Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Evaldas Gražys

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto asmens P. Ū. skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. sausio 15 d. nutarimo P. Ū. administracinio nusižengimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1. P. Ū. Kauno apylinkės teismo 2020 m. sausio 15 d. nutarimu nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 493 straipsnio 1 dalį ir 493 straipsnio 2 dalį galutine 200 Eur (dviejų šimtų eurų) bauda, už tai, kad jis 2018 m. lapkričio 18 d., nuo 13.25 val. iki 13.34 val., į sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad pagalba nereikalinga, iškvietė policiją; taip pat du kartus, žinodamas, kad pagalba nereikalinga, 13.29 val., 13.34 val. skambino į Bendrąjį pagalbos centrą, trukdydamas jų darbą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

4. P. Ū. apeliacinis skundas netenkinamas.

5. Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 652 straipsnio 1 dalis). Apeliantas skunde nurodo, kad jokio nusižengimo nepadarė, tiesiog elgėsi pilietiškai aktyviai ir reagavo į jo šeimai daromą žalą. Kadangi, P. Ū. vertinimu, apylinkės teismas netinkamai atliko įrodymų vertinimą, todėl skundžiamas nutarimas patikrinamas apeliacinio skundo apibrėžtose ribose.

6. Pagal ANK 493 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas trukdė Bendrojo pagalbos centro darbui, žinodamas, kad pagalba nereikalinga. Atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda tuomet, kai nustatomi būtinieji šio administracinio nusižengimo sudėties požymiai: subjektyviosios pusės požymis – tyčinė kaltė ir objektyviosios pusės požymis – veiksmai (skambinama į Bendrąjį pagalbos centrą, nesant pagalbos poreikio). To paties straipsnio 2 dalis numato atsakomybę už priešgaisrinės apsaugos, policijos, greitosios medicinos pagalbos ir kitų specialiųjų tarnybų iškvietimą žinant, kad pagalba nereikalinga. Šiuo atveju taip pat būtina tyčinė kaltės forma. Apylinkės teismas skundžiamame nutarime pagrįstai pažymėjo, jog administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui inkriminuotas ANK straipsnis saugo normalų specialiųjų tarnybų, taip pat ir policijos, darbą nuo piktybiškų, melagingų iškvietimų, eikvojančių specialiųjų tarnybų išteklius bei sudarančių prielaidas nukreipti jų dėmesį nuo iš tikrųjų įvykusių nelaimių, kilusių grėsmių žmonių gyvybei, sveikatai ar turtui. Melagingas iškvietimas suprantamas kaip atitinkamos tarnybos kvietimas, nesant situacijų, kurioms išspręsti būtina tokių tarnybų pagalba.

7. Nors apeliantas skunde teigia, kad jokios melagingos informacijos nepateikė ir nurodė tik tas aplinkybes, kurios iš tikrųjų įvyko, tačiau aukštesnysis teismas, išklausęs D. Ū. pokalbių su Bendrojo pagalbos centro darbuotoja įrašus, įvertinęs liudytojų parodymus bei kitą rašytinę bylos medžiagą, daro išvadą, kad apelianto reiškiamos pretenzijos buvo visiškai nepagrįstos ir tai jam buvo puikiai žinoma. D. Ū. pasipiktinimas kilo dėl to, kad 2018 m. lapkričio 18 d., apie pietus, į namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendro naudojimo kiemą atvažiavo A. Ū. dukra D. J. su vyru T. J.. Jie atvyko automobiliu, kurio priekaboje buvo pakrautos malkos, bei užvažiavo ant D. Ū. ir jo tėvų prižiūrimos vejos. Paprašius patraukti automobilį, D. J. ir T. J. nereagavo ir automobilio nepatraukė, todėl apeliantas, neva gindamas savo teises, kvietė policijos pareigūnus, kad šie nubaustų jo teisėtų reikalavimų nevykdančius asmenis. Tačiau Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo (b. l. 8-17) duomenimis nustatyta, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), D. Ū. nepriklauso. Šis žemės sklypas priklauso keturiems bendrasavininkiams – A. Ū., A. R. R., M. R. ir M. A. Ū.. Naudojimosi tvarka sklypu nenustatyta, taip pat nėra taikoma jokių servitutų ar kitų apribojimų. Ši informacija yra puikiai žinoma ir apeliantui, kadangi sklypo bendrasavininkiai yra jo tėvai ir kiti giminaičiai. D. J., kuri įvykio dieną kartu su savo sutuoktiniu T. J. atvežė malkas sklypo bendrasavininkei – savo motinai A. Ū., yra P. Ū. pusseserė. Taigi, administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, matydamas, jog į bendrai naudojamą kiemą atvyko ne svetimi asmenys, o sklypo bendrasavininkų šeimos nariai, neturėjo teisės reikšti jiems jokių pretenzijų.

8. Pažymėtina, kad asmenys, kurie bendrai naudojasi tam tikru turtu, privalo juo naudotis bendru sutarimu. Policija ginčų, kilusių tarp asmenų, kurie bendrai naudojasi tam tikru turtu, nesprendžia ir toks kvietimas yra ne tik, kad trukdantis pareigūnų darbą, bet ir, atsižvelgiant į šios bylos situaciją, žinomai nereikalingas. Nepaisant to, P. Ū. į Bendrąjį pagalbos centrą skambino net tris kartus ir primygtinai reikalavo, jog nedelsiant atvyktų policijos pareigūnai. Pirmojo pokalbio metu jis nurodė, kad asmenys atvažiavo į draudžiamą vietą ir nevykdo reikalavimo iš šios vietos išvažiuoti. Tuomet Bendrojo pagalbos centro darbuotoja pasitikslino, ar tie asmenys atvažiavo į privačią teritoriją, o apeliantas užtikrintai atsakė taip. Taigi, P. Ū. akivaizdžiai melavo, nes bendro naudojimo kiemas nėra draudžiama vieta būti šio kiemo bendrasavininkų šeimos nariams, kadangi jie į kiemą įvažiavo su sklypo valdytojų sutikimu. Pažymėtina ir tai, kad D. J. ir T. J. neprivalėjo vykdyti jokių apelianto reikalavimų, kadangi jokių trečiųjų asmenų teisių jie nepažeidė. Tuo tarpu P. Ū., neadekvačiai reaguodamas į giminaičių apsilankymą, Bendrojo pagalbos centro darbuotojai aiškino, kad reikalinga būtent policijos pagalba. Šiame kontekste atmestini apelianto skundo teiginiai, kad Bendrojo pagalbos centro darbuotoja galėjo suvaldyti situaciją telefonu ir policijos pareigūnų į įvykio vietą nekviesti. Jau minėta, kad P. Ū. intensyviai reikalavo kviesti būtent policijos pajėgas, ką patvirtina ir kiti du jo skambučiai tuo pačiu bendrosios pagalbos numeriu.

9. Antrą kartą Bendrajam pagalbos centrui administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo skambino praėjus vos kelioms minutėms nuo pirmojo skambučio ir darė spaudimą atsiliepusiai darbuotojai, kad ši kuo greičiau siųstų policijos ekipažą. Darbuotojai atsakius, jog informacija yra perduota policijai ir prašant pareiškėjo kantrybės laukiant, P. Ū. neadekvačiai užsiminė apie galimą ginklo panaudojimą („jeigu reikės panaudoti ginklą tai tada, kaip tada toliau“) ir prašė sujungti jį tiesiogiai su policijos pareigūnais. Tuomet darbuotoja dar kartą paprašė ramiai palaukti, nes pareigūnai jau vyksta ir netrukus turėtų būti įvykio vietoje. Pokalbis pasibaigė, tačiau P. Ū. ir toliau nenurimo. Trečią kartą paskambinęs bendruoju pagalbos telefonu, apeliantas iš karto nurodė, jog laukia operatyvininkų, paskui patikslino, jog laukia policijos. Bendrojo pagalbos centro darbuotojai paklausus, ar kas nors susidariusioje situacijoje pasikeitė, P. Ū. atsakė, jog atvykę asmenys visiškai su juo nesiskaito ir elgiasi taip, kaip nori elgtis.

10. Aptartas apelianto skambučių turinys patvirtina, kad administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo puikiai suvokė, kam skambina ir kokius specialiųjų tarnybų atstovus prašo nedelsiant atsiųsti į įvykio vietą, nors jam taip pat buvo žinoma, kokie asmenys atvyko į bendrai naudojamą žemės sklypą bei kokiu tikslu jie atvyko, t. y. P. Ū. suprato, kad joks pažeidimas nėra daromas, tačiau vis tiek trukdė Bendrojo pagalbos centro darbą ir kvietė policijos pareigūnus, kad šie užfiksuotų menamą pažeidimą. Tai, kad jokios nei apelianto, nei jo tėvų teisės nebuvo pažeistos konstatuota ir 2019 m. sausio 21 d. vyriausiojo tyrėjo P. M. nutarime, kuriuo nutraukta administracinio nusižengimo bylos teisena dėl pareiškėjo P. Ū. pareiškime nurodytų aplinkybių dėl galimo D. J. ir T. J. savavaldžiavimo (b. l. 46-50). N. P. Ū. šį nutarimą skundė apylinkės teismui, tačiau 2019 m. gegužės 30 d. nutartimi pareiškėjo skundas atmestas (b. l. 51-53), kas dar kartą patvirtina, jog pagrindo kviesti policijos pareigūnus nebuvo.

11. Atkreiptinas dėmesys, kad dėl naudojimosi bendru sklypu tvarkos nustatymo apeliantas nėra kreipęsis į teismą civilinio proceso tvarka, nors, kaip pats teigia, konfliktai su sklypo bendrasavininkiais kyla nuolat. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad P. Ū., suvokdamas susidariusią situaciją bei žinodamas, kaip teisėtai galima ją išspręsti, sąmoningai rinkosi priešingus teisei veikimo būdus, kurie nieko bendro neturi su pilietiniu aktyvumu bei savo galimai pažeistų teisių gynimu. Tuo pačiu pažymėtina, kad apygardos teismas nenustatė analizuojamą administracinį nusižengimą tyrusios institucijos šališkumo ar nekompetencijos. Nors apeliantas teigia esantis nepatenkintas tyrėjo P. M. darbu, tačiau kuo pasireiškia šio pareigūno šališkumas, nenurodo. Atkreiptinas dėmesys, kad vyriausiasis tyrėjas atliko tyrimą dėl galimo D. J. ir T. J. savavaldžiavimo ir nustatė, kad joks nusižengimas nėra padarytas. 2019 m. sausio 21 d. vyriausiojo tyrėjo P. M. priimtas nutarimas nutraukti administracinio nusižengimo bylos teiseną yra įsiteisėjęs ir šioje nutartyje nebeanalizuojamas, tuo tarpu P. Ū. administracinio nusižengimo protokolą pagal ANK 493 straipsnio 1 ir 2 dalis 2019 m. lapkričio 12 d. surašė kitas Panemunės policijos komisariato pareigūnas – vyresnysis tyrėjas Š. K.. P. M. tyrimo dėl galimai P. Ū. padaryto administracinio nusižengimo neatliko (šį tyrimą atliko tyrėja S. M.), tačiau pagal jo 2019 m. sausio 3 d. tarnybinio pranešimo duomenis buvo pradėta administracinio nusižengimo bylos teisena pagal ANK 493 straipsnį. Aukštesnysis teismas sutinka su apeliantu, kad nuo tarnybinio pranešimo apie tikslingumą pradėti administracinio nusižengimo bylos teiseną surašymo iki administracinio nusižengimo protokolo surašymo praėjo nemažas laiko tarpas (daugiau nei pusmetis laiko), vis dėlto, ANK 39 straipsnio nuostatos (administracinė nuobauda gali būti paskirta ne vėliau kaip per dvejus metus nuo administracinio nusižengimo padarymo dienos, o trunkamojo administracinio nusižengimo atveju – per dvejus metus nuo jo paaiškėjimo dienos) nėra pažeistos, todėl nėra pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto apylinkės teismo nutarimo.

12. Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad P. Ū. realiai egzistuojančių aplinkybių klaidingai nesuvokė ir nevertino, todėl jo veiksmų nelaikyti tyčiniais nėra pagrindo. Apeliantas suvokė, jog pagalba jam nereikalinga, tačiau vis tiek norėjo priešpastatyti save aplinkiniams, parodyti savo pranašumą, įbauginti neva jo teises pažeidžiančius asmenis ir pan., t. y. jis norėjo pranešti apie nebūtą nusižengimą ir tai darė piktybiškai piktnaudžiaudamas savo teisėmis bei trukdydamas tiek Bendrojo pagalbos centro, tiek policijos pareigūnų darbą. P. Ū. nubaustas teisėtai ir pagrįstai, administracinio nusižengimo bylos teisenos nutraukimui nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, teismas

nutaria:

palikti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. sausio 15 d. nutarimą nepakeistą ir P. Ū. apeliacinio skundo netenkinti.

Ši nutar tis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.