Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjui ir atsakovui apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (ABTĮ 74 str. 4 d., 7 d.; b. l. 67, 68, 69), pareiškėjui teismas siūlė išdėstyti raštu savo poziciją dėl dalyvavimo ar nedalyvavimo teismo posėdyje (b. l. 66), pareiškėjas pageidavimo dalyvauti teismo posėdyje nepareiškė (b. l. 66, 69), byla nagrinėtina šalims nedalyvaujant (ABTĮ 77 str. 3 d.).

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), nesudarant tinkamų kalinimo sąlygų, laikotarpiais nuo 2015 m. spalio 15 d. iki 2016 m. rugsėjo 2 d. ir nuo 2017 m. vasario 28 d. iki 2018 m. birželio 5 d. patirtą neturtinę žalą.

Dėl ieškinio senaties termino.

Atsakovas pareiškėjo reikalavimui prašo taikyti ieškinio senaties terminą.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 str. 2 d.). Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013). Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Pareiškėjas siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas, kurią jis patyrė atlikdamas bausmę Alytaus PN nuo 2015 m. spalio 15 d. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų jautė jo nurodytus išgyvenimus, diskomfortą, akivaizdu, jog jis turėjo suvokti apie galimą teisių pažeidimą, nuo pat tokio pažeidimo pradžios, tačiau skundą teismui parengė ir išsiuntė tik 2019 m. liepos 31 d. (b. l. 35). Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, teismas tokių aplinkybių taip pat nenustatė. Atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį, todėl, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą taikytinas ieškinio senaties terminas. Atitinkamai pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2016 m. liepos 30 d. atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pritaikius trejų metų ieškinio senaties terminą, laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos laikotarpiais nuo 2016 m. liepos 31 d. iki 2016 m. rugsėjo 2 d. ir nuo 2017 m. vasario 28 d. iki 2018 m. birželio 5 d.

Dėl privalomų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Dėl vienam asmeniui tekusio gyvenamojo ploto normos.

Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš gyvenamojo ploto trūkumo.

Pagal Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1 punktą pataisos įstaigų bendrabučio tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m.

Atsakovas atsiliepime nurodė ir į bylą pateikė duomenis (b. l. 45, 46, 47, 48, 49, 50), kad ginčui aktualiu laikotarpiu:

nuo 2016 m. liepos 31 d. iki 2016 m. rugsėjo 2 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 21-ą būrį 4-ą miegamąjį (pirmas lokalinis sektorius, bendrabutis Nr. 2), kurio plotas 24,8 kv. m., yra įrengtos 6 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam teko 4,13 kv. m. gyvenamojo ploto;

nuo 2017 m. kovo 7 d. iki 2017 m. gegužės 23 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 5-ą būrį 1-ą miegamąjį (pirmas lokalinis sektorius, bendrabutis Nr. 2), kurio plotas 44,56 kv. m., yra įrengta 12 miegamųjų vietų, todėl vienam nuteistajam teko 3,71 kv. m. gyvenamojo ploto;

nuo 2017 m. gegužės 23 d. iki 2017 m. rugpjūčio 1 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 13-ą būrį 3-ią miegamąjį (septintas lokalinis sektorius, darbo zonoje dirbantys nuteistieji), kurio plotas 34,46 kv. m., yra įrengta 11 miegamųjų vietų, todėl vienam nuteistajam teko 3,13 kv. m. gyvenamojo ploto;

nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. iki 2018 m. birželio 5 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 1-ą būrį 1-ą miegamąjį (pirmas lokalinis sektorius, bendrabutis Nr. 2), kurio plotas 45,83 kv. m., yra įrengta 12 miegamųjų vietų, todėl vienam nuteistajam teko 3,82 kv. m. gyvenamojo ploto.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 21-ame būryje buvo 18 miegamųjų vietų, patalpos buvo 38,54 kv. m. ir 36 kv. m., todėl jo skaičiavimais jam tekdavo apie 2,3 – 2,7 kv. m. gyvenamojo ploto.

Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis nustatyta, kad įsiteisėjusiame Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendime (administracinė byla Nr. I-1178-505/2017) yra konstatuota, jog 21-o būrio, 4 miegamojo plotas yra 24,80 kv. m., nuo 2016 m. vasario 24 d. iki 2016 m. balandžio 7 d. jame buvo įrengtos 6 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 4,13 kv. m. Tuos pačius duomenis (apie 21-o būrio, 4 miegamojo plotą, jame esantį miegamųjų vietų skaičių) atsakovas į bylą pateikė ir šioje byloje. Nors pareiškėjas skunde nurodo, kad 21 būryje buvo 18 miegamųjų vietų, plotas buvo 36 kv. m. ir jam teko apie 2,3-2,7 kv. m. ploto, tačiau nenurodo, kokią konkrečią 21 būrio gyvenamąją patalpą, kokiu konkrečiu laikotarpiu jis aprašo. Pastebėtina, kad pagal jo nurodytus duomenis vienam nuteistajam turėjo tekti 2 kv. m. (36/18), o ne 2,3-2,7 kv. m. Be to, pareiškėjas 21-ame būryje buvo apgyvendintas ir laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 25 d. iki 2016 m. liepos 30 d., kuris dėl ieškinio senaties termino taikymo šioje byloje nėra analizuojamas. Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių nekonkretumo ir painumo teismas negali jų laikyti patikimomis, todėl atmeta kaip nepagrįstas. Atsakovo nurodytos aplinkybės dėl 21-o būrio, 4 miegamojo ploto ir jame apgyvendintų asmenų atitinka nustatytas įsiteisėjusiame Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendime (administracinė byla Nr. I-1178-505/2017), todėl teismas neturi pagrindo jomis netikėti.

Todėl pagal bylos ir Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenis, įvertinęs tai, kad gavęs atsiliepimą atsakovo nurodytų aplinkybių (vienam asmeniui tekusio gyvenamojo ploto) pareiškėjas neginčijo, teismas vertina, kad Vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta, pareiškėjui turėjusi tekti gyvenamojo ploto norma (3,1 kv. m.) ginčui aktualiu laikotarpiu bendrabučio tipo patalpose pažeista nebuvo.

Dėl patalpų neatitikimo higienos normų reikalavimams, pastato avarinės būklės.

Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamosiose patalpose buvo pelėsis, prastas vėdinimas, drėgna, , šalta ir tamsu, bendrabutis Nr. 2 buvo pripažintas avariniu.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) numato, kad bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (Higienos normos HN 134:2015 14 p.), gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. (Higienos normos HN 134:2015 16 p.). Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (Higienos normos HN 134:2015 17 p.).

Atsakovas į bylą pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento (toliau – ir Alytaus visuomenės sveikatos centras) 2016 m. gruodžio 7 d. atlikto periodinio patikrinimo aktą (b. l. 51-54; toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame konstatuojama, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus. Patalpų vėdinimas per langus atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, todėl pareiškėjo nurodyta abstrakti aplinkybė dėl prasto patalpų vėdinimo atmestina kaip nepagrįsta.

Alytaus visuomenės sveikatos centras, atlikęs patikrinimą dėl Alytaus PN kalinimo sąlygų atitikimo Higienos normos HN 134:2015 reikalavimams, Patikrinimo akte (b. l. 51-54) konstatavo, jog klausimų, susijusių su visuomenės sveikatos saugą reglamentuojančių teisės aktų taikymu, tikrinimo metu pateikta nebuvo, pažeidimų nenustatyta. Teismas neturi pagrindo netikėti pataisos įstaigose tikrinimus atliekančios atsakingos institucijos atlikto patikrinimo metu nustatytomis aplinkybėmis. Pareiškėjui savo teiginių dėl drėgmės, šaltos oro temperatūros ir tamsos nedetalizavus ir nekonkretizavus, jie laikytini deklaratyviais ir atmestini kaip nepagrįsti.

Pagal Higienos normos HN 134:2015 34, 35 punktus bendrojo naudojimo patalpos, jose esantys įrenginiai, inventorius turi būti švarūs, valomi laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka. Patalpų valymui turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai; Higienos normos HN 134:2015 37 p.). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (Higienos normos HN 134:2015 39 p.). Patikrinimo akte (b. l. 51-54) konstatuojama, kad patalpų valymui yra skirtas inventorius, valymo priemonės, patalpas valo ir tvarko paskirti tvarkiniai. Taigi, gyvenamųjų, bendrojo naudojimo patalpų, sanitarinių mazgų, teritorijos tvarka priklauso nuo pačių nuteistųjų pareigų tinkamo vykdymo. Pareiškėjas skunde nenurodė ir teismas pagal byloje duomenis nenustatė, kad jis ar kitas atsakingas už gyvenamųjų patalpų tvarkymą asmuo yra kreipęsis į Alytaus PN administraciją dėl buvusio pelėsio arba prašė sudaryti sąlygas jį išvalyti, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos. Vien tik abstraktūs teiginiai apie buvusį pelėsį negali būti laikomi pakankamu pagrindu atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.

Pastebėtina, kad pareiškėjo į bylą pateiktame 2008 m. vasario 27 d. akte (b. l. 4-5) Alytaus PN bendrabutis Nr. 2 pripažintas ne avariniu, bet blogos būklės. Tokį Alytaus apskrities viršininko sudarytos komisijos 2008 m. vasario 27 d. Valstybei nuosavybės teise priklausančio statinio pripažinimo avariniu akto vertinimą pateikia ir LVAT (žr. pvz., 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1175-492/2018). Nors Alytaus visuomenės sveikatos centro Patikrinimo akte konstatuojama, kad 2-ajam bendrabučiui (šiame bendrabutyje buvo apgyvendintas pareiškėjas) yra būtinas kapitalinis remontas, tačiau jokios užuominos apie pastato avarinę būklę Patikrinimo akte nėra. Todėl pareiškėjo argumentai dėl bendrabučio Nr. 2 pripažinimo avariniu atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl teisės naudotis dušu.

Pareiškėjas nurodė, kad maudytis buvo leidžiama vieną kartą per savaitę, o po aktyvios veiklos tekdavo maudytis šaltu vandeniu, todėl ne kartą buvo persišaldęs.

Pagal Higienos normos HN 134:2015 44 punktą, laisvės atėmimo vietose, laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte yra įtvirtinta analogiška nuostata, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Pagal LVAT formuojamą praktiką, pataisos namų įstaiga privalo atsižvelgti į asmens sveikatos būklę ir esant asmens sveikatos sutrikimams užtikrinti jam galimybę dažniau naudotis dušu (žr., pvz., LVAT 2019 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1367-624/2019, 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3301-858/2017).

Pareiškėjas nenurodė, jog jam buvo būtina naudotis šiltu dušu dažniau nei vieną kartą per savaitę dėl sveikatos būklės, ginčo dėl to, kad jam buvo sudaryta galimybė vieną kartą per savaitę naudotis dušu byloje nėra, todėl nėra pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui. Asmens sveikatos istorijoje esantys įrašai patvirtina, kad pareiškėjas buvo kreipęsis dėl slogos, gripo, gerklės paraudimo, tačiau įrašų, jog jis, kreipdamasis į sveikatos priežiūros specialistus, šiuos negalavimus siejo su prausimusi šaltu vandeniu byloje nėra. Dėl minėtų bylos duomenų, atsižvelgiant į tai, kad sloga, gripu, gerklės paraudimu paprastai serga ir laisvėje gyvenantys žmonės, nėra pagrindo išvadai, kad minėti negalavimai pareiškėjui galėjo atsirasti išimtinai tik dėl prausimosi šaltu vandeniu, todėl teismas vertina, kad nėra pagrindo teigti, jog egzistuoja priežastinis ryšys tarp pareiškėjo nurodytų negalavimų ir prausimosi šaltu vandeniu.

Dėl neįrengtos rūkymo patalpos.

Pareiškėjas nurodė, kad nebuvo įrengta rūkymo patalpa, todėl tekdavo kvėpuoti dūmais.

Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 5 punktą pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamos įvairios paskirties patalpos, tačiau būtinybės įrengti rūkymui skirtą patalpą Taisyklėse nereglamentuojama. Patikrinimo akte (b. l. 51-54) konstatuojama, kad Alytaus PN būriuose įrengtos vietos skirtos rūkymui. Alytaus PN direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakyme (b. l. 58-59) ir 2017 m. vasario 28 d. įsakyme (b. l. 60-61) nurodoma (rūkantiems asmenims) rūkyti tik rūkymui skirtose vietose. Pareiškėjas nedetalizavo, kur ir kada jam teko kvėpuoti dūmais, nepaaiškino, kodėl jis, patirdamas nepatogumus dėl galimai kitų asmenų rūkymo ne rūkymui skirtose vietose, administracijai nepranešė, kad yra nesilaikoma nustatytų reikalavimų. Todėl, remiantis į bylą pateiktais duomenimis, nėra pagrindo konstatuoti Alytaus PN neteisėtų veiksmų ar neveikimo dėl sąlygų rūkyti tam skirtose vietose nesudarymo.

Dėl kitų pareiškėjo nurodytų aplinkybių.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad langai buvo išdužę, langų ir durų rėmai kiauri, elektros instaliacija netinkama, tualetų patalpoje labai drėgna, langai išdaužyti.

Pastebėtina, kad skunde pareiškėjas taip pat nurodė, jog remonto darbai (tualetų ir prausyklų patalpose mediniai kiauri langai pradėti keisti į plastikinius) buvo pradėti vykdyti 2016 m. kovo mėnesį, todėl teismas daro išvadą, kad aprašomos aplinkybės (išdužę langai, kiauri durų ir langų rėmai) buvo iki remonto darbų. Akcentuotina, kad ginčui aktualus laikotarpis prasideda 2016 m. liepos 31 d., t. y. po remonto, kurio metu, pareiškėjo teigimu, langai buvo keičiami į plastikinius. Kita vertus, pareiškėjas skunde nenurodė ir nepateikė duomenų, kad dėl netvarkingų langų, elektros instaliacijos, drėgmės tualetuose, kitų nepatogumų jis kreipėsi į pataisos įstaigos administraciją ar kitas atsakingas įstaigas, o šie į tokias pretenzijas nereagavo. Kreipimosi į pataisos namų administraciją ar kitas nuteistųjų gyvenimo sąlygas kontroliuojančias institucijas aspektas yra svarbus, siekiant įvertinti, ar šios, žinodamos apie galimai patiriamus nepatogumus, ėmėsi veiksmų sprendžiant nuteistųjų gyvenimo sąlygų gerinimo klausimus. Nesant pareiškėjo kreipimosi ir duomenų, jog į pareiškėjo skundus nebuvo reaguojama arba buvo reaguojama netinkamai, teismas neturi teisinio pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.

Dėl vienodos teismų praktikos taikymo.

Pareiškėjas prašė atsižvelgti į Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2334-423/2016 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1241-1062/2017.

Pastebėtina, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 7 straipsnio 1 dalį, vykdydami teisingumą, teisėjai ir teismai yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymų; teisėjai ir teismai sprendžia administracines bylas remdamiesi įstatymais. Vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja LVAT (ABTĮ 15 str. 1 d.). Sprendžiant analogiškas bylas teismai turi vadovautis jau ankstesniais (jei yra) atitinkamų teisės normų turinio, jų taikymo sampratos teismų pateiktais išaiškinimais. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-269/2011 pažymėjo, kad reikalavimas teismams išlaikyti teisės aiškinimo ir taikymo vientisumą bei neprieštaringumą nereiškia, kad teismų praktika yra statiškas dalykas, kad ji negali būti vystoma ar keičiama. Todėl vertinant, kuriuo teismo suformuotu precedentu būtina vadovautis, pirmenybė gali būti teikiama (kai ratio decidendi (teismo sprendimo pagrindinė dalis, kurioje teisėjas išdėsto tas bylos teisines prielaidas, kuriomis rėmėsi priimdamas sprendimą ir kurias laikė esminėmis) sutampa) vėlesnei, praktiką suvienodinančiai nutarčiai. Pastebėtina ir tai, kad teismas atsižvelgia į LVAT formuojamą praktiką, ir tik tada, kai bylų faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant.

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjo nurodytame sprendime ir nutartyje, be kita ko, buvo analizuojamos nuteistojo kalinimo sąlygos Alytaus PN 21-o būrio miegamajame Nr. 2, laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 27 d. iki 2014 m. birželio 6 d. Nagrinėjamoje byloje ginčui aktualus laikotarpis būriai ir miegamieji, kuriuose buvo apgyvendintas pareiškėjas, nesutampa su jo nurodytose bylose aprašytu laikotarpiu bei gyvenamosiomis patalpomis, todėl teismas neturi pagrindo atsižvelgti į teismo sprendimą ir nutartį priimtus pareiškėjo nurodytose administracinėse bylose.

Dėl neturtinės žalos.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Dėl CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo pasisakyta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012, 2015 m. spalio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1658-575/2015).

Pareiškėjas, skunde nurodė, jog pablogėjo sveikata, patyrė orumo pažeminimą, diskomfortą, emocinę depresiją, dvasinius ir psichologinius išgyvenimus, tačiau nedetalizavo, kuo konkrečiai pasireiškė sveikatos pablogėjimas. Į bylą pateiktoje Epikrizėje (b. l. 31) aprašoma, jog jis nuo 18 metų parūkydavo „žolę“, epizodiškai pavartodavo ekstazi, amfetaminą. Asmens sveikatos istorijos duomenimis, pareiškėjas atsisakydavo jam siūlomo gydymo (žr., pvz., 2018 m. rugpjūčio 14 d. įrašą), užsiregistravęs neatvykdavo (žr., pvz., 2017 m. spalio 3 d. įrašą), į priėmimus neatvykdavo (žr., pvz., 2015 m. rugpjūčio 2 d., 2015 m. rugpjūčio 3 d. įrašus), atsisakė vaistų (žr., pvz., 2018 m. rugsėjo 6 d. įrašą). Todėl teismas daro išvadą, kad jo nurodytus negalavimus galėjo sąlygoti jo paties elgesys iki patenkant į pataisos įstaigą, taip pat jo pasirinktas elgesio modelis pataisos įstaigoje iki ginčui aktualaus laikotarpio pradžios. Pagal bylos duomenis nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjo aprašytą neturtinės žalos pasireiškimą sąlygojo išimtinai tik kalinimo sąlygos ginčui aktualiu laikotarpiu, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog egzistuoja priežastinis ryšys tarp skunde aprašytų kalinimo sąlygų ir neturtinės žalos pasireiškimo.

Nenustačius būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (atsakovo neteisėtų veiksmų, žalos ir priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų bei žalos), nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2015 m. spalio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1658-575/2015; 2015 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2631-520/2015).

Dėl nurodytų aplinkybių ir išdėstytų argumentų pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 87 straipsniu, 88 straipsniu 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. T. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.