- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Data
- 2015-04-20
- Bylos Nr.
- I-1590-257/2015
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Laisvutė Kartanaitė
- Pareiškėjas
- N. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato
nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas N. J. Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateikė skundą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių aps. VPK), priteisti neturtinę žalą 15 000 eurų.
Pareiškėjas N. J. į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu (44 b. l.). Skunde (2 b. l.) pareiškėjas nurodė, kad bylą prašo nagrinėti jam nedalyvaujant. Pareiškėjas N. J. skunde nurodė, kad kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią patyrė dėl netinkamų suėmimo sąlygų Raseinių rajono policijos komisariato areštinėje nuo 2010-12-03 iki 2015-02-12. Jis buvo laikomas perpildytoje kameroje, dėl to negalėjo pajudėti ar pasimankštinti, trūko oro, nes nėra langų, negalėjo gerai išsimiegoti, tapo irzlus ir nervingas. Prašo priteisti neturtinę žalą 15 000 eurų.
Skundo papildyme (39 b. l.) pareiškėjas nurodo, kad atsakovas nurodo laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 24 d., tačiau jis 2010-12-03 buvo sulaikytas ir patalpintas į senąją areštinę, kurioje buvo laikomas po 14 dienų. Senojoje areštinėje nebuvo įrengta dušo, todėl visas 14 dienų buvo nesimaudęs. Kameroje buvo įrengta vaizdo stebėjimo kamera, kuri veikė 24 valandas per parą.
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu (42 b. l.).
Atsiliepimas
Atsiliepimu atsakovas (29–31 b. l.) prašo pareiškėjo skundo netenkinti ir jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas N. J. savo reikalavimą grindžia tuo, kad laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 3 d. iki 2015 m. vasario 12 d., jį laikant Raseinių rajono policijos komisariato areštinėje, buvo pažeidžiamos jo žmogaus teisės dėl netinkamų laikymo sąlygų. Pareiškėjas skunde nurodo, kad jo teisių pažeidimas pasireiškė tuo, jog nebuvo užtikrinti Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:1999 reikalavimai dėl gryno oro, jog nebuvo suteikta galimybė jam išsimaudyti duše, nebuvo pasivaikščiojimo kiemelių, patalpų, kuriose buvo laikomas, plotas buvo mažesnis, nei teisės aktų nustatytas minimumas, patalpose, kuriose buvo laikomas, nebuvo langų, kamerose buvo blogas apšvietimas, kameros buvo šaltos bei drėgnos. Pareiškėjas nurodo, kad dėl šių laikymo sąlygų jis patyrė sveikatos sutrikdymų dėl akių ligos, negalėjo gerai išsimiegoti, negalėjo pajudėti bei pasimankštinti, tapo irzlus ir nervingas, dėl to atsirado neturtinė žala.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas – (toliau – LR CK) 6.271 straipsnis).
LR CK 6.271 straipsnyje reglamentuota, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą, kuris tiesiogiai daro įtaką asmens teisėms, laisvėms ir interesams. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijos ar jų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Taigi Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų ar jų pareigūnų neteisėtų veiksmų, atsirasti būtinos šios sąlygos: neteisėti valdžios institucijų ar jų pareigūnų veiksmai, šiais veiksmais padarytos žalos faktas, bei priežastinis ryšys tarp šių neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.
Žala atlygintina institucijai (jos pareigūnui) neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (LR CK 6.246 str.).
Pareiškėjas, reikalaudamas atlyginti neturtinę žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai, tačiau jis neatleidžiamas nuo pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios valstybės atsakomybės rūšies sąlygas: pareigūnų neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir padarytos žalos faktą. Pareiškėjui neįrodžius bent vienos iš būtinųjų šios rūšies atsakomybės sąlygų, nėra ir teisinio bei faktinio pagrindų žalai atlyginti.
Remiantis Šiaulių aps. VPK teismui pateiktais ir byloje esančiais dokumentais, N. J. nuo 2012 m. balandžio 24 d. iki 2015 m. vasario 12 d. iki 48 val. laiko tarpais buvo laikomas ne areštinėje, bet Šiaulių aps. VPK Raseinių rajono policijos komisariato ilgalaikio sulaikymo patalpose. Pažymėtina, kad Šiaulių aps. VPK Raseinių rajono policijos komisariate ginčijamu laikotarpiu areštinė nebuvo įrengta. Trumpalaikio ir ilgalaikio sulaikymo patalpos reglamentuotos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2010 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 5-V-553 patvirtintoje Policijos įstaigų operatyvaus valdymo padalinių darbo organizavimo instrukcijoje (toliau – Instrukcija). Instrukcijos 2 punkte nustatyta, kad: „Sulaikymo patalpos – specialiai įrengta patalpa, skirta nustatyta tvarka laikinai asmenims, pristatytiems į policijos įstaigą, uždaryti. Sulaikymo patalpos, atsižvelgiant į jų įrengimą, skirstomos į laikino ir ilgalaikio sulaikymo patalpas.“ Instrukcijos 38 punkte reglamentuota, kad: „Asmenys, pristatyti iš policijos areštinių ar kitų laisvės atėmimo vietų procesiniams veiksmams atlikti, gali būti pristatomi į operatyvaus valdymo padalinio laikino ar ilgalaikio sulaikymo patalpas, kol neatliekami procesiniai veiksmai, arba atlikus procesinius veiksmus iki tol, kol bus išvežti į policijos areštinę ar kitas laisvės atėmimo vietas, bet ne ilgiau, kaip nustatyta šioje instrukcijoje.“ Instrukcijos 40 punkte nustatyta, kad „ilgalaikio sulaikymo patalpose laikomiems asmenims, kai numatoma juos laikyti 24 ar daugiau valandų, turi būti išduodamas minkštasis inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės), taip pat paklodės, užvalkalai, rankšluosčiai.“
Pažymėtina, kad, atsižvelgiant į ilgalaikio sulaikymo patalpų paskirtį, į tai, kad jose asmenys laikomi ne ilgiau kaip 48 valandas, šioms patalpoms yra keliami kiti reikalavimai nei areštinėms ar įkalinimo įstaigoms. Ilgalaikio sulaikymo patalpoms nėra numatyti pasivaikščiojimo kiemeliai, kurie reglamentuoti Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356, taip pat šioms patalpoms nėra numatytas dušas bei langai. Ilgalaikio sulaikymo patalpoms taip pat nėra taikomos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-24 bei Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. V-820, nuostatos, taip pat nėra taikomos nuostatos, įtvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo.“
Atkreipė dėmesį, kad, nors teisės aktų, reglamentuojančių asmens laikymo sąlygas areštinėse ir įkalinimo vietose, reikalavimai nėra taikomi ilgalaikio sulaikymo patalpoms, tačiau asmens, laikomo tokiose patalpose, laikymo sąlygos, atsižvelgiant į šiose patalpose asmenų laikymo trukmę, taip pat privalo atitikti bendruosius asmens sveikatos saugos bei kasdienio poreikio tenkinimo reikalavimus. Šiaulių aps. VPK teismui pateikti dokumentai patvirtina, kad šalia ilgalaikio sulaikymo patalpų yra įrengtas dušas, kuriuo laikomi asmenys gali pasinaudoti, kad vienos ilgalaikio sulaikymo patalpos, kurioje laikomi ne daugiau kaip 2 asmenys, plotas yra 8,0975 m², kad sulaikymo patalpose yra ventiliacija ir drėgmė nesikaupia, kad šiose patalpose yra dirbtinis apšvietimas, kurio pakanka.
Atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus bei faktines aplinkybes, paremtas rašytiniais įrodymais, daro išvadą, kad pareiškėjo N. J. teisės dėl tinkamų laikymo Šiaulių aps. VPK Raseinių rajono policijos komisariato ilgalaikio sulaikymo patalpose sąlygų pažeistos nebuvo.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444- 619/2008, Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A146-39/2012 ir kt.). Nors neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, tačiau bylą nagrinėjantis teismas visada turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.
Šalies argumentai
2015 m. balandžio 13 d. prašymu (95 b. l.) atsakovas prašo pareiškėjo N. J. skundui taikyti senaties terminą, o bylą nagrinėti atsakovo atstovui nedalyvaujant, taip pat pateikė patikslintus duomenis apie N. J. pristatymą į Šiaulių apskrities VPK Raseinių rajono policijos komisariato sulaikymo patalpas ir laikymą jose.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo N. J. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Byloje yra pateiktas Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato 2015 m. balandžio 3 d. tarnybinis pranešimas dėl N. J. skundo Nr. 40-PR2-11756, iš kurio matyti, kad pareiškėjas N. J. Raseinių rajono policijos komisariato areštinėje buvo laikomas 2010 m. gruodžio 3–6 dienomis nuo 2010 m. gruodžio 13 d. iki 2010 m. gruodžio 27 d. (46–47, 48–94 b. l.) Sprendžiant šioje byloje, ar atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, neveikimas (pozityvios pareigos nevykdydamas) laikytinas neteisėtais valdžios institucijos veiksmais CK 6.271 straipsnio prasme, turi būti atsižvelgiama į atsakovo prašyme (95 b. l.) pareikštą prašymą taikyti senaties terminą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
Lietuvos Respublikos CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Šiaulių apskrities VPK Raseinių rajono policijos komisariato areštinės patalpose sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Pabrėžtina, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus.
Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinęs minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. vasario 23 d. (pagal spaudą ant voko, 3 b. l.), tačiau nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, todėl pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo iki 2012 m. vasario 23 d. Atsakovas, atstovaujamas Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavus, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2012 m. vasario 23 d. nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.
Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Šiuo atveju pareiškėjas savo skunde (2 b. l.), skundo papildyme (39 b. l.) neprašė atnaujinti termino skundui paduoti, nenurodė svarbių termino praleidimo priežasčių. Teismas atkreipia dėmesį, jog tai, kad pareiškėjo laisvė yra apribota, negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo, o pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą fundamentalų teisės principą, praleistas terminas kreiptis į teismą negali būti pateisinamas remiantis tariamu teisės norminių aktų turinio nežinojimu. Šiuo atveju teismas vadovaujasi nacionaline teise – LR civilinio kodekso nuostatomis dėl senaties termino ir jo praleidimo pasekmių, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, kad pareiškėjas privalo nurodyti objektyvias aplinkybes, pateisinančias 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymą, dėl kurių jis įstatymo nustatytu terminu nesikreipė į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT 2014-10-30 nutartis byloje Nr. A-575-1559/2014). Taigi, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises.
Administracinėje byloje yra pažyma (98 b. l.), iš kurios matyti, kad pareiškėjas į Raseinių rajono policijos komisariatą buvo pristatytas 2012-04-24 11.10 val. ir policijos komisariate buvo 47 valandas 45 minutes, pristatytas 2013-03-05 10.40 val. ir policijos komisariate buvo 47 valandas 20 minučių, pristatytas 2015-01-06 17.00 val. ir policijos komisariate buvo 40 valandų 30 minučių, pristatytas 2015-02-10 15.40 ir policijos komisariate laikytas 42 valandas 20 minučių, ir tai yra laikotarpiai, kuriems ieškinio senatis netaikoma. Kaip matyti ir administracinėje byloje esančio tarnybinio pranešimo (18–19 b. l.) tikslių duomenų apie kamerose tam tikru laiku laikytų asmenų skaičių atsakovas pateikti negali, nes nėra vedama tokia apskaita.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas teisme pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jį laikant suimtą Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato ilgalaikio sulaikymo patalpose.
Teismas pažymi, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Neturtinė žala pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444- 619/2008, Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012 ir kt.). Nors neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, tačiau bylą nagrinėjantis teismas visada turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.
Atsakovas pateikė 2015-03-06 tarnybinį pranešimą dėl N. J. skundo (18–19 b. l.), kuriame nurodyta, kad pareiškėjas Šiaulių apskrities VPK Raseinių rajono PK ilgalaikio sulaikymo patalpose buvo 4 kartus, tai atitinka pateiktą pažymą (98 b. l.). Tarnybiniame pranešime nurodyta ilgalaikio sulaikymo patalpų specifika, įrengimas, inventorius, dušo patalpos. Tarnybiniame pranešime išdėstytas aplinkybes patvirtina pateiktos fotonuotraukos (27–28 b. l.). Iš pateikto UAB „Šiaulių vandenys” geriamojo vandens laboratorijos 2013-07-12 tyrimų protokolo Nr. 870 (20–21 b. l.) matyti, kad Raseinių rajono policijos komisariato pastato vandens gerinimo įrenginiuose vandens skonio slenkstis ir kvapo skonis priimtini, koliforminės bakterijos ir žarnyno lazdelės neišaugo, kiti parametrai atitinka nustatytus reikalavimus. Atsakovas taip pat pateikė Raseinių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2013-06-28 Maisto tvarkymo subjekto patikrinimo aktą Nr. 0213423 (22–25 b. l.), kur nurodyta, kad patikrinimas atliekamas pirmą kartą atidarius subjektą. Patikrinimo akte nurodyta, kad Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato ilgalaikio sulaikymo patalpos atitinka nustatytus reikalavimus.
Iš pateiktos asmens sveikatos istorijos nuorašo (10–15 b. l.) matyti, kad laikotarpiais, kada pareiškėjas buvo Šiaulių apskrities VPK Raseinių rajono PK sulaikymo patalpose, į sveikatos priežiūros tarnybą nesikreipė.
Teismas sutinka su atsakovo atsiliepime išdėstyta pozicija, kad, atsižvelgiant į ilgalaikio sulaikymo patalpų paskirtį, į tai, kad jose asmenys laikomi ne ilgiau kaip 48 valandas, šioms patalpoms yra keliami kiti reikalavimai nei areštinėms ar įkalinimo įstaigoms. Ilgalaikio sulaikymo patalpoms nėra numatyti pasivaikščiojimo kiemeliai, kurie reglamentuoti Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356, taip pat šioms patalpoms nėra numatytas dušas bei langai. Ilgalaikio sulaikymo patalpoms taip pat nėra taikomos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-24 bei Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. V-820, nuostatos, taip pat nėra taikomos nuostatos, įtvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo.“
Taigi, teismas jokių atsakovo pažeidimų dėl netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų nenustatė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vieningą teismų praktiką administracinėse bylose, ne kartą yra pažymėjęs, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013). Teismas pažymi, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, vykdymą tenka kalinimo įstaigos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013). Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjo argumentai nelaikytini pakankamai aiškiais ir detalizuotais.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Šiuo atveju nėra atsakovo neteisėtų veiksmų, todėl ir atsakomybė atsakovui nekyla. Juo labiau, byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsakovas neturėjo ketinimų pažeminti ar žeminti pareiškėją, todėl jo prašymas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.
Šioje administracinėje byloje nekelta prieštaravimų dėl to, jog Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-78 patvirtintu Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato prižiūrimos teritorijos perskirstymo veiksmu planu bei 2012 m. vasario 29 d. Lietuvos policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-157 „Dėl kai kurių apskričių vyriausiųjų policijos komisariatų perkeltų ir pervadintų pareigybių sąrašo patvirtinimo“, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Raseinių rajono policijos komisariato visos teisės ir pareigos perduotos Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, todėl šioje byloje atsakovu yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo N. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.