- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-07-24
- Bylos Nr.
- AN2-253-1072/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-00195-2025-5
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Eglė Venckienė
- Pažeidėjas
- P. K.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Eglė Venckienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens P. K. (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 20 d. nutarties, kuria netenkintas P. K. skundas dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus (toliau – ir Institucija) 2025 m. sausio 10 d. nutarimo Nr. 10-ANR_N-880-2025 ir šis nutarimas paliktas nepakeistas.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
1. P. K. Institucijos 2025 m. sausio 10 d. nutarimu pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 506 straipsnio 4 dalyje ir nubaustas 115 Eur dydžio bauda už tai, kad jis 2024 m. birželio 20 d. 19.44 val., (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus (tikrintis alkoholio kiekio matuokliu atsisakė), nevykdė teisėtų pareigūno reikalavimų nueiti iki tarnybinio automobilio, fiziškai nesipriešinti, nestangrinti raumenų. Šiais veiksmais P. K. pažeidė Lietuvos Respublikos policijos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 21 straipsnio reikalavimus.
2. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 20 d. nutartimi Institucijos nutarimas paliktas nepakeistas.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai
3. Apeliaciniu skundu apeliantas P. K. prašo: 1) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 20 d. nutartį ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti nesant jo veikoje administracinio nusižengimo įvykio ir sudėties, 2) prijungti prie apeliacinio skundo jo teikiamą informaciją apie administracinius nusižengimus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
3.1. Apeliantas skunde nurodo nesutinkantis su priimtu Institucijos nutarimu ir dėsto administracinės bylos nagrinėjimo eigą chronologine tvarka apie tai, kad iš pradžių pateiktame kaltinime nebuvo nurodyti, kokie konkretūs reikalavimai nebuvo vykdomi bei teisės aktas, kurio pagrindu policijos pareigūnai jam davė nurodymus tam tikriems veiksmams atlikti. Kartu nurodo aplinkybes apie tai, kad Institucijos priimti nutarimai vienas kitam prieštarauja, nes nebuvo surašytas administracinis nurodymas, taip pat dėsto aplinkybes apie pareigūnės D. K. šališkumą bylos nagrinėjimo Institucijoje metu, cituoja Institucijos pirmame ir antrame nutarimuose nurodytas aplinkybes.
3.2. Apeliantas, dėstydamas situacijos aprašymą, nurodo, kad policijos pareigūnai jį neteisėtai sulaikė ir atėmė mobilaus ryšio telefoną, vėliau atliko asmens kratą nedalyvaujant kviestiniams asmenims ir nesurašydami jokio procesinio dokumento. Iš jo pateikto vaizdo įrašo matyti, kad jam aiškiai paprašius policijos pareigūnų prisistatyti – nurodyti vardą, pavardę, pareigas, jie atsisakė tai daryti. Pareigūnas M. P. tik kelioms sekundėms išsitraukė savo tarnybinį pažymėjimą, kurio jis nespėjo perskaityti. Kitas policijos pareigūnas E. U. (E. U.) pasakė, kad neprivalo prisistatyti. Apelianto teigimu, tuo pareigūnai pažeidė Įstatymo 25 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Iš karto po to pareigūnai tapo neadekvatūs, pradėjo dėtis pirštines. Suprato, kad bus naudojama neteisėta fizinė prievarta. Nieko nepaaiškinę, nenurodę, kodėl bus sulaikomas, jie griebė už rankų, tačiau jis visiškai nesipriešino. Sutrikęs kelis kartus pasakė „minutė“, nes nežinojo, kodėl jie naudoja fizinę prievartą, nors jokios grėsmės jis nekėlė. Iš karto suprato, kad pareigūnai neteisėtai naudoja fizinę prievartą – kovinius veiksmus, tuo pažeisdami jo teises. Pareigūnas M. P. pasakė, kad reikia patikrinti neblaivumą. Paklausus kokiu pagrindu įtariama, jog jis yra neblaivus, pareigūnas neatsakė. Apelianto teigimu, neblaivumo požymiai turi būti akivaizdūs, o to nebuvo, nes jis nevartoja alkoholio. Pareigūnas M. P., naudodamas fizinę prievartą, vesdamas ir sukdamas jo ranką, nurodė nestangrinti rankos raumens, tačiau jis sakė, kad nestangrina ir to nedarė. Apelianto vertinimu, jis jokio realaus pavojaus nekėlė, nesipriešino, vykdė nežinia kieno nurodymus. Pareigūnai viršijo tarnybinį būtinumą ir elgėsi neadekvačiai.
3.3. Apeliantas skunde taip pat nurodo, kad vedant jį prie tarnybinio automobilio, jam buvo užlaužtos rankos, uždėti antrankiai už nugaros buvo užspausti, kad sukeltų jam fizinį skausmą. Pareikalavus pasakyti, už ką jis sulaikomas, jam nebuvo atsakyta. Taip pat buvo atimtas telefonas, kurį pareigūnai išjungė, kad jis negalėtų fiksuoti jų neteisėtų veiksmų. Jis jokio nusižengimo nepadarė. Priešingai, pareigūnai, veikdami neteisėtai, provokavo daryti kokį nors nusižengimą ir laukė pasipriešinimo, galimo įžeidimo. Jis neatsisakė tikrintis blaivumo ir tai aiškiai pasakė, be to, jam nebuvo pateiktas alkotesteris tikrinimui ir alkoholio kiekio tikrinimui. Skunde akcentuojama, kad jo laikinas sulaikymas buvo neteisėtas, buvo pažeistos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 140 straipsnio nuostatos, nesurašytas dėl to joks procesinis dokumentas. Policijos pareigūnas M. P., galimai suprasdamas, kad viršijo įgaliojimus, surašė jam protokolą dėl pareigūno teisėtų nurodymų nevykdymo, nors protokole nėra nurodyta kokių konkrečių nurodymų jis nevykdė, tačiau privaloma vykdyti tik teisėtus pareigūno nurodymus. Skunde apeliantas taip pat nurodo aplinkybes apie jo sveikatos būklę, kai buvo patalpintas į tarnybinį automobilį, apie sąlygas policijos pareigūnų tarnybiniame transporte, t. y. vietos trūkumas, nebuvo įjungtas kondicionierius, netvarka. Apelianto teigimu, dėl jam uždėtų antrankių ir dėl to, kad nugara rėmėsi į patalpoje esančią kėdę, atsirado kraujosruvos nugaros srityje, teko pirkti vaistus.
3.4. Skunde dėstant kitas faktines aplinkybes, apeliantas kartoja jau pirmiau aptartus, jo manymu, padarytus pažeidimus, cituodamas Įstatymo 25 straipsnio 3 dalies, 27 straipsnio 4 dalies nuostatas. Psichinės ir fizinės prievartos panaudojimas jo atžvilgiu, sulaikymas, krata ir specialiųjų priemonių panaudojimas, kankinimas, nesuteikimas pagalbos ir kiti veiksmai buvo neteisėti. Apelianto nuomone, pareigūnai elgėsi neadekvačiai ir viršijo savo įgaliojimus. Tai nebuvo situacija, kad jis privalėtų vykdyti nurodymus nedelsiant ar iš karto. Nebuvo aišku kokius, kokiu pagrindu ir kieno (atsisakė prisistatyti) nurodymus jis turi vykdyti. Jam nebuvo pasakyta, kad turi vykdyti iš karto ir dabar, nedelsiant. Jeigu būtų situacija, kad jis būtų priešinęsis ir turėtų nedelsiant nutraukti neteisėtus veiksmus – suprantama, kad turėtų vykdyti nedelsiant. Šiuo atveju buvo kita situacija, kurios metu niekam pavojus nekilo, jis tik norėjo aiškumo situacijoje. Kelis kartus pasakyta frazė „minutė“ buvo netinkamai interpretuota policijos pareigūnų. Teiginys, kad jis atsisakė susipažinti su surašytu protokolu, neatitinka tikrovės, kadangi po kankinimo, patirto fizinio skausmo, nespėjus atsigauti, esant sutinusioms rankoms nuo antrankių, pareigūnas pradėjo kišti protokolą, bet jis fiziškai nebūtų galėjęs jo pasirašyti, buvo ištiktas šoko.
3.5. Skunde nurodomos ANK 2, 7 straipsnių nuostatos, cituojamos teismų praktikos nuostatos apie asmens kaltę, apie ANK 506 straipsnio 4 dalyje numatytą administracinę atsakomybę ir pažymima, kad asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų visumos pagrindu yra konstatuojama inkriminuojamo administracinio nusižengimo sudėtis. Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad jis paskutinių penkerių metų laikotarpiu baustas administracine tvarka šešis kartus už nusižengimus, susijusius su transportu ir kelių ūkiu, kas charakterizuoja jį, kaip nesistengiantį laikytis teisės aktų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismui teikia išrašus apie padarytus nusižengimus, iš kurių matyti, kad turi vos kelias galiojančias administracines nuobaudas, visos baudos sumokėtos. Kartu nurodo, kad padarė pažeidimą palikus automobilį stovėti ant šaligatvio, kadangi po motinos kojos lūžio operacijos stengėsi ją privežti kuo arčiau laiptinės. Kitą administracinį nusižengimą – važiavimą be bilieto, padarė nepilnametis sūnus, buvo nubaustas už ženklo „stovėti draudžiama“ pažeidimą, nes nepastebėjo ženklo ir tai mažareikšmis nusižengimas. Šios aplinkybės įrodo teisėjos šališkumą ir neobjektyvumą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliantas mano, kad buvo netinkamai įvertinti įrodymai, apylinkės teismas nepakankamai įvertino jo paaiškinimus ir kitus įrodymus, t. y. jo pateiktą filmuotą vaizdo medžiagą jo parodymus dėl užfiksuotų aplinkybių. Skundžiamoje nutartyje nepagrįstai remiamasi tik policijos pareigūnų parodymais, nesuteikiant tinkamos reikšmės jo pateiktiems įrodymams. Taip pat nebuvo įvykdyta nusižengimo sudėtis – nurodymai nebuvo aiškūs ir pagrįsti, todėl nebuvo pagrindo laikyti jo veiksmų sąmoningu nevykdymu. Jis norėjo išsiaiškinti policijos pareigūnų reikalavimų teisėtumą ir pan., o pareigūnai neprisistatė nustatyta tvarka. Neprisistačius tinkamai, jis pradėjo aiškintis jų veiksmų ir reikalavimų teisėtumą. Jei pareigūnas neprisistato, tai laikoma neteisėtu pareigūno veiksmu, pareigos nevykdymu ar netinkamu vykdymu.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Institucijos įgaliota atstovė prašo atmesti apelianto P. K. apeliacinį skundą ir palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 20 d. nutartį. Institucijos įgaliotos atstovės manymu, pirmosios instancijos teismas objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis ir apelianto skunde nurodytą prašymą bei priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį. Skunde dėl pirmosios instancijos teismo nutarties nebuvo pateikta jokių naujų esminių duomenų, kurie nebūtų buvę žinomi ir kurių jis nebūtų aptaręs skundžiamoje nutartyje bei kurie leistų nors kiek suabejoti teismo išvadomis.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
P. K. apeliacinis skundas netenkinamas.
5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis ANK 652 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nagrinėdamas šią bylą pagal apelianto apeliacinį skundą, patikrina Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 20 d. nutarties bei Institucijos 2025 m. sausio 10 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliaciniu skundu apeliantas P. K. prašo panaikinti teismo nutartį ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti, iš esmės argumentuojant tuo, kad jo veiksmuose nėra ANK 506 straipsnio 4 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėties. Apelianto nuomone, nagrinėjama situacija nebuvo tokia, kad jis privalėtų vykdyti nurodymus nedelsiant ar iš karto, o skunde akcentuoja tai, kad būtent policijos pareigūnų veiksmai buvo neteisėti. Tačiau apygardos teismas su tokiu apelianto vertinimu nesutinka.
Žemesnės instancijos teismas
6. Apygardos teismas, susipažinęs su administracinio nusižengimo bylos medžiaga, skundžiama nutartimi, apeliaciniu skundu ir atsiliepimu į jį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas, kurias motyvavo išsamiai ir detaliai. Apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas visiškai sutinka su skundžiamoje nutartyje pateiktais motyvais ir byloje atliktu susiklosčiusių aplinkybių įvertinimu, todėl jų nekartoja, o tik juos papildo atsakydamas į esminius apeliacinio skundo argumentus.
7. ANK 506 straipsnio 4 dalis, be kita ko, numato administracinę atsakomybę už statutinio valstybės tarnautojo teisėto nurodymo ar reikalavimo nevykdymą. ANK 506 straipsnis įtvirtintas ANK XXV skyriuje, reglamentuojančiame administracinius nusižengimus, susijusius su valdymo tvarka, todėl tam, kad būtų šio administracinio nusižengimo sudėtis, kaltininkas turi kėsintis pažeisti nustatytą valdymo tvarką. Be to, kad kiltų administracinė atsakomybė pagal ANK 506 straipsnio 4 dalį, statutinis valstybės tarnautojas (šiuo atveju policijos pareigūnas) turi vykdyti pareigas ir jo veikla bei veiksmai turi būti teisėti, t. y. jie turi būti numatyti įstatyme ar įstatymų įgyvendinamuosiuose aktuose. Įstatymo 21 straipsnyje, reglamentuojančiame policijos įgaliojimus, numatyta, jog įgyvendindamas policijos uždavinius, pareigūnas turi teisę duoti sau nepavaldiems asmenims teisėtus nurodymus ar pateikti reikalavimus. Pareigūno reikalavimai ir nurodymai turi būti vykdomi nedelsiant. Teisėti ir pagrįsti pareigūnų reikalavimai ar nurodymai yra privalomi visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, organizacijoms, neturinčioms juridinio asmens statuso, šių organizacijų ir juridinių asmenų padaliniams. Už šių reikalavimų ar nurodymų nevykdymą asmenys atsako įstatymų nustatyta tvarka.
8. Nagrinėjamu atveju P. K. administracinėn atsakomybėn pagal ANK 506 straipsnio 4 dalį buvo patrauktas už tai, kad būdamas neblaivus (tikrintis alkoholio kiekio matuokliu atsisakė), nevykdė teisėtų pareigūno reikalavimų nueiti iki tarnybinio automobilio, fiziškai nesipriešinti, nestangrinti raumenų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tiek Institucija (pareigūnas) priimtame nutarime, tiek apylinkės teismas nutartyje, kuria atmetė P. K. skundą dėl Institucijos (pareigūno) nutarimo, byloje surinktus įrodymus įvertino laikydamiesi ANK 569 straipsnio 5 dalies reikalavimų, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu ir nustatė teisingas faktines bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas esminių pažeidimų vertinant įrodymus šioje byloje nenustatė. Šiuo aspektu pažymėtina, kad P. K. kaltė įrodyta administracinio nusižengimo medžiaga.
9. Štai apklausiamas pirmosios instancijos teisme policijos pareigūnas, liudytojas M. P. parodė, kad gavo vieno iš nepilnamečių asmenų iškvietimą, kad vyriškis sumušė nepilnamečius, grasino jiems. Atvažiavus į įvykio vietą, pasitiko nepilnametis vyras, kuris paaiškino, kad jį sumušė vyras, kuris prisistatė (duomenys neskelbtini), grasino, naudojosi savo buvusia padėtimi, kad išvengtų atsakomybės. Garažų masyve buvo vyriškis ir 3 ar 4 nepilnamečiai. Iš nepilnamečių išvaizdos, mimikų, matėsi, kad jie buvo įbauginti ir aplinkybės aiškinti atsisakė. Kolega nuėjo pabendrauti su nepilnamečiais, jis liko bendrauti su vyriškiu, kuris sakė, kad fizinio kontakto nebuvo, nieks nemušė. Kolegai bendraujant su nepilnamečiais, paaiškėjo, kad vyriškis prieš juos smurtavo. Pasak liudytojo M. P., asmens duomenis nustatinėjo, pareikalavo, kad jis praeitų iki tarnybinio automobilio, siekiant nustatyti asmenybę ir kitas aplinkybes, patikrinti girtumą, nes įvykio vietoje nepilnamečiai informavo, kad jiems reikalinga medikų pagalba. Kai pareikalavo nueiti iki automobilio, prasidėjo konfliktas, kad tai neteisėtas reikalavimas. Liudytojo M. P. teigimu, jam tai buvo pakartota ne vieną kartą, jis teisėto reikalavimo nevykdė, todėl su kolega priėjo prie jo ir paėmę už rankų dar kartą pareikalavo. Vaizdo įrašuose tai puikiai matyti, kiek kartų buvo pakartota. Nusprendė vesti iki transporto priemonės. Vedant jį jautėsi alkoholio kvapas, su kolega sakė jam, kad nestandintų raumenų, beeinant jis suklupo ir bandė atsisėsti, todėl jis (t. y. M. P.), panaudodamas jėgą, neleido jam atsisėsti. Prie automobilio kolega atliko dalinę apžiūrą ir atsižvelgiant į jo agresiją, nusprendė uždėti antrankius ir pasodinti į laikino sulaikymo patalpą. Liudytojo M. P. vertinimu, jis nevykdė reikalavimų ir standino raumenis, aktyviais veiksmais priešinosi sulaikymui. Jie nesielgia neteisėtai. Kadangi dabar yra daug suklastotų vairuotojų pažymėjimų, tai jis, kaip policijos pareigūnas, privalo patvirtinti asmens tapatybę ir nustatyti, kad tai būtent tas asmuo. Tikslingiausia patikrinti pagal policijos sistemą, kad matytų žmogų pagal nuotrauką, užduotų jam kontrolinius klausimus. Vyrui buvo paaiškinta, kokiu tikslu eina į automobilį. Prie savęs kompiuterio ir alkoholio matuoklio neturi, be to, neblaivumą galima nusistatyti ne tik alkotesteriu. Asmens ne sykį to reikalavo, tai klausimas, kiek kartų turi pareikalauti, kad asmuo įvykdytų reikalavimą.
Žemesnės instancijos teismas
10. Pirmiau nurodytas aplinkybes patvirtina ne tik jo paties, liudytojo M. P. tarnybiniame pranešime užfiksuotos aplinkybės (1 t., b. l. 91–92) bei byloje esantys policijos pareigūnų tarnybinėje veikloje naudojamų „body“ vaizdo stebėjimo kamerų vaizdo įrašai, bet ir kartu aptariamame įvykyje dalyvavusio policijos pareigūno, liudytojo E. U. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai. Liudytojas E. U. paaiškino, kad gavo pranešimą, jog vyras sužalojo 5 nepilnamečius. Atvykę į įvyko vietą garažų masyve, bendravo su P. K., kuris paaiškino, kad jų pagalbos nereikia ir jau ruošėsi išvažiuoti, bandyti susisiekti su pranešėju, kai pribėgo išsigandęs vaikinas. Vaikinas paaiškino, kad būtent tas vyras, su kuriuo bendravo, sužalojo jį ir jo draugus, todėl vėl pabendravo su P. K.. P. K. užduodavo nereikšmingus klausimus, aiškino, kad konflikto nebuvo, kad tik pabendravo su jaunimu. Paklausė jo, ar buvo fizinis kontaktas su jaunimu, jis atsakė, kad kontaktas buvo, tik paspaudė vienas kitam rankas ir daugiau kontakto nebuvo. Liudytojo E. U. teigimu, matė, kad nepilnamečiai labai išsigandę, jie bandė kažką nuslėpti, matė, jog jie sužaloti, turėjo sužalojimus, pas vieną buvo sužalotas smakras, pas kitą asmenį – ranka. Pasakė vaikinams, kad jie nebijotų, kadangi jie pasakė, jog bijo pasakyti tiesą, nes P. K. gąsdino, kad pažįsta Vilniaus mafiją, jiems bus labai blogai, jei pasakys tiesą. Pradžioje sakė, kad nukrito nuo motociklų, bet sužalojimai neatitiko kritimo. Kitas sakė, kad remontuojant motociklą nukrito ant galvos, todėl nubraižytas smakras. Po to jie paaiškino, kad važinėjo su mopedais garaže ir P. K. toks jų elgesys nepatiko, paėmęs pagalį sumušė jaunimo kompaniją. Išsiaiškinęs visas aplinkybes, jis (t. y. E. U.) grįžęs prie P. K. paklausė, ar buvo vienintelis kontaktas, rankos paspaudimas. P. K. teigė, kad nieko nemušė, pareikalavo iš jo dokumento, kad galėtų nustatyti asmens tapatybę, P. K. pateikė dokumentą, bendraujant jautėsi alkoholio kvapas. Automobilis nuo garažo masyvo stovėjo gal 200–300 metrų atstumu. Pareikalavo P. K. prieiti prie tarnybinio automobilio, nustatyti duomenis ir pasitikrinti girtumą. P. K. atsikalbinėjo, vengė vykdyti reikalavimus, teigė, kad nieko nepadarė, aiškino, kad tai jie prisistatytų, pateikė pažymėjimus. Įspėjo, kad jei nevykdys teisėtų reikalavimų, panaudos jėgą. Pasak liudytojo E. U., kontroliuodami jo rankas, vedė jį į tarnybinį automobilį. Jis vengė eiti, atsiklaupdavo, specialiai krisdavo, jį prilaikydavo, kad nenukristų ir nesusižalotų, stangrino rankų raumenis, atvedę prie tarnybinio automobilio, atliko dalinę apžiūrą. Patalpino jį, atvyko tyrėjai, pabendravo su nepilnamečių vaikų tėvais, atvykusi greitoji išvežė nepilnamečius į ligoninę ir tyrėjai dirbo su ikiteisminiu tyrimu, o kolega už reikalavimų nevykdymą surašė administracinio pažeidimo protokolą. Liudytojas E. U. taip pat paaiškino, kad kai pareikalauja, duoda asmeniui teisėtą reikalavimą, tai žmogus juos turi vykdyti nedelsiant, o ne atsikalbinėti, negalvoti, darys ar ne. Buvo reikalavimas praeiti iki tarnybinio automobilio, tam kad nustatytų visas aplinkybes, t. y. nustatyti neblaivumą ir asmens duomenis. Paaiškino P. K., kad lauks tyrėjo ir paaiškės, ką su juo toliau daryti, ar bus sulaikytas, ar gaus šaukimą vykti į komisariatą. P. K. jiems paaiškino, kad jis išeina. Jis siekė pasišalinti iš įvykio vietos, tada nusprendė, kol atvyks tyrėjai, patikrins ir nustatys duomenis, aplinkybes, jis apsvaigęs ar ne. Pareikalavus eiti, jis nėjo. Turėjo jam dešimt kartų kartoti reikalavimus, imti už rankų ir vestis, o vedant jis stangrino rankas, nenorėjo eiti. Kai jį laikė, jis atsilošdavo atgal, norėjo nukristi per kelius, kaip sėsdamas, norėdamas atsisėsti ant žemės, ant grindinio irgi bandė atsisėsti, bet jam neleido ir prilaikydavo, kad jis to nepadarytų ir neatsisėstų, o eitų kartu. Jis savo neveikimu, raumenų stangrinimu, nevykdė reikalavimų. Jis nesipriešino, nesispardė, nesimušė. P. K. priešinosi neaktyviais veiksmais, nekėlė pavojaus nei jiems, nei sau.
11. Tuo tarpu administracinėn atsakomybėn patrauktas P. K. apklausiamas pirmosios instancijos teisme metu pateikė kiek kitokias įvykio aplinkybes ir teigė, kad tikrai vykdė policijos pareigūnų nurodymus, tačiau matė, jog policija elgiasi neadekvačiai, paprašė pareigūno, kad prisistatytų, parodė savo tarnybinį pažymėjimą. Suprato, kad situacija komplikuota. Policijos pareigūnai provokavo pasipriešinimą, jis savo veiksmais neleido, kad būtų inkriminuotas pasipriešinimas. Iškart pradėjo rinkti įrodymus, filmuoti ir pateikė įrašus. Pareigūnai atsisakė prisistatyti. Pasakė, kad neatsisako tikrintis alkoholio kiekio ir reikalavimų. Pareigūnai jį demonstratyviai vedė pro kitus asmenis, suėmė už rankų, neteisėtai uždėjo antrankius, juos už nugaros, įtrenkė į sulaikymo kamerą. Policijos pareigūnai užsidėjo pirštines, nepranešė, kad jis yra sulaikomas, stvėrė už rankų ir pasakė, kad nestandintų rankų, bet jis pasakė, kad nestandina. Pasak P. K., pareigūnai pradėjo vesti, jis nemosikavo, iš jo pusės nebuvo fizinių veiksmų. Policijos pareigūnai savaip interpretavo situaciją, kad jis neva griuvinėja, tačiau jis laukė, niekur nebėgo, nevengė sulaikymo, pats prisistatė, pateikė savo asmens dokumentą. Policijos pareigūnai rašo, kad jis bandė pasišalinti iš įvykio vietos, tačiau P. K. teigimu, slėptis jokio tikslo nėra ir nebuvo. Atsiliepime rašoma, kad neblaivus, bet tokių įrodymų nėra, nevykdė teisėtų policijos reikalavimų eiti iki tarnybinio automobilio, bet jį vedė ir nesipriešino. Jie norėjo pademonstruoti savo viršenybę prieš jį, buvo pažeistos teisės, panaudota psichinė ir fizinė prievarta. Policija gavo pranešimą, jog neva jis su pagaliu įbėgęs į garažus, sumušė 4 nepilnamečius asmenis, tačiau situacija buvo kitokia. Suprato, kad jie nori apkaltinti nebūta veika. Pareigūnai klausinėjo, ar buvo fizinis kontaktas, rinko duomenis, kažkas jiems nepatiko, kad jis yra per gudrus ir žino savo teises, tačiau P. K. vertinimu, nebuvo jokio pagrindo jį sulaikinėt, laužyti rankas.
12. Aukščiau aptarti įrodymai, sugretinus juos su byloje esančiais policijos pareigūnų pateiktais vaizdo įrašais, patvirtina, kad kaip matyti iš vaizdo įrašo pavadinimu „PSS-20240620-192136UTC+0300“ nors P. K. iš pat pradžių nuo policijos pareigūnų atvykimo momento su pareigūnais bendravo gana mandagiai, atsakinėjo į klausimus, pateikė asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą. Laiku nuo 0:05:43 policijos pareigūnui paklausus P. K., kodėl nepilnamečiai sako, kad jis pagalį naudojo, daužė juos, P. K. sako, kokiu pagrindu jo teiraujamasi, o 0:06:50 P. K. policijos pareigūnui sako jo neprovokuoti. Pareigūnas paaiškina, kad neprovokuoja ir įspėja apie administracinę atsakomybę už tokius tyčinius veiksmus, apie kokius bando išsiaiškinti. Kitame vaizdo įraše tokiu pačiu pavadinimu „PSS-20240620-192136UTC+0300“ nuo įrašo pradžios matyti, kad pareigūnas, kuris bendravo su vaikais, užduoda P. K. klausimus apie aptariamą situaciją, P. K. tampa reiškia nepasitenkinimą, priekaištauja dėl, jo vertinimu, policijos pareigūno neteisingai duodamų pranešimų per raciją. Policijos pareigūnai laiku nuo 0:09:43 sako P. K., kad eitų iki tarnybinio automobilio pasitikrinti blaivumą, P. K. atsisako, aiškina, kad niekur neis. Pareigūnams pasakius, kad turi eiti nusistatyti tapatybę, blaivumą, P. K. atsisako, aiškindamas, kad neprivalo, nes nėra jokio pagrindo nusistatinėti. Pareigūnas dar kartą paklausia, ar teisėtų reikalavimų nueiti iki tarnybinio automobilio nevykdys, P. K., naudodamasis telefonu, atsako, kad iki tarnybinio automobilio vykdys, tačiau paragintas eiti, kartoja „minutė, minutė“. Pareigūnui priminus, kad reikalavimai turi būti vykdomi nedelsiant, P. K. atsako supranta ir toliau kartoja „minutė, minutė“. Paklausus, ar jis atsisako vykdyti, P. K. atsako, kad neatsisako ir toliau kartoja žodį „minutė“, pradeda filmuoti, sako, kad gali vykdyti tik teisėtus veiksmus, o pareigūnas paaiškina, kad galės apskųsti, jei mano, kad veiksmai neteisėti.
13. Kitame vaizdo įraše pavadinimu „PSS-20240620-195136UTC+0300“ užfiksuotas nagrinėjamo įvykio tęsinys, matyti, kad P. K. klausia policijos pareigūnų, kokiu pagrindu, pareigūnas paaiškina, kad eis iki tarnybinio automobilio, nes privalo nustatyti jo neblaivumą. P. K. atsako ne, kartoja „minutė“, po ko pareigūnai suėmę P. K. veda link automobilio, prašo nestangrinti raumenų, nes bus uždėti antrankiai. Iš vaizdo įrašo matyti, kad P. K. bando sėstis, tūptis, pareigūnai prašo nestangrinti raumenų, P. K. kartoja, kad nesipriešina, o pareigūnas atsako, kad kaire ranka stangrina raumenis. Pareigūnas paaiškina, kad P. K. nevykdė reikalavimų eiti iki tarnybinio automobilio. Privedę P. K. prie tarnybinio automobilio, pareigūnai prašo nesipriešinti dedamiems antrankiams, paaiškina, kad jis yra sulaikomas, P. K. kartoja, kad nesipriešina (toliau vaizdo įrašuose užfiksuotos aplinkybės neaptarinėjamos, kadangi nėra skundo nagrinėjimo dalykas).
14. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aptarti vaizdo įrašuose užfiksuoti duomenys paneigia apelianto P. K. teiginius, kad neva policijos pareigūnai, nieko nepaaiškinę, nenurodę, kodėl bus sulaikomas, griebė jį už rankų, tačiau jis visiškai nesipriešino. Tokie argumentai laikytini P. K. gynybine versija, siekiant išvengti administracinės atsakomybės, todėl atmetami kaip nepagrįsti. Kaip matyti, P. K. aptariama situacija buvo aiškiai suprantama, nuo pat pradžių ir pats atvykusiems pareigūnams, kaip teisėsaugos institucijų atstovams, paaiškino aplinkybes dėl gauto iškvietimo, todėl vėliau išsakytas pareigūnų reikalavimas, kodėl reikalinga nueiti į tarnybinį automobilį, aiškiai ir nedviprasmiškai pakartotas ne kartą, neleidžia abejoti, kad apeliantui P. K. šis reikalavimas buvo suvokiamas.
15. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog pagal Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punktą vienas iš policijos uždavinių yra nusikalstamų veikų bei kitų teisės pažeidimų (nusižengimų) atskleidimas ir tyrimas. Pagal šio Įstatymo 21 straipsnį, įgyvendindamas policijos uždavinius, pareigūnas turi teisę duoti sau nepavaldiems asmenims teisėtus nurodymus ar pateikti reikalavimus, o jeigu asmenys jų nevykdo ar priešinasi, panaudoti prievartą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, policijos pareigūnų reikalavimai eiti iki tarnybinio automobilio pasitikrinti neblaivumą bei siekiant nustatyti tapatybę, buvo teisėti, kadangi jie vykdė savo tiesiogines pareigas vykdant vieną iš policijos uždavinių – nusikalstamų veikų bei kitų teisės pažeidimų (nusižengimų) atskleidimą ir tyrimą, dėl kurio ir buvo gautas iškvietimas, t. y. dėl galimo P. K. fizinio smurto nepilnamečių vaikų atžvilgiu. P. K. buvo pasakyta eiti iki tarnybinio automobilio nusistatyti tapatybę, blaivumą, bet teisėtus reikalavimus P. K. atsisakė vykdyti ir toliau vengė eiti, sakydamas, kad neprivalo, nes nėra jokio pagrindo nustatinėti. P. K. buvo įspėtas, kad reikalavimai turi būti vykdomi nedelsiant. Taigi, P. K. pareikšti reikalavimai eiti iki tarnybinio policijos automobilio buvo duoti esant įstatyme numatytam pagrindui – siekiant įgyvendinti policijai priskiriamus uždavinius, tarp kurių yra ir nusikalstamų veikų ir administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) atskleidimas ir tyrimas bei asmens, visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos užtikrinimas (Įstatymo 5 straipsnis), ir privalėjo būti nedelsiant vykdomi vadovaujantis Įstatymo 21 straipsnio nuostatomis. Vien tai, kad P. K. savo asmens duomenis buvo pateikęs policijos pareigūnams įvykio pradžioje ar, kad nekėlė pavojaus nei sau, nei pareigūnams, policijos pareigūnų reikalavimų teisėtumo ir P. K. pareigos juos vykdyti nepaneigia ir atitinkamai jo atsakomybės pagal ANK 506 straipsnio 4 dalį nešalina. Jokių aplinkybių, kad policijos pareigūnų M. P. ir E. U. veiksmai būtų neteisėti, nenustatyta. Šių pareigūnų elgesys buvo įvertintas Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imuniteto valdybos ir nenustatyta, kad policijos pareigūnai nusižengė jų veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimams, todėl neįžvelgus galimai padaryto tarnybinio nusižengimo ar pareigūno vardą žeminančios veikos požymių, tarnybinis patikrinimas nebuvo atliekamas. Kaip ir nenustatyta, kad minėtų pareigūnų veiksmuose galėjo būti korupcinio pobūdžio apraiškų (bet koks policijos pareigūno elgesys, neatitinkantis jam suteiktų įgaliojimų ar nustatytų elgesio standartų, siekiant naudos sau ar kitiems asmenims) (1 t., b. l. 102–104).
16. Be kita ko, nėra pagrindo teigti, kad policijos pareigūnai pažeidė Įstatymo nuostatas neprisistatydami apeliantui, kadangi kaip matyti iš „PSS-20240620-192136UTC+0300“ pirmųjų sekundžių, atėję pareigūnai pasako, jog yra iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato reagavimo valdybos. Apeliantui P. K. taip pat nekilo abejonių, kad jis bendrauja ne su policijos pareigūnais, kadangi klausiamas papasakoti apie aptariamą situaciją, jis išdėstė savo įvykių versiją, neatsisakė komentuoti aptariamos situacijos, o reikalavimas policijos pareigūnams prisistatyti, atsirado gerokai vėliau, kai asmuo jau kuris laikas bendravo ir atsakinėjo į policijos pareigūnų klausimus. Apeliantas P. K., būdamas (duomenys neskelbtini) ir kaip buvęs (duomenys neskelbtini), matydamas uniformuotus bei pagal gautą iškvietimą tarnybiniu automobiliu atvykusius policijos pareigūnus, neabejotinai suvokė, jog jų reikalavimai yra privalomi vykdyti, tačiau jų nevykdė ir darė tai tyčiat, tai yra, P. K. suvokė pavojingą savo veikos pobūdį ir norėjo taip veikti, tai yra, jo veiksmuose yra ne tik objektyvieji, bet ir subjektyvieji ANK 506 straipsnio 4 dalyje numatyto administracinio nusižengimo požymiai. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad P. K. veiksmai nepaklūstant policijos pareigūno teisėtam reikalavimui atitinka ANK 506 straipsnio 4 dalyje numatyto administracinio nusižengimo sudėtį.
17. Apeliaciniame skunde apeliantas P. K. taip pat kvestionuoja jo sulaikymą, tvirtina, jog tam nebuvo teisėto pagrindo, kad sulaikymo metu nebuvo surašytas sulaikymo protokolas. Šiame kontekste pažymėtina, kad ANK 597 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad dėl administracinio sulaikymo yra surašomas protokolas. Toks dokumentas nagrinėjamu atveju nebuvo surašytas. Vis tik toks pažeidimas neturi įtakos P. K. veiksmų teisiniam vertinimui, jų kvalifikavimui. Šiuo atveju aplinkybė, jog P. K. buvo taikytas administracinis sulaikymas buvo nurodyta policijos pareigūno tarnybiniame pranešime (1 t., b. l. 91–92). Kita vertus, iš to paties tarnybinio pranešimo matyti, kad P. K. sulaikytas apie 19.50 val., o iš vaizdo įrašo pavadinimo „PSS-20240620-213703UTC+0300“ ir paties P. K. į bylą pateiktų vaizdo įrašų bei fotonuotraukų pavadinimų matyti, kad jis buvo paleistas apie 21.37 val. Taigi administracinėn atsakomybėn patraukto asmens sulaikymas truko ne daugiau kaip dvi valandas ir neviršijo ANK 597 straipsnio 3 dalyje numatyto maksimalaus galimo administracinio sulaikymo termino. Apygardos teismas policijos pareigūnų veiksmus šiuo atveju vertina tik tiek, kiek jie susiję su teisėtų reikalavimų davimu ANK 506 straipsnio 4 dalies kontekste. Administracinei atsakomybei už policijos pareigūnų teisėtų reikalavimų ar nurodymų nevykdymą kilti pakanka fakto, kad aiškiai išreikšti jie nėra vykdomi, kas objektyviai nustatyta šioje administracinio nusižengimo byloje. Tuo tarpu apeliantas P. K., nesutikdamas su kitais policijos pareigūnų veiksmais – laikinu jo sulaikymu ar sulaikymo patalpoje esančiomis sąlygomis, patirtais nepatogumais, kurie nėra šio skundo nagrinėjimo dalykas, turėjo teisę juos skųsti įstatymų nustatyta tvarka. Institucijos priimtam nutarimo teisėtumui reikšmės neturi ir tai, kad šioje situacijoje apskųstas Institucijos 2025 m. sausio 10 d. nutarimas buvo priimtas antras, nes apskundus pirmą Institucijos 2024 m. rugsėjo 14 d. nutarimą, jo skundas nebuvo išsiųstas apylinkės teismui. Institucijos atstovas teismo posėdžio metu detaliai nurodė to aplinkybes, kad Institucija turi teisę iš dalies sutikti su skundu ir radus trūkumus juos pašalinti. Tai patvirtina ir ANK 625 straipsnio nuostatos, numatančios atvejus, kai nutarimą administracinio nusižengimo byloje ne teismo tvarka priėmusi institucija, nepažeisdama ANK 622 straipsnio 2 dalyje nustatyto termino, gali visiškai ar iš dalies sutikti su skundu dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, panaikinti skundžiamą nutarimą ir, netaikydama ANK 616 straipsnyje nurodytų procedūrų, priimti naują nutarimą išnagrinėtoje administracinio nusižengimo byloje.
18. Vien tai, kad nagrinėjamu atveju apylinkės teismas byloje surinktus įrodymus vertino kitaip nei tikėjosi P. K., kuris savaip pateikia įvykio aplinkybių interpretaciją bei subjektyvų jam palankų byloje esančių duomenų vertinimą, negali būti priežastimi byloje priimti kitokį sprendimą nei priėmė apylinkės teismas. Nenustačius, kad buvo padaryta esminių materialiosios ir (ar) proceso teisės normų pažeidimų, kurie galėjo turėti įtakos neteisėto pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimui, tenkinti apelianto prašymą ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti nėra jokio teisinio pagrindo.
19. Nagrinėjamu atveju P. K. atsakomybę lengvinančių ir jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, todėl spręsti, jog už ANK 506 straipsnio 4 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymą apeliantui paskirta bauda, kuri lygi sankcijoje numatytam vidurkiui, yra paskirta pažeidžiant ANK nuostatas, teisingumo ir proporcingumo principus, nėra jokio pagrindo. Administracinis nusižengimas padarytas neblaivaus asmens, todėl surašyti administracinio nurodymo pagrindo nebuvo (ANK 610 str. 2 d. 3 p.). Apeliaciniame skunde alternatyvaus prašymo – nenutraukus administracinio nusižengimo sudėties, skirti jam švelnesnę nuobaudą – neformuoja, todėl išsamiau dėl jam paskirtos nuobaudos dydžio nepasisakoma. Šiame kontekste pažymėtina, kad apelianto P. K. prie apeliacinio skundo pateikti duomenys apie jo baustumą administracine tvarka, kuriuos apylinkės teismas, vertindamas paskirtos nuobaudos dydį, teisingai įvertino jį charakterizuojančių duomenų kontekste, nes iš byloje esančio administracinių nusižengimų registro išrašo už penkerius metus matyti, kad iš tiesų P. K. šešis kartus baustas už Kelių eismo taisyklių pažeidimus. Nors nuobaudos ir sumokėtos, tačiau nusižengimai galiojantys, todėl apylinkės teismas pagrįstai vertino jį kaip ne itin pavyzdingai teisės aktų reikalavimų besilaikantį pilietį (1 t., b. l. 161). Kita vertus, kaip jau buvo minėta, apeliantas neprašo skirti švelnesnės nuobaudos, todėl šios aplinkybės neturi esminės reikšmės ir priešingai nei teigia apeliantas, niekaip nepatvirtina teisėjos šališkumo ir neobjektyvumo.
20. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 20 d. nutartis, kuria paliktas nepakeistas Institucijos 2025 m. sausio 10 d. nutarimas, yra teisėta ir pagrįsta, jos naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,
nutaria:
Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gegužės 20 d. nutartį nepakeistą ir P. K. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.