Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Alonos Romanovienės, kolegijos teisėjų Žydrūno Bertašiaus, Erikos Misiūnienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės BUAB „Vincukas“ apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2013-10-01 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės BUAB „Vincukas“ ieškinį atsakovui M. G. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, žalos atlyginimo, trečiasis asmuo be savarankiškų reikalavimų E. L., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Faktinės bylos aplinkybės

Bylos duomenis pagal 2010-09-20 pažymą-sąskaitą UAB „Vincukas“, atstovaujama l. e. p. direktoriaus E. L., pardavė atsakovui M. G. už 9400 Lt transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 8). Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatyta, kad Kauno miesto apylinkės teismas 2010-09-06 nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – areštavo UAB „Vincukas“ turtą. VĮ „Regitra“ pažyma patvirtina, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2010-09-06 nutarties pagrindu 2010-09-07 areštuota UAB „Vincukas“ priklausantį transporto priemonė – (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 6). Klaipėdos apskrities VPK Klaipėdos miesto pirmojo PK KPS 2013-01-05 pažymoje nurodyta, kad 2011-01-13 UAB „Emilix“ direktorius M. G. su N. K. sudarė automobilio (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį, tačiau pasibaigus nuomos sutarties terminui automobilis M. G. nebuvo grąžintas, todėl Klaipėdos IPK buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 182 str. 1 d. (b. l. 10). Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-04-30 nuosprendžiu N. K. buvo pripažintas kaltu pagal BK 182 str. 1 d., 302 str. 1 d., UAB „Emelix“, atstovaujamos direktoriaus M. G., civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, išaiškinant teisę kreiptis į teismą CPK tvarka (b. l. 22–23). Klaipėdos apygardos teismo 2011-08-18 nutartimi UAB „Vincukas“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė J. Ž. (b. l. 3). Klaipėdos apygardos teismas 2011-12-12 nutartimi BUAB „Vincukas“ pripažino bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto (b. l. 4). UAB „Vincukas“ bankroto administratorius vadovaudamasis ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p. patikrinęs įmonės sandorius nustatė, kad UAB „Vincukas“ l. e. p. direktorius E. L. negalėjo parduoti transporto priemonės – (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nes ji buvo areštuota, be to, pirkėjas nėra atsiskaitęs už parduotą automobilį, todėl 2013-01-09 pranešimu dėl transporto priemonės valdymo pareikalavo, kad atsakovas grąžintų (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nes ši transporto priemonė areštuota ir atsakovas neturi teisės jos valdyti (b. l. 9). Atsakovas teigia, kad atsiskaitė už transporto priemonę.

Dėl ieškinio senaties taikymo

Atsakovas teigia, kad ieškovė praleido ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte numatyta 6 mėnesių ieškinio senaties terminą 2010-09-20 sandoriui ginčyti, nes apie ginčijamą sandorį sužinojo 2011-09-02, o į teismą kreipėsi tik 2013-03-27, todėl teismas pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą dėl 2010-09-20 sandorio pripažinimo negaliojančiu. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais neturi pagrindo sutikti. ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punkte nustatyta, kad bankroto administratorius gina visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, organizuoja ir atlieka būtinus bankroto proceso darbus. Šio įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punkte įtvirtinta jo teisė ir pareiga patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Nagrinėjamu atveju bankroto administratorius ginčija sandorį, kuris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, ir prašo taikyti restituciją. Pažymėtina, kad niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio. CK 1.78 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Šalys negali patvirtinti niekinio sandorio. Esant tokiam įstatymo reglamentavimui ieškinio senaties terminas negali būti taikomas sandoriui nuginčyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-12-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-595/2008).Tačiau reikalavimai pašalinti niekinio sandorio padarinius nėra priskirti prie reikalavimų, kuriems ieškinio senatis netaikoma. Reikalavimams atlyginti žalą taikytinas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 9 p.). CK 1.127 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o ši teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta ir tai, kad šios taisyklės išimtis gali nustatyti tiek CK, tiek kiti įstatymai. ĮBĮ įpareigoja įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, administratorių patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos, ir pareikšti ieškinius teisme, bei nustato, kad laikytina, kad administratorius apie sandorius sužinojo nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos (ĮBĮ 11 str. 3 d. 8 p.). Atsižvelgiant į minėtą įstatymo nuostatą galima spręsti, kad apie automobilio (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), 2010-09-20 pirkimo–pardavimo sandorio tarp UAB „Vincukas“ ir atsakovo M. G. sudarymą bankroto administratorius galėjo sužinoti, kai 2011-08-29 įsiteisėjus Klaipėdos apygardos teismo 2011-08-18 nutarčiai UAB „Vincukas“ direktorius per 15 dienų turėjo perduoti bankroto administratoriui BUAB „Vincukas“ turtą pagal finansinę atskaitomybę ir visą įmonės dokumentaciją. Bankroto administratorius gavęs UAB „Vincukas“ dokumentus bei 2011-09-02 patikrinęs apie UAB „Vincukas“ vardu registruotas transporto priemones VĮ „Regitra“ nustatė, kad 2010-03-24 UAB „Vincukas“ vardu registruota transporto priemonė (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kuri pagal 2010-09-20 sandorį parduota M. G., jos pardavimo metu buvo areštuota Kauno miesto apylinkės teismo nutartimi. Taigi nuo 2011-09-02 administratoriui kilo Įmonių bankroto įstatymo 11 str. 3 d. 8 p. numatyta pareiga pareikšti ieškinius teisme dėl atitinkamų sandorių pripažinimo negaliojančiais (CK 1.127 str. 1 d.) bei reikalauti atlyginti bankrutuojančiai įmonei padarytą žalą. Kaip jau buvo minėta, niekiniams sandoriams nuginčyti ieškinio senaties terminas negali būti taikomas, tačiau reikalavimams pašalinti niekinio sandorio padarinius ieškinio senatis taikoma, t. y. reikalauti atlyginti žalą taikytinas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 9 p.). Bankroto administratorius apie sudarytą sandorį sužinojo 2011-09-02, į teismą kreipėsi 2013-03-27, todėl trejų metų ieškinio senaties terminas dėl žalos atlyginimo nebuvo praleistas.

Dėl 2010-09-20 transporto priemonės pirkimo–pardavimo sandorio pripažinimo niekiniu

Šioje byloje keliamas šalių sudaryto sandorio 2010-09-20 pažymos-sąskaitos, pagal kurią atsakovui parduotas automobilis (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), pripažinimo negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu teisėtumo klausimas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas nuosekliai laikosi nuostatos, jog teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, proceso įstatymas nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas, tačiau nereikalaujama, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, o tuo atveju, kai teismas taiko teisės normas, kuriomis nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005-02-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2005; 2008-08-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008; 2008-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2008; 2010-07-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-348/2010).

Kiekvienoje civilinėje byloje yra labai svarbu nustatyti bylos nagrinėjimo ribas ir įstatymo nustatyta tvarka teisingai paskirstyti šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010, 2002-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, 2001-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001). Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK str. 7 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011).

Pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje esančius įrodymus padarė išvadą, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2010-09-07 nutartimi taikyta laikinoji apsaugos priemonė – UAB „Vincukas“ priklausančio automobilio (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) areštas, nėra pagrindas pirkimo–pardavimo sandorį laikyti niekiniu bei pripažinti negaliojančiu, nes nenustatyta, kad automobilio pirkimo–pardavimo metu atsakovas būtų žinojęs šią aplinkybę. Teisėjų kolegija su tokia teismo sprendime padaryta išvada nesutinka ir mano, kad teismas neteisingai aiškino ir taikė materialines teisės normas, netinkamai įvertino reikšmingas bylos aplinkybes bei jas pagrindžiančius įrodymus, dėl to padarė nepagrįstas išvadas dėl ginčo šalių sudaryto sandorio teisėtumo ir galiojimo.

Teisės doktrinoje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisės normą sandorio negaliojimas yra siejamas su jo prieštaravimu imperatyviosioms teisės normoms. Nagrinėjamu atveju ginčo sandorį prašoma pripažinti negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu, nes UAB „Vincukas“ pardavė automobilį, kuriam iki sandorio sudarymo buvo taikytas areštas, todėl nuosavybės teisės negalėjo būti niekam perduotos.

Turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžta turto arešto samprata. Tai įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas priverstinis nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudėtinių dalių – valdymo, naudojimosi ar disponavimo – laikinas apribojimas, siekiant užtikrinti įrodymus, civilinį ieškinį, galimą turto konfiskavimą, taip pat baudų bei nesumokėtų įmokų išieškojimą, kreditorių reikalavimų patenkinimą, kitų reikalavimų ir įsipareigojimų įvykdymą (Turto arešto aktų registro įstatymo 2 str. 1 d.). Turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad disponavimo teisės apribojimas – tai teisės pakeisti turto teisinę padėtį, teisinį jo likimą – teisės turtą atlygintinai ar neatlygintinai perleisti, įkeisti, išnuomoti, perduoti naudoti kitiems asmenims ar kitaip šį turtą sutartimi apsunkinti – priverstinis laikinas apribojimas. Lietuvos kelių transporto priemonių registre registruojami duomenys apie transporto priemonėms taikomus areštus ir kitus su transporto priemonių valdymo, naudojimo, disponavimo jomis teisių suvaržymai (apribojimai). Esant tokiam reglamentavimui teisėjų kolegija konstatuoja, kad areštavus turtą ir uždraudus juo disponuoti, yra negalimi jokie susitarimai dėl areštuoto turto pardavimo, o jei tokie sudaromi, – yra niekiniai ir negaliojantys (CK 1.80 str.).

Bylos duomenimis UAB „Vincukas“ vardu 2010-03-24 registruotas keleivinis automobilis (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Kauno miesto apylinkės teismo 2010-09-06 nutartimi buvo areštuotas, uždraudžiant jį perleisti kitiems asmenims, įkeisti ar kitaip suvaržyti teisę į jį (disponuoti), paliekant tik UAB „Vincukas“ teisę jį valdyti ir naudotis. VĮ „Regitra“ 2010-09-07 įregistruotas automobilio turto areštas (b. l. 6–7). UAB „Vincukas“ l. e. p. direktorius, žinodamas, kad automobilis areštuotas ir uždrausta jį perleisti kitiems asmenims, pažeidė imperatyviąsias Turto arešto aktų registro įstatymo nuostatas, sudarydamas ginčo sandorį po automobilio arešto įregistravimo, todėl neteisėtai 2010-09-20 pažyma-sąskaita pardavė automobilį atsakovui M. G.. Atsakovas teigia, kad sandorio sudarymo metu nežinojo, kad automobilis areštuotas, be to, UAB „Vincukas“ l. e. p. direktorius sandoryje patvirtino, kad transporto priemonė neareštuota, teisė disponuoti ja neatimta ir neapribota. CK 1.5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad sąžiningu gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar ketinantis sudaryti sandorį asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai; tai daroma iš dalies jo paties interesais, todėl iš turto įgijėjo pagal sandorį gali būti reikalaujama, sudarant sandorius, domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi tam, kad nebūtų pažeisti įstatymai; toks elgesys pripažintinas įgijėjo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-04-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007). Turto areštas sukelia teisinius padarinius asmeniui, kurio turtas areštuotas, nuo turto arešto akto paskelbimo jam momento, o nesant galimybės paskelbti – nuo turto arešto akto įregistravimo turto arešto aktų registre momento, jei kiti įstatymai nenustato kitaip (Turto arešto aktų registro įstatymo 4 str. 1 d.). Tretiesiems asmenims turto areštas sukelia teisinius padarinius nuo turto arešto akto įregistravimo Turto arešto aktų registre (Turto arešto aktų registro įstatymo 4 str. 1 d.). Pažymėtina, kad įregistravus turto areštą yra laikoma, kad turto arešto akto duomenys yra žinomi kiekvienam asmeniui (Turto arešto aktų registro įstatymo 5 str. 2 d.). Turto areštų akto registro, Lietuvos kelių transporto priemonių registro duomenys yra vieši. Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę ir galimybę pasidomėti, ar nesuvaržytos šalies daiktinės teisės. Atsakovas įsigydamas transporto priemonę nepaisė asmeniui keliamų atidumo ir rūpestingumo standartų. Atsakovas prieš perkant automobilį pasidomėti galėjo viešuose registruose pasitikrinti informaciją apie transporto priemonių paiešką bei joms taikomus apribojimus, areštus, šie duomenys yra visiems asmenims viešai prieinami, todėl darytina išvada, kad ginčo automobilio pirkimo metu atsakovo apdairaus ir rūpestingo elgesio stoka vertintina kaip sąžiningumo imperatyvo sutartiniuose santykiuose nepaisymas. Šios aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad abi sutarties šalys veikė pažeisdamos imperatyviąsias teisės normas, ginčo automobilis buvo neteisėtai perduotas atsakovui, nes disponavimo teisė parduodamam automobiliui buvo apribota. Vadovaujantis bendruoju principu ex injuria jus non oritur („iš neteisės teisė neatsiranda“), nesant teisėto daikto perdavimo, šalių sudaryta 2010-09-20 sandoris (pažyma-sąskaita) pripažintinas niekiniu ir negaliojančiu (ab initio), nes prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, todėl sandoris neįsigaliojo ir nuosavybės teisės pirkėjui neperėjo (CK 1.80 str. 1 d.).

Dėl restitucijos

Negaliojančio sandorio teisinis padarinys yra restitucija (CK 1.80 str. 2, 3 d., 6.145 str. 1 d.). CK 6.145 straipsnyje nustatyta, kad restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio. Restitucija reiškia negaliojančių sandorių šalių grąžinimą į padėtį, buvusią iki sandorių įvykdymo. Ji taikoma atsižvelgiant į įstatyme nustatytas jos taikymo sąlygas ir bylos aplinkybes. Pagal CK 1.80 straipsnio 2 dalį, kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Iš nurodytų teisės normų matyti, kad restitucija yra civilinių teisių gynybos būdas, kai šaliai grąžinama tai, ką ji perdavusi kitai šaliai, o iš nepagrįstai įgijusios šalies išieškoma tai, ką ši nepagrįstai gavusi. Taigi restitucija dėl sandorio negaliojimo yra įvykdyto sandorio šalių grąžinimas į status quo. Pagal CK 6.146 straipsnį restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas taikant kainas, galiojančias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti. Kai grąžintinas turtas sunaikintas arba perleistas, asmuo privalo atlyginti turto vertę, buvusią jo gavimo, sužalojimo ar perleidimo arba restitucijos metu, atsižvelgiant į tai, kuriuo metu to turto vertė buvo mažiausia (CK 6.147 str.).

Apeliantas teigia, kad atsakovas nesumokėjo pinigų už jam perduotą automobilį, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas tinkamai įvykdė pirkėjo pareigą – atsiskaitė už transporto priemonę. CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, todėl šiuo atveju atsakovui teigiant, kad jis tinkamai įvykdė pirkėjo pareigą – sumokėjo UAB „Vincukas“ už įsigytą automobilį, turėjo pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o ieškovė turėjo pagrįsti savo argumentus, kad atsakovas už įsigytą automobilį neatsiskaitė. Pažymėtina, kad atsakovo paaiškinimai dėl pinigų už automobilį sumokėjimo aplinkybių yra prieštaringi, atsiliepime į ieškinį atsakovas nurodė, kad 2010-09-20 atvykęs į UAB „Vincukas“ sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, į įmonės kasą sumokėjo 9400 Lt, buvo išrašytas pinigų priėmimo kvitas. Teismo posėdžio metu atsakovas jau nurodė, kad pinigus už automobilį sumokėjo iš anksto, o sutartis buvo sudaryta vėliau 2010-09-20, atsiliepime į apeliacinį skundą vėl teigia, kad pinigus sumokėjo sandorio sudarymo metu, juos perdavė UAB „Vincukas“ atstovui. Taip pat teismo posėdžio metu paaiškino, kad sumokėjo 9400 Lt grynaisiais, tačiau UAB „Vincukas“ išrašė kvitą 7240 Lt (b. l. 57–60). Nors atsakovas teigia, kad už automobilį atsiskaitė grynaisiais, tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovas sandorio sudarymo metu turėjo piniginių lėšų, kurias galėjo panaudoti atsiskaitant su UAB „Vincukas“, tokių įrodymų atsakovas nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui. Taigi atsakovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių pinigų sumokėjimą. Bankroto administratorius nurodė, kad jam buvo perduoti UAB „Vincukas“ buhalterinės apskaitos dokumentai už 2009, 2010 metus, juos įvertinęs nustatė, kad nėra jokių įrodymų, patvirtinančių atsakovo grynųjų pinigų sumokėjimą bei jų įtraukimą į apskaitą įmonės kasoje bei buhalteriniuose dokumentuose. BUAB „Vincukas“ bankroto administratorius teigia, kad joks darbuotojas, vardu T., įmonėje nedirbo, taip pat nėra jokių įrodymų, kad UAB „Vincukas“ direktorius būtų išdavęs įgaliojimą šiam asmeniui atstovauti įmonei bei jos vardu paimti pinigus iš atsakovo. Įvertinus šias nurodytas aplinkybes labiau tikėtina, kad atsakovas nesumokėjo pinigų už įsigytą automobilį, nei juos sumokėjo. Be to, atsakovo elgesys, kai po sandorio sudarymo sužinojęs, kad automobilis yra areštuotas ir nuosavybės teisės į jį negalėjo būti perduotos, automobilio negrąžino pardavėjui ir be jokio teisėto pagrindo, nebūdamas šios transporto priemonės teisėtu savininku, ją perdavė savo vadovaujamai įmonei UAB „Emelix“, kuri jai nepriklausantį automobilį išnuomojo fiziniam asmeniui, vertintinas kaip nesąžiningo asmens. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas neįrodė, kad jis sumokėjo pinigus už įsigytą automobilį, nėra pagrindo taikyti abišalę restituciją. Šiuo atveju taikytina vienašalė restitucija, kurios taikymas neprieštarauja sąžiningumo, protingumo bei teisingumo principams ar gerai moralei, todėl atsakovas turėtų grąžinti automobilį teisėtam jo savininkui (CK 4.96 str.). Tačiau atsižvelgiant į tai, kad automobilis buvo pagrobtas, tai restitucija natūra negalima, todėl žalos atlyginimas turi būti atliekamas sumokant ekvivalentą pinigais. Iš 2010-09-20 pažymos-sąskaitos matyti, kad šalys parduodamą transporto priemonę įkainojo 9400 Lt. Atsakovas teigia, kad automobilį suremontavo, tačiau teismui nepateikė jokių dokumentų apie atliktus remonto darbus bei patirtas remonto išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas automobilį eksploatavo, todėl, akivaizdu, gavo pajamų, kurios tikėtinai padengė jo turėtas remonto išlaidas, nes UAB „Emelix“ pareikšdama civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje nurodė, kad prarasto automobilio vertė tokia pati kaip ir jo įsigijimo metu – 9400 Lt, bankroto administratorius taip pat prašo priteisti automobilio pardavimo metu buvusią vertę – 9400 Lt. Įvertinus šias aplinkybes taikytina restitucija sumokant ieškovei ekvivalentą pinigais 9400 Lt sumą (CK 6.146, 6.147, 6.149 str.). CK 6.37 str. 2 d. numato pareigą skolininkui mokėti įstatymo nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 str. 1 d. nustatytos penkių procentų dydžio metinės palūkanos. Atsižvelgiant į tai, ieškovei iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos 9400 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2013-03-28 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d.).

Visuma išdėstytų aplinkybių leidžia daryti išvadą, kad BUAB „Vincukas“ buvo padaryta žala, tiek dėl l. e. p. direktoriaus E. L. neteisėtų ir nesąžiningų veiksmų, sudarant ginčo sandorį, kurio jis neturėjo teisės sudaryti, tiek dėl atsakovo neapdairaus, nerūpestingo elgesio bei nesąžiningų veiksmų naudojantis bei disponuojant be teisėto pagrindo jam nepriklausančiu automobiliu, todėl jų atsakomybė laikytina solidari (CK 6.6. str. 3 d.). Šioje byloje ieškovė, disponuodama savo teisių gynimo būdais, pasirinko vieną iš teisių gynimo būdą – išieškoti įmonei padarytą žalą tik iš atsakovo, o buvęs įmonės direktorius byloje yra tik trečiasis asmuo, todėl teismas negali šioje byloje priteisti ir iš jo žalos atlyginimo. Tačiau atkreiptinas atsakovo dėmesys, kad įvykdęs šį sprendimą – sumokėjęs teismo priteistą žalos sumą ieškovei, jis turi teisę pasirinkti atitinkamai savo teisių ginimo būdą dėl neteisėtų UAB „Vincukas“ l. e. p. direktoriaus E. L. veiksmų, atliktų sudarant ginčo sandorį, ir prašyti dėl šių nesąžiningų veiksmų jam kilusios žalos atlyginimo priteisimo.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta anksčiau, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos įrodymus, neteisingai išaiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą, kuris paminėtais motyvais naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas ? ieškinys tenkintinas (CPK 326 str. 1 d. 2 p., 330 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Priėmus naują sprendimą atitinkamai keistinas šalių bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, paskirstymas (CPK 93 str. 3, 5 d.). CPK 93 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ieškovė yra atleista nuo žyminio mokesčio sumokėjimo tiek už ieškinį, tiek už apeliacinį skundą (CPK 83 str. 1 d. 8 p., 2 d.), todėl ieškinį tenkinus visiškai iš atsakovo priteistina 282 Lt žyminio mokesčio už ieškinį valstybei (CPK 96 str. 1 d., 92 str.), tenkinus ieškovės apeliacinį skundą iš atsakovo priteisinta 282 Lt už apeliacinį skundą, taip pat iš atsakovo priteistina 21,58 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

ieškinį tenkinti.

Pripažinti 2010-09-20 sandorį pažymą-sąskaitą dėl keleivinio automobilio (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sudarytą tarp UAB „Vincukas“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), ir M. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) negaliojančiu nuo jo sudarymo pradžios.

Priteisti BUAB „Vincukas“ iš M. G. transporto priemonės vertės ekvivalentą pinigais – 9400 Lt.

Priteisti valstybei iš M. G. 282 Lt žyminio mokesčio už ieškinį, 282 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, 21,58 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.