- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-04-14
- Bylos Nr.
- eI2-8502-422/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00453-2025-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rimantas Giedraitis, Janina Vitunskienė, Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- A. T.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Janinos Vitunskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nataljos Zelionkienės,
teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. T. kreipėsi į teismą su skundu ir prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025 m. sausio 21 d. sprendimą Nr. 24S21044 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo jam atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi.
Pareiškėjas nurodė, kad prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė tuo pagrindu, kad ketina dirbti suvirintoju uždarojoje akcinėje bendrovėje ,,Lintuka“. Nuo 2020 m. spalio 8 d. iki 2022 m. spalio 8 d. ir nuo 2022 m. gruodžio 8 d. iki 2024 m. gruodžio 8 d. pareiškėjas turėjo galiojusius leidimus laikinai gyventi Lietuvoje.
Pažymėjo, kad nuo 2019 m. birželio 18 d. iki šiol Lietuvos Respublikoje dirba Lietuvos Respublikoje įregistruotose įmonėse, Sprendimo priėmimo metu – uždarojoje akcinėje bendrovėje „Rinkos kodas“ suvirintoju.
Akcentavo, jog Lietuvos Respublikoje gyvena kartu su šeima. Sutuoktinei L. T. (gim. (duomenys neskelbtini)) leidimas laikinai gyventi išduotas laikinosios apsaugos pagrindu, galioja nuo 2022 m. kovo 29 d. iki 2026 m. kovo 4 d. Trims nepilnamečiams vaikams leidimai išduoti dėl humanitarinių priežasčių ir laikinosios apsaugos pagrindu.
Pažymėjo, jog pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko 2019 m. birželio mėnesį. Jau beveik šešerius metus gyvena ir dirba Lietuvos Respublikoje įregistruotose įmonėse, nuolat moka mokesčius valstybei, su Lietuva jį ir jo šeimą sieja socialiniai ir ekonominiai ryšiai. Pareiškėjas, jo sutuoktinė ir vaikai mokosi lietuvių kalbos siekdami integruotis į visuomenę. Pareiškėjo šeima planuoja savo tolesnį gyvenimą Lietuvoje. Atsakovo priimtas ginčijamas Sprendimas sukelia pareiškėjo šeimai didelių ekonominių ir socialinių praradimų.
Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti.
Pažymėjo, jog atsakovas, net ir turėdamas duomenis apie pareiškėją, jo socialinius, šeiminius, ekonominius ryšius, neatliko su pareiškėju ir jo šeima susijusių individualių aplinkybių vertinimo, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas, visi jo šeimos nariai yra (duomenys neskelbtini) piliečiai, neatsižvelgė į 2022 m. vasario 24 d. pradėtą vykdyti atvirą R. F. karinę agresiją prieš Ukrainą ir jos žmones.
Akcentavo, jog pareiškėjas negali išvykti iš Lietuvos Respublikos ir grįžti į kilmės valstybę – (duomenys neskelbtini) dėl humanitarinių priežasčių, todėl pareiškėjui taikytinos Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ĮUTP, Įstatymas) 130¹ straipsnio 1 dalies, 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatos ir jose nustatytu pagrindu gali būti išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.
Tvirtino, jog atsakovas ne tik nevertino, ar yra pagrindas pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar laikinosios apsaugos pagrindu, bet ir nėra duomenų, kad atsakovas būtų vertinęs, ar faktas, jog kita Šengeno valstybė yra įtraukusi perspėjimą dėl pareiškėjo grąžinimo kartu su draudimu atvykti iki 2026 m. liepos 12 d., yra reikšmingesnis negu pareiškėjo šeiminiai santykiai Lietuvos Respublikoje, ir ar atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui, lyginant su pareiškėjo teisės į šeimos gerbimą ribojimu, tėvo ir vaikų ryšio nutraukimą ir kitas šeimines aplinkybes.
Akcentavo, kad nagrinėjamu atveju užsieniečio apsigyvenimo Lietuvoje santykių teisiniam kvalifikavimui reikšmingos ne tik ĮUTP normos, bet ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatos, Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuluotos principinės nuostatos dėl teisės į privatų ir šeimos gyvenimą apsaugos.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas pateikė teismui atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į skundą nurodė, kad Migracijos departamentas ginčijamą Sprendimą priėmė nustatęs, jog pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Nurodė, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, buvo priimtas Migracijos departamentui nustačius ĮUTP 35 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindą. Tvirtino, jog Migracijos departamentas konsultavosi su Lenkijos kompetentingomis institucijomis dėl priežasčių, dėl kurių į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) yra įtrauktas perspėjimas dėl pareiškėjo grąžinimo kartu su draudimu atvykti iki 2026 m. liepos 12 d.
Atkreipė dėmesį į tai, kad Migracijos departamentas nenustatė pagrindo pareiškėjui išduoti leidimo laikinai gyventi dėl humanitarinių pagrindų ar tarptautinių įsipareigojimų. Priimdamas ginčijamą Sprendimą, Migracijos departamentas įvertino pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika, gyvenimo Lietuvos Respublikoje trukmę. Pažymėjo, kad pareiškėjas skunde neginčija, kad dėl jo kita Šengeno valstybė į SIS yra įtraukusi perspėjimą dėl pareiškėjo grąžinimo kartu su draudimu atvykti.
Atsiliepimas
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas neatitinka ĮUTP 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte ir 130¹ straipsnyje nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti kaip asmuo, kuris negali išvykti iš Lietuvos dėl humanitarinių priežasčių. Pareiškėjo skunde nurodyti teiginiai nepatvirtina, kad pareiškėjas minėtas ĮUTP nuostatas atitinka.
Migracijos departamentas taip pat nesutiko su pareiškėjo skundo teiginiais, kad ginčijamas Sprendimas neatitinka VAĮ nuostatų. Akcentavo, kad ginčijamame Sprendime buvo aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinomis teisės normomis, o Sprendimo motyvai buvo tinkamai pagrįsti. Pažymėjo, kad ginčijamas Sprendimas atitinka visus administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus ir VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. sausio 21 d. sprendimo Nr. 24S21044, kuriuo atsisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis. Ketindamas dirbti uždarojoje akcinėje bendrovėje ,,Lintuka“ suvirintoju, pareiškėjas Migracijos departamentui 2024 m. spalio 1 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini).
Skundžiamas Sprendimas priimtas vadovaujantis ĮUTP 35 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, nes dėl jo kita Šengeno valstybė į SIS yra įtraukusi perspėjimą dėl asmens grąžinimo kartu su draudimu atvykti. Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento Sprendimu, kreipėsi į teismą.
Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nuostatos. ĮUTP 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal ĮUTP 44 straipsnio nuostatas. Užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka ĮUTP 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto imperatyvius reikalavimus, ĮUTP 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nustatytas leidimo išdavimo sąlygas ir nėra ĮUTP 35 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių leidimas neišduodamas.
ĮUTP 35 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu dėl jo kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl neįsileidimo pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 nuostatas, perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento (ES) 2018/1861 nuostatas arba perspėjimą dėl užsieniečio grąžinimo pagal Reglamento (ES) 2018/1860 nuostatas kartu su draudimu atvykti ir nėra pagrindo išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų arba jis yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą.
Pareiškėjo prašymo dėl leidimo išdavimo metu buvo nustatyta, jog, remiantis Lietuvos nacionalinės Šengeno informacinės sistemos duomenimis, kita Šengeno valstybė – Lenkijos Respublika – į SIS yra įvedusi perspėjimą (Šengeno ID numeris: (duomenys neskelbtini)), kad pareiškėjo (trečiosios šalies piliečio) atžvilgiu yra priimtas sprendimas dėl grąžinimo (išsiuntimo) (Reglamento (ES) 2018/1860 3 straipsnis), lydimas priimto sprendimo dėl draudimo atvykti (Reglamento 2018/1861 24 straipsnio b dalis) iki 2026 m. liepos 12 d. Tai patvirtina į bylą pateikti duomenys.
Bylos duomenimis nustatyta, kad Lenkijos vyriausiasis administracinis teismas 2024 m. rugpjūčio 28 d. nutarimu Nr. II OZ 427/24 dėl 2024 m. gegužės 27 d. Varšuvos vaivadijos administracinio teismo nutarimo Nr. IV SA/Wa 733/24 dėl 2024 m. vasario 1 d. Užsieniečių reikalų tarnybos vadovo sprendimo Nr. DL.WIPO.412.364/MMa, susijusio su įsipareigojimu išvykti, nutarė pareiškėjo skundą atmesti. Lenkijos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 28 d. nutarimas Nr. II OZ 427/24 yra galutinis ir neskundžiamas. Šiuo pagrindu Lenkija, į bylą pateiktais kompetentingos institucijos SIRENE duomenimis, nustatė, kad 2024 m. liepos 3 d. pareiškėjas buvo atsakingas už 4-ių (duomenys neskelbtini) piliečių neteisėto Lenkijos–Lietuvos sienos kirtimo organizavimą. Byloje dėl minėtų aplinkybių ginčo nėra.
Teismas pažymi, jog ĮUTP 26 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu išduodant ar keičiant leidimą gyventi nustatoma, kad kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 nuostatas, perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento (ES) 2018/1861 nuostatas arba perspėjimą dėl užsieniečio grąžinimo pagal Reglamento (ES) 2018/1860 nuostatas kartu su draudimu atvykti, Migracijos departamentas turi konsultuotis su šia Šengeno valstybe ir atsižvelgti į jos interesus. Leidimas gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas tik dėl humanitarinių priežasčių arba dėl tarptautinių įsipareigojimų.
Atsakovas į bylą pateikė dokumentą: N formą – konsultacijos procedūra pagal 25(1) straipsnį. Iš šio dokumento matyti, kad Lietuva (Migracijos departamentas) iš anksto konsultavosi su Lenkijos kompetentingomis institucijomis dėl Šengeno informacinėje sistemoje (Šengeno ID numeris: (duomenys neskelbtini)) esančio perspėjimo dėl pareiškėjo grąžinimo kartu su draudimu atvykti iki 2026 m. liepos 12 d (t. y. vyko išankstinės konsultacijos prieš išduodant / pratęsiant leidimą gyventi). Perspėjimo SIS pagrindas – pareiškėjo (trečiosios šalies piliečio) atžvilgiu priimtas sprendimas grąžinti (Reglamento (ES) 2018/1860 3 straipsnis). Į Lietuvos prašymą dėl konsultacijos Lenkijos Respublika 2024 m. lapkričio 30 d. atsakė, kad 2024 m. birželio 14 d. sprendimu į SIS įtrauktas perspėjimas dėl pareiškėjo grąžinimo kartu su draudimu atvykti iki 2026 m. liepos 12 d. dėl šalies gynybos, saugumo, viešojo saugumo ar tvarkos užtikrinimo arba dėl Lenkijos Respublikos interesų. Sprendimo galiojimo trukmė 5 metai.
Be kita ko, ĮUTP 27 straipsnyje „Išankstinės konsultacijos prieš išduodant leidimą gyventi ar ilgalaikę vizą arba pratęsiant to leidimo ar vizos galiojimą“ reglamentuota, kad jei valstybė narė svarsto galimybę išduoti leidimą gyventi ar ilgalaikę vizą arba pratęsti to leidimo ar vizos galiojimą trečiosios šalies piliečiui, dėl kurio kita valstybė narė yra įvedusi perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, susijusios valstybės narės, pasikeisdamos papildoma informacija, konsultuojasi tarpusavyje, laikydamosi šių taisyklių, ir priimdama atitinkamą sprendimą, išduodančioji valstybė narė atsižvelgia į perspėjimą pateikusios valstybės narės sprendimo priėmimo priežastis ir, laikantis nacionalinės teisės, atsižvelgia į visas grėsmes viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, kurias gali kelti atitinkamo trečiosios šalies piliečio buvimas valstybių narių teritorijoje (ĮUTP 27 straipsnio d dalis). Galutinį sprendimą, ar išduoti leidimą gyventi ar ilgalaikę vizą trečiosios šalies piliečiui, priima išduodančioji valstybė narė.
Teismo vertinimu, į bylą pateikti pirmiau paminėti atsakovo duomenys patvirtina, jog Migracijos departamentas, prieš priimdamas Sprendimą, įvykdė sąlygą konsultuotis su Šengeno valstybe – Lenkijos Respublika – dėl priežasčių, dėl kurių į SIS yra įtrauktas perspėjimas dėl pareiškėjo grąžinimo kartu su draudimu atvykti iki 2026 m. liepos 12 d. Todėl pareiškėjo argumentai, jog Migracijos departamentas tinkamai nesikonsultavo su Lenkijos Respublika dėl aplinkybių, reikšmingų priimant sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui pakeitimo, atmestini kaip nepagrįsti.
Iš Sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas Sprendime pasisakė, jog nenustatė pagrindo išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų, todėl teismas nesutinka su pareiškėju, jog šios aplinkybės Sprendime nebuvo vertintos.
Pažymėtina, jog humanitarinės priežastys apibrėžtos ĮUTP 2 straipsnio 7¹ dalyje – liga, kitoks ūmus sveikatos sutrikimas ar organizmo būklė, asmeninė priežastis, kurios užsienietis negalėjo numatyti ir išvengti, nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybės, dėl kurių užsienietis negali išvykti iš Lietuvos Respublikos.
Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, 1 priedo, reglamentuojančio duomenis, nurodomus pildant prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, 6.6.2 papunktyje nustatyta, kad jeigu užsienietis negali išvykti iš Lietuvos Respublikos dėl humanitarinių priežasčių – nurodoma priežastis, dėl kurios negali išvykti iš Lietuvos Respublikos: liga arba kitoks ūmus sveikatos sutrikimas ar organizmo būklė, arba asmeninė priežastis, kurios užsienietis negalėjo numatyti ir išvengti, arba nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybės, dėl kurių jis negalėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos, ir pateikiamas detalus priežasties paaiškinimas.
Teismas pažymi, jog į bylą nepateikta jokių duomenų, kad tiek Sprendimo priėmimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu egzistuotų paminėtuose teisės aktuose nurodytos objektyvios aplinkybės, sudarančios pagrindą humanitarinėms priežastims konstatuoti (liga, kitoks ūmus sveikatos sutrikimas ar organizmo būklė, asmeninė priežastis, kurios užsienietis negalėjo numatyti ir išvengti, nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybės ir pan.).
Iš skundo turinio matyti, jog pareiškėjas humanitarines priežastis sieja su nuo 2022 m. vasario vykdoma atvira R. F. karine agresija prieš Ukrainą, jos žmones ir tuo pagrindu jo šeimos nariams suteikta laikinąja apsauga taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. kovo 16 d. priimto nutarimo Nr. 224 „Dėl laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje užsieniečiams suteikimo“ nuostatas. Šis nutarimas priimtas įgyvendinant 2022 m. kovo 4 d. Tarybos įgyvendinimo sprendimą (ES) 2022/382, kuriuo pagal Direktyvos 2001/55/EB 5 straipsnį nustatoma, kad iš Ukrainos yra perkeltųjų asmenų masinis srautas, ir pradedama taikyti laikinoji apsauga nuo 2022 m. kovo 4 d. iki 2025 m. kovo 4 d.
Teismas pažymi ir byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas į Lietuvą yra atvykęs žymiai anksčiau dėl ekonominių priežasčių, dėl siekio užsidirbti. Šias aplinkybes jis patvirtino ir teismo posėdžio metu. Nuo 2020 m. spalio 8 d. iki 2024 m. gruodžio 8 d. pareiškėjui buvo išduoti ir galiojo leidimai gyventi Lietuvoje darbo pagrindu, o ne laikinosios apsaugos (ar humanitarinių priežasčių) ir ne šeimos susijungimo pagrindu.
Iš byloje esančių duomenų nustatyta ir Sprendime konstatuota, jog Lietuvos Respublikoje gyvena:
1) pareiškėjo sutuoktinė L. T., gim. (duomenys neskelbtini). Jai leidimai laikinai gyventi išduoti laikinosios apsaugos pagrindu, galioję nuo 2022 m. kovo 29 d. iki 2023 m. kovo 4 d., nuo 2023 m. kovo 5 d. iki 2024 m. vasario 23 d., nuo 2024 m. vasario 23 d. iki 2025 m. kovo 4 d.;
2) duktė D. T. ir sūnus I. T., gimę (duomenys neskelbtini), kuriems leidimai laikinai gyventi išduoti dėl humanitarinių priežasčių ir laikinosios apsaugos pagrindu, galioję nuo 2022 m. kovo 29 d. iki 2023 m. kovo 4 d., nuo 2023 m. kovo 5 d. iki 2024 m. kovo 4 d., nuo 2024 m. vasario 28 d. iki 2025 m. kovo 4 d.;
3) dukra A. T., gim. (duomenys neskelbtini). Jai leidimai laikinai gyventi išduoti dėl humanitarinių priežasčių ir laikinosios apsaugos pagrindu, galioję nuo 2022 m. kovo 29 d. iki 2023 m. kovo 4 d., nuo 2023 m. kovo 5 d. iki 2024 m. vasario 23 d., nuo 2024 m. vasario 28 d. iki 2025 m. kovo 4 d.
Teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad pareiškėjo šeimos nariams buvo suteikta laikinoji apsauga dėl humanitarinių priežasčių, nėra pagrindas Migracijos departamentui konstatuoti, kad pareiškėjui leidimas turi būti išduotas dėl tų pačių aplinkybių, juolab kad pagal faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą matyti, jog jam negalėtų būti taikoma laikinoji apsauga pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. kovo 16 d. nutarimą Nr. 224 „Dėl laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje užsieniečiams suteikimo“, nes jis atvyko į Lietuvą anksčiau, o ne kartu su perkeltųjų iš Ukrainos asmenų masiniu srautu ir atvyko kitu tikslu, taip pat jis nėra priskirtas prie pažeidžiamų asmenų.
Ginčo byloje, kad atsakovui būtų kliudoma priimti Sprendimą dėl išlygos, susijusios su ĮUTP 35 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta sąlyga – dėl tarptautinių įsipareigojimų, taip pat nėra.
Dėl pareiškėjo argumentų, jog atsakovas turėjo taikyti ĮUTP 130¹ straipsnio, kuriuo numatyti leidimo laikinai gyventi išdavimo užsieniečiui, kuris negali išvykti iš Lietuvos Respublikos dėl humanitarinių priežasčių arba negali grįžti į kilmės valstybę, pagrindai, teismas pažymi, kad šioje byloje nėra nagrinėjamas pareiškėjo įpareigojimo išvykti, jo išsiuntimo iš Lietuvos klausimas, todėl minėtas teisinis reglamentavimas nėra aktualus ginčui.
Teismas nesutinka su pareiškėjo argumentais, jog atsakovas Sprendime nevertino pareiškėjo socialinių, šeiminių, ekonominių ryšių, kad šiuo aspektu neatliko individualaus aplinkybių vertinimo. Iš Sprendimo turinio ir į bylą pateiktų faktinių duomenų matyti, jog, vertinant asmens socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, buvo nustatyta, kad asmeniui nebuvo išduotos Lietuvos Respublikos nacionalinės vizos, asmuo turėjo nuo 2020 m. spalio 8 d. iki 2022 m. spalio 8 d., nuo 2022 m. gruodžio 8 d. iki 2024 m. gruodžio 8 d. galiojusius leidimus laikinai gyventi. Asmuo Lietuvos Respublikoje nuo 2019 m. birželio 18 d. iki 2022 m. spalio 18 d., nuo 2022 m. spalio 19 d. iki šiol dirbo kitose Lietuvos Respublikoje įregistruotose įmonėse. Taip pat įvertinta šeiminė ir socialinė padėtis.
Pareiškėjo akcentuojamos aplinkybės, kad jis Lietuvoje gyvena jau beveik šešerius metus, jis ir jo šeima integravosi į Lietuvos visuomenės gyvenimą, taip pat nepatvirtina skundžiamo Sprendimo neteisėtumo. Kita vertus, nors pareiškėjas skunde tvirtino, jog mokosi lietuvių kalbos dėl integravimosi į Lietuvos gyvenimą, tačiau teismui tokių duomenų nepateikta. Pagal bylos duomenis spręstina, kad pareiškėją ir jo šeimą su Lietuva labiausiai sieja ekonominiai ryšiai.
Teismas pažymi, jog byloje neginčijamai nustatyta, kad Sprendimo priėmimo metu į centrinę Šengeno informacinę sistemą buvo įtrauktas perspėjimas dėl asmens grąžinimo kartu su draudimu atvykti iki 2026 m. liepos 12 d., kuris sudaro esminį pagrindą Sprendimo priėmimui, taikant ĮUTP 35 straipsnio 1 dalies 3 punktą.
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra ne kartą pabrėžęs, jog pagarba šeimos gyvenimui, kaip tai numatyta Konvencijos 8 straipsnyje, yra fundamentalus principas, kuris turi būti gerbiamas ir užtikrinamas. Kita vertus pažymėtina, kad teisė į šeimos gyvenimą nėra absoliuti ir gali būti ribojama, tačiau kiekvienu atveju turi būti įvertinta, ar tokie ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje bei proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-342/2010). Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka ĮUTP reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-2720-2014).
Atsižvelgiant į leidimo laikinai gyventi išdavimo atveju kylančias pasekmes (asmuo įgyja galimybę laisvai judėti Šengeno erdvėje), į tai, kad privalu atsižvelgti į kitų Šengeno valstybių interesus ir į draudimą įtraukusios valstybės nuomonę, pagal kurią perspėjimas į SIS įtrauktas dėl pareiškėjo grąžinimo kartu su draudimu atvykti iki 2026 m. liepos 12 d. dėl šalies gynybos ir saugumo bei viešosios tvarkos užtikrinimo, taip pat nenustačius išlygų minėto pagrindo taikymui dėl humanitarinių ar kitų priežasčių, darytina išvada, kad Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Pagal bylos duomenis darytina išvada, jog atsisakymas išduoti leidimą laikinai gyventi yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui, ir šeiminiai ryšiai nagrinėjamu atveju negali būti pripažįstami prioritetiniais.
Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nepateikė pakankamai argumentų ir įrodymų, kurie leistų abejoti skundžiamo atsakovo Sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu. Pareiškėjas buvo įtrauktas į SIS sąrašą dėl perspėjimo neįsileisti, yra duomenų, leidžiančių nustatyti, kad jis buvo nuteistas už 4-ių asmenų neteisėto Lenkijos–Lietuvos sienos kirtimo organizavimą.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu teisėtai ir pagrįstai atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi pagal ĮUTP 35 straipsnio 3 punktą, Sprendime įvertintos pareiškėjo individualios aplinkybės, Sprendimas iš esmės atitinka VAĮ 10 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, jame pateikti motyvai yra aiškūs ir pakankami. Todėl nėra teisinio pagrindo panaikinti Sprendimo pareiškėjo skunde nurodytais argumentais. Remiantis išdėstytais argumentais, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tik proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo skundas yra atmestas, t. y. priimtas atsakovo naudai, pareiškėjas netenka teisės reikalauti priteisti bylinėjimosi išlaidas ir jo prašymas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 41 straipsnio 1 dalimi, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 (keturiolika) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.