Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-12-16 · Administracinė byla Nr. I-2418-422/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-12-16
Bylos Nr.
I-2418-422/2015
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Janina Vitunskienė
Pareiškėjas
K. N.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų
Kategorijos
  • 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-2418-422/2015Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00247-2015-5Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.;15.2.3.2.;74. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gruodžio 16 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Janina Vitunskienė,sekretoriaujant Sabinai Cilišauskaitei,nedalyvaujant pareiškėjui K. N. ,

atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas K. N. skundu kreipėsi į teismą, prašydmas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 25000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde, jo papildyme (b.l. 4-5,44) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2011 m. iki 2014 m. buvo kalinamas Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos sekcijose Nr. 74, 61, 62 ir kt. Minėtose sekcijose buvo laikoma nuo 4 iki 22 asmenų. Toks asmenų laikymas patalpose prilygsta baudimui kankinant. Sekcijose buvo šalta, drėgna, tamsu, purvina, trūkdavo oro, vienam asmeniui tekdavo ženkliai mažiau gyvenamojo ploto nei numatyta teisės aktuose. Pataisos įstaigoje pareiškėjas dėl gyvenamojo ploto trūkumo turėjo nuolat gulėti arba sėdėti, gamtinius reikalus atlikinėti kitų nuteistųjų akivaizdoje, nes tualetuose nebuvo sienelių, nebuvo sudaryta galimybė sportuoti. Gyvenamose patalpose nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, dėl to labai pakenkė akims. Rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiais. Asmens kratos daromos antisanitarinėmis sąlygomis. Patalpose buvo graužikų, tarakonų. Pareiškėjas nurodė, jog tokios kalinimo sąlygos žemino pareiškėjo orumą, pareiškėjas patyrė dvasinius skausmus ir fizinius nepatogumus, pablogėjo sveikata, tačiau į teismą nesikreipė dėl pareigūnų grasinimo dar blogesnėmis kalinimo sąlygomis, bijojo nubaudimo drausmine tvarka, pažeminimo. Minėtas gyvenimo sąlygas Pravieniškių pataisos namuose pareiškėjas įvardija kaip nežmoniškas, kankinančias, pažeidžiančias Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 str. nuostatas ir reikalauja atsakovo neteisėtais veiksmais padarytą neturtinę žalą, kurią vertina 25000 Eur ir prašė ją atlyginti.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į skundą (b.l. 13-17) su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime ir atsakovo atstovė teismo posėdžių metu nurodė, kad per visą bausmės atlikimo pataisos įstaigoje laiką pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose kartu su kitais nuteistaisiais. Pažymėjo, kad nuteistieji pagal pataisos namų direktoriaus nustatytą dienotvarkę gali nustatytu laiku vaikščioti savo būrio patalpose bei lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimų kieme, lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, sveikatos priežiūros tarnyboje ir pan. Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 1-o sektoriaus 6 ir 7 būrių gyvenamosios patalpos yra vėdinamos per langus ir ventiliacines angas. Įstaiga užtikrina tinkamą temperatūros palaikymą nuteistųjų gyvenamosiose patalpose, gyvenamosios patalpos apšvietimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimus. Pataisos namuose užtikrintas higienos normos reikalavimas sudaryti nuteistiesiems galimybę pasinaudoti dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę. Pataisos namų direktoriaus įsakymu patvirtintas ir visuose stenduose viešai paskelbtas naudojimosi dušu grafikas. Esant reikalui pataisos įstaigos administracija organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla, tuo tikslu su šių paslaugų tiekėju yra sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis. Atsakovo nuomone, pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų apie jo teisių ir orumo atliekant laisvės atėmimo bausmę pataisos įstaigoje pažeidimus, neįrodė, kad atsakovo atstovas savo veiksmais (neveikimu) padarė nuteistajam žalos, todėl nėra pagrindo neturtinei žalai atlyginti. Atsakovo atstovė prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Nurodė, jog pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą, t. y. apie tai, kad pataisos namai neužtikrina teisės aktais įtvirtintos ploto normos nuo pat jo apgyvendinimo pataisos namuose pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto į administraciją, tačiau to nedarė. Prašė skundą atmesti.

Į teismo posėdį neatvyko pareiškėjas, atsakovo atstovas, apie posėdį pranešta, byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant (ABTĮ 78 str.).

Motyvuojamoji dalis

Skundas iš dalies tenkinamas.

Pareiškėjas teisme pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje netinkamomis sąlygomis. Savo reikalavimą pareiškėjas grindžia tuo, kad pažeidžiant taikytinus teisės aktus (Konstituciją, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, Higienos normas) jis laikomas laikotarpiu nuo 2011 metų iki 2014 metų perpildytose patalpose, kuriose nebuvo užtikrintos higienos ir sanitarinės sąlygos.

Administracinės bylos duomenimis nustatyta, jog šiuo metu pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atlieka Alytaus pataisos namuose.

Pravieniškių pataisos namuose –atvirojoje kolonijoje pareiškėjas buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2011-07-29 iki 2013-03-13. Tai patvirtina jo asmens bylos duomenys ( b.l. 18), 2015-05-26 Alytaus pataisos namų pažyma Nr. 8-8255 ( b.l. 53), 2015-08-05 Pravieniškių pataisos namų –atvirosios kolonijos pažyma Nr. S-21388 ( b.l. 59).

Atsakovas prašo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio kodekso (toliau – CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Pareiškėjas nurodo, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino šio straipsnio nuostatoms. Tačiau teismas pažymi, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o Europos žmogaus teisių teismas (toliau – EŽŽT) yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose ne kartą yra nurodęs, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, pažeidimų pobūdį, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimus dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Pravieniškių pataisos namuose pradžios ( nuo 2011-07-29), nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenamojo ploto bei antisanitarinių sąlygų į pataisos namų administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš pataisos namų administracijos, be to, pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, jog galimų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, tačiau į teismą kreipėsi tik 2015 m. kovo 3 d. ( b.l. 6), todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpiu nuo 2011-07-29 iki 2012-03-03 pareikšti.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Akcentuotina, jog gavęs atsakovo atsiliepimą, kuriame buvo prašoma taikyti ieškinio senatį ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2011-07-29 iki 2012-03-03, todėl atsakovo reikalavimu taikytina trejų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas šia apimtimi atmestinas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, nevertintinos.

Pritaikius trejų metų senaties terminą, sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingas laikotarpis nuo 2012 m. kovo 3 d. iki 2013m. kovo 13 d.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Dėl patalpų ploto

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv.m. vienam žmogui. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv.m. Todėl pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, jog pagal teisės aktus kiekvienam asmeniui turi tekti 5 kv.m. ploto yra nepagrįsti.

Administracinės bylos duomenimis nustatyta, jog nuo 2011-08-02 iki 2012-03-08 pareiškėjas buvo kalinamas 1sektoriaus bendrabučio tipo 7 būrio 74 brigados 6 –oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 55,97 kv.m., įrengtos 24 miegamosios vietos (b.l. 53, 59, 60), todėl vertinamuoju laikotarpiu 6 paras (nuo 2012-03-03 iki 2012-03-08) vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas sudarė 2,3 kv.m. (55,97/24). 2012-03-08 Pravieniškių PN-AK direktoriaus įsakymu pareiškėjas buvo pervestas iš 7 būrio į 6 būrio 61 brigadą 1-ą gyvenamąją patalpą, kurios plotas 54,04 kv.m., įrengta 20 vietų (b.l. 53, 59, 60), todėl vertinamuoju laikotarpiu (nuo 2012-03-08 iki 2013-03-13) jam teko 2,7 kv.m. ploto (54,04/20). Minėtu laikotarpiu buvo etapuojamas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę ir dėl šios priežasties vertinamu laiku Pravieniškių pataisos namuose nebuvo 69 paras. Taigi pagal bylos duomenis nustatyta, jog pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytą ploto normą vertinamuoju laiku buvo pažeista 308 paras ( 306 paras – iki normos trūko 0,4 kv.m., 6 paras – 0,8 kv.m.).

Dėl kitų sąlygų netinkamumo

K. N. savo teisių pažeidimus taip pat grindžia aplinkybėmis, jog patalpose buvo šalta, drėgna, tamsu, neužtikrintas natūralus jų apšvietimas, ventiliacija, patalpose buvo graužikų, tarakonų, tualetuose nebuvo sienelių, todėl gamtinius reikalus buvo priverstas atlikinėti kitų akivaizdoje. Taip pat kelia pretenzijas dėl rūkančių asmenų laikymo su nerūkančiais, dėl kratų atlikimo antisanitarinėmis sąlygomis, dėl pareigūnų netinkamo elgesio, jų grasinimo.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau tekste – Higienos norma HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Atsakovas atsiliepime bei administracijos pažymose ( b.l. 14-15, 20-21,59, 60, 130) nurodė, jog pareiškėjui buvo užtikrintos sanitarinės higienos sąlygos, teigė, jog Pravieniškių pataisos namuose atvirojoje kolonijoje 1-ame sektoriuje, kuriame gyveno pareiškėjas, visuomenės sveikatos centras neatliko patikrinimų. Teismui užklausus Kauno visuomenės sveikatos centrą dėl patikrinimų ginčo patalpose, buvo gautas 2012-12-11 minėtos institucijos patikrinimo aktas Nr. 36-2101(7) ( b.l. 37), kuriame nurodyta, jog 2012-11-26 patikrinus Pravieniškių pataisos namų pirmąją valdybą (I-ą sektorių) buvo nustatyti HN 76:2010 24p., 37p., 38.4p., 56p., 62 p. pažeidimai dėl netinkamo patalpų vėdinimo, valymo, dėl pelėsio buvimo patalpose, dezinfekcijos trūkumų, konstatuota, jog patalpų paprastasis remontas nėra atliekamas pagal poreikį. 2013-03-13 Pravieniškių pataisos namų rašte Nr. S-5517, adresuotame Kauno visuomenės sveikatos centrui, nurodoma, jog 2012-12-11 Visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte Nr. 36-2101(7) nurodyti pažeidimai, gavus lėšų iš Kalėjimų departamento buvo pašalinti ( b.l. 104), tačiau minėto rašto data sutampa su pareiškėjo išvykimo iš pataisos namų data, todėl juo nepaneigta, kad pareiškėjo kalinimo metu vertinamu laikotarpiu minėti pažeidimai egzistavo.

Atsakovas tvirtino, jog ginčo patalpose remontas buvo atliktas (2015-11-25 pažyma Nr. S-32394), teismui pateikė Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus 2014 m. IV-o ketvirčio veiklos plano ataskaitą (b.l.141-143), I-ojo lokalinio sektoriaus 7-o būrio patalpų, kuriose atliko bausmę pareiškėjas, fotonuotraukas ( b.l. 144-152), tačiau minėti duomenys patvirtina, kad ginčo patalpos buvo remontuojamos 2014 m. IV-ame ketvirtyje. Kadangi byloje vertinamas sanitarinių-higienos sąlygų atitikimas teisės aktams pareiškėjo atžvilgiu laikotarpiu nuo 2012-03-08 iki 2013-03-13, todėl aukščiau nurodyti atsakovo įrodymai neįrodo tinkamų kalinimo sąlygų sudarymo ginčo laikotarpiu, priešingai, patvirtina, jog pareiškėjo kalinimo laikotarpiu minėtoms patalpoms remontas nebuvo atliktas.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką pareiga paneigti pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t.y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 858-977/2013), todėl laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

Atsakovo atstovas nepateikė teismui objektyvių duomenų apie 1-ojo sektoriaus 6 ir 7 būrių apšvietimą, oro temperatūrą, santechninių mazgų įrengimo atitikimą teisės aktų reikalavimams ginčo laikotarpiu, todėl pareiškėjo nurodyti argumentai dėl šių pažeidimų lieka nepaneigti. Tačiau kartu pažymėtina, jog byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas vertinamu laikotarpiu būtų kėlęs pretenzijas pataisos namų administracijai dėl privatumo pažeidimo, skunde šios aplinkybės taip pat išdėstytos abstrakčiai, jų nekonkretizuojant. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad aplinkybė, jog asmuo buvo priverstas sanitariniu mazgu naudotis su daug kitų nuteistųjų, dėl to nebuvo galimybių tinkamai laikytis asmeninės higienos, yra neatsiejamai susijusi su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintina kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013 ir kt.).

Pareiškėjas taip pat skunde taip pat nurodė, jog pataisos namuose rūkantys asmenys laikomi kartu su nerūkančiais, asmens kratos daromos antisanitarinėmis sąlygomis. Patalpose buvo graužikų, tarakonų, tačiau šių aplinkybių nekonkretizavo.

Pareiškėjas nenurodė, ar jis yra rūkantis, ar ne, byloje nėra duomenų apie tai, kad jis būtų pateikęs pataisos namų administracijai prašymą dėl jo laikymo su nerūkančiais asmenimis, ar kreipęsis pataisos namų administraciją dėl sveikatos sutrikimų, kuriuos galėjo sukelti rūkymas, todėl pareiškėjo argumentai dėl šio pobūdžio skunde nurodytų aplinkybių yra abstraktaus pobūdžio, pripažintini nepagrįstais.

Teismui pateikta Paslaugų teikimo sutartis Nr. KN-P-2014/392/76-145 dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo ( b.l. 64-67), Kenkėjų kontrolės stebėjimo žurnalo duomenys ( b.l. 61-63), 2015-11-25 pataisos namų administracijos pažymoje ( b.l. 139-140) nurodytos aplinkybės patvirtina, jog šio pobūdžio paslaugos buvo teikiamos, vykdoma kenkėjų kontrolė, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės, siejamos su antisanitarinėmis sąlygomis dėl parazitų buvimo, neįrodytos.

Teismas pažymi, jog pareiškėjas nors ir reiškia pretenzijas dėl pareigūnų netinkamo elgesio, tačiau konkrečių pažeidimo aplinkybių nenurodė, nedetalizavo, kada, kokiu būdu pasireiškė pažeidimai jo atžvilgiu, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumui ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimui.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pagal nustatytas byloje aplinkybes teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. K. N. patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009).

Remiantis pareiškėjo sveikatos istorijos duomenimis nustatyta, jog vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas kreipėsi į Pravieniškių pataisos namų medikus dėl blogos nuotaikos, sutrikusio miego, padidėjusio jautrumo, nervingumo ( b.l. 123-133), medikų įrašai įrodo, jog jam būdingas emocinis nestabilumas, dirglumas, turi polinkį save žaloti ( b.l. 81, 123, 126). Administracinėje byloje nesurinkta neginčijamų duomenų, jog aukščiau nurodyti sveikatos sutrikimai atsirado būtent dėl jo kalinimo Pravieniškių pataisos namuose, tačiau pakankamai dažnas pareiškėjo kreipimasis į įkalinimo įstaigos medikus, išsakant psichinio-psichologinio pobūdžio sveikatos būklės nusiskundimus nepaneigia pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, jog jo sveikatos būklei, miegui, nuotaikai galėjo turėti įtakos ir netinkamos kalinimo sąlygos dėl jų neatitikimo teisės aktų nurodytiems reikalavimams. Šiame kontekste pabrėžtina tai, kad EŽTT yra nurodęs, jog nuteistieji, kurie kenčia nuo psichikos sutrikimų, linkę stipriau išgyventi menkinimo ir bejėgiškumo jausmus. Tokiu būdu nagrinėjant šiuos Konvencijos pažeidimo atvejus, reikalingas padidintas atidumas. Pati pareiškėjo psichologinė būklė dažnai lemia tai, kad tokie nuteistieji jaučiasi pažeidžiamesni nei kiti nuteistieji, o jų kančia, skausmas ir baimė gali būti pasunkinti nepriimtinų kalinimo sąlygų (žr. EŽTT 2009 m. sausio 20 d. sprendimą S. M. prieš Lenkiją). Todėl nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į pareiškėjo sveikatos istorijos duomenis, kurie, teismo vertinimu, patvirtina didesnį pareiškėjo pažeidžiamumą nei įprastais atvejais. Tokių nuostatų laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A-901-858/2015).

Pareiškėjas tvirtino, kad kalinimo sąlygos Alytaus PN pažeidė Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V.prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Konkrečiu atveju byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t.y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį sąlygomis. Sprendžiant ginčą, akcentuotinos bausmės atlikimo Pravieniškių PN bendrosios sąlygos, t.y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti, įsidarbinti, užsiimti kita leistina veikla. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis su skundais ar prašymais į įstaigos administraciją ar kitas institucijas.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str.1 d., 20 str.3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A2-718/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A756-143/2012 ir kt.).

Įvertinęs visumą nustatytų aplinkybių ir įrodymų, teisinį ginčo santykių reglamentavimą, teismas daro išvadą, jog byloje nustačius aplinkybę dėl pareiškėjo laikymo 308 paras perpildytose neatitinkančiose sanitarinių higienos reikalavimų patalpose, atsižvelgiant į pareiškėjo sveikatos istorijos duomenis, yra teisinis pagrindas neturtinės žalos atlyginimo priteisimui. Įvertinus pažeidimo trukmę, jo pobūdį, remiantis aukščiau išdėstytais argumentais, nesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 200 eurų ir ši suma priteistina iš atsakovo. Dėl kitos reikalavimų dalies skundas kaip nepagrįstas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti K. N. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų- atvirosios kolonijos, 200 eurų ( du šimtus eurų ) neturtinės žalos atlyginimo.

Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėja Janina Vitunskienė