Šiaulių apygardos teismo nutartis

Žemesnės instancijos teismas

Teigia, kad teismas taip pat remiasi tuo, kad liudytojai – kūrikai R. K. ir R. N. nurodė, jog katilai buvo kūrenami malkomis, kurios buvo saugojamos šalia katilinės rūsyje esančioje patalpoje, malkų buvo sausesnių ir kiek drėgnesnių. Mano, kad šiuo aspektu būtina atsižvelgti į liudytojų duotų parodymų esmę. Liudytojai neteigia, kad buvo kūrenama drėgnomis malkomis, kurios buvo drėgnesnės negu 20 procentų. Tai akivaizdu, nes to neįmanoma nustatyti neturint specialių prietaisų. Negana to, tik ką supjautas medis turi tik iki 50 proc. drėgmės, o tai yra viršutinė (maksimali) riba, kiek medis gali savyje sukaupti drėgmės. Todėl kūrenant malkas, kurios buvo paliktos rangovų ir įsigytos dar gerokai ankščiau nei prieš metus, todėl jų drėgnumas galėjo nesiekti net ir 15 procentų drėgnumo. Teismas taip pat tvirtina, kad fotonuotrauka, kurioje užfiksuota, jog malkos buvo rastos krautos į patalpą specialiu mediniu loveliu per sienoje esantį langelį, todėl neįtikėtina, kad tokios malkos kažkodėl būtų kraunamos mūrinėje patalpoje prie pat katilinės, o kūrenimui iš atskirai esančios ūkinės patalpos vežamos kitokios malkos, kurių nei katilinėje, prie minėtoje patalpoje nerasta. 2012-02-02 įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad apžiūrint katilinę jos gale yra įėjimas į patalpą, kurioje laikomos sudėtos prie sienų malkos. Malkos yra spygliuočių ir lapuočių, dalis malkų paveikta puviniu, dalis padengta ledu ir sniegu, matyti sudėti medinių plokščių ir lentų dalys, apžiūrint medieną jaučiama drėgmė. Teismo posėdyje ekspertas A. Raskov patvirtino, kad jam apžiūrint įvykio vietą patalpoje prie katilinės sudėtos malkos negalėjo sudrėkti gesinant gaisrą, jos neabejotinai buvo per drėgnos ir neatitiko kurui keliamų reikalavimų. Teigia, kad įvertinęs šiuos įrodymus teismas pripažįsta nustatytu, kad gaisro metu kūrenimui naudotos malkos (paveiktos puvinio, padengtos ledu ir sniegu) net ir nenustačius jų faktinio drėgnumo, neabejotinai neatitiko keliamų reikalavimų (ne daugiau 20 proc. drėgnumo). Gynėjo nuomone, teismas remiantis šiais įrodymais ir liudytojų parodymais neatsižvelgė į keletą svarbių aplinkybių, kurias nurodė apklausti liudytojai R. K. ir R. N.. Liudytojai patvirtino, kad jie buvo miške, ruošė malkas parvežimui, kurios bus kūrenamos kitais metais. Taip pat atkreipia dėmesį į įvykio vietos apžiūrą, kuri buvo atliekama 2012 m. vasario 2 d. Nurodo, kad 2012-02-02 įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, kad tęsiant įvykio vietos apžiūrą apžiūrėta (duomenys neskelbtini) vienuolyno rūsyje esanti katilinė. Malkos yra spygliuočių ir lapuočių, dalis malkų paveikta puviniu, dalis padengta ledu ir sniegu. Patalpoje matyti sudėti medinių plokščių ir lentų dalys. Apžiūrint medieną jaučiama drėgmė. Patalpos gale matyti anga su atidarytu langu, ties kuriuo yra medinis lovys, skirtas iš lauko į patalpą sumesti malkas. Liudytojai parodė, kad tuo metu kai kilo gaisras (2012 sausio 24­-26 dienomis) buvo ruošiamos malkos kitiems metams miškuose. Dalis malkų buvo atvežtos būtent tą dieną, kuomet ir buvo atliekama vietos apžiūra. Minėtos malkos buvo ką tik parvežtos iš miško, todėl dalis malkų ir buvo padengtos sniegu ir ledu. Minėtą faktą patvirtina ir apžiūros metu užfiksuotos aplinkybės, kad patalpos gale matyti anga su atidarytu langu, ties kuriuo yra medinis lovys, skirtas iš lauko į patalpą sumesti malkas. Teigia, kad akivaizdu, kad langas nebūtų paliekamas atidarytas ir prie jo pristumtas medinis lovys malkoms mesti, jeigu nebūtų per jį metamos malkos tuo metu parsivežtos iš miško, kad uždaroje patalpoje, kurioje yra kūrenami katilai ir yra pliusinė temperatūra niekaip negalėtų ilgesnį laiką išsilaikyti sniegas ir ledas neištirpęs, o tai tik patvirtina jau ankščiau išdėstytus faktus. Taip pat ir drėgmės kvapas, apie kurį teigė ir ekspertas A. Raskov, būtent ir buvo nuo naujai (šviežiai) atvežtų malkų iš miško. Mano, kad teismas todėl ir neatsižvelgė į visus įrodymus turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, rėmėsi abejonėmis dėl reikšmingų bylai aplinkybių, o priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį grindė jį prielaidomis.

Gynėjas atkreipia dėmesį į 2012-03-30 specialisto išvadą Nr. 11-392(12), kurioje užfiksuota, jog nuo vienuolyno pastogėje buvusio oro šildymo-vėdinimo įrenginio paimtame metalinio Nr. 1 fragmente esančiuose laiduose yra avarinio darbo rėžimo (trumpojo jungimo ir elektroterminio kaitimo) požymių, jog visi lovelyje Nr. 1 pateikti laidai yra lokaliai paveikti aukštos temperatūros. Kituose tirti pateiktuose laidų atkarpose avarinio darbo rėžimui būdingų požymių nėra, jos yra paveiktos gaisro šilumos. Tikėtina, kad trumpasis jungimas lovelyje Nr. 1 esančiame trigysliame daugiavieliame laide įvyko iki gaisro. Pasak apelianto, iš byloje surinktų ir užfiksuotų įrodymų matyti, kad vaizdo kamerų vaizdas dingsta apie 18 val., t. y. tuo pačiu metu, kaip ir įsijungia gaisrinė signalizacija. Taip pat iš bylos duomenų aišku, kad vaizdo kamerų laidai, kuriuose ir kilo trumpasis jungimas buvo išvedžioti per oro šildymo-vėdinimo įrenginį (toliau ventkamera). Kadangi laidai buvo su izoliacine medžiaga ir elektroterminio kaitimo metu be abejonės išsiskyrė dūmai. Ventkameroje taip pat buvo priešgaisrinės signalizacijos davikliai, kurie, pagrįstai manyta, ir įsijungė būtent dėl minėtų laidų trumpojo jungimo sukeltų dūmų, tuo pačiu metu kaip ir dingo vaizdo kamerų fiksavimas. Yra nustatyta, kad nuo dūmtraukių, kurie buvo netinkamai įrengti iki minėtos ventkameros yra apie 6-8 metrų atstumas, o pati ventkameros patalpa padaryta iš raudono gipso, kuris yra atsparus ugniai. Pažymi, kad iš teismo ekspertizės, liudytojų parodymų ir kitų byloje surinktų įrodymų nustatyta, kad ugnis pirmiausiai buvo pastebėta ir pro stogą prasiveržė toje vietoje, kurioje ir buvo įrengti dūmtraukiai, o tik paskui išplito. Gynėjo teigimu, abejotina, kad gaisras negalėjo būti kilęs 18 val., nes atstumas iki ventkameros yra nemažas, pati ventkamera padaryta iš raudono gipso, o nuo gaisrinės signalizacijos suveikimo 18 val. ir iki tol kilusio pastebėto gaisro praėjo net 10 val. Mano, kad per tokį didelį laiko tarpą, jeigu jau gaisras būtų kilęs 18 val., visiškai neįmanoma, kad jis nebūtų išplitęs ir nepastebėtas anksčiau. Trumpojo jungimosi lovelyje Nr. 1 esančiame trigysliame daugiavieliame laide įvyko iki gaisro, ko pasėkoje išsiskyrę dūmai galėjo įjungti gaisrinę signalizaciją 18 val. Jog signalizacija labai jautri ir įsijungdavo nuo menkiausių dulkių, teismo posėdžio metu patvirtino liudytojais apklausti R. Ž., D. K., Z. N., R. K., R. K., A. G.. Minėtos galimos eigos nepaneigė ir ekspertas A. Raskov nurodymas kaip galimą.

Gynėjas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad buvo įrengti dūminiai davikliai, kurie reaguoja tik į dūmus, t. y. dėl šilumos (temperatūros) poveikio jie neįsijungia. Tai patvirtina ir prie bylos esanti rašytinė medžiaga, UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo G. A. parodymai bei eksperto A. Raskov pateikti paaiškinimai teismo posėdžių metu. Nurodo, kad eksperimento metu ir atsakinėjant į trečią klausimą bei atliekant bandymą, buvo nustatyta, kad perkrovus, signalizacija suveikimo zonoje atsistatė ir dar kartą papurškus aerozolio į dūmų daviklį vėl suveikė. Po to, perkrovus signalizaciją ji dar kartą suveikė, nes buvo likę aerozolio likučių dūmų daviklyje, o tai užtruko iki 1 min. Minėtas eksperimentas patvirtiną faktą, jog jeigu būtų buvusios uždūmintos patalpos ir perkovus signalizaciją, ji vėl tuoj pat (1 min. bėgyje) būtų suveikusi, nes dūmai vėl būtų įjungę signalizaciją, tam nebuvo būtinas kaip teismas nurodo pusės valandos laiko tarpas.

Atkreipia dėmesį į liudytojos D. R. parodymus, kuri paaiškino, kad gaisrą pastebėjo iš savo namų, per langą, o pati gaisro metu iki vienuolyno nebuvo atvykusi. Todėl, gynėjo teigimu, liudytoja signalizacijos garso galėjo ir negirdėti, juo labiau, kad signalizacijos garsas nėra didelis. Nurodo, kad teismas patvirtino, kad nei vienas asmuo iki gaisro, kuris įvyko apie 4 val. ryto, signalizacijos negirdėjo. Liudytoja J. L., kuri pranešė apie gaisrą, gyvena (duomenys neskelbtini). nuo (duomenys neskelbtini), o gaisrą taip pat matė per savo namo langą. Ji signalizacijos taip pat negalėjo girdėti. Gynėjas abejoja, kad kas nors pamatęs gaisrą ir skambinęs bendruoju pagalbos telefonu – 112, praneš ne apie vykstantį gaisrą, o apie tai, kad veikia priešgaisrinė signalizacija. Taip pat abejoja, kad kas nors dėl to gaištų laiką ir skambintų ne bendruoju pagalbos numeriu, o P. J.. Teigia, kad mažai kas žinojo, jog P. J. yra VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ vadovas, o tuo labiau, kad jam yra perduotas naudoti (duomenys neskelbtini) vienuolyno ansamblis.

Teigia, kad teismas pripažįsta, jog signalizacija neveikė nuo 2015 m. sausio 25 d. 18 val. iki 2015 m. sausio 26 d. 4 val. Pažymi, kad gaisrinė signalizacija turėjo veikti visą naktį tik tokiu atveju, jeigu pastogėje vyko gaisras ir buvo prisikaupę dūmai, priešingu atveju signalizacija negalėjo ir neturėjo veikti. Nurodo, kad gaisrinės signalizacijos išjungti iš viso neįmanoma. Minėtą faktą, kad signalizacijos neįmanoma atjungti patvirtino ir eksperimentas atliktas 2013-09-23. Minėto eksperimento metu atsakinėjant į antrą klausimą nurodoma, kad centralės (gaisrinės signalizacijos) išjungti, neatjungus elektros neįmanoma. Todėl teismo argumentas, kad signalizacija neveikė, o tai įmanoma tik vienu atveju – jei ji buvo atjungta, paneigia byloje surinktų įrodymų visumą. Nurodo, kad atsakant į klausimą, kodėl signalizacija neveikė, tai įmanoma ne vienu atveju, o net trimis – jeigu ji buvo atjungta, jeigu ji buvo sugedusi arba jeigu nebuvo gaisro, į kurį ji turėtų reaguoti. Minėtu atveju ir įrodymais patvirtinamas paskutinis variantas. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, ką teismas nustatė anksčiau, kad veikiamos aukštos temperatūros degios konstrukcijos po ilgesnio laiko smilkimo užsidegė, o liepsnai nudeginus stogo dalį aplink kaminą ir papildomai patekus oro srautui liepsna greitai apėmė visą stogą, persimetė į muziejaus patalpą / virš kurios vienintelės buvo medinis, o ne betoninis perdengimas ir bažnyčios pastatą. Atkreipia dėmesį į liudytojų, kurie buvo gaisro vietoje, parodymus. Kaip ir nurodyta teismo nuosprendyje, bei iš byloje surinktų įrodymų gaisras kilo 2012 m. sausio 26 d. apie 4 val. nakties. Liudytojas A. E. parodė, kad kai nuvyko į gaisro vietą, t. y. kelios minutės po 4 val. nakties jau buvo gaisrinė, įgaliotinis, P. J. ir klebonas. Liudytojas V. K. parodė, kad kai jis atvyko prie vienuolyno, netrukus atvyko ir P. J., kuris rūpinosi muziejaus gesinimu. Matė, kad iš pradžių degė stogas viduryje ties centriniu kaminu. Taip pat patvirtino, kad kaukė signalizacija. Liudytojas R. S., kuris yra policijos pareigūnas, statutinis valstybės tarnautojas, parodė, kai nuvyko prie degančio vienuolyno ten jau buvo P. J. kartu su klebonu. Girdėjosi gaisrinės signalizacijos garsas, po 30 min. nustojo, kai gaisrininkai atjungė elektros tiekimą. Jis kartu su P. J. purškė gesintuvus ant durų, bandė jas išlaužti, o jiems pasibaigus su P. J. ieškojo šlapių skudurų. Taip pat parodė, kad P. J. bandė atjungti signalizaciją, bet jam nepavyko, o tai vėliau padarė gaisrininkai drastiškai su kirviu nukirtę ją. Muziejaus durys buvo užrakintos, o jų išlaužti nepavyko. Gynėjo teigimu, minėtais liudytojų parodymais netikėti nėra pagrindo, kadangi jie vieni kitiems neprieštarauja. Nurodo, jog iš minėtų parodymų nustatyta, kad kuomet kilo gaisras ir jis dar nebuvo išplitęs, o degė tik stogas ir kitur nebuvo persimetęs, gaisrinė signalizacija jau kaukė (buvo suveikusi). Pasak gynėjo, atsižvelgiant į tai, kad gaisrinė signalizacija įsijungia tik nuo dūmų, o visiškai nereaguoja į temperatūrą, todėl ji įsijungti galėjo tik nuo dūmų atsiradusių pastogėje, nes ji jau veikė tuo metu, kai dar gaisras net nebuvo išplitęs į kitas patalpas, todėl kitų patalpų dūminiai davikliai negalėjo įjungti gaisrinės signalizacijos, nes buvo betoninė perdanga, o medinė perdanga buvo tik virš muziejaus, kuris nuo dūmtraukio yra nutolęs apie 15 metrų. Atkreipia dėmesį ir į liudytojo R. S. teiginį, kad P. J. bandė atjungti signalizaciją, bet jam nepavyko. Tai patvirtina faktą, kad ir norėdamas atjungti signalizaciją jis to nesugebėjo, nors neabejotinai tai būtų sugebėjęs padaryti, jeigu prieš tai, kaip tvirtina teismas, būtų ją atjungęs.

Nurodo, kad taip pat teismas tvirtina, kad kas ir kokiomis aplinkybėmis atjungė sistemos rezervinį maitinimo šaltinį – akumuliatorių, dėl ko buvo ištrinti įrenginio atminties duomenys ir neliko galimybės atkurti užfiksuotų įvykių, nenustatyta. Tačiau iš to paties liudytojo R. S. duotų parodymų aiškiai ir nedviprasmiškai nustatyta, kuris yra policijos pareigūnas, statutinis valstybės tarnautojas, kad jam pabandžius atjungti signalizaciją, bet jam to padaryti nepavykus, vėliau tai padarė gaisrininkai drastiškai su kirviu nukirtę signalizaciją. Todėl, pasak gynėjo, nesuprantama, kodėl teismas teigia, kad tai nenustatyta.

Gynėjo manymu įvertinus aukščiau aptartas aplinkybes ir surinktus įrodymus, pagrįstai galima teigti, jog teismas neįrodė, kad iki gaisro katilai buvo kūrenami gamintojo nustatytų reikalavimų drėgnumui visiškai neatitinkančiomis malkomis ir buvo signalizacijos išjungimas, dėl ko gaisras nebuvo laiku pastebėtas. Dėl santykinai ilgą laiką degimo procesas vyko lėtai dėl deguonies trūkumo ir tik apie 4 val. liepsnai prasimušus per stogo dangą gaisras greitai apėmė visą stogą bei išplito į 2-me aukšte esančią neizoliuotą, su medine lubų perdanga, muziejaus patalpą Nr. 204, taip pat apgadino stogais sujungtą bažnyčios pastatą.

Teigia, kad teismas apibrėždamas veikų kvalifikavimą nustatinėjo ir nurodė aplinkybes ne tik tas, kuriomis yra kaltinamas P. J., bet ir kitas aplinkybes, kurios visai nesusijusios su jo veika, o priklausė nuo kitų asmenų galimai padariusių nusikalstamas veikas. Todėl nuosprendyje nėra aiškiai ir vienareikšmiškai išdėstyta, kurios konkrečios veikos yra priskiriamos tik P. J., o kurios jam kartu su galimai kitais nusikalstamas veikas padariusiais asmenims.

Pažymi, kad dėl katilų kūrenimo drėgnomis, t. y. reikalavimų iki 20 proc. drėgmės neatitinkančiomis malkomis, teismas laiko, kad šis pažeidimas P. J. inkriminuotas pagrįstai. Teigia, kad anksčiau aptarti įrodymai patvirtina, kad katilai buvo kūrenami tiek iki 2011-11-28, kai už tai P. J. nebuvo atsakingas, tiek po to. Ekspertas A. Raskov teismo posėdyje paaiškino, kad tiksliai nustatyti laikotarpį, per kurį netinkamai eksploatuojamame dūmtraukyje gali susidaryti suodžių kiekis, pakankamas gaisrui kilti, taip pat anksčiau dūmtraukyje kilusių suodžių gaisrų laiką nėra galimybės, tačiau dviejų mėnesių laikotarpio tam gali pakakti, jog tai vertintina, kad P. J. buvo atsakingas už šildymo sistemą nuo 2011-11-28 iki 2012-01-25, t. y. santykinai ilgą laikotarpį – beveik 2 mėnesius, jis pilnai perėmė objektą savo žinion, todėl turėjo užtikrinti tolesnį jo kūrenimą tinkamu kuru, tačiau kūrenimas po 2011-11-28 buvo tęsiamas tomis pačiomis malkomis. Nurodo, kad suodžių gaisrai kilo ne tik sausio 25 d. vakare, bet ir iš naujo užkūrus pečių, kas užfiksuota sausio 26 d. įvykio vietos apžiūros protokole – užkūrus kieto kuro katilus matyti žiežirbos virš stogo, taip pat balandžio 23 d. pastebėtos iš kamino kylančios žiežirbos, kas rodo, jog sausio 25 d. kilęs suodžių gaisras nebuvo vienintelis. Pasak gynėjo, asmens, ar asmenų, atsakingo už katilų kūrenimą drėgnomis malkomis iki 2011-11-28, ir P. J. atsakomybė dėl aukščiau nurodomo pažeidimo yra bendra – pažeidimas buvo vykdomas iki 2011-11-28 ir tęsiamas po to iki gaisro 2012-01-25. Nurodo, kad būtina atsižvelgti į eksperto A. Raskov teismo posėdyje duotus paaiškinimus. Minėtas ekspertas nurodė, kad jei dūmtraukis įrengiamas pagal norminių aktų reikalavimus, kūrenant šlapiomis malkomis suodžių gaisrai kamine ir indėkle gali kilti, tačiau bent jau iš pradžių jie neturėtų persimesti į stogo konstrukcijas. Tik santykinai ilgai veikiant gaisro metu susidarančiam karščiui pažeidžiama kamino izoliacinė medžiaga, ji praranda savo savybes ir tik po to karščio paveiktos jam neatsparios stogo konstrukcijas gali užsidegti. Mano, kad pagrindinę ir svarbiausią įtaką gaisro kilimui turėjo netinkamas kamino įrengimas, o tik po to kūrenimas šlapiomis malkomis. Jei iš aukščiau aptartų įrodymų ir nustatytų aplinkybių nustatyta, kad dūmtraukio izoliacinė medžiaga buvo praradusi savo savybes dar iki atiduodant pastatą užsakovui (VšĮ „(duomenys neskelbtini)“). Teigia, kad vadovaujantis eksperto pateiktomis išvadomis, akivaizdu, kad dūmtraukis (kaminas) turėjo būti atiduodamas 100 procentų atitinkantis naujam dūmtraukiui keliamus reikalavimus. Kaip ir iš byloje nustatytų aplinkybių, katilai buvo kūrenami rangovų ir daug ilgesnį laiką, negu tai darė VšĮ „(duomenys neskelbtini)“, tačiau nors ir dūmtraukio įrengimas neatitiko numatytų priešgaisrinių reikalavimų gaisras pastate nekilo. Todėl mano, kad jeigu dūmtraukiai būtų buvę tinkamai prižiūrėti ir valomi nustatytais intervalais, gaisro buvo galima išvengti. Nesutinka su teismo pozicija, kad P. J. net dviejų mėnesių nesiekiantis kūrenimo laikotarpis yra laikomas santykinai ilgu, kai tuo tarpu rangovų kūrenimo laikotarpis buvo net kelis kartus ilgesnis ir dėl to gaisras nekilo. Taip pat nesupranta, kaip ir kuo susiję ir dėl ko jie yra laikomi kaltės įrodymu, kad kilo suodžių gaisrai 2012-01-26 ir 2012-04-23 bei daroma išvada, kad asmens (ar asmenų), atsakingo už katilų kūrenimą drėgnomis malkomis iki 2011-1l-28 ir jo atsakomybė dėl aukščiau nurodomo pažeidimo yra bendra – pažeidimas buvo vykdomas iki 2011-11-28 ir tęsiamas po to iki gaisro 2012-01-25. Negana to, teismas nurodo, kad atsakomybė dėl aukščiau nurodomo pažeidimo yra bendra, tačiau kaltu pripažįsta tik P. J..

Pažymi, kad 2013-11-14 buvo prašoma grąžinti kaltinamąjį aktą prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti, tačiau teismas šio prašymo netenkino, motyvuodamas tuo, kad kilusius neaiškumus bus galima nustatyti ir išsiaiškinti teismo posėdžių metu. Tačiau atlikus teismo ekspertizę ir gavus papildomų įrodymų ir išaiškinimų, kad dėl galimai nusikalstamos veikos padarymo yra prisidėję ir kiti asmenys, kurie byloje nebuvo patraukti kaltinamaisiais, 2015-­10-14 pateiktas dar vieną prašymas grąžinti baudžiamąją bylą prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti, siekiant išsiaiškinti gaisro kilimo aplinkybes ir nustatyti kaltės pobūdį bei laipsnį, būtina galimai padarytas nusikalstamas veikas ištirti visų asmenų atžvilgiu, o ne juos išskiriant atskirai. Tačiau teismas nesutiko tenkinti šio prašymo ir 2015-10-16 nutartimi šį prašymą atmetė. Nors prašymas ir buvo atmestas, tačiau teismas pats apkaltinamajame nuosprendyje teigia, kad atsakomybė yra bendra su kitais asmenis, tačiau kitų asmenų neįvardija ir visą kaltę pripažįsta tik vienam P. J.. Nurodo, kad teismas 2015 m. gruodžio 22 d. priima nutartį, kuria praneša Šiaulių apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojai apie galimai kitų asmenų nusikalstamas veikas padarytas tam pačiam objektui. Todėl mano, kad buvo būtina grąžinti baudžiamąją bylą prokurorei ikiteisminiam tyrimui papildyti, tačiau dėl nesuprantamų priežasčių tai nebuvo padaryta.

Teigia, kad teismas savo motyvuose taip pat nurodo, kad aukščiau aptarti įrodymai neginčijamai patvirtina, kad suveikus signalizacijai P. J. nepatikrinęs suveikimo priežasties ją atjungė, todėl dėl šio pažeidimo, kaip visiškai akivaizdaus, teismas plačiau nepasisako, o gynėjo argumento, jog jis buvo iškėlęs klausimą dėl signalizacijos pajungimo į centralizuotą pultą, tačiau dalininkai susirinkime nusprendė kitaip, vertina kaip neturintį įtakos kaltinamojo veiksmų kvalifikavimui – į tai reikėtų atsižvelgti tik tuo atveju, jei suveikus signalizacijai niekas būtų ilgai nesureagavęs dėl jos nepajungimo į centralizuotą apsaugos pultą. Pažymi, kad svarbus momentas ir yra būtent tas, kai dar degė tik stogas ir gaisrinė signalizacija buvo įsijungusi, ką patvirtino ir pirmieji į įvykio vietą atvykę liudytojai, ji buvo įsijungusi dar iki ugniai pradeginant stogą ir į ją niekas nesureagavo, o gaisras buvo pastebėtas atsitiktinai, atsitiktinių asmenų. Todėl mano, kad jei ji būtų pajungta į centralizuotą apsaugos pultą ir jai suveikus gaisras būtų pastebėtas anksčiau.

Atkreipia dėmesį į tai, kad teismas pripažįsta ir nurodo, kad byloje nustatyta, kad 2012-01-16 įsakymais, P. J., kaip Piligrimų centro direktorius, suteikė sau kasmetines atostogas laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 17 d. iki sausio 30 d. imtinai ir jį pavaduojančia paskyrė R. K., atostogas nutraukė sausio 26 d. įsakymu. Tuo remdamasi buvo teigiama, kad gaisro kilimo metu P. J. neatliko įstaigos vadovo funkcijų, tam pritarė civilinio ieškovo AB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas. Su tokiu argumentu teismas nesutiko. Pažymi, kad teismas pripažino, jog P. J. gaisro metu buvo atostogose, ką patvirtina įsakymai. Pažymi, kad teismas netinkamai pasirėmė ir pritaikė LAT formuojamą teismų praktiką. Teismas rėmėsi LAT 2007-11-13 nutartimi Nr. 2K-P-549/2007, kurioje asmuo buvo kaltinamas ne dėl tarnybos pareigų neatlikimo pagal BK 229 str., bet dėl piktnaudžiavimo pagal BK 228 str. Akivaizdu, kad nusikaltimai yra skirtingi ir aplinkybės, kurių metu jie yra padaromi yra skirtingos. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Kasacinis teismas aukščiau minėta nutartimi konstatavo – nelaikomas netekusiu valstybės tarnautojo statuso. Minėtoje byloje piktnaudžiavimu buvo kaltinamas muitinės pareigūnas, tai valstybės tarnautojas, o ne jam prilygintas asmuo, kaip šioje byloje yra jo atžvilgiu. Gynėjo teigimu, muitinės pareigūnas visuomet yra ir išlaiko valstybės tarnautojo statusą nepriklausomai, ar jis vykdo darbines funkcijas, ar ne, priešingai nei prilyginti valstybės tarnautojams asmenys. Jie yra valstybės tarnautojai tik tuo metu, kai vykdo jiems priskirtas pareigas. Teismo nurodytos LVAT 2006-04-13 nutarties Nr. N3-356-05 iš vis tokios nėra, todėl joje nustatytų motyvų ir argumentų neperžiūrėjo. Nurodo, kad teismas taip pat rėmėsi LAT 2013-10-11 nutartimi Nr. 3K- 3-427/2013 ir 2013-12-20 nutartimi Nr. 3K-3-697/2013. Minėtos nutartys buvo priimtos civilinėse bylose ir santykiuose kilusiuose iš civilinių santykių. Teismas netinkamai rėmėsi civilinėse bylose formuojama Teismų praktika, pripažindamas asmenį kaltu baudžiamojoje byloje. Tokią poziciją palaiko ir ekspertas A. Raskov, kuris apklausiamas teismo posėdyje paaiškino, kad už visų priešgaisrinės saugos reikalavimų įgyvendinimą atsako įstaigos vadovas ar jį pavaduojantis asmuo, kaip numato Biudžetinių įstaigų įstatymas. Pavaduojančio asmens atsakomybė skiriasi nuo vadovo, nes jis atsako tik už veiksmus pavadavimo metu ir šio pavadavimo apimtimi. Taip pat parodė, kad gaisro kilimo metu P. J. neatliko įstaigos vadovo funkcijų, o tai atliko tuo metu pavaduojanti R. K.. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad būtent pavadavimo metu prilyginti valstybės tarnautojams asmenys prisiima teises ir pareigas iš pavaduojamo asmens (LAT 2015-03-10 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-115-489/2015).

Teigia, kad nuosprendyje vertindamas P. J. statusą teismas remiasi šiomis aplinkybėmis. Visų pirma, jis suveikus signalizacijai, o taip pat ir gaisro gesinimo metu, prisiėmė sau įstaigos vadovo funkcijas, susijusias su signalizacijos patikrinimu – neskambino laikinajai vadovei R. K., bet pats atjungė, nors teigia – perjungė signalizaciją, papasakojo apie ją R. Ž. ir t. t. Antra, pagal savo, kaip direktoriaus, padėtį P. J. turėjo galimybę tokias funkcijas prisiimti. Akivaizdu, kad joks pašalinis asmuo, civilinio ieškovo AB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo įvardintas kaip pilietis, neturėjo jokių galimybių patekti į ne darbo laiku neveikiantį vienuolyno pastatą, žinoti apie signalizacijos sistemą, įeiti į užrakintą direktoriaus kabinetą, jame junginėti centralę, įsileisti į šią patalpą kleboną ir t. t. Be to, iš R. K. ir jo parodymų matyti, kad nuo patalpos, kurioje buvo priešgaisrinės signalizacijos centralė, R. K. rakto neturėjo ir šios signalizacijos nejunginėjo. Tai reiškia, kad savo kaip vadovo funkcijų, susijusių su priešgaisrinės signalizacijos naudojimu, P. J. atostogų metu iš laikinosios vadovės net neperėmė, nes jų R. K. išvis nebuvo perdavęs. Trečia, dėl tokių jo veiksmų turintys šią teisę asmenys, centro dalininkai, laikinoji vadovė, iki šiol jokių pretenzijų nepareiškė, t. y. pripažino jo teisę prisiimti vadovo funkcijas. Teigia, kad šias tris aplinkybes teismas laiko pakankamomis konstatuoti, kad jis 2012-01-25 atostogų metu veikė kaip faktinis įstaigos vadovas ir jam taikytina vadovui nustatyta atsakomybė. Visų pirma teismo išdėstytos aplinkybes ir konstatavimas apie įstaigos vadovo prisiėmimo funkcijas, susijusias su signalizacijos patikrinimu, apie galimybę turėjimą galimybę tokias funkcijas priimti ir pripažinimą jo teisę prisiimti vadovo funkcijas, tiek jis, tiek ir jo gynėjas iš dalies išgirdo per prokurorės baigiamąsias kalbas. Tačiau galutinai taip kaip yra traktuojama nuosprendyje tiek jis, tiek jo gynėjas pamatė tik susipažinę su nuosprendžiu.

Pažymi, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 255 str. 2 d. įtvirtinta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Tiek pirminiame, tiek pakeistame kaltinamajame akte, nebuvo iš vis suformuotos faktinės aplinkybės apie įstaigos vadovo prisiėmimo funkcijas, susijusias su signalizacijos patikrinimu, apie turėjimą galimybę tokias funkcijas priimti ir pripažinimą jo teisę prisiimti vadovo funkcijas. Taip pat apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Todėl nei jam, nei jo gynėjui, nebuvo užtikrinta tinkama teisė į gynybą, nebuvo jokios galimybės gintis nuo naujai paaiškėjusių faktinių aplinkybių, kuriomis remiantis teismas pripažino jį kaltu. Taip pat pažymi, kad BPK 301 str. 1 d. nurodyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Tokiu būdu teismas netinkamai taikė procesines teisės normas. Taip pat atkreipia dėmesį ir į netinkamai nustatytas faktines aplinkybes, teismas teigia, kad nuo patalpos, kurioje buvo priešgaisrinės signalizacijos centralė, R. K. rakto neturėjo ir šios signalizacijos nejunginėjo. Eilė liudytojų patvirtino, kad kuomet suveikdavo priešgaisrinė signalizacija jie pranešdavo P. J. arba R. K.. Taip pat įrodymų tyrimo metu nustatyta, kad direktoriaus kabinetas, t. y. tos pačios patalpos, kuriose buvo priešgaisrinė signalizacijos centralė, nebuvo rakinamos, o raktas būdavo stalčiuje. Taip pat nesutinka su teismo išvada, kad R. J. atostogų metu iš laikinosios vadovės net neperėmė raktų, nes jų R. K. išvis nebuvo perdavęs. Priešingai, P. J. iš karto po gaisro t. y. 2012-01-26 grįžo iš atostogų ir pasinaikino įsakymus, kuriais buvo pasiskyręs sau atostogas, bei pavaduojančiu asmeniu paskyręs R. K.. Mano, kad jeigu P. J. nebūtų perdavęs, tai nebūtų reikalo ir pasinaikinti prisiimtus įsakymus, kuriais visas savo vadovo funkcijas buvo perdavęs pavaduojančiam asmeniui – R. K.. Pasak gynėjo, nesuprantamas teismo argumentas ir ką jis įrodo, kad centro dalininkai, laikinoji vadovė iki šiol jokių pretenzijų nepareiškė. Akivaizdu, kad panaikinus ankščiau priimtus įsakymus į savo kaip vadovo pareigas, P. J. grįžo, o dėl tokių veiksmų jam niekas negalėjo ir neturėjo reikšti pretenzijų.

Nurodo, kad teismas teigia, jog nėra jokių abejonių, kad tiek neužtikrindamas katilų kūrenimo sausomis malkomis, tiek atjungdamas signalizaciją P. J. nenumatė ir nesitikėjo, jog dėl to gali kilti gaisras, o juo labiau, kad gali atsirasti kaltinime nurodyti padariniai, nors galėjo ir turėjo tai numatyti, todėl kaltinimas, jog P. J. tarnybos pareigas netinkamai atliko dėl nusikalstamo nerūpestingumo yra pagrįstas. Su tokia teismo išvada gynėjas nesutinka ir nurodo, kad iš VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus 2012 m. sausio 16 d. Nr. A - 04 įsakymo dėl P. J. kasmetinių atostogų, P. J. buvo suteiktos 14 kalendorinių dienų kasmetinių atostogų nuo 2012 m. sausio 17 d. iki 2012 m. sausio 30 d. imtinai. Taip pat VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus 2012 m. sausio 16 d. Nr. P-026 įsakymu dėl P. J. pavadavimo, VšĮ „(duomenys neskelbtini)“ vadybininkė–gidė, muziejaus vadovė R. K., buvo paskirta P. J. pavaduojančia 2012 m. sausio 17–30 dienomis. Gaisras kilo 2012 m. sausio 26 d., apie 4 val. nakties, kuomet P. J. nėjo vadovo pareigų VšĮ „(duomenys neskelbtini)“, o taip pat tuo metu jis negalėjo būti valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu. Tokios pačios pozicijos laikėsi, ir ją patvirtino ekspertas A. Raskov apklausiamas teismo posėdžio metu. Jis atsakinėdamas tiek į gynėjo, tiek į teismo klausimus patvirtino, kad kaltinamojo P. J. atostogų metu atsakingas asmuo ir vadovo pareigas ėjo R. K., o pagal galiojančius teisės aktus tuo metu, kai kilo gaisras jis buvo kaip paprastas fizinis asmuo, tiesiog pilietis, kuriam numatyti specialūs reikalavimai nebuvo privalomi.

Teigia, kad nagrinėjamoje byloje atskleisdami P. J. kaltės turinį, vertindami šio prilyginto valstybės tarnautojams asmens neatsargius veiksmus jų pavojingumo aspektu būtina atžvelgti į tai, kad liudytojas R. Z. nurodė, kad būdavo signalizacijos suveikimų, per vieną mėnesį signalizacija suveikdavo po keletą kartų, tačiau nė karto nebuvo pagrindo jai suveikti, nes suveikdavo be pagrindo. Liudytojas G. A., UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius parodė, kad signalizacija buvo įrengta pagal techninį projektą ir buvo suteiktas garantinis vienerių metų laikotarpis nuo pridavimo, t. y. 2011-05-05. Garantija galiojo iki 2012-05-05, t. y. ir gaisro metu galiojo. Jis taip pat patvirtino, kad jam buvo skambinta dėl signalizacijos apgaulingų suveikimų ir jo darbuotojai buvo keletą kartų nuvykę išsiaiškinti dėl netinkamų signalizacijos suveikimų, tačiau priežastis taip ir nebuvo nustatyta. Liudytoja D. K. parodė, jog būdavo atvejų, ir ji yra girdėjusi, kad suveiktų signalizacija. Apie tai pranešdavo R. K.. Liudytoja Z. N. taip pat patvirtino faktą, kad signalizacija suveikinėdavo, jai įsijungti užtekdavo ir dulkių šlavimo. Liudytojas R. K. parodė, kad gaisrinė suveikdavo be priežasties. Liudytoja R. K. taip pat nurodė, kad gaisrinė signalizacija suveikinėdavo, nes ji buvo jautri, nes įsijungdavo tai nuo garų, tai nuo dulkių. Liudytoja A. G. nurodė, kad yra tekę ne kartą girdėti, kad signalizacija suveikė. Pasak gynėjo, ankščiau paminėtų liudytojų duotais parodymais nėra pagrindo netikėti, nes jie neprieštarauja vieni kitiems ir atitinka byloje surinktai medžiagai. Pažymi, kad P. J. yra ne vieną kartą ir iki gaisro perkrovęs signalizaciją. Todėl jis negalėjo suvokti ir įvertinti savo veikos padarinių dydžio, kadangi signalizacija suveikinėdavo ir ankščiau be jokios priežasties, o suveikimo priežasčių nenustatydavo net atvykę signalizacijos rangovai ir atsakingi už garantinį aptarnavimą. Apie padarytos veikos pavojingumą turi būti sprendžiama atsižvelgiant į kiekvieno konkretaus atvejo aplinkybes, baudžiamosios atsakomybės taikymo negali lemti vien tik nekokybiško, aplaidaus tarnybos pareigų neatlikimo fakto egzistavimas, o tokios veikos pavojingumas negali būti preziumuojamas (LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus 2015 m. kovo 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-115-489/2015).

Pažymi, kad BK 229 str. nusikaltimui yra būtinas priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių. Gaisro kilimo priežastis yra suformuluota Teismo ekspertizės atsakymo į penktą klausimą išvadoje, kurioje nurodoma, kad gaisras kilo dėl degių medžiagų (pastato medinių stogo konstrukcijų) savaiminio užsiliepsnojimo dėl vienuolyno pastato palėpėje įrengto ir eksploatuojamo kieto kuro katilų dūmtraukio šilumos poveikio. Nurodo, kad ekspertas A. Raskov apklausiamas 2015-09-09 teismo posėdyje dėl ekspertizės išvadų patvirtino, kad dūmtraukiai buvo įrengti ne pagal projektą, neišlaikant saugių atstumų nuo degių medžiagų, jie nebuvo pažymėti, o P. J. to įtakoti negalėjo, dėl ko vadovo kaltės konstatuoti negalima. Taip pat patvirtino, kad statytojas turėjo dūmtraukius ir katilus atiduoti 2011-11-28 pilnai parengtus ir išvalytus, kurie turėjo atitikti 100 proc. naujiems dūmtraukiams keliamus reikalavimus. Taip pat patvirtino faktą, kad dūmtraukių projekto pakeitimas turėjo pagrindinę įtaką gaisro kilimui, taip pat nurodė, kad suodžių gaisrai ten buvo kilę ir anksčiau, dar objektą atiduodant iki 2011-11-28, o tikėtina, kad izoliacinės dūmtraukių medžiagos jau nebebuvo ir perdavimo metu užsakovui (VšĮ „(duomenys neskelbtini)“). Taip pat patvirtino, kad tuo metu kai kilo gaisras, nuteistasis nebuvo įstaigos vadovas, o buvo paprastas eilinis pilietis ir pareigų vykdymas nustatytas įstaigos vadovams tuo metu negaliojo. Todėl gynėjas mano, kad nėra nusikaltimo numatyto BK 229 str. sudėties, objektyviosios ir subjektinės pusės ir priežastinio ryšio tarp jo veiksmų ir kilusio gaisro.