- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-02
- Bylos Nr.
- 2A-427-232/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-19262-2013-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aldona Tilindienė, Loreta Bujokaitė, Liuda Uckienė
- Atsakovas
- A. B., S. B., V. B., D. B., M. B.
- Ieškovas
- I. B., D. B.
- Kategorijos
- 30.9pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų A. B., S. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų I. B. ir D. B. ieškinį atsakovams A. B., S. B., V. B., D. B., M. B. dėl turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.GINČO ESMĖ.
I. I. B. ir D. B. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu prašydami atidalinti ieškovų dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisiant atsakovams A. B. ir S. B. kartu bendrosios dalinės nuosavybės teise 50,12 kv.m. butą su rūsiu, esantį S. S. g. 7-39, Vilniuje, o ieškovams I. B. ir D. B. kartu iš atsakovų A. B. ir S. B. solidariai priteisti 92 400 Lt piniginę kompensaciją, taip pat priteisti iš atsakovų ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovai teismo posėdyje atsisakė alternatyvaus patikslinto ieškinio reikalavimo, kuriuo prašė, jeigu teismas nustatytų, kad ieškovų prašomas atidalijimo būdas yra neįgyvendinamas dėl atsakovų finansinės padėties, todėl prašė įpareigoti atsakovus parduoti jiems priklausančią buto dalį už rinkos kainą bei iškeldinti iš buto atsakovus A. B., V. B. kartu su nepilnamečiais vaikais D ir M.
Nurodė, kad ieškovei I. B. ir jos sutuoktiniui J. B. iki jo mirties bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausė keletas nekilnojamojo turto objektų, tarp jų ir 50,12 kv.m. butas su rūsiu, esantis S. S. g., Vilniuje, kurio vidutinė rinkos vertė yra 132 000 Lt. Mirus J. B. ½ viso nekilnojamojo turto dalis asmeninės nuosavybės teise atiteko ieškovei I. B., o likusią ½ dalį pagal 2007 m. rugsėjo 21 d. išduotą paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą lygiomis dalimis paveldėjo ieškovai I. B. bei D. B. ir J. B. vaikai iš pirmosios santuokos V. B., K. B., G. R.. Ieškovų iniciatyva Vilniaus miesto 3 apylinkės teisme buvo išspręstas klausimas dėl viso paveldėto turto atidalijimo, išskyrus butą, nes, kaip paaiškėjo J. B. vaikai iš pirmosios santuokos, paveldėję 1/3 dalį buto, šią buto dalį perleido atsakovams A. B. ir atsakovei S. B.. Atsakovas A. B. ir V. B. ir jų šeimos nariai šiuo metu faktiškai naudojasi butu pagal 1997-12-04 ir 1998-08-08 nuomos sutartis, o ieškovai, kuriems priklauso 7/10 dalys buto, negali faktiškai naudotis ir disponuoti savo nuosavybe. Ieškovai bandė parduoti jiems priklausančią buto dalį, tačiau nerado norinčių pirkti, o atsakovai, kuriems buvo siūlyta pasinaudoti pirmenybės teise pirkti parduodamas buto dalis, neišreiškė pageidavimo pirkti. Ieškovams nėra žinoma, ar atsakovai tarpusavyje nori atidalinti turimas turto dalis iš bendrosios dalinės nuosavybės, todėl ieškovai reiškia ieškinį tik dėl buto atidalijimo tarp ieškovų ir atsakovų, kas laikytina santykiniu turto atidalijimu. Pagrindinė taikaus nesusitarimo tarp šalių priežastis yra ta, kad atsakovai reikalauja, jog ieškovai savo paveldėtas buto dalis neatlygintinai perleistų atsakovui A. B., kuris naudojasi butu tik dėl to, kad jo brolis J. B. leido jam laikinai naudotis butu. Kadangi buto atidalijimas natūra sukeltų tolesnius ginčus, ieškovai mano, kad atidalijant ieškovų dalis iš bendrosios dalinės nuosavybės, turėtų būti išmokama kompensacija pinigais.
Atsiliepimas
Atsakovai A. B. ir S. B. atsiliepimu su ieškiniu sutiko tik iš dalies. Prašė atidalinti 50,12 kv. m. butą su rūsiu, esantį S. S. g. 7-39, Vilniuje, ir jį priteisti natūra atsakovams, nepriteisiant ieškovams piniginės kompensacijos, pripažinus, kad kompensacija buvo sumokėta 1994-1995 metais, taip pat priteisti atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime pažymėjo, kad jiems nėra suprantama, kodėl ieškovai prašo priteisti piniginę kompensaciją iš atsakovų solidariai, nes turėtų būti prašoma ją priteisti nebent lygiomis dalimis. Nurodė, kad kompensaciją už butą sumokėjo dar esant gyvam J. B.. Pažymi, kad ieškovė niekada nepretendavo į šį butą, nes yra gavusi už jį pinigus. Paaiškino, kad 10 000 JAV dolerių už butą buvo sumokėti dar 1994-1995 metais, ieškovė nuo to laiko butu nesinaudojo ir negyveno jame, nemokėjo už patarnavimus, kadangi faktiškai buvo susitarta, kad nei jai, nei J. B. butas nebepriklauso. Pažymėjo, kad atsakovė S. B. 1994 m. per Kūčias šeimos akivaizdoje sumokėjo J. B. 7 000 JAV dolerių, o likusią 3 000 JAV dolerių sumą – 1995 m. balandį. Nurodė, kad sandoris nebuvo įformintas, nes norėta užtikrinti buto saugumą, t.y. kad jaunesnysis brolis, gavęs nuosavybę, jo neužstatytų ir pan.
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius pateikė išvadą su buities tyrimo aktu dėl nepilnamečių D. B. ir M. B., nurodė, kad ieškinio reikalavimas dėl atsakovų iškeldinimo yra priešingas nepilnamečių interesams, todėl Skyrius ieškinio nepalaiko. Pažymėjo, kad nepilnamečiai vaikai gyvena kartu su atsakovais A. B. ir V. B. ginčo bute, esančiame S. S. g., Vilniuje. Skyriui atsakovų šeima yra žinoma, nes sutuoktiniai jau kurį laiką tarpusavyje nesutaria, atsakovas A. B. nesirūpina šeima, vartoja alkoholį, neteikia vaikams išlaikymo, neprisideda prie buto išlaikymo, dėl ko susidarė skolos už buto komunalines paslaugas, mokesčius ilgą laiką mokėjo viena V. B..
II. PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. balandžio 7 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino visiškai. Atidalino ieškovų I. B. ir D. B. dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisiant atsakovams A. B. ir S. B. kartu bendrosios dalinės nuosavybės teise 50,12 kv.m. butą su rūsiu, esantį S. S. g. 7-39, Vilniuje (unikalus Nr. 1098-7012-7012:0039), o ieškovams I. B. ir D. B. kartu iš atsakovų A. B. ir S. B. solidariai priteisė 92 400 Lt piniginę kompensaciją. Priteisė lygiomis dalimis iš atsakovų A. B. ir S. B. 2 144 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovų I. B. ir D. B. naudai. Priteisė lygiomis dalimis iš atsakovų A. B. ir S. B. 18 Lt pašto išlaidų valstybės naudai.
Teismas įvertinęs bylos medžiagą, šalių parodymus, nustatė, kad tarp šalių yra kilęs ginčas dėl kompensacijos už buto dalį priteisimo ieškovams iš atsakovų. Atsakovai aplinkybę dėl kompensacijos ieškovams išmokėjimo įrodinėjo liudytojų parodymais, garso įrašu, teigdami, jog 1994 metais J. B. per Kūčias pasiūlė nupirkti ginčo butą broliui A. B. ir šeimos narių akivaizdoje atsakovė S. B. sumokėjo J. B. 7 000 JAV dolerių, o likusią 3 000 JAV dolerių sumą – 1995 m. balandį per Velykas. Teismas liudytojų, kurių didžioji dalis – atsakovų artimi giminaičiai, parodymus vertino kritiškai, atsižvelgė į ieškovės į bylą pateiktas 1994-12-24 ir 1995-12-24 darytas fotonuotraukas, patvirtinančias, jog ieškovė I. B., kartu su nepilnamečiais vaikais, 1994 ir 1995 m. Kūčias šventė pas savo tėvus Klaipėdoje. Teismas sprendė, jog garso įrašas nepatvirtino atsakovų įrodinėtos aplinkybės, jog 1994-1995 metais atsakovai sumokėjo ieškovams kompensaciją už ginčo butą. Pažymėjo, jog atsakovai savo procesiniuose dokumentuose ir bylą nagrinėjant iš esmės neginčijo ieškovų prašomos priteisti sumos dydžio. Tokį prieštaravimą pareiškė tik baigiamosios kalbose. Nors atsakovai nesutiko su ieškovų prašomu priteisti kompensacijos dydžiu, tačiau savo įrodymų, pagrindžiančios kitokią turto vertę, ar buto rinkos vertės individualų vertinimą, nepateikė. Todėl teismas atsižvelgęs į civiliniame procese galiojantį rungimosi principą, į atsakovų pasyvią poziciją neigiant ieškovų pateiktus Nekilnojamojo turto registro skelbiamus duomenis pagal 2013-01-01 atliktus vidutinių rinkos verčių vertinimus pagal objekto unikalų numerį, tačiau nepateikiant įrodymų apie kitokią atidalinamo turto rinkos vertę, padarė išvadą, kad nustatant turto rinkos vertę ir kompensacijos dydį yra pagrindas remtis ieškovų pateiktais įrodymais. Teismas įvertinęs atsakovų pateiktus duomenis apie jų turtinę padėtį, sprendė, kad atsakovai turėtų realią galimybę išmokėti ieškovams kompensaciją už butą, atsakovė S. B. nuosavybės teise turi įvairaus jai priklausančio nekilnojamojo turto (žemės sklypų, statinių).
III. APELIACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI.
Apeliantai (atsakovai) A. B., S. B. apeliaciniu skundu prašo iš dalies panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą dalyje – ieškinį tenkinti tik iš dalies – atidalinti 50,12 kv.m. butą su rūsiu, esantį S. g. , Vilniuje, unikalus Nr. ir priteisti butą natūra atsakovams A. B. ir S. B., nepriteisiant ieškovams piniginės kompensacijos, pripažinus, kad kompensacija jau buvo sumokėta, kitoje dalyje ieškinį atmesti kaip nepagrįstą; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad teismas visiškai nevertino aplinkybės, kad šiuo metu buto dalis priklauso atsakovams dalinės nuosavybės teise nelygiomis dalimis: 1/10 priklauso S. B. ir 2/10 A. B., t.y. S. B. priklauso 1/3 jų valdomos buto dalies. Likusios dalies paskirstymas lygiomis dalimis prieštarauja proporcingumo principui ir teismas turėjo įvertinti šiuo metu esančias proporcijas.
Apeliantai nesutiko dėl kompensacijos išmokėjimo ieškovams, teigdami, kad už butą pilnai buvo sumokėta J. B. iki 1995 balandžio mėnesio. 1994 metų gruodžio 24-tą dieną J. B. pasiūlė nupirkti ginčo butą, ir šeimos narių akivaizdoje atsakovė S. B. grynaisiais sumokėjo J. B. dalį pinigų - 7 000 JAV dolerių. Likutis, 3 000 JAV dolerių, J. B. buvo sumokėti 1995 balandžio mėnesį. Sandoris nebuvo įformintas, siekiant apsaugoti gana jauno ir nepatyrusio atsakovo faktinį nekilnojamąjį turtą nuo nepagrįstų galimybių jį perleisti, užstatyti ir pan. Nuo 1997 metų atsakovas A. B. butu S. S. g. , Vilniuje, naudojosi kaip savo: darė buto remontą, jį įrenginėjo savo nuožiūra, pirko baldus, savo lėšomis apmokėjo buto komunalinius mokesčius. Bute atsakovai su J. B. raštišku sutikimu deklaravo savo ir savo šeimos gyvenamąją vietą. Nuomos sutartys buvo pasirašytos tik tam, kad A. B. ir jo šeima galėtų oficialiai deklaruoti savo gyvenamąją vietą. Be to, formalus buto savininkas J. B. atsakovų iš tiesų nelaikė nuomininkais ir nereikalavo mokėti nuomos mokesčio. Visi artimieji atsakovų ir J. B. giminaičiai žinojo ir laikė, kad butas S. S. g., Vilniuje faktiškai nuosavybės teise priklauso atsakovams, kad A. B. nusipirko ginčo butą.
1994-12-24 ir 1995-12-24 darytos fotonuotraukos neįrodo fakto, kad pinigai tą dieną nebuvo sumokėti J. B., nes jo šioje nuotraukoje nėra nors būtent jam, kaip šeimos atstovui, buvo sumokėti pinigai. Nuotrauka nepatvirtina, kad J. B. tą dieną buvo Klaipėdoje su šeima, ji galimai yra daryta Ilonos motinos, kurios taip pat nėra nuotraukoje. Todėl ieškovės pateiktas įrodymas, jog J. B. buvo su šeima Klaipėdoje 1994 m. Sv. Kūčių vakarą nėra pagrįstas ir vertintinas kritiškai.
Ginčo buto tuometinis savininkas J. B. 1994 metais pradėjo kito buto, esančio Laisvės pr. 123-19, Vilniuje, statybas, kuriame gyveno iki mirties. Naujo buto statybai J. B. reikėjo piniginių lėšų, todėl, sutaręs su ieškovu A. B. dėl buto S. S. g., Vilniuje, pardavimo, už jį gautus pinigus panaudojo buto Laisvės pr. 123-19, Vilniuje, statybai.
Teismas nenurodė, kokiais argumentais remiantis buvo atmestas pinigų už butą sumokėjimo įrodymas - pateiktas 2008 m. darytas garso įrašas bei kiti byloje reikšmingi įrodymai - liudytojų parodymai, kurie patvirtina, jog už butą buvo visiškai atsiskaityta.
Pirkimo-pardavimo susitarimas nebuvo įformintas dėl šeimos narių pasitikėjimo vieni kitu ir J. B. niekada nekėlė ginčų dėl pakartotinės piniginės išmokos ir vienareikšmiškai žinojo ir pripažino, kad butas priklauso A. B..
Atsiliepimas
A. V. B. atsiliepime nurodė, kad ginčo bute kartu su vyru pradėjo gyventi nuo 1997 m. vasaros. Atsakovės sutuoktinis minėjo, jog dalis pinigų buvo sumokėta jo mirusiajam broliui ir butas priklauso atsakovės sutuoktiniui. Pinigus už butą A. B. broliui mokėdavo dalimis. Butas iš esmės įrengtas už V. B. lėšas. Mokesčius už komunalines paslaugas pastaruoju metu moka viena, sutuoktinis prie buto išlaikymo neprisideda, yra bedarbis, atsakovė išlaiko ir du nepilnamečius vaikus, be to su vyru santykiai labai pablogėję, sutuoktinis piktnaudžiauja alkoholiu. Butu atsakovė su sutuoktiniu naudojosi kaip savu daugiau kaip šešiolika metų, darė buto remontą, įrenginėjo savo nuožiūra, pirko baldus, mokėjo komunalinius mokesčius. J. B. nereikalavo mokėti nuomos mokesčio, nesikišo į buto išlaikymo ir priežiūros klausimus.
I. I. B. ir D. B. atsiliepimu prašė Vilniaus m. apylinkės teismo 2014-04-17 sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad ieškovams nėra žinoma apie jokių piniginių sumų mirusiajam J. B. mokėjimą 1994-1995 m. už ginčo butą. Ieškovė, būdama ginčo buto bendraturte kartu su velioniu sutuoktiniu J. B. iki sutuoktinio mirties jokia forma nėra davusi sutikimo/pritarimo ginčo buto pardavimui atsakovams. 1994 m. pabaigoje – 1995 m. pradžioje patys ieškovai gyveno ginčo bute, todėl nelogiška būtų buvę jį parduoti neturint kitos gyvenamosios vietos.
A. S. B. patvirtino, kad G. R. padovanojus jai savo turimą 1/10 dalį buto 2011-09-12 dovanojimo sutartimi, atsakovė S. B. su ja atsiskaitė t.y. nupirko sudarant fiktyvų dovanojimo sandorį. Atsakovė S. B. nurodė, kad ieškovui D. B. sutikus padovanoti savo ginčo buto dalį, ji taip pat būtų davusi pinigų. Todėl akivaizdu, kad už ginčo butą niekada nebuvo mokėti jokie pinigai J. B..
Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu patys apeliantai duodami paaiškinimus bei liudiję apeliantų šaukti liudytojai tvirtino, kad 1994 m. gruodžio 24 d. per Kūčias dalyvaujant ieškovei I. B. buvo sumokėta 7 000 JAV dolerių suma, kaip dalis kainos už ginčo butą. Tačiau 1994-12-24 ir 1995-12-24 darytos fotonuotraukos patvirtina, jog ieškovė I. B., kartu su nepilnamečiais vaikais 1994 m. ir 1995 m. Kūčias šventė pas savo tėvus Klaipėdoje, fotografavo pats J. B.. Todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, kad liudytojų, kurių didžioji dalis – atsakovų artimi giminaičiai parodymai vertinami kritiškai. Atsakovai remdamiesi liudytojų parodymais neįrodė kompensacijos už butą sumokėjimo ieškovams fakto. Apeliantai prieštaraudami savo pačių paaiškinimams bei liudytojų parodymams pirmosios instancijos teisme apeliaciniame skunde kelia naują versiją – jog neva 1994-12-24 per Kūčias pinigai buvo perduoti tik mirusiam sutuoktiniui J. B., o byloje esančias foto nuotraukas galėjo daryti ieškovės motina.
Garso įrašas buvo darytas atsakovams ir jų giminaičiams darant didelį psichologinį spaudimą ieškovei atiduoti ginčo butą A. B., todėl garso įrašo turinys vertinamas kritiškai. O be to šiame garso įraše ieškovė nepatvirtino, kad 1994-1995 m. kartu su sutuoktiniu pardavė ginčo butą apeliantams ir gavo pinigus, ką įrodinėjo apeliantai. Jei iš tikrųjų ginčo butas būtų buvęs parduotas atsakovams, tai neaišku, dėl kokių priežasčių ginčo buto pardavimas nebuvo notariškai patvirtintas arba kodėl atsakovai beveik 20 metų nesiėmė jokių veiksmų savo neva pažeistoms teisėms ginti.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ginčo buto 7/10 dalis apeliantams kartu (lygiomis dalimis), kadangi patys apeliantai nenurodė kitokių proporcijų. Be to, savo paaiškinimuose painiojasi, kiek konkrečiai pinigų neva sumokėjo A. B., ar tai buvo jo pinigai ar motinos, todėl nebuvo objektyvios galimybės nustatyti kitų dalių.
Motyvuojamoji dalis
IV.APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR MOTYVAI
Apeliacijos dalykas – neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 301 str. 1 d.). Šio proceso metu patikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, nagrinėjant tiek teisės, tiek fakto klausimus, taip pat patikrinant absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus, tačiau tai nėra bylos nagrinėjimas iš naujo. Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes ir išspręsti ginčą iš esmės, o CPK normos riboja apeliacinės instancijos teismo teisę grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, tačiau dėl objektyvių priežasčių ir esminių, absoliučių procesinės teisės normų pažeidimų, kai jų ištaisyti apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės, ir tarp nustatytų procesinės teisės pažeidimų ir revizuojamo teismo sprendimo neteisėtumo yra priežastinis ryšis, grąžinti tokią bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo apeliacinės instancijos teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą (CPK 327 str. 1 d. 1, 2 p., 329 str. 2 d. 7 p.).
Civilinis procesas paremtas dispozityvumo principu, pagal kurį teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga (CPK 12 straipsnis). Viena iš šio principo įgyvendinimo išraiškų įtvirtinta CPK 320 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas apeliacijos funkciją (lot. revisio prioris instantiae), neįskaitant išimties dėl absoliučių apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimo ir viešojo intereso gynimo poreikio situacijų, vykdo neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Dėl to, peržiūrėdamas pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas yra saistomas apeliaciniame skunde išdėstytų faktinio ir teisinio pagrindų, t. y. apelianto nurodytų faktinių aplinkybių, materialiosios ir proceso teisės normų aiškinimo ar taikymo pažeidimų (CPK 320 straipsnio 1 dalis).
CPK 176 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pirmosios instancijos teismo pareiga visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištirti esmines bylos aplinkybes, nustatyti objektyvią tiesą ir priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi bylos duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir pagal pateiktus įrodymus bei neaiškiai suformuotus ieškinio reikalavimus bylos negalima išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme.
Bylos duomenimis nustatyta jog ieškovei I. B. ir jos sutuoktiniui J. B. iki jo mirties (2007-01-28) priklausė dviejų kambarių butas su rūsiu, esantis S. S. g. , Vilniuje. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, pagal atliktus vidutinių rinkos verčių vertinimus 2013-01-01 buto vidutinė rinkos vertė yra 132 000 Lt. Mirus J. B. ½ viso nekilnojamojo turto dalis asmeninės nuosavybės teise atiteko ieškovei I. B., o likusią ½ dalį pagal 2007 m. rugsėjo 21 d. išduotą paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą lygiomis dalimis paveldėjo ieškovai I. B. bei D. B. ir J. B. vaikai iš pirmosios santuokos V. B., K. B., G. R.. Vilniaus miesto 3 apylinkės teisme civilinėje byloje 2-4761-868/2013 buvo išspręstas klausimas dėl viso paveldėto turto atidalijimo, išskyrus butą, kadangi J. B. vaikai iš pirmosios santuokos, paveldėję 1/3 dalį buto, šią buto dalį perleido atsakovams, atsakovui A. B. 2/10 dalis, atsakovei S. B. 1/10 dalį.
Ieškovė gindama privačius interesus ieškiniu prašė atidalinti ieškovų dalį (7/10) iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisiant natūra atsakovams A. B. ir S. B. kartu bendrosios dalinės nuosavybės teise 50,12 kv.m. butą su rūsiu, esantį S. S. g. 7-39, Vilniuje, kurio rinkos vertė 132 000 Lt, priteisti iš atsakovų solidariai 92 400 Lt piniginę kompensaciją už 7/10 buto dalis. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškinys tenkintas pilnai.
Kolegija pažymi jog toks ieškovų suformuluotas reikalavimas yra netikslus ir neaiškus, nes yra neaiškus ieškinio dalykas. Todėl ieškovams turėjo būti nustatytas terminas ieškinio trūkumams pašalinti, Šiuo atveju ieškinio dalyku yra kompensacija ieškovams už jiems priklausančias ginčo buto dalis, kurios yra aiškios ir įregistruotos nekilnojamojo turto registre. Tiek ieškovas D. B. tiek jo motina I. B. yra suaugęs veiksnūs asmenys veikiantis civiliniame ginče savarankiškai ir savo teises ginantis savarankiškai, kaip buto bendraturčiai, kuriems ginčo butas priklauso dalinės nuosavybės teise, reikalaujantys atidalinti juos iš bendrosios dalinės nuosavybės, iš kitų dviejų bendraturčių, kurių nuosavybė į ginčo butą taip pat yra dalinė, kompensacijos. Todėl ieškovai turi teisę reikalauti kompensacijos kiekvienas už savo dalį atskirai atitinkamai turi būti suformuoti ir ieškinio reikalavimai suformuojant juos taip jog būtų aišku kokia kompensacijos suma, atitinkanti jų dalį bendrojoje dalinėje prašoma priteisti kiekvienam iš bendrosios dalinės nuosavybės savininkų ieškovų, už kokias dalis ir kokią kompensacijos sumą prašoma priteisti iš kiekvieno iš atsakovų. Toks ieškinio reikalavimų sutikslinimas būtinas ir siekiant išvengti neaiškumų vykdant teismo sprendimą ieškinio tenkinimo atveju, tiek atsakovams vykdant sprendimą geruoju, tiek priverstinai turėtu būti aišku kam ir kokia suma turi būti sumokėta ar išieškota priverstinio vykdymo tvarka ir kokia buto dalis atitenka kiekvienam iš atsakovų. Kolegija pažymi jog šiuo atveju dalinant turtą tarp dalinės nuosavybės subjektų negalima nustatyti solidariosios atsakovų prievolės sumokėti kompensaciją, tokią išvadą suponuoja ginčo esmė, kurią sudaro, turto kuris dalinėje nuosavybėje atidalinimas. CK 6.5 straipsnis nustato, kad jeigu skolininkai yra du ar daugiau asmenų (bendraskolių), tai kiekvienas iš jų privalo įvykdyti prievolę lygiomis dalimis (dalinė prievolė), išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytus atvejus. CK 6.6 straipsnio 1 dalyje įsakmiai nurodyta jog solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus. Šiuo atveju ieškovai byloje nepateikė jokių įrodymu jog būsimos prievolės dalykas yra nedalus. Pagal CK 4.73 straipsnio 3 dalį jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės konkretus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas tai preziumuojama, kad jų dalys yra lygios.
Kolegija taip pat pažymi, kad atsakovui savo atsikirtimus remia teiginiais neva atsakovas A. B. butą yra pirkęs iš mirusiojo B. J. B, sumokėdamas visą kainą, tačiau atitinkamo priešieškinio byloje nėra pareiškęs. Todėl atsakovui išaiškintina jo teisė tokį priešieškinį pareikšti, tuo pačiu nurodant savo poziciją ieškinio senaties klausimais. Taip pat atkreiptinas tiek šalių, tiek teismo dėmesys į neišnaudotas galimybes sudaryti taikos sutartį byloje.
Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą teisės taikymo bei faktų nustatymo aspektais, konstatuoja, kad egzistuoja prieš tai paminėtas sprendimo panaikinimo teisinis pagrindas. Panaikinus apskųstą sprendimą ir perdavus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, atsakovo apeliacinio skundo argumentų nagrinėjimas netenka teisinės prasmės.
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
NUTARIA:
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 17 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.