- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-12-13
- Bylos Nr.
- e2A-1887-945/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-04517-2018-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Mindaugas Šimonis, Dalė Burdulienė
- Atsakovas
- A. T.
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų M. B. (kolegijos pirmininko, pranešėjo), Dalės Burdulienės, Mindaugo Šimonio,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bedrovės (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. liepos 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bedrovės (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovui A. T. dėl darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė ieškiniu (1 t., e. b. l. 1–5) prašė pripažinti, kad ieškovė yra išmokėjusi atsakovui visas su darbo santykiais susijusias išmokas ir nėra pagrindo šių išmokų bei netesybų išieškoti iš ieškovės atsakovui, taip pat prašė priteisti ieškovei jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškinyje nurodoma, kad Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno teritorinio skyriaus darbo ginčų komisija (toliau – Darbo ginčų komisija arba DGK) 2018 m. vasario 20 d. sprendimu Nr. DGKS-973 nusprendė išieškoti iš ieškovės atsakovui 1 233,29 Eur darbo užmokesčio ir kitų išmokų, susijusių su darbo santykiais, 1 969,12 Eur netesybų. Darbo ginčų komisijos sprendimas yra nemotyvuotas, jame nepateikta darbo ginčo bylos duomenų analizė, iš sprendimo negalima spręsti, kokiais duomenimis remdamasi DGK sprendė, kad atsakovui neišmokėtas darbo užmokestis. Atsakovas pagal 2007 m. gruodžio 10 d. sudarytą darbo sutartį pradėjo dirbti projektų vadovu, o nuo 2014 m. gegužės 15 d. buvo ieškovės direktorius. Atsakovas taip pat buvo ir yra ieškovės akcininkas. Darbo sutartis tarp šalių nutraukta 2017 m. spalio 31 d. pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 55 straipsnio 1 dalį. Atsakovas 2017 m. spalio 27 d. persikėlė daug telefono abonento numerių į savo individualią įmonę „(duomenys neskelbtini)“, neteisėtai perėmė ieškovės domeną (duomenys neskelbtini).com, ieškovės užsakytas ir turėtas paslaugas (talpinimo plano paketą). Atsakovui taip pat buvo išmokėtas avansas galimoms išlaidoms, kurio jis negrąžino, nenurodė jokio lėšų panaudojimo pagrindo. Šias lėšas ieškovė, vadovaudamasi DK 150 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 3 dalimi, po darbo sutarties nutraukimo įskaitė į atsakovui mokėtino darbo užmokesčio sumą, todėl spręsti, kad ieškovė yra skolinga atsakovui, nėra pagrindo. Atsakovui apie būsimą atleidimą iš darbo buvo žinoma ir jis pats turėjo išspręsti pagal kompetenciją privalomą spręsti klausimą dėl jam pačiam priklausančių išmokų išmokėjimo, tačiau to nepadarė. Atsakovas nei atleidimo iš darbo dieną, nei iš karto po jos neperdavė ieškovės naujai išrinktam direktoriui bendrovės dokumentų, turto ir spaudo, faktiškai kontroliavo bendrovės veiklą. Esant atsakovo kaltei, ieškovei neatsiranda pareigos mokėti išmoką, nustatytą DK 147 straipsnio 2 dalyje.
Atsiliepimas
2. Atsakovas atsiliepimu (1 t., e. b. l. 148–155) prašė ieškinį atmesti, nurodė, kad jis iš darbo buvo atleistas 2017 m. spalio 30 d. Neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimu (protokolas Nr. A2017-10/30). Susirinkimo protokole užfiksuota, kad atsakovas susirinkime ir jo pateikto prašymo svarstyme nedalyvavo, tik įteikė atsistatydinimo iš direktoriaus pareigų prašymą, todėl jam nebuvo žinomi jo prašymo svarstymo rezultatai. Ieškovė turėjo visus atleidimui įforminti ir išmokai apskaičiuoti reikalingus dokumentus, todėl nebuvo jokio pagrindo neatsiskaityti su atsakovu jo atleidimo dieną. Tą galėjo padaryti naujuoju bendrovės direktoriumi 2017 m. lapkričio 2 d. paskirtas A. T. 2017 m. lapkričio 6 d. grąžinimo aktas Nr. 2017-11/06-1, kuriuo atsakovas ieškovei perdavė kuro kortelę, banko kortelę, įmonės antspaudą ir mob. telefoną, patvirtina, kad atsakovas neturėjo dokumentų, reikalingų atsiskaitymui su juo atlikti. Išmokėtinas sumas, nepanaudotas atostogas atsakovo darbo laikotarpiu apskaičiuodavo ieškovės vyr. buhalterė, ji taip pat parengdavo bankui mokėjimo nurodymus, o bankines operacijas, banko sąskaitos valdymą ir vyr. buhalterės parengtų mokėjimo nurodymų tvirtinimą pagal įgaliojimą atlikdavo tuo metu projekto vadovo pareigas ėjęs A. T. Ieškovės nurodyta aplinkybė, kad atsakovas faktiškai kontroliavo bendrovės veiklą, yra deklaratyvaus pobūdžio ir nereikšminga sprendžiant, ar su atsakovu buvo atsiskaityta laiku. Atsakovas neneigia fakto, kad jis gavo avansą prekėms pirkti, tačiau atsakovas ieškovei po 2017 m. lapkričio 13 d. pateikė 2017 m. spalio 23 d. pinigų išmokėjimo R. P. pagal 2015 m. gegužės 25 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2015- 05/25-1 kvitą Nr. 2017-1023-1 1 430 Eur sumai. Darbdaviui atliekant mokėjimus, o taip pat rengiant ieškinį buvo žinoma, kad atsakovo skolos ieškovei likutis yra tik 72,54 Eur (1 502,54 Eur – 1430 Eur), bet ne 1 233,29 Eur. Ieškovė nepagrįstai išskaitė 1 233,29 Eur sumą iš atsakovui mokėtinos sumos. DK 150 straipsnio nuostatos dėl išskaitų iš darbuotojo darbo užmokesčio gali būti daromos tik egzistuojant darbo teisiniams santykiams, t. y. tik iš darbuotojo darbo užmokesčio, priėmus įsakymą padaryti išskaitą, ir tai atliekant ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo atsiradusio išskaitos pagrindo sužinojimo (DK 150 straipsnio 1, 3 dalys). Atsakovo darbo teisiniai santykiai baigėsi 2017 m. spalio 31 d., o iki šios dienos jokio įsakymo dėl išskaitymo iš atsakovo darbo užmokesčio priimta nebuvo. Joks įsakymas dėl išskaitymo iš jam mokėtinų išmokų po 2017 m. spalio 31 d., t. y. pasibaigus darbo teisiniams santykiams, taip pat negalėjo būti priimtas, nes pasibaigus darbo teisiniams santykiams žalos atlyginimo klausimas sprendžiamas ne DK normų, o Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK) nustatyta tvarka. Net jei po atsakovo atleidimo iš darbo ir buvo priimtas ieškovės įsakymas dėl išskaitymo, atsakovas apie tai nebuvo informuotas, jokio ieškovės pranešimo, kaip numatyta CK 6.131 straipsnyje, jis nėra gavęs.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2018 m. liepos 10 d. sprendimu (1 t., e. b. l. 12–19) ieškinį atmetė, priteisė atsakovui iš ieškovės 871,20 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimą.
4. Teismas nurodė, kad ieškovė neginčija aplinkybės, jog atsiskaitymas su atsakovu jį atleidžiant iš darbo buvo pavėluotas, nes atsiskaityta buvo ne jo atleidimo dieną (2017 m. spalio 31 d.), o 2017 m. lapkričio 17 d. ir 2017 m. gruodžio 19 d. mokėjimais.
5. Teismas nesutiko su ieškovės argumentais, kad atsakovas, pats būdamas ieškovės direktoriumi, žinojo, nuo kada paprašė būti atleidžiamas iš darbo, todėl pats galėjo sau išsimokėti visas atleidžiant iš darbo priklausančias sumas. Nuo atleidimo momento atsakovas nebegalėjo spręsti su bendrovės finansais susijusių klausimų.
6. Teismas nurodė, kad prievolė užtikrinti savalaikį ir tinkamą atsiskaitymą su atsakovu tenka visuotinio akcininkų susirinkimo įgaliotam asmeniui. Atsakovo darbo sutarties nutraukimą pasirašė A. T., kaip darbdavio įgaliotas asmuo. A. T. nuo 2017 m. lapkričio 2 d. buvo paskirtas ir naujuoju bendrovės direktoriumi. Ieškovės pateikti buhalterinės apskaitos dokumentai taip pat patvirtina, kad atsakovui buvo apskaičiuotos visos jam priklausančios išmokėti sumos, kurių išmokėjimui nebuvo jokių kliūčių, priklausančių nuo paties atsakovo. Atsakovas neturėjo jokių jam priklausančioms išmokoms apskaičiuoti reikalingų dokumentų. Ieškovės pateikti buhalterinės apskaitos dokumentai, atlikti apskaičiavimai dėl atsakovui priskaitytų ir išmokėtinų sumų, atsakovo mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštis buvo bendrovėje, kas patvirtina, kad 2017 m. spalio 31 d. apskaičiuoti ir išmokėti atsakovui priklausančią išmoką taip pat nebuvo jokių kliūčių.
7. Teismas pažymėjo, kad atsakovo neperduotas turtas niekaip negalėjo įtakoti ir kliudyti ieškovei apskaičiuoti ir išmokėti atsakovui visas priklausančias išmokas jo atleidimo iš darbo dieną. Ieškovė galėjo laiku atsiskaityti su atsakovu jo atleidimo iš darbo dieną, o atsakovas, atleidus jį iš darbo, jau nebegalėjo sau išsimokėti jokių sumų iš ieškovės sąskaitų.
8. Teismas pažymėjo, kad naujai paskirtas ieškovės direktorius nusprendė, jog atsakovas bendrovei liko skolingas, todėl padarė išskaitas iš atsakovui priklausančių išmokėti sumų nepagrįstai vadovaudamasis DK 150 straipsniu, kuris numato išskaitas iš darbuotojo, t. y. dirbančio asmens, darbo užmokesčio. Darbuotojas jam priklausančias su darbo santykiais susijusias išmokas atleidžiant iš darbo turi gauti besąlygiškai (DK 147 straipsnis, 146 straipsnio 2 dalis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
9. Apeliaciniu skundu (2 t., e. b. l. 24–27) ieškovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. liepos 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Atsakovas buvo ieškovės direktorius ir akcininkas, valdantis 43 procentus bendrovės akcijų, todėl jo santykiai su bendrove yra dvejopo pobūdžio – ne tik kaip darbuotojo, darbdavio atstovo, atliekančio darbdavio pareigą visiškai atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju jo atleidimo dieną, bet ir kaip juridinio asmens dalyvio, turinčio kompetenciją priimti sprendimus dėl bendrovės finansinių išteklių valdymo. Dėl to atsakovas žinojo apie atleidimą iš darbo ir akcininkų susirinkimo sprendimus.
1.2. Kitą dieną po akcininkų susirinkimo atsakovas kontaktavo su A. T. ryte, kalbėjosi apie akcininkų susirinkimo priimtus sprendimus ir, kaip pats nurodo, buvo su A. T. susitikęs. 2017 m. lapkričio 1 d. atsakovas rašė kitam bendrovės akcininkui elektroninį laišką, kuriame nurodė, kad vakar (2017 m. spalio 31 d., t. y. paskutinę savo darbo dieną) buvo susitikęs su A. ir nieko prieš jo paskyrimą direktoriumi neturi. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovui buvo gerai žinoma apie naujo direktoriaus paskyrimą, jo atleidimo iš darbo laiką. Dėl šios priežasties į darbą 2017 m. lapkričio 2 d. jis nebeatvyko. Tai, kad atsakovas paprašė akcininkų susirinkimo protokolo kopijos, dar nereiškia, jog jam buvo nežinomas akcininkų susirinkimo sprendimas dėl jo atleidimo iš darbo.
1.3. 2017 spalio 31 d. atsakovas ėjo bendrovės direktoriaus pareigas, todėl jo žinioje buvo visi dokumentai: darbo laiko apskaitos žiniaraštis, darbo sutartys, registrai, finansinė-buhalterinė dokumentacija, darbo užmokesčio žiniaraščiai ir pan. Jis valdė ir finansinius išteklius, banko sąskaitas, banko kortelę, jam buvo pavaldi bendrovės buhalterė ir pats atsakovas turėjo išspręsti pagal kompetenciją privalomą spręsti klausimą dėl jam pačiam priklausančių išmokų išmokėjimo, tačiau jis to nepadarė. Be to, atsakovas nei atleidimo iš darbo dieną, nei iš karto po jos neperdavė naujai išrinktam direktoriui bendrovės dokumentų, turto ir spaudo. Dėl to atsakovui nebuvo objektyvių kliūčių pačiam išspręsti pagal kompetenciją privalomą spręsti klausimą dėl jam priklausančių išmokų išmokėjimo, o atsakovui priklausančių mokėti sumų neišmokėjimą atleidimo iš darbo dieną lėmė subjektyvios, nuo jo paties valios priklausančios priežastys.
1.4. Atsakovas buvo negrąžinęs ir bendrovės automobilio, tarėsi jį įsigyti, siekdamas neišmokėtą darbo užmokestį panaudoti kaip atsiskaitymo būdą. Automobilio pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą atsakovas vilkino, todėl buvo nuspręsta išmokėti atsakovui visas jam priklausančias išmokas, išsiųsti raginimai pasirašyti pirkimo–pardavimo sutartį arba grąžinti automobilį, nes kitu atveju bus kreipiamasi į policiją. 2018 m. sausio 9 d. atsiuntęs pasirašytą automobilio pirkimo–pardavimo sutartį, o 2018 m. sausio 8 d. palikęs buhalterei ant stalo neaiškią trinkelių pirkimo sutartį, kurios iki šios dienos bendrovėje ir jos apskaitoje net nebuvo, ir kuri neva pagrindžia jo avanso panaudojimą, 2018 m. sausio 10 d. atsakovas kreipėsi į DGK. Atsakovo argumentai dėl avanso panaudojimo neatitinka tikrovės, nes prekių (paslaugų) teikėjas buvo ne atsakovo paliktoje sutartyje nurodytas asmuo, o A. S., kuris nurodė, kad trinkeles pirko UAB „Perdanga“.
1.5. Aplinkybės, kad atsakovas, kaip įmonės darbuotojas, bendrovės direktorius, kuris taip pat yra ir bendrovės akcininkas, gavo įmonės lėšas bei nenurodė ir įrodymais nepagrindė jokio teisinio pagrindo, kuriuo remiantis jis negrąžino jam išmokėto ir nepanaudoto avanso, patvirtina, jog buvo teisinis pagrindas tokias lėšas įskaityti į darbo užmokesčio sumą.
Atsiliepimas
10. Atsakovas atsiliepimu (2 t., e. b. l. 32–34) prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas tuo, kad DK 150 straipsnio nuostatos dėl išskaitų iš darbuotojo darbo užmokesčio gali būti daromos tik egzistuojant darbo teisiniams santykiams. Atsakovo darbo teisiniai santykiai baigėsi 2017 m. spalio 31 d., tačiau jokio įsakymo dėl išskaitymo iš atsakovo darbo užmokesčio priimta nebuvo. Joks įsakymas dėl išskaitymo iš atsakovui mokėtinų išmokų po 2017 m. spalio 31 d., t. y. pasibaigus darbo teisiniams santykiams, taip pat negalėjo būti priimtas, nes pasibaigus darbo teisiniams santykiams žalos atlyginimo klausimas sprendžiamas CK nustatyta tvarka. Teismas pagrįstai sprendė, kad su atsakovu ieškovė įstatymų nustatyta tvarka neatsiskaitė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
Dėl atsiskaitymo su atsakovu tinkamumo
12. Kaip matyti iš į bylą surinktų įrodymų, atsakovas yra ieškovės akcininkas (1 t., e. b. l. 21–23) ir 2007 m. gruodžio 10 d. darbo sutarties su vėlesniais pakeitimais (1 t., e. b. l. 12–20) pagrindu iki 2017 m. spalio 31 d. ėjo ieškovės direktoriaus pareigas. Darbo sutartis su atsakovu nutraukta vadovaujantis DK 55 straipsnio 1 dalimi, t. y. jo prašymu (1 t., e. b. l. 11), akcininkų 2017 m. spalio 30 d. susirinkimo sprendimo pagrindu (1 t., e. b. l. 21–23, 119–120, 121).
13. Darbo sutartimi atsakovui buvo nustatytas 667 Eur (neatskaičius mokesčių) darbo užmokestis (1 t., e. b. l. 20). Įvertinus atsakovo dirbtą laiką (1 t., e. b. l. 29–30, 70, 72), būtent toks darbo užmokestis ir buvo apskaičiuotas už 2017 m. spalio mėn. (1 t., e. b. l. 28, 71). Kaip matyti iš darbdavio pateiktų ankstesnių laikotarpių darbo užmokesčio žiniaraščių (1 t., e. b. l. 62–67), atsakovui išmokėtina suma atskaičius mokesčius sudaro 551,92 Eur. Būtent tokia suma atsakovui buvo sumokėta 2017 m. lapkričio 17 d. (1 t., e. b. l. 34). Ginčo dėl to, kad atsakovas yra gavęs darbo užmokestį už 2017 m. spalio mėn., byloje nėra.
14. Vadovaujantis DK 127 straipsnio 6 dalimi, 146 straipsnio 2 dalimi, atleidžiant darbuotoją iš darbo jam turi būti išmokama kompensacija už nepanaudotas atostogas. Ieškovė pateikė į bylą kompensacijos už nepanaudotas atostogas dydžio apskaičiavimą (1 t., e. b. l. 28, 37, 71, 79), pagal kurį kompensacijos suma prieš mokesčius sudaro 1 905,72 Eur, kompensacijos suma po mokesčių – 1 448,35 Eur. Ginčo dėl šio skaičiavimo pagrįstumo nekilo, būtent tokią sumą priteisti iš darbdavio atsakovas prašė kreipdamasis į DGK (1 t., e. b. l. 54–55). Pirmosios instancijos teismo išvada, kad būtent tokia kompensacijos už nepanaudotas atostogas suma priklausė atsakovui, neginčijama ir apeliacine tvarka apibrėžiant bylos nagrinėjimo ribas: atsakovas apeliacinio skundo nepateikė, o ieškovė kompensacijos už kasmetines atostogas dydžio neteisingumu savo skundo negrindžia (CPK 313, 320 straipsniai).
15. Į bylą taip pat pateiktas mokėjimo dokumentas, patvirtinantis 215,06 Eur sumos išmokėjimą 2017 m. gruodžio 19 d. (1 t., e. b. l. 35). Šią sumą atėmus iš darbdavio apskaičiuotos kompensacijos už nepanaudotas atostogas sumos gaunamas įsiskolinimo likutis (1 448,35 Eur – 215,06 Eur = 1 233,29 Eur) atitinka ginčo sumą (įsiskolinimą, kuris atsakovui iš ieškovės buvo priteistas DGK sprendimu). Tarp šalių kilo ginčas dėl šios sumos išmokėjimo: atsakovas nurodo, kad ši iš darbo santykių kylanti suma jam nebuvo išmokėta; ieškovė nurodo, kad įsiskolinimas buvo padengtas teisės aktuose nustatyta tvarka atlikus išskaitą.
16. Vadovaujantis DK 150 straipsnio 2 dalies 1 punktu, išskaitos iš darbo užmokesčio gali būti daromos grąžinti perduotoms ir darbuotojo nepanaudotoms pagal paskirtį darbdavio pinigų sumoms. Vadovaujantis DK 150 straipsnio 3 dalimi, sprendimą dėl išskaitos per vieną mėnesį nuo tada, kai sužinojo ar turėjo sužinoti išskaitos pagrindą, priima darbdavys, veikiantis per savo teisėtą atstovą (DK 21 straipsnio 5 dalis). Į bylą surinkti įrodymai neleidžia spręsti, kad aptariama teise ieškovė pasinaudojo. Tokią išvadą leidžia daryti kelios reikšmingos aplinkybės:
6.1. Vienintelis į bylą pateiktas įmonės vardu veikiančio ir sprendimus dėl išskaitos priimti galinčio atsakovės vadovo pasirašytas dokumentas, kuriuo įrodinėjamas išskaitos faktas, yra 2017 m. lapkričio 3 d. įsakymas (1 t., e. b. l. 171). Įvertinusi šio įsakymo turinį teisėjų kolegija pažymi, kad įsakyme nėra nurodyta nei avanso, kurį įsakoma išskaityti, nei išskaitos, kuri turi būti atliekama, suma. Įsakyme tėra nurodytos maksimalios išskaitos ribos, leidžiamos pagal įstatymą. Teikdamas paaiškinimus teismo posėdžio metu (2018 m. birželio 21 d. teismo posėdžio iki pertraukos garso įrašas: nuo 15 min. 30 sek. iki 49 min. 00 sek.) įsakymą pasirašęs ieškovės direktorius negalėjo paaiškinti, kaip įsakymo pagrindu buvo apskaičiuota konkreti išskaitos suma.
6.2. Reikšminga teisėjų kolegija pripažįsta ir aplinkybę, kad 2017 m. lapkričio 3 d. įsakymu nurodoma išskaitą atlikti iš atsakovo 2017 m. spalio mėn. darbo užmokesčio. Kaip minėta nutarties 13 punkte, atsakovo darbo užmokestis už 2017 m. spalio mėn. sudarė 551,92 Eur (atskaičius mokesčius). Ši suma, net ir neįvertinus įsakyme nurodytų išskaitos ribų, yra ženkliai mažesnė už ieškovės nurodomą išskaitos dydį. Be to, darbo užmokestis atsakovui be jokių išskaitų buvo išmokėtas 2017 m. liepos 17 d. (1 t., e. b. l. 34), t. y. išskaita iš darbo užmokesčio nebuvo atlikta. Įsakyme nėra nurodyta, kad išskaitas darbdavys atlieka iš kitų atsakovą atleidžiant iš darbo mokėtinų sumų. Dėl nutarties 16.1 punkte nurodytų įsakymo turinio trūkumų nėra pagrindo spręsti, kad darbdavys tinkamai išreiškė valią atlikti išskaitą iš kompensacijos už nepanaudotas atostogas, jog vykdant įsakymą buvo galima apskaičiuoti būtent ieškovės nurodomą 1 233,29 Eur sumą. Kitaip tariant, nėra pagrindo spręsti, kad 1 233,29 Eur kompensacijos už nepanaudotas atostogas suma atsakovui nebuvo išmokėta darbdavio 2017 m. lapkričio 3 d. įsakymo pagrindu.
6.3. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas taip pat iškėlė abejones dėl 2017 m. lapkričio 3 d. įsakymo autentiškumo, jo priėmimo aplinkybių. Teisėjų kolegija pažymi, kad darbdavys yra atsakingas už tinkamą darbo santykių įforminimą ir darbuotojo informavimą apie sprendimus, susijusius su darbo santykiais, įskaitant periodinį informacijos apie darbo užmokestį, išmokėtas ir išskaičiuotas sumas teikimą darbuotojui (DK 25 straipsnis, 148 straipsnio 1 dalis). Toks teisinis reglamentavimas lemia ir įrodinėjimo pareigos kilus darbo ginčui paskirstymą – darbdaviui tenka pareiga įrodyti su darbo užmokesčio išmokėjimu susijusias aplinkybes, o kartu ir su įrodymų nepakankamumu susijusi rizika (DK 214 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju į bylą nėra pateikta objektyvių, nuo darbdavio valios nepriklausančių, įrodymų, kad darbdavys per DK 150 straipsnio 3 dalyje nurodytą terminą priėmė ir įgyvendino sprendimą dėl išskaitos atlikimo. Anksčiausias dokumentas, kuriame išdėstyta ieškovės pozicija dėl įsiskolinimo darbuotojui nebuvimo, yra ieškovės teiktas atsiliepimas DGK (1 t., e. b. l. 68–69). Būtent su šiuo dokumentu darbo ginčą nagrinėjančiam organui buvo pateikta darbo užmokesčio lapelis (1 t., e. b. l. 28, 71) ir darbuotojui išmokėtų sumų apskaitos dokumentas (1 t., e. b. l. 33, 75), kuriuose nurodomas išskaitos faktas.
6.4. Kaip matyti iš atsakovo darbdaviui siųstų raštų turinio (1 t., e. b. l. 57–61), atsakovas reiškė finansines pretenzijas. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad į šiuos reikalavimus buvo pateiktas atsakymas, darbuotojas kokiu nors būdu buvo informuotas apie darbdavio poziciją dėl įsiskolinimo egzistavimo ir jo dydžio. Net ir darbdavio atsakovui teiktuose 2017 m. lapkričio 2 d. ir 2017 m. lapkričio 10 d. reikalavimuose (1 t., e. b. l. 38–39) nieko neužsimenama nei apie atsakovo skolą darbdaviui, nei apie darbdavio atliktą išskaitą. Jeigu 2017 m. lapkričio 3 d. darbdavys atliko priešpriešinių skolų įskaitymą ir nustatė, kad atsakovas liko skolingas darbdaviui (269,25 Eur; 1 t., e. b. l. 33), nėra aišku, kodėl 2017 m. lapkričio 10 d. reikalavime nepateikiama nei duomenys apie skolą, nei informacija apie atliktą išskaitą. Ieškovė turėjo pareigą atsiskaityti su darbuotoju ir pateikti darbuotojui informaciją apie atsiskaitymo faktą, tačiau šios pareigos tinkamai nevykdė, taip apribodama galimybes objektyviai įrodyti išskaitos atlikimo faktą.
6.5. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad elektroninio susirašinėjimo medžiagoje (1 t., e. b. l. 135–136) užfiksuota, jog ieškovės buhalterė 2017 m. lapkričio 13 d., t. y. praėjus 10 dienų po ieškovės nurodomo įsakymo dėl išskaitos priėmimo, elektroniniu laišku informavo atsakovą, kad jam išmokėtų ir nepanaudotų lėšų suma sudaro 1 502,54 Eur. Ši aplinkybė parodo, kad iki 2017 m. lapkričio 13 d. ieškovės direktoriaus 2017 m. lapkričio 3 d. įsakymas nebuvo vykdomas.
6.6. Kaip minėta nutarties 13 punkte, 2017 m. lapkričio 17 d. atsakovui buvo išmokėtas jo darbo užmokestis už 2017 m. spalio mėn. (1 t., e. b. l. 34), tačiau liko neišmokėta kompensacijos už nepanaudotas atostogas suma. Jeigu darbdavys iki tol buvo atlikęs išskaitą, jam turėjo būti žinoma, kad net ir po išskaitos atlikimo liktų nepadengta dalis kompensacijos – 215,06 Eur. Kodėl ši suma nebuvo sumokėta kartu su darbo užmokesčiu, darbdavio atstovai paaiškinti negalėjo. Nutarties 15 punkte nurodyta, kad kompensacijos už kasmetines atostogas likutis buvo išmokėtas 2017 m. gruodžio 19 d. (1 t., e. b. l. 35). Duomenų apie ankstesnį skolos likučio apskaičiavimą darbdavys nepateikė.
6.7. Nors į bylą yra pateiktas darbuotojui išmokėtų sumų apskaitos dokumentas (1 t., e. b. l. 33, 75), kuriame yra užfiksuota išskaitos suma, nėra galimybės objektyviai nustatyti šio dokumento sudarymo datą. Iš šio informacinio pobūdžio dokumento turinio akivaizdu, kad jis yra pateiktas už laikotarpį iki 2017 m. lapkričio 30 d., tikslinio laikotarpio duomenys gali būti žinomi tik laikotarpiui pasibaigus, todėl, nesant tikslesnių duomenų, kaip labiausiai tikėtina vertintina aplinkybė, kad šis dokumentas yra sudarytas ne anksčiau kaip 2017 m. gruodžio 1 d. Iš dokumento turinio taip pat nėra aišku, kokiu pagrindu į jį įtraukta konkreti išskaitos suma, t. y. kas ir kada nusprendė atlikti būtent 1 233,29 Eur išskaitą.
17. Apibendrindama nutarties 16 punkte nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė neįrodė atlikusi DK 150 straipsnyje reglamentuojamą išskaitą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė egzistuojant įsiskolinimo faktui bei sąlygoms įsiskolinimo sumą priteisti atsakovui iš ieškovės. Kartu teisėjų kolegija sutinka su ginčijamo sprendimo motyvu, kad byloje nebuvo pareikštas reikalavimas dėl žalos atlyginimo priteisimo, dėl ko, galiojant rungimosi ir dispozityvumo principams (CPK 12–13 straipsniai), nesant pagrindo taikyti darbo bylų nagrinėjimo ypatumus (CPK 410 straipsnio 2 dalis), teismas nenagrinėjo aplinkybių, susijusių su darbuotojo prievolių darbdaviui egzistavimu ir jų dydžiu. Aplinkybė, kad ieškovė neįrodė išskaitos fakto, nėra kliūtis jai bendra tvarka inicijuoti darbo ginčą dėl sumų, kuriomis galimai neteisėtai disponuoja atsakovas, išreikalavimo.
18. Dėl nurodytų priežasčių naikinti ar keisti ginčijamo sprendimo dalį, kuria atsakovui iš ieškovės priteista kompensacija už nepanaudotas atostogas, apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl netesybų priteisimo
19. Apeliaciniu skundu taip pat ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada dėl atsakovui priteistos 1 969,12 Eur netesybų sumos.
20. Vadovaujantis DK 146 straipsnio 2 dalimi, darbdavys su atleidžiamu darbuotoju turi atsiskaityti iki darbo santykių pabaigos, nebent šalys susitaria, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per 10 darbo dienų. Darbo užmokesčio ir su juo susijusių išmokų dalis, neviršijanti darbuotojo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, visais atvejais turi būti sumokama ne vėliau kaip darbo santykių pasibaigimo dieną, nebent atleidimo metu buvo susitarta kitaip.
21. Kaip nurodyta nutarties 13, 15, 17 punktuose, atleidimo dieną su atsakovu nebuvo atsiskaityta, darbo užmokestis už 2017 m. spalio mėn. jam buvo išmokėtas 2017 m. lapkričio 17 d., dalis kompensacijos už nepanaudotas atostogas – 2017 m. gruodžio 19 d., kita kompensacijos dalis nėra išmokėta.
22. Vadovaujantis DK 147 straipsnio 2 dalimi, tuo atveju, kai darbdavys uždelsia atsiskaityti su iš darbo atleistu darbuotoju ne dėl darbuotojo kaltės, darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Apeliaciniu skundu ieškovė reikalauja pripažinti, kad vėlavimą atsiskaityti nulėmė paties atsakovo veiksmai, todėl jis neturi teisės reikalauti netesybų. Teisėjų kolegija su tokia pozicija nesutinka.
23. Kaip teisingai nurodoma ginčijamame sprendime, ieškovės cituojama kasacinio teismo praktika, kurioje buvo konstatuota darbuotojo kaltė dėl savalaikio su darbo santykiais susijusių sumų neišmokėjimo, buvo priimta bylose, kurių aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių. 2010 m. gegužės 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2010 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad pati darbuotoja dėl blogos finansinės situacijos, apie kurią neinformavo dalininkų, ilgą laiką iki atleidimo nemokėjo sau darbo užmokesčio, todėl atleidimo iš darbo dieną buvo susidaręs didelis įsiskolinimas ir darbuotoja negalėjo nežinoti, kad nutraukus darbo sutartį darbdavys neturės galimybės iš karto atsiskaityti. 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2009 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sprendė, kad laiku atsiskaityti su iš darbo atleistu vadovu nebuvo galimybės, kadangi įmonėje nebuvo buhalterijos, o išmokoms apskaičiuoti reikalingi dokumentai liko pas atleistą darbuotoją. Nagrinėjamoje byloje tokios aplinkybės nebuvo nustatytos, todėl vadovautis aptartose bylose suformuluotomis teisės aiškinimo taisyklėmis nėra pagrindo.
24. Akcentuodama atsakovo kaltę dėl savalaikio lėšų neišmokėjimo, ieškovė neįrodinėjo aplinkybės, kad nutraukus darbo sutartį su atsakovu šis pasiliko kokius nors dokumentus, reikalingus išmokų dydžiui apskaičiuoti. Kaip teisingai nurodė atsakovas, 2017 m. lapkričio 6 d. grąžinimo aktas (1 t., e. b. l. 123) patvirtina, kad ieškovei buvo perduodami atsakovui likę daiktai, bet nebuvo perduodami apskaitos dokumentai. Dėl nurodytos priežasties spręsti, kad dėl darbuotojo veiksmų egzistavo objektyvios kliūtys darbdaviui atsiskaityti su darbuotoju, nėra pagrindo.
25. Ieškovė nurodo, kad darbdavio pareigą atsiskaityti atleidimo iš darbo dieną turėjo įvykdyti pats atsakovas. Apeliaciniame skunde pažymima, kad sprendimas nutraukti darbo sutartį buvo priimtas 2017 m. spalio 30 d., paskutinė atsakovo darbo diena buvo 2017 m. spalio 31 d., todėl šią dieną atsakovas, kaip įmonės vadovas, privalėjo išsimokėti sau visas teisės aktuose numatytas sumas. Įvertinusi šį ieškovės argumentą, teisėjų kolegija pažymi kelias reikšmingas aplinkybes:
15.1. Kaip matyti iš atsakovo prašymo atleisti iš darbo savo noru (1 t., e. b. l. 11) turinio, atsakovas paprašė atleisti jį nuo 2017 m. spalio 31 d. Žodžio „nuo“ vartojimas nurodant pageidaujamą darbo sutarties nutraukimo datą („nuo š. m. spalio 31 dienos“) gramatine prasme reiškia, kad prašymą teikiantis asmuo pageidauja, jog nurodytą dieną darbo santykių tarp šalių nebūtų, t. y. kad paskutine jo darbo diena būtų 2017 m. spalio 30 d. Siekiant teisinio apibrėžtumo, prašymą teikiančio asmens valios aiškumo, tokio pobūdžio prašyme darbo sutarties nutraukimo data turi būti nurodyta be žodžio „nuo“. Taip apibrėžus datą taptų akivaizdu, kad nurodytą datą darbuotojas supranta kaip paskutinę savo darbo dieną. Nagrinėjamu atveju sprendimą priėmę asmenys darbuotojo valios nesiaiškino, 2017 m. spalio 30 d. akcininkų susirinkimo protokole (1 t., e. b. l. 22–23) nurodę darbo sutarties nutraukimo datą – 2017 m. spalio 31 d. Aptarta aplinkybė patvirtina atsakovo poziciją, kad jis, nors ir pats iniciavo darbo sutarties nutraukimo procedūrą bei atliko tam tikrus veiksmus ruošdamasis darbo sutarties nutraukimui (1 t., b. l. 24–27), negalėjo būti tikras dėl teisės įmonės vardu atlikti tam tikrus veiksmus, įskaitant pinigų išmokėjimą, 2017 m. spalio 31 d.
15.2. Kaip teisingai nurodo atsakovas, 2017 m. spalio 30 d. akcininkų susirinkimo protokolo (1 t., e. b. l. 22–23) turinys atskleidžia, kad susirinkime atsakovas nedalyvavo. Ieškovė nepateikė jokių duomenų, kad susirinkimo protokolas buvo įteiktas atsakovui (kaip įmonės akcininkui ar asmeniui, dėl kurio buvo priimti sprendimai susirinkimo metu) iki 2017 m. spalio 31 d. darbo pabaigos. Elektroninio susirašinėjimo medžiaga (1 t., e. b. l. 114–115) patvirtina, kad protokolas atsakovui buvo išsiųstas 2017 m. lapkričio 10 d. Spręsti, kad neturėdamas dokumento, kuriuo yra patenkintas jo prašymas, ir nežinodamas akcininkų sprendimo turinio, esant konfliktiškiems akcininkų santykiams, atsakovas, kaip įmonės vadovas, privalėjo 2017 m. spalio 31 d. išsimokėti sau su darbo santykiais susijusias sumas, nėra pagrindo.
15.3. Kaip neįrodytą apeliacinės instancijos teismas atmeta ieškovės argumentą, kad atsakovo informavimo apie akcininkų sprendimą faktą patvirtina tai, jog 2017 m. spalio 31 d. atsakovas su akcininku ir naujai paskirtu ieškovės direktoriumi A. T. kalbėjo telefonu, buvo susitikęs, gavo iš jo elektroninį laišką. Į bylą nepateikta įrodymų, kurie paneigtų atsakovo nurodytą aplinkybę, kad elektroninį laišką, kuriame patvirtinama, jog prašymas atleisti iš darbo buvo patenkintas, atsakovui buvo atsiųstas 2017 m. spalio 31 d. vakare, t. y. tuomet, kai jo įgaliojimai jau buvo pasibaigę. Teikdamas paaiškinimus teismo posėdžio metu (2018 m. birželio 21 d. teismo posėdžio iki pertraukos garso įrašas: nuo 15 min. 30 sek. iki 49 min. 00 sek.) ieškovės atstovas negalėjo atsakyti į klausimą, kuriuo metu 2017 m. spalio 31 d. jis kalbėjosi su atsakovu telefonu ar buvo susitikęs. Jokių rašytinių įrodymų, kurie patikslintų nurodytą informaciją, į bylą nepateikta. Nebuvo įrodinėjama ir aplinkybė, apie ką pokalbio metu buvo kalbamasi. Vien atsakovo kitiems ieškovės akcininkams 2017 m. lapkričio 1 d. siųstas laiškas (2 t., e. b. l. 1), kuriame kalbama apie akcininkų tarpusavio santykius ir užsimenama, kad atsakovas išvakarėse buvo susitikęs su A. T., pats savaime nepatvirtina, jog atsakovui iki 2017 m. spalio 31 d. darbo laiko pabaigos buvo žinoma, kad 2017 m. spalio 31 d. buvo paskutinė jo darbo diena, taip pat pranešta, kokiomis sąlygomis darbo santykiai su juo nutraukti. Šiuo aspektu reikšmingais pripažįstami ir duomenys apie konfliktiškus bendrovės akcininkų santykius, naujojo vadovo atsisakymą teikti atsakovui informaciją apie įmonę, už ką jam taikyta administracinė atsakomybė (1 t., e. b. l. 188–193).
15.4. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad akcininkų susirinkimo protokole (1 t., e. b. l. 22–23) nėra išspręstas darbo santykių nutraukimo su atsakovu įforminimo klausimas. Naujasis bendrovės vadovas į pareigas paskirtas nuo 2017 m. lapkričio 2 d., taip pat paskirtas asmuo, kuris sudarys sutartį su naujuoju vadovu, naujasis vadovas įpareigotas pranešti apie valdymo organo pasikeitimą registro tvarkytojui, tačiau nėra išspręsta, kas atliks DK 65 straipsnio 7 dalyje nurodytus darbo sutarties nutraukimo įforminimo veiksmus, taip pat nėra nurodymo buhalterijai atsiskaityti su iš darbo atleidžiamu darbuotoju ar patvarkymų, kaip toks atsiskaitymas turi būti organizuojamas. Nors darbo sutartyje (1 t., e. b. l. 13) yra A. T. pasirašytas įrašas apie darbo sutarties su atsakovu nutraukimą, iš šio įrašo turinio negalima spręsti, kada įrašas padarytas (2017 m. spalio 31 d. ar vėliau), taip pat kokiu pagrindu įrašą padarė A. T. (kaip direktorius po to, kai pradėjo eiti pareigas, ar kaip akcininkas ar akcininkų įgaliotas asmuo atsakovo atleidimo iš darbo dieną). Nurodyti netikslumai taip pat neleidžia spręsti, kad už tinkamą atsiskaitymą 2017 m. spalio 31 d. buvo atsakingas pats atsakovas.
26. Apibendrindama nutarties 25 punkte nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad su atsakovu jo atleidimo dieną nebuvo atsiskaityta dėl darbo santykių nutraukimo įforminimo aspektų, nesusijusių su atsakovo kalte.
27. Reikšminga teisėjų kolegija pripažįsta ir tą aplinkybę, kad su atsakovu nebuvo atsiskaityta ne tik paskutinę jo darbo dieną, bet ir ilgą laiką po to. Pati ieškovė bylos nagrinėjimo metu įrodinėjo, kad 2017 m. lapkričio 3 d. buvo atliktas išskaitymas, neginčijo fakto, jog ieškovė disponavo visais dokumentais, būtinais atsakovui priklausančioms sumoms apskaičiuoti. Nurodytos aplinkybės leidžia spręsti, kad nuo 2017 m. lapkričio 2 d., kai pradėjo eiti pareigas naujasis atsakovės direktorius, nebuvo jokių objektyvių kliūčių darbdaviui įvykdyti savo finansinę prievolę atleistam darbuotojui, tačiau šios prievolės darbdavys nevykdė net ir po darbuotojo teiktų reikalavimų. Ieškovės nurodyta aplinkybė, kad šalys derėjosi dėl automobilio perleidimo atsakovui ir atsakovas buvo teikęs pasiūlymą į automobilio kainą įskaityti atsakovui priklausančias sumas (2 t., e. b. l. 2–3), negali būti vertinama kaip atitinkanti DK 146 straipsnio 2 dalyje nurodytą susitarimą dėl darbuotojui priklausančių sumų mokėjimo atidėjimo, kuris paneigtų ieškovės atsakomybę už vėlavimą atsiskaityti. Be to, kaip teisingai teismo posėdžio metu nurodė atsakovas (2018 m. birželio 21 d. teismo posėdžio iki pertraukos garso įrašas: nuo 49 min. 10 sek. iki 1 val. 1 min. 30 sek.), atsakovo nuoroda apie atsiskaitymo už automobilį tvarką negali būti vertinama kaip patvirtinanti susitarimą, kad darbdavys gali nemokėti darbuotojui priklausančių sumų kol bus išspręstas automobilio pardavimo arba jo grąžinimo klausimas.
28. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad DGK sprendimu (1 t., e. b. l. 7–9) atsakovui iš ieškovės buvo priteista 1 969,12 Eur netesybų suma, atitinkanti darbdavio nurodytą atsakovo vidutinį darbo užmokestį už tris mėnesius. Būtent tiek laiko buvo praėję nuo atsakovo atleidimo iš darbo iki DGK sprendimo priėmimo. Nors pirmosios instancijos teismas ginčijamą sprendimą priėmė 2018 m. liepos 10 d., t. y. praėjus daugiau nei 8 mėnesiams po darbo sutarties nutraukimo, netesybų suma nebuvo perskaičiuojama. Viena vertus, apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis CPK 313 straipsniu, nesant atsakovo apeliacinio skundo negali priteistą netesybų sumą perskaičiuoti ją padidindamas, nes tai būtų imperatyvaus draudimo priimti apeliantui blogesnį sprendimą pažeidimas. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nustatytoji netesybų suma, atsižvelgiant į tai, jog su atsakovu vėluojama atsiskaityti ilgiau nei metus, o maksimali galima netesybų suma yra lygi 6 mėn. vidutiniam darbo užmokesčiui, negali būti vertinama kaip per didelė, neatitinkanti protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų, paneigianti darbo santykių šalių interesų pusiausvyros principą. Nustačius tokią netesybų sumą apginamos pažeistos darbuotojo teisės, kartu pritaikant sankciją darbdaviui už darbo santykius reglamentuojančių normų pažeidimą.
29. Apibendrindama nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad naikinti ar keisti ginčijamo sprendimo dalį, kuria atsakovui iš ieškovės priteistos netesybos, apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylos procesinės baigties
30. Vadovaujantis DK 231 straipsnio 3 dalimi, pareiškus ieškinį teisme, teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės. Darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos objektas (DK 231 straipsnio 4 dalis), teismo sprendimui įsiteisėjus jis netenka galios (DK 231 straipsnio 7 dalis). Nurodytas teisinis reglamentavimas lemia, kad darbo ginčą dėl teisės išnagrinėjęs teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje privalo nurodyti, kaip išsprendė tarp šalių kilusį ginčą iš esmės.
31. Nagrinėjamu atveju DGK sprendimu tenkino atsakovo prašymą ir priteisė atsakovui iš ieškovės 1 233,29 Eur skolą, susijusią su darbo santykiais, bei 1 969,12 Eur netesybas. Darbdaviui pateikus ieškinį, pirmosios instancijos teismas ieškinio rezoliucinėje dalyje nurodė ieškinį atmetantis, tačiau nenurodė, kaip išsprendžia ginčą. Įsiteisėjus teismo sprendimui DGK sprendimas neteks galios, todėl neliks galiojančio vykdytino dokumento, kurio pagrindu galėtų būti vykdomas priteistos sumos išieškojimas. Nurodyta aplinkybė pripažįstama pagrindu nekeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimo papildyti sprendimo rezoliucinę dalį nuostata, kad atsakovui iš ieškovės priteisiamos skolos ir netesybų sumos.
32. Apeliacinį skundą atmetus, netenkinamas ieškovės prašymas priteisti apeliaciniame procese turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kadangi byla buvo nagrinėjama elektronine forma, teismų išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, neviršija teisės aktuose numatytos minimalios ribos, todėl neskirstomos.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. liepos 10 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą, sprendimo rezoliucinę dalį išdėstant taip:
„Ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini), juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), atsakovui A. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 233,29 Eur (tūkstančio dviejų šimtų trisdešimt trijų eurų 29 ct) (išmokėtina suma) skolą, kylančią iš darbo santykių, ir 1 969,12 Eur (tūkstančio devynių šimtų šešiasdešimt devynių eurų 12 ct) netesybas ir 871,20 Eur (aštuonių šimtų septyniasdešimt vieno euro 20 ct) atstovavimo išlaidų atlyginimą.“
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.