais punktais nurodytos mokymo įstaigos Lietuvos LTSR Valstybinis dailės institutas ir Vilniaus inžinerinis statybos institutas. Pažymėjo, kad dėl analogiško ginčo į teismą kreipėsi Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, todėl mano, jog pakartotinis kreipimasis ir į prokuratūrą siekiant to paties klausimo sprendimo yra piktnaudžiavimas teise. Nurodė, kad Klaipėdos miesto savivaldybėje nedirba ir jokių paslaugų šiai savivaldybei neteikia, todėl nėra nei Klaipėdos miesto savivaldybės intereso, nei jokio viešo intereso. Aiškino, kad tikroji ginčo priežastis yra ta, kad jis buvusio darbdavio nesąžiningai persekiojamas už tai, kad kreipėsi į teismą dėl nepagrįstai jam skirtos nuobaudos panaikinimo. Teigė, kad terminas kreipimuisi į teismą turi būti skaičiuojamas nuo tada, kada turėjo ar galėjo būti sužinota apie administracinį aktą, kurį ginčija pareiškėjas. Pažymi, kad apie ginčijamus administracinius aktus pareiškėjas sužinojo 2010 m. gruodžio 6 d., todėl mano, kad buvo praleistas terminas skundui paduoti.
Šalies argumentai
Pareiškėjas Klaipėdos miesto savivaldybės administracija tai pat kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, (I t., b. l. 1–3), kuriame prašė: 1) panaikinti Atestavimo komisijos 2010 m. kovo 30 d. sprendimo dalį dėl kvalifikacijos atestato, suteikiančio teisę V. T. vykdyti savivaldybės vyriausiojo architekto funkcijas išdavimo (2010 m. kovo 30 d. Komisijos protokolas Nr. 13P-1); 2) panaikinti Atestavimo komisijos 2005 m. birželio 29 d. sprendimo dalį dėl kvalifikacijos atestato, suteikiančio teisę V. T. vykdyti savivaldybės vyriausiojo architekto funkcijas, išdavimo (2005 m. birželio 29 d. Komisijos protokolas Nr. 5).
Savo reikalavimus Klaipėdos miesto savivaldybės administracija iš esmės grindė tokiais pačiais motyvais, kokius savo pareiškime nurodė pareiškėjas Prokuroras.
Atsiliepimas
Atsiliepimuose į Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos skundą atsakovas Ministerija (I t., b. l. 62–64) bei trečiasis suinteresuotasis asmuo V. T. (I t., b. l. 81–84) nurodė, kad su skundo reikalavimais nesutinka, o savo poziciją pagrindė iš esmės tokiais pačiais motyvais, kurie buvo nurodyti teismui pateiktuose atsiliepimuose į pareiškėjo Prokuroro pareiškimą.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gegužės 26 d. sprendimu (III t., b. l. 2–13) pareiškėjo Prokuroro pareiškimą atmetė, bylą dalyje pagal pareiškėjo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos skundą nutraukė.
Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-821 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.02.08:2010 „Specialistų, vykdančių savivaldybių vyriausiųjų architektų funkcijas, ir specialistų, atliekančių teritorijų planavimo ir statybos valstybinę priežiūrą, kvalifikaciniai reikalavimai ir atestavimo tvarka“ (toliau – ir Reglamentas „Atestavimo tvarka“) (įsigaliojo 2010 m. spalio 1 d.) 82 ir 86 punktais ir padarė išvadą, kad Klaipėdos miesto savivaldybės administracija nėra Tvarkos 82 punkte nurodytas subjektas, galintis skųsti Atestavimo komisijos sprendimus, nes V. T. neužima Klaipėdos miesto savivaldybės administracijoje savivaldybės vyriausiojo architekto pareigų. Taip pat pažymėjo, kad pagal Reglamento „Atestavimo tvarka“ nuostatas, savivaldybės administracijai nesuteikta teisė tiesiogiai kreiptis į teismą dėl joje vyriausiojo architekto pareigas einančio tarnautojo kvalifikacijos atestato panaikinimo, o atestato galiojimo klausimas privalo būti ikiteismine tvarka svarstomas bei šiuo klausimu sprendimas priimamas Komisijoje. Todėl bylos dalį dėl Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos skundo reikalavimų nutraukė kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai. Teismas sutiko su Prokuroro pareiškime išdėstyta pozicija, jog teisės eiti savivaldybės vyriausiojo architekto pareigas suteikimas yra tiesiogiai susijęs su tomis visuomenės ir valstybės saugomos vertybėmis, kaip asmenų teisė lygiateisiškumo principu įgyti išsilavinimą bei naudotis jo suteikiamomis profesinėmis galimybėmis, asmenų teisine lygybe užimti savivaldybės vyriausiojo architekto pareigas, visuomenės interesu, jog atitinkamas paslaugas teiktų tik tinkamą kvalifikaciją turintys asmenys. Todėl teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju viešasis interesas yra aiškiai apibrėžtas bei išreikštas minėtų vertybių apsauga. Teismas taip pat padarė išvadą, kad bylos medžiaga liudija, kad Prokuroras, rinkamas įrodymus apie ginčijamų Komisijos protokolinių sprendimų teisėtumą, kreipėsi į įvairias institucijas, o paskutinis rašytinis įrodymas – Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos surinki dokumentai apie V. T. bei kitų asmenų studijas – buvo pateiktas 2011 m. sausio 14 d., todėl teismas padarė išvadą, kad termino kreiptis į teismą pareiškėjas Prokuroras nepraleido. Teismas vadovavosi Reglamento, galiojusio skundžiamų Komisijos sprendimų priėmimo metu, 1.1, 9.1–9.6 punktas ir nurodė, kad asmuo, pretenduojantis užimti ar vykdyti savivaldybės vyriausiojo architekto pareigas turi atitikti specialiuosius reikalavimus, tame tarpe ir turėti aukštąjį architektūros išsilavinimą. Teigė, kad Inspekcijos 2010 m. vasario 24 d. raštas Nr.(1.6)-2D-1775 patvirtina, kad prieš Atestavimo komisijai priimant 2010 m. kovo 30 d. protokolinį sprendimą, turėjo būti vertinamas šių asmenų atitikimas specialiems reikalavimams, tame tarpe ir asmenų įgytas išsilavinimas. Todėl teismas, kaip nepagrįstus, atmetė argumentus, jog pažeidžiant Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas) 36 straipsnio 5 dalies nuostatas, Atestavimo komisijos 2010 m. kovo 30 d. protokoliniame sprendime asmenų, tame tarpe ir V. T., išsilavinimas nebuvo tikrinamas. Teismas, vertindamas ginčo šalių poziciją pagrindžiančius motyvus bei byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad sprendžiant, ar V. T. įgytas išsilavinimas gali būti laikomas aukštuoju architektūros išsilavinimu, esmine aplinkybe laikytina Vilniaus dailės akademijos, t. y. institucijos, išdavusios diplomą, išvada, kuria patvirtinama, jog V. T. įgytas išsilavinimas prilyginamas architektūros magistro (K100) kvalifikacijai. Taip pat vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1749 patvirtinto Studijų sričių ir krypčių, pagal kurias vyksta studijos aukštosiose mokyklose, sąrašu, pagal kurį architektūra (K100), kaip studijų kryptis priskirtina menų studijų sričiai. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog V. T. studijuojant Vilniaus dailės institute buvo dėstomi tiesiogiai su architektūra susijusių disciplinų (konstrukcijų, statinių fizikos, inžinerinių įrengimų, pastatų tipologijos, konstravimo, medžiagų atsparumo, geodezijos, projektavimo, architektūrinių konstrukcijų ir kt.) kursai. Teismas konstatavo, jog sprendžiant asmens įgyto išsilavinimo pripažinimo klausimą, šio asmens išklausytos disciplinos nebūtinai turi sutapti su vėlesniu metu to paties išsilavinimo įgijimui privalomai dėstomomis disciplinomis, tuo labiau skirtingose mokymosi įstaigose ir esant daugiau nei trijų dešimtmečių laiko skirtumui. Teismas padarė išvadą, kad Prokuroro motyvai, jog V. T. įgytas išsilavinimas negali būti pripažįstamas architektūriniu išsilavinimu, iš esmės grindžiami subjektyvia Pareiškėjo nuomone.
III.
Pareiškėjas Prokuroras pateikė apeliacinį skundą (III t., b. l. 18–22), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo pareiškimą tenkinti.
1. Teigia, kad Inspekcijai pripažįstant V. T. kvalifikacijos atitikimą teisės aktų reikalavimams, nebuvo įvertinta tai, jog Įstatymo 45 straipsnyje reglamentuotos architektų teisės, leidžiančios ES narėje (tuo pačiu ir Lietuvoje) užsiimti architekto profesine veikla, galėjo būti pripažįstamos tik tuo atveju, kai tai numatyta to paties įstatymo 6 priedo 6 punkte. Mano, kad asmenų, įgijusių išsilavinimą LTSR, išsilavinimas ir formaliosios kvalifikacijos įrodymai (diplomai) turėtų būti vertinami ir pripažįstami tinkamais pagal Įstatyme nurodytas taisykles.
2. Paaiškina, kad iš diplomo turinio akivaizdu, jog V. T. baigė ne architektūros kursus, o interjero ir įrengimų specialybę bei gavo dekoratyvinės dailės dailininko (interjeristo) kvalifikaciją. Teigia, kad šiuos argumentus pagrindžia ir Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos teismui pateikti kitų asmenų Vilniaus dailės institute įgytą kvalifikaciją patvirtinantys diplomai. Įvertinęs juos, pareiškėjas daro išvadą, kad Vilniaus dailės instituto 1975–1979 metais dėstyto interjero ir įrengimų kurso studentai ne visais atvejais įgydavo vienodą kvalifikaciją ir tai reiškia, kad ne visiems asmenims gali būti pripažinta jų įgyta architekto kvalifikacija.
3. Paaiškina, kad ne Inspekcija, o Ministerija, spręsdama V. T. įgytos kvalifikacijos atitikimą galiojantiems reikalavimams, pretenduojant šiam asmeniui į savivaldybių vyriausiojo architekto pareigas, privalėjo kreiptis ne į Vilniaus dailės akademiją, o į Nacionalinę reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo tarybą, kuri yra profesinių kvalifikacijų pripažinimo koordinatorius, įgaliotas kurti ir atitinkamas kompensacines priemones taikytinas tiems asmenims, kurių įgyta kvalifikacija ne visiškai atitinka reglamentuotoms įstatyme.
4. Teigia, kad teismas, neturėdamas specialių žinių studijų turinio ir kokybės vertinimo srityje (ši funkcija yra suteikta kompetentingai institucijai, įvardintai 2008 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymo įgyvendinimo“), nepagrįstai konstatavo, jog V. T. įgyta dekoratyvinės dailės dailininko (interjeristo) kvalifikacija atitinka architektūros (K 100) studijų krypčiai.
IV.
Pareiškėjas Klaipėdos miesto savivaldybės administracija taip pat pateikė apeliacinį skundą (III t., b. l. 25–28), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų reikalavimus tenkinti.
Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:
1. Mano, kad teismas nepagrįstai nusprendė, jog Klaipėdos miesto savivaldybės administracija neturi suinteresuotumo bylos baigtimi. Paaiškina, kad ginčijami protokoliniai sprendimai buvo priimti ir kvalifikacijos atestatai V. T. buvo išduoti šiam asmeniui dar einant pareigas Klaipėdos miesto savivaldybės administracijoje, o šiuo metu Klaipėdos apygardos administraciniame teisme vyksta ginčas dėl tarnybinių santykių nutraukimo (administracinė byla Nr. 1-45-386/2011). Nurodo, kad Klaipėdos apygardos administraciniame teisme nagrinėjamoje byloje yra iškeltas klausimas dėl V. T. išsilavinimo atitikimo teisės aktų reikalavimams. Pažymi, kad viena iš pareiškėjo įrodinėjimo priemonių, įrodančių išsilavinimo atitikimą teisės aktų reikalavimams, yra V. T. išduoti kvalifikacijos atestatai. Todėl mano, kad teismo sprendimas dėl Atestavimo komisijos sprendimo panaikinimo turės tiesioginės įtakos Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos teisėms ir pareigoms.
2. Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai konstatavo, kad Atestavimo komisija privalėjo patikrinti, ar atestuojamas asmuo atitinka specialiuosius reikalavimus, nustatytus Reglamente. Tačiau akcentuoja, kad įrodymų, jog išsilavinimas būtų patikrintas, pateikta nebuvo. Mano, kad šis pažeidimas nėra formalus, nes dėl Atestavimo komisijos neveikimo asmeniui, neturinčiam architektūros išsilavinimo, buvo išduotas kvalifikacijos atestatas, suteikiantis teisę vykdyti savivaldybės architekto funkcijas.
3. Vadovaujasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 21 d. nutarimo Nr. 457 „Dėl kvalifikacijų, patvirtintų diplomais, pažymėjimais ir kitais dokumentais, išduotais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos valstybių narių piliečiams, baigusiems ar pradėjusiems studijas buvusioje TSRS iki 1990 m. kovo 11 d., prilyginimo gydytojų, bendrosios praktikos slaugytojų, dantų gydytojų, akušerių, veterinarijos gydytojų, vaistininkų ir architektų profesinėms kvalifikacijoms, patvirtintoms Lietuvos Respublikoje išduotais diplomais, pažymėjimais ir kitais dokumentais“ 1.3.1 punktu ir pažymi, kad atsakovai nepateikė jokių įrodymų, kad buvo priimtas sprendimas dėl V. T. įgyto išsilavinimo prilyginimo architekto profesinei kvalifikacijai.
Žemesnės instancijos teismas
4. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai vertino V. T. įgyto išsilavinimo prilyginimą architektūros išsilavinimui. Mano, jog teismo argumentai, kad mokymo įstaigos išduota pažyma turi esminę reikšmę nustatant, ar V. T. įgytas išsilavinimas gali būti laikomas aukštuoju architektūros išsilavinimu, yra nepagrįsti ir neteisėti. Teigia, kad joks teikės aktas nenustato mokymo įstaigos teisės aiškinti įgyto išsilavinimo ir pakeisti diplome nurodytos kvalifikacijos.
5. Pažymi, kad teismas visiškai nesiaiškino, kokios disciplinos architektams turėtų būti dėstomos bei kokia tvarka išsilavinimas, įgytas iki 1990 metų, turi būti vertinamas. Teismui buvo pateiktos asmenų, įgijusių išsilavinimą Valstybiniame dailės institute, diplomų kopijos. Diplomų kopijos įrodo, kad Valstybiniame dailės institute buvo asmenų, įgijusių architekto kvalifikaciją, tačiau teismas šių įrodymų nevertino. V. T. diplomo priede ir studijų knygelėje nurodytos disciplinos įrodo, kad V. T. įgyjant kvalifikaciją daugiau dėmesio buvo skiriamas interjero ir dizaino studijoms, nei miestų ir teritorijų planavimui ar pastatų statybos proceso studijoms. Todėl mano, kad V. T. įgytas išsilavinimas turėtų būti prilygintinas meno studijų srities dizaino (W200) krypčiai (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimas Nr. 1749 „Dėl Studijų sričių ir krypčių, pagal kurias vyksta studijos aukštosiose mokyklose, sąrašo ir Kvalifikacinių laipsnių sąrašo patvirtinimo“).
V.
Atsakovas Ministerija pateiktame atsiliepime į pareiškėjų apeliacinius skundus nurodo, kad su jais nesutinka ir prašo jų netenkinti (III t., b. l. 41–44).
Atsiliepimą į apeliacinius skundus grindžia tokiais argumentais:
1. Mano, kad Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos argumentas, jog jos teisę kreiptis į teismą suponuoja tarp šalių kilęs kitas ginčas dėl tarnybinių santykių nutraukimo, yra nepagrįstas, nes tarnybiniai santykiai buvo nutraukti galiojant atestatui, o asmens išsilavinimo atitikimo specialiesiems reikalavimams klausimas yra vertinamas ne išduodant atestatą, bet priimant asmenį į savivaldybės vyriausiojo architekto pareigas.
2. Sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Klaipėdos miesto savivaldybės administracija nesilaikė Reglamente „Atestavimo tvarka“ nustatytos išankstinės ginčo nagrinėjime ne teisme tvarkos ir į teismą kreipėsi prieš tai ginčijamų aktų neapskundus Atestavimo komisijai.
3. Mano, kad Klaipėdos miesto savivaldybės administracija praleido Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) numatytą terminą skundui paduoti. Paaiškina, kad Klaipėdos miesto savivaldybės administracija privalėjo žinoti apie asmens turimą išsilavinimą jau nuo priėmimo į vyriausiojo architekto pareigas dienos.
4. Teigia, kad pareiškėjas Prokuroras nepagrįstai remiais Įstatymo nuostatoms, kadangi šis teisės aktas ginčo teisiniams santykiams netaikytinas. Šį argumentą grindžia Įstatymo 1 straipsniu ir 2005 m. rugsėjo 7 d. Europos Parlamento ir Europos Tarybos direktyva 2005/36/EB „Dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo“. Pabrėžia, kad Įstatymo nuostatos yra taikomos tais atvejais, kai asmuo siekia užsiimti ar verstis architekto profesine veikla kitoje valstybėje narėje.
5. Mano, kad nėra jokio pagrindo teigti, kad Įstatymo, kuris taikomas tik tais atvejais, kai asmuo nori užsiimti architekto profesine veikla, reikalavimai apskritai gali būti taikomi asmeniui, kuris nesiekia užsiimti architekto profesine veikla, o siekia gauti specialų atestatą tam tikrai pareigybei užimti.
Atsiliepimas
6. Palaiko pirmosios instancijos teismo poziciją, jog Vilniaus dailės akademijos išvada yra esminė bylos aplinkybė, tuo tarpu, nei Švietimo ir mokslo ministerija, nei Ministerija, nei pareiškėjas neturi reikiamų specialiųjų žinių ir kompetencijos pateikti tokią išvadą.
7. Pažymi, kad pareiškėjo pateikti įrodymai patvirtina, jog V. T. studijavo esmines architektūrines disciplinas, be to, architektūrinės disciplinos sudarė daugumą asmens studijuotos studijų programos, todėl toks nurodytas išsilavinimas yra prilygintinas architektūros studijoms. Tai, kad Vilniaus Gedimino technikos universitete buvo dėstoma ir kitų disciplinų, nereiškia, jog asmuo, studijuojantis kitoje aukštojoje mokykloje negali įgyti architekto išsilavinimo.
Atsiliepimas
Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo Prokuroro apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti.
Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:
Atsiliepimas
1. Nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad ginčo teisiniams santykiams turėtų būti taikomos Įstatymo nuostatos. Remiasi Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 44–47 bei 80–81 punktais, 10 straipsnio 2, 3 dalimis, 14 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 3 dalimi, 17 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 23 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 23¹ straipsnio 3, 5, 7 dalimis, Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 21 dalimi, 25 straipsnio 6 dalimi, 36 straipsnio 5–6 dalimis ir pažymi, kad savivaldybės vyriausiojo architekto, t. y. valstybės tarnautojo, veikla nėra darbas pagal darbo sutartį, savarankiškas darbas ar vertimasis laisvąja profesija ir kartu tai nėra architekto profesinė veikla, vykdoma pagal architekto profesinį vardą, todėl Įstatyme nustatyti profesinės kvalifikacijos pripažinimo principai ir architektų formalios kvalifikacijos įrodymai nagrinėjamu atveju negali būti taikomi. Nurodo, kad tai įrodo ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. D1-341 patvirtinto Architektų atestavimo, atestatų galiojimo sustabdymo arba jų panaikinimo tvarkos aprašo ir Reglamento lyginamoji analizė.
2. Nurodo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog V. T. neatitinka Teritorijų planavimo įstatymo 36 straipsnio 6 dalyje ir Reglamento 9.5 punkte nustatytų reikalavimų. Teigia, kad pareiškėjo argumentai dėl V. T. išsilavinimo neatitikimo grindžiami tik lingvistiniu diplome nurodyto išsilavinimo ir kvalifikacijos aiškinimu. Mano, kad nėra pagrindo teigti, jog V. T. išsilavinimas begali būti prilyginamas architektūros išsilavinimui vien dėl to, kad jo diplome nėra vartojama architektūros sąvoka.
3. Pažymi, kad šiuo metu galiojantys teisės aktai nenustato kriterijų, kuriais remiantis būtų galima prilyginti studijas, vykusias buvusioje TSRS iki 1990 m. kovo 11 d., šiuo metu reglamentuojamoms studijų sritims ir kryptims. Taip pat jokios Lietuvos Respublikos institucijos kompetencijai nėra priskirta teikti išvadas, kokiai šiuo metu reglamentuojamai studijų sričiai ir krypčiai turėtų būti prilygintas tam tikras išsilavinimas, įgytas buvusioje TSRS iki 1990 m. kovo 11 d. Todėl mano, kad pagrįstai rėmėsi aukštosios mokyklos, kurioje V. T. įgijo išsilavinimą, nuomone.
4. Nurodo, kad atmestini yra pareiškėjo argumentai, susiję su V. T. ir kitų asmenų įgyto išsilavinimo lyginimu. Pažymi, kad toks palyginimas negalimas, kadangi byloje nepateikti kitų asmenų diplomų priedai apie laikytus egzaminus ir įskaitas.
5. Teigia, kad pareiškėjas neįrodė, jog V. T. neatitinka Įstatymo 6 priede keliamų išsilavinimo reikalavimų. Nurodo, kad Inspekcijos pateikti įrodymai (Vilniaus dailės akademijos 2010 m. gruodžio 28 d. raštas Nr. SD-538) patvirtina, kad V. T. turimas diplomas atitinka Įstatymo 6 priede nustatytu reikalavimus. Tai įrodo ir 1995 m. išduotas architekto kvalifikacijos atestatas bei Lietuvos architektų sąjungos nario pažymėjimas.
6. Pažymi, kad Reglamente neįtvirtinta Inspekcijos pareiga tikrinti, ar atestuojami valstybės tarnautojai atitinka Reglamento keliamus kvalifikacinius reikalavimus. Teigia, kad pareiga užtikrinti valstybės tarnautojo, vykdančio savivaldybės vyriausiojo architekto pareigybės funkcijas, atitiktį Reglamento 9 punkte nustatytus specialiuosius kvalifikacinius reikalavimus, tenka šį valstybės tarnautoją į pareigas priimančiam asmeniui, t. y. savivaldybės administracijos direktoriui.
Trečiasis suinteresuotas asmuo V. T. atsiliepimuose į pareiškėjų apeliacinius skundus (III t., b. l. 36–39, 54–57) nurodo, kad su jais taip pat nesutinka.
Atsiliepime į pareiškėjo Prokuroro apeliacinį skundą nurodo, kad tai, jog jo 1975 m. įgytas išsilavinimas yra architektūrinis, patvirtina bylos rašytinė medžiaga. Mano, kad Įstatymo nuostatos ginčo teisiniams santykiams nėra taikomas, nes šis teisės aktas taikomas tik tais atvejais, kai kitų valstybių piliečiai ketina dirbti Lietuvoje. Paaiškina, kad architektu dirba nuo 1988 m., priklauso Lietuvos architektų sąjungai, diplomą išdavusi mokymo įstaiga patvirtino, kad jo išsilavinimas yra meno srities architektūros krypties, todėl mano, jog Įstatymo 45 straipsnio taikymas teisinės reikšmės ginčo sprendimui neturi. Pažymi, kad Reglamento nuostatos reikalauja turėti aukštąjį architektūros išsilavinimą, o ne kvalifikaciją. Paaiškina, kad išsilavinimas įgyjamas ir fiksuojamas diplomu, o kvalifikacija periodiškai tobulinama (dinaminis reiškinys). Nesutinka su pareiškėjo argumentu, jog Ministerija, spręsdama dėl jo kvalifikacijos, privalėjo kreiptis į Nacionalinę reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo tarybą. Paaiškina, kad ne Ministerija, o Inspekcija vykdo valstybės tarnautojų atestaciją. Pažymi, kad teismui teisės akto taikymui specialios žinios nereikalingos, nes tik teismas taiko teisę. Nurodo, kad palaiko poziciją, jog Prokuroras praleido terminą pareiškimui paduoti.
Atsiliepime į pareiškėjo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos apeliacinį papildomai akcentuoja, jog nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad ginčijamais aktais yra pažeistos jo teisės. Pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl fakto, jog teikiant skundą teismui jo ir pareiškėjo nesiejo jokie tarnybiniai santykiai. Nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad Klaipėdos apygardos administraciniame teisme nagrinėjamoje byloje yra iškeltas klausimas dėl V. T. išsilavinimo atitikimo teisės aktų reikalavimams. Paaiškina, kad minimoje byloje yra nagrinėjamas ginčas dėl Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio l dalies pažeidimo, nes panaikinus V. T. pareigybę, pareiškėjas nepasiūlė jokių pareigų, kai objektyviai buvo laisvų pareigybių. Teigia, kad iš bylos įrodymų yra akivaizdu, jog abu pareiškėjai nesilaikė tai bylų kategorijai Įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Taip pat akcentuoja, kad nepaisant to, jog Klaipėdos miesto savivaldybės administracija nepasinaudojo ikiteismine tvarka, dar ir praleido skundo padavimo teismui terminą.
Pareiškėjas Prokuroras atsiliepime į Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą (III t., b. l. 50–53) nurodo, kad su juo sutinka ir palaiko jame išdėstytus nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro apeliacinis skundas atmestinas, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Administracinėje byloje ginčijama 2010 m. kovo 30 d. Valstybės tarnautojų, vykdančių savivaldybių vyriausiųjų architektų pareigybių funkcijas ir viešojo administravimo institucijų valstybės tarnautojų, atliekančių teritorijų planavimo ir statybos valstybinę priežiūrą, atestavimo komisijos sprendimo (2010 m. kovo 30 d. Komisijos protokolas Nr. 13P-1) dalis, kuria V. T. (116 punktas) buvo nuspręsta išduoti kvalifikacijos atestatą, kaip asmeniui teigiamai išsprendusiam testą pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-240 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.02.08:2004 „Valstybės tarnautojų, vykdančių savivaldybių vyriausiųjų architektų pareigybių funkcijas ir viešojo administravimo institucijų valstybės tarnautojų, atliekančių teritorijų planavimo ir statybos valstybinę priežiūrą, atestavimo tvarkos aprašas bei specialieji kvalifikaciniai reikalavimai“ 43 punktą ir atitinkančiam Reglamente nurodytus kvalifikacinius specialiuosius reikalavimus; prašoma panaikinti Atestavimo komisijos sprendimo pagrindu Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos V. T. išduotą kvalifikacinį atestatą Nr. 0594.
Ginčo objektu yra V. T. išsilavinimo atitikimas Reglamento 9.5 punkte numatytam architektūros aukštajam išsilavinimui. Lietuvos TSR valstybinio dailės instituto 1975 m. birželio 28 d. išduoto diplomo Nr. 224780 kopija patvirtina, jog V. T. baigė interjero ir įrenginių specialybės kursą ir jam 1975 m. birželio 26 d. nutarimu pripažinta dekoratyvinės dailės dailininko (interjeristo) kvalifikacija. Vilniaus dailės akademija 2010 m. gruodžio 23 d. raštu Nr. SD-526 nurodė, kad V. T. išsilavinimas, įgytas Vilniaus dailės institute 1968–1975 metais, pagal dabartinį studijų krypčių ir kvalifikacinių laipsnių sąrašą, atitinka Menų studijų krypčių grupės Architektūros studijų kryptį (K 100) (II t., b. l. 24, 33).
Teismas vadovavosi Reglamento, galiojusio skundžiamų Komisijos sprendimų priėmimo metu, 1.1, 9.1–9.6 punktas ir pagrįstai nurodė, kad asmuo, pretenduojantis užimti ar vykdyti savivaldybės vyriausiojo architekto pareigas turi atitikti specialiuosius reikalavimus, tame tarpe ir turėti aukštąjį architektūros išsilavinimą. Inspekcijos 2010 m. vasario 24 d. raštas Nr. (1.6)-2D-1775 patvirtina, kad prieš Atestavimo komisijai priimant 2010 m. kovo 30 d. protokolinį sprendimą, turėjo būti vertinamas jo atitikimas specialiems reikalavimams, taip pat ir įgytas išsilavinimas.
Sprendžiant, ar V. T. įgytas išsilavinimas gali būti laikomas aukštuoju architektūros išsilavinimu, esmine aplinkybe laikytina Vilniaus dailės akademijos, t. y. institucijos, išdavusios diplomą, išvada, kuria patvirtinama, jog V. T. įgytas išsilavinimas prilyginamas architektūros magistro (K100) kvalifikacijai. Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1749 patvirtinto Studijų sričių ir krypčių, pagal kurias vyksta studijos aukštosiose mokyklose, sąrašu, pagal kurį architektūra (K100), kaip studijų kryptis priskirtina menų studijų sričiai. Byloje nėra ginčo dėl to, jog V. T. studijuojant Vilniaus dailės institute buvo dėstomi tiesiogiai su architektūra susijusių disciplinų (konstrukcijų, statinių fizikos, inžinerinių įrengimų, pastatų tipologijos, konstravimo, medžiagų atsparumo, geodezijos, projektavimo, architektūrinių konstrukcijų ir kt.) kursai. Remiantis Mokslo ir studijų įstatymo 51 straipsnio 3 dalimi, aukštoji mokykla gali suteikti kvalifikaciją; ji rengia studijų programas, suteikia kvalifikacijas ir išduoda aukštojo mokslo diplomus. Studijų sričių ir krypčių, pagal kurias vyksta studijos aukštosiose mokyklose, sąrašas ir Kvalifikacinių laipsnių sąrašas patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1749. Anksčiau įgyto išsilavinimo ir kvalifikacijos atitiktį dabar galiojančiam studijų sričių ir krypčių klasifikatoriui gali patvirtinti ta aukštoji mokykla, kurios studijų programą asmuo baigė.
Apelianto Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro teiginiai, kad V. T. išsilavinimas turėtų būti prilygintinas meno studijų srities dizaino (W200) krypčiai, nėra pagrįsti įrodymais byloje. Vertinti pateiktų diplomų kopijų, diplomo priede ir studijų knygelėje nurodytų disciplinų kaip patvirtinančių vieną ar kitą išsilavinimą, studijų kryptį prokuroras nėra kompetentingas, todėl teismas byloje pagrįstai rėmėsi Vilniaus dailės akademijos pateikta informacija. Apelianto argumentas, kad V. T. iki 1990 m. LTSR Valstybiniame dailės institute įgytos kvalifikacijos atitikimą galiojantiems reikalavimams turėjo vertinti Nacionalinė reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo taryba, yra atmestinas, nes ginčo santykiams netaikytinas Įstatymas nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. birželio 18 d. nutarimas Nr. 637 „Dėl Lietuvos Respublikos reglamentuojamų profesinių kvalifikacijų pripažinimo įstatymo įgyvendinimo“. Įstatymas nustato Europos Sąjungos valstybių narių piliečių, Europos ekonominės erdvės valstybių piliečių ir Šveicarijos Konfederacijos piliečių profesinės kvalifikacijos, įgytos ES, EEE ir Šveicarijos Konfederacijoje, pripažinimo principus ir mechanizmus, administracinį bendradarbiavimą, suteikia garantijas asmenims, įgijusiems profesinę kvalifikaciją kitoje valstybėje narėje, pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbti pagal tą pačią reglamentuojamą profesiją Lietuvos Respublikoje kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiams (1 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje sprendžiamas ginčas dėl asmens architekto kvalifikacijos, suteikiančios teisę dirbti Lietuvos Respublikoje, kai išsilavinimas buvo įgytas ne kitoje valstybėje narėje, nurodytoje Įstatyme, bet toje pačioje šalyje. Įstatymo nuostatos yra taikomos tais atvejais, kai asmuo siekia užsiimti ar verstis architekto profesine veikla kitoje valstybėje narėje. Dėl tapačių priežasčių nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo taikyti ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 21 d. nutarimą Nr. 457 „Dėl kvalifikacijų, patvirtintų diplomais, pažymėjimais ir kitais dokumentais, išduotais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos valstybių narių piliečiams, baigusiems ar pradėjusiems studijas buvusioje TSRS iki 1990 m. kovo 11 d.“.
Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pareiškimą, ištyrė visas reikšmingas aplinkybes, iš esmės teisingai aiškino ir taikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo šią teismo sprendimo dalį naikinti ar keisti.
Spręsdama dėl Klaipėdos miesto savivaldybės teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, nes Klaipėdos apygardos administraciniame teisme vyksta ginčas su V. T. dėl tarnybinių santykių nutraukimo (administracinė byla Nr. I-45-386/2011). Šioje byloje taip pat nagrinėjama aplinkybė dėl V. T. išsilavinimo atitikties teisės aktų reikalavimams, kuri grindžiama išduotais kvalifikacijos atestatais, todėl teismo sprendimas dėl Atestacijos komisijos sprendimo panaikinimo turi tiesioginę reikšmę Savivaldybės teisėms ir pareigoms.
Pirmosios instancijos teismas, nutraukdamas bylą pagal pareiškėjo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos skundą kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai, rėmėsi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-821 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.02.08:2010 „Specialistų, vykdančių savivaldybių vyriausiųjų architektų funkcijas, ir specialistų, atliekančių teritorijų planavimo ir statybos valstybinę priežiūrą, kvalifikaciniai reikalavimai ir atestavimo tvarka“ 82 – 86 punktais; padarė išvadą, kad savivaldybei nesuteikta teisė tiesiogiai kreiptis į teismą dėl joje vyriausiojo architekto pareigas einančio tarnautojo kvalifikacijos atestato panaikinimo, o atestato galiojimo klausimas privalo būti ikiteismine tvarka svarstomas bei šiuo klausimu sprendimas priimamas Atestacijos komisijoje.
Reglamento 82 punktas numato, kad Atestacijos komisija savo iniciatyva arba gavusi institucijos, kurioje specialistas eina pareigas, vadovo motyvuotą pranešimą, gali priimti sprendimą panaikinti specialisto kvalifikacijos galiojimą nustačius 82.1–82.4 punktuose numatytas aplinkybes. Atestavimo tvarkos 86 punktas numato, kad komisijos sprendimai gali būti skundžiami ABTĮ nustatyta tvarka. Tačiau šis reglamentavimas, nustatytas poįstatyminiu teisės aktu, laikytinas suteikiančiu Savivaldybei galimybę kreiptis į Atestacijos komisiją dėl kvalifikacijos panaikinimo, tačiau negali būti aiškinamas kaip ribojantis subjekto teisę dėl pažeistų teisių gynimo kreiptis įstatymo nustatyta tvarka į teismą. Šia apimtimi teisėjų kolegija tenkina Klaipėdos savivaldybės administracijos apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 26 d. sprendimą pakeičia dėl netinkamai pritaikytų administracinių bylų teisenos normų (ABTĮ 142 str. 1 d., 5 str.), panaikina jo dalį, kuria byla dalyje pagal Klaipėdos savivaldybės administracijos skundą buvo nutraukta ir priima sprendimą Klaipėdos savivaldybės administracijos skundą atmesti. Papildomai Savivaldybės skundo argumentai ir motyvai, dėl kurių skundas atmetamas, nenagrinėjami, nes jie yra iš esmės tapatūs argumentams ir motyvams, dėl kurių atmestas pareiškėjo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pareiškimas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą atmesti, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 26 d. sprendimą pakeisti, panaikinti jo dalį, kuria byla dalyje pagal Klaipėdos savivaldybės administracijos skundą buvo nutraukta ir Klaipėdos savivaldybės administracijos skundą atmesti.
Likusią teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.