Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Albino Sirvydžio,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. D., jo atstovės pagal įstatymą bei jo gynėjo ir nuteistojo J. Š. (J. Š.) gynėjo kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį, pritaikius BK 90 straipsnio 5 dalį, 91 straipsnio 3 dalį, 81 straipsnio 2 dalį, laisvės atėmimu ketveriems metams. Pritaikius BK 92 straipsnio 1, 2 dalis, bausmės vykdymas V. D. buvo atidėtas dvejiems metams, paskiriant nuteistajam auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą dvylikai mėnesių, įpareigojant jį tęsti mokslą Mokymo centre „Mes esame“ ir iki 2008 m. gruodžio 3 d. atlyginti žalą;

J. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, pritaikius BK 90 straipsnio 5 dalį, 91 straipsnio 3 dalį, laisvės atėmimu ketveriems metams. Pritaikius BK 92 straipsnio 1, 2 dalis, bausmės vykdymas J. Š. buvo atidėtas dvejiems metams, paskiriant nuteistajam auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą dvylikai mėnesių, įpareigojant jį dirbti bei uždraudžiant lankytis vietose, kuriose daroma neigiama įtaka nepilnamečio elgesiui, ir bendrauti su žmonėmis, darančiais jam neigiamos įtakos.

Skundžiamas ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 30 d. nuosprendis, kuriuo nuteistojo V. D., jo atstovės pagal įstatymą bei jo gynėjo apeliacinis skundas atmestas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis iš dalies pakeistas: V. D. ir J. Š. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jie nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe; panaikintos nuosprendžio dalys, kuriomis pritaikius BK 92 straipsnio 1, 2 dalis nuteistiesiems atidėtas laisvės atėmimo bausmių vykdymas ir paskirtos auklėjamo poveikio priemonės; nuteistiesiems ketverių metų laisvės atėmimo bausmės paskirtos atlikti pataisos namuose.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, nuteistojo V. D. ir gynėjų, prašiusių kasacinius skundus patenkinti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. D. ir J. Š. nuteisti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2006 m. rugpjūčio 16 d., 20-22 val. laikotarpiu, bute, (duomenys neskelbtini), bendrininkų grupe su kitu asmeniu konflikto dėl neva dingusių J. P. pinigų metu rankomis ir kojomis sudavė V. B. ne mažiau kaip devyniolika smūgių į įvairias kūno vietas, tarp jų – ne mažiau kaip devynis smūgius į galvą. Nuo galvos sumušimo, kraujui išsiliejus po kietuoju galvos smegenų dangalu ir atsiradus komplikacijoms, V. B. ligoninėje mirė.

Motyvuojamoji dalis

Kasaciniai skundai atmestini.

Dėl V. D. ir J. Š. veikos

Iš byloje esančių ir teismų sprendimuose aptartų įrodymų, tarp jų – liudytojų parodymų, specialisto, ekspertų išvadų, matyti, kad įvykio metu, apkaltinus V. B. dėl neva dingusių J. P. pinigų, V. D. ir J. Š. atvedė V. B. į kito asmens butą, kuriame kartu su šiuo asmeniu ėmė nukentėjusįjį mušti. Įvykio metu V. B. buvo suduota ne mažiau kaip devyniolika smūgių į įvairias kūno vietas, tarp jų – ne mažiau kaip devyni smūgiai į galvą. Nuo galvos sumušimo, kraujui išsiliejus po kietuoju galvos smegenų dangalu ir atsiradus komplikacijoms, V. B. ligoninėje mirė. Iš bylos matyti, kad V. B. smūgius į galvą sudavė ir V. D. bei J. Š.. Specialistai bei ekspertai konstatavo, kad bet kuris iš minėtų smūgių į galvą galėjo sukelti kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu, t. y. V. B. mirtį. Todėl nėra pagrindo abejoti teismų išvada, kad V. B. mirė nuo įvykio metu jam padarytų galvos sužalojimų visumos ir kad V. D. ir J. Š. yra kalti dėl V. B. nužudymo, nes jie dalyvavo atimant gyvybę nukentėjusiajam ir jų padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis.

Kasatoriai, neigdami nuteistųjų kaltę dėl V. B. nužudymo, teigia, kad tyčią jį nužudyti turėjo tik kitas asmuo, kuris sudavė jam į galvą mirtinus smūgius metaliniu ramentu. Tokie teiginiai atmetami, nes juos paneigia pirmiau nurodyti įrodymai. Įvykio metu V. B. mušė ne tik kitas asmuo, bet ir nuteistieji. Tiek V. D., tiek J. Š. smurtavo prieš V. B., suduodami jam rankomis ir kojomis po kelis smūgius į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą, o ši aplinkybė pašalina galimybę nesuvokti veikos pavojingumo žmogaus gyvybei ir konkrečių tokios veikos padarinių. Už nužudymą atsako tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, o šioje byloje nustatyta, kad bet kuris iš minėtų smūgių į galvą galėjo sukelti V. B. mirtį. Jei smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 straipsnį atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys. Esant tokioms aplinkybėms laikytina, kad V. D. ir J. Š. yra pagrįstai nuteisti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už V. B. nužudymą.

Teismai konstatavo, kad šį nusikaltimą V. D. ir J. Š. padarė bendrininkų grupe. Iš teismų nustatytų aplinkybių matyti, kad įvykio metu nuteistieji veikė kartu, jie atvedė V. B. į nusikaltimo vietą, joje abu sudavė nukentėjusiajam mirtinus smūgius į galvą. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su apkaltinamajame nuosprendyje nurodytomis nuteistųjų bendrininkavimo aplinkybėmis ir dėl jų padaryta išvada, kad nuteistųjų susitarimas nužudyti kitą žmogų buvo išreikštas konkliudentiniais veiksmais. Susitarimas nužudyti kitą žmogų gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais – ir įvykti bet kurioje šios nusikalstamos veikos stadijoje. Kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai (bendravykdytojai). BK 25 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Todėl abejoti teismų išvada, kad V. D. ir J. Š. nužudė V. B. bendrininkų grupe, nėra pagrindo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ši išvada apkaltinamajame nuosprendyje buvo padaryta įvertinus bylos duomenis, susijusius su V. D. psichikos būkle, ir pripažinus V. D. ribotai pakaltinamu (BK 18 straipsnis). Laikyti, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas apkaltinamajį nuosprendį, neatsižvelgė į minėtas aplinkybes, nėra pagrindo. Be to, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nuteistiesiems pareikštuose įtarimuose bei kaltinime nurodytus faktus bei prokuroro apeliacinio skundo argumentus, aplinkybę, kad V. D. ir J. Š. nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe, pripažino jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Iš bylos matyti, kad aplinkybė, jog V. D. ir J. Š. nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupe, buvo nurodyta ir jiems pareikštuose įtarimuose, ir kaltinime, šią aplinkybę pripažino įrodyta ir teismas, apkaltinamajame nuosprendyje išdėstydamas įrodyta pripažintos V. D. ir J. Š. nusikalstamos veikos aplinkybes. Esant tokiems duomenims apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad vien tai, jog minėta aplinkybė nebuvo kaltinamajame akte kvalifikuota kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė, šiuo atveju nėra kliūtis teismui remiantis BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktu šią aplinkybę pripažinti V. D. ir J. Š. atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

Kasatoriai, skunduose kritikuodami teismų sprendimus, be kita ko, išsako savo abejones dėl specialisto bei ekspertų išvadų, kuriomis vadovavosi teismai, nustatydami V. B. mirties priežastį, ir nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino kasatorių versiją patvirtinančią 2008 m. kovo 20 d. gydytojo-neurochirurgo išvadą. Kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismui pateikus šią išvadą, teismas paskyrė naują komisijinę ekspertizę, kuri konstatavo, kad bet kuris iš įvykio metu V. B. suduotų smūgių į galvą galėjo sukelti kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu, t. y. V. B. mirtį. Taigi naujai paskirta komisijinė ekspertizė patvirtino ikiteisminio tyrimo metu pateiktą specialisto išvadą dėl V. B. mirties priežasties, todėl ja abejoti teismui nebuvo pagrindo. Bylos aplinkybių ir įrodymų naujas vertinimas nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas, nes nagrinėdamas kasacinę bylą teismas patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, teisės taikymo aspektu. Bylos aplinkybių ir įrodymų, tarp jų – specialistų išvadų, ekspertizės aktų – vertinimo klausimais yra išsamiai pasisakyta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje.

Dėl BK 3 straipsnio taikymo

V. D. ir J. Š. nuteisti už nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, kurią jie padarė 2006 m. rugpjūčio 16 d. Tuo metu galiojo BK 129 straipsnio redakcija, kuri numatė, kad už šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką asmuo baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki penkiolikos metų, o pagal BK 129 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu nuo penkerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos. BK 129 straipsnio redakcija, kurioje numatyta, kad už šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką asmuo baudžiamas laisvės atėmimu nuo septynerių iki penkiolikos metų, o pagal BK 129 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos, įsigaliojo nuo 2007 m. liepos 21 d. (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija). J. Š. gynėjas pagrįstai nurodo, kad nei 2007 m. rugsėjo 28 d. kaltinamajame akte, nei teismų sprendimuose nenurodyta nuteistiesiems taikytina BK straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, redakcija. Tačiau minėta aplinkybė šiuo atveju nelaikytina esminiu BPK pažeidimu.

BK 3 straipsnyje nurodyta, kad veikos nusikalstamumą ir asmens baudžiamumą nustato tos veikos padarymo metu galiojęs baudžiamasis įstatymas. Baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios. Apkaltinamojo nuosprendžio turinys nepatvirtina, kad V. D. ir J. Š. buvo nuteisti pagal nuo 2007 m. liepos 21 d. įsigaliojusią BK 129 straipsnio 1 dalies redakciją. Todėl laikyti, kad šioje byloje nuteistiesiems buvo taikytas neturintis grįžtamosios galios baudžiamasis įstatymas, nėra pagrindo.

Dėl BK 92 straipsnio taikymo

BK 92 straipsnio nuostatos leidžia teismui atidėti bausmės vykdymą nepilnamečiui, nuteistam, be kita ko, laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus. Tačiau bausmės vykdymas gali būti atidėtas tik tada, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Pirmosios instancijos teismas V. D., kurį apkaltinamuoju nuosprendžiu buvo nuspręsta pagal socialinę brandą prilyginti nepilnamečiui, ir J. Š., kuris nusikalstamą veiką padarė būdamas nepilnametis, taikė BK 92 straipsnio nuostatas ir jiems atidėjo bausmės vykdymą. Apeliacinės instancijos teismas panaikino nuteistiesiems BK 92 straipsnio taikymą konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės nėra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kolegija laiko, kad toks apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

BK 92 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, bet ne pareiga. Sprendžiant, ar bausmės vykdymas gali būti atidėtas, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta veika, ir su nuteistojo asmenybe. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, pagrįstai nurodė, kad apygardos teismas, spręsdamas BK 92 straipsnio taikymo klausimą, iš esmės atsižvelgė tik į V. D. ir J. Š. palankias aplinkybes ir nepakankamai įvertino tai, kad nuteistieji padarė labai sunkų nusikaltimą – konflikto metu tyčia suduodami nevienkartinius smūgius rankomis ir kojomis V. B. į įvairias kūno vietas, tarp jų – į galvą, jį nužudė. Apeliacinės instancijos teismas įvertino ir paties nužudymo aplinkybes, nurodydamas, kad nuteistieji nusikaltimo metu elgėsi brutaliai, smurtavo prieš V. B. nekreipdami dėmesio į tai, kad šis net nebando jiems priešintis. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas savo išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai nuteistiesiems bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, iš esmės grindė aplinkybėmis, tarp jų – susijusiomis su jų gyvenimo ir auklėjimo sąlygomis, sveikatos būkle, socialine branda, elgesiu po nusikaltimo padarymo, į kurias teismas turi atsižvelgti skiriant nepilnamečiui bausmę. Tai, kad V. D. nusikaltimą padarė būdamas ribotai pakaltinamas, yra pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir į ją atsižvelgta skiriant V. D. bausmę. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo išvados dėl BK 92 straipsnio yra pagrįstos duomenimis, susijusiais tiek su nuteistųjų asmenybėmis, tiek su jų padaryta veika. Laikyti, kad šios išvados prieštarauja BK 41 straipsnio nuostatoms, kolegija neturi pagrindo.

Dėl kitų kasacinių skundų motyvų

Kasatorių teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, padarė esminius BPK pažeidimus, yra nepagrįsti.

Apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą laikydamasis BPK 320 straipsnio nuostatų ir priėmė nuosprendį, kuriame išdėstė motyvuotas išvadas dėl byloje paduotų apeliacinių skundų.

Apeliacinio teismo nuosprendyje yra nurodyti ir motyvai, paaiškinantys, kodėl nuteistojo V. D., jo atstovės pagal įstatymą bei jo gynėjo apeliacinis skundas atmetamas. Įvykio aplinkybės, kurias ginčijo kasatoriai, buvo patikrintos apeliacinės instancijos teismo atlikto įrodymų tyrimo metu. Dėl šių aplinkybių, taip pat – byloje atliktų specialistų tyrimų bei komisijinės ekspertizės, apeliacinės instancijos teismas padarė išsamias ir motyvuotas išvadas.

Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje savo išvadas grindė įrodymų visuma, kasatorių nurodomi duomenys, tarp jų – 2008 m. kovo 20 d. gydytojo-neurochirurgo išvada, taip pat buvo vertinti kartu su kitais duomenimis. Kasatorių teiginiai, kad nebuvo tirti vieni ar kiti duomenys, atmestini. Ar bylos duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. BPK 20 straipsnio 5 dalyje reikalaujama, kad teisėjai įrodymus įvertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ir vadovaudamiesi įstatymu. Laikyti, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą ar nesilaikė minėtų BPK reikalavimų, nėra pagrindo.

Apeliacinis skundas laikomas neišnagrinėtu nesant motyvuotų apeliacinės instancijos teismo išvadų bent dėl dalies esminių apeliacinio skundo argumentų, tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismas, atsakęs į esminius nuteistojo V. D., jo atstovės pagal įstatymą bei jo gynėjo apeliacinio skundo argumentus, šį apeliacinį skundą išnagrinėjo tinkamai. Pažymėtina ir tai, kad nei J. Š., nei jo gynėjas, kuris kasaciniame skunde kritikuoja minėtų apeliantų skundo išnagrinėjimą, šioje byloje apeliacinio skundo nebuvo padavę.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo V. D., jo atstovės pagal įstatymą bei jo gynėjo ir nuteistojo J. Š. gynėjo kasacinius skundus atmesti.